2012 m. gruodžio 19 d., trečiadienis

24 valandos. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo "24 valandų" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Penkto sezono siužetas

Pirmosiomis minutėmis yra nužudomi buvęs prezidentas Deividas Palmeris ir CTU dirbusi Mišelė, sunkiai sužeidžiamas jos vyras Tonis. Džekas slapstosi nuo praėjusio sezono pabaigos įvykių, tačiau yra priverstas grįžti į CTU. Prezidentas Loganas ir Rusijos prezidentas Suvarovas ruošiasi pasirašyti taikos sutartį. Teroristai pagrobia paralyžuojančias dujas. Išaiškėja, kad už visos dienos nusikaltimų slepiasi aukšta valdžia.

Penkto sezono apžvalga

Penktojo sezono priešistorė buvo labai panaši į ketvirtojo. Antrą sezoną paeiliui nei kritikų, nei paprastų mirtingųjų vertinimai neblizgėjo, todėl ateinančios 24 valandos privalėjo būti aukščiausio lygio, kitaip serialo likimas pakibtų ant plauko. Taigi kūrėjai susėdo, šnekėjo, mąstė, dėliojo ir sukūrė visų labai mėgstamą penktąjį sezoną.

Visas darbas atsipirko - vienas po kito plaukė apdovanojimai, o kalbos dėl suprastėjusios serialo kokybės kaip reikiant aprimo. Užbėgant įvykiams už akių noriu pasakyti, kad tai nėra pats mėgstamiausias mano sezonas, bet antrą vietą subjektyviajame reitinge jis tikrai užima. Tad apie jį.

Istorija prasidėjo praėjus dviems metams po paskutiniųjų įvykių. Visi vis dar galvoja, kad Džekas miręs, o pastarasis dirba naftininku (ar kažkuo, susijusiu su nafta...). Vieną dieną nužudomas prezidentas Deividas Palmeris ir buvusi CTU darbuotoja Mišelė - vieni iš žmonių, žinančių apie Džeko paslaptį, - o nužudymais apkaltinamas Baueris. Supratęs apie sąmokslą, Džekas pasiryžta grįžti iš mirusių ir kovoti už teisybę. Jau pirmosiomis valandomis jis bėga nuo blogiukų, pagrobia sraigtasparnį ir gelbėja traukinių stotyje teroristų įkalintus žmones, tad pereinamojo laikotarpio nelabai ir yra.

Nei šiame sezone, nei kituose niekas per daug nesidomi tuo, ką Džekas veikė du metus. Tik visi labai skundėsi, kad jis artimiesiems kainavo daug nervų. Pagrindinio herojaus mylimoji Audrey į sugrįžimą reagavo tikrai normaliai ir be isterijos, tad ilgainiui porelės jausmai atgijo ir jiedu vėl buvo lyg niekur nieko. Apie tėvo grįžimą sužinojo ir dukrytė Kim. Džeko vietoj aš turbūt neišlaikyčiau. Dukra atvažiuoja su pagyvenusiu psichologu, abu jie aprėkia tėvą už neatsakingumą ir laukia jo atsiprašymo. Nors Džekui jau nebelabai ir rūpi.

Visą sezoną Baueris buvo kaip Baueris, per tuos porą metų visai neužmiršęs, kaip gaudyti nusikaltėlius. Sutherlandas už šį sezoną gavo "Emmy", nors man jo vaidyba ilgainiui tapo kažkokia monotoniška. Visgi tais metais ir apdovanojimai nebuvo patys stipriausi.

Jau buvau minėjęs, kad ketvirtojo sezono teroristai buvo patys sėkmingiausi ir įsimintiniausi. Šį kartą blogiukai iš pradžių grasina Rusijai, bet juk "24 valandų" šūkis yra "Jeigu mėgsti Ameriką, mes priversime tave jos nekęsti", todėl greitai grėsmė iškyla pačiai JAV.

Pagrindinis blogietis šįkart irgi rusas, nors pastarieji dėl visokių stereotipų per daug nepyksta. Jei netyčia žiūrėsit šį sezoną, patariu įsidėmėti paslaptingą blogiuką, vardu Graemas. Ateity jo prireiks. Ginklas (dujos) šį kartą vėl įdomesnis - jau tapo aišku, kad kas antrą sezoną kūrėjai pateikia branduolinės bombos grėsmę kaip kažkokią naujovę. Žiūrovų atmintis ne tokia ir prasta.

Didesnę įtaką siužeto eigai šį sezoną turėjo politikai. Prezidentu per nelaimingą atsitikimą tapęs Loganas (Gregory Itzin) vis dar vadovauja valstybei. Nuo pat pradžių parodoma, kad jis dar nėra tvirtas vadovas ir sprendimus priima labai neryžtingai. Sezone prisistato ir jo žmona Marta (Jean Smart), kažkiek nučiuožusiu stogu bei visur matanti sąmokslą. Kaip dažnai serialuose ir pasitaiko, kliedėjimuose kažkoks tiesos krislelis atsiranda, belieka, kad kas nors tavimi patikėtų.

Prezidentas šį kartą yra itin aktyvus ir, kaip ir Palmeris pirmajame sezone, privalo tvarkytis ir su valstybinėmis, ir su asmeninėmis problemomis. Pirmoji JAV pora įkūnijama puikiai ir nenuostabu, jog ir Smart, ir Itzinas buvo nominuoti "Emmy". Nelaimėjo, bet tai buvo dar vienas pozityvus įrašas į serialo istoriją.

Turbūt neįdomiausia buvo stebėti besikartojančią CTU istoriją. Vėl atsiranda infiltruoti agentai, vėl be pastangų pralaužiama bene svarbiausios JAV institucijos apsauga. Jeigu ne ten dirbanti komanda (ir veikėjų, ir aktorių), ši serialo dalis iš viso būtų beprasmiška. Tačiau dabar viskas atleidžiama.

Viso serialo metu CTU vadovai vis keitėsi, visi jie buvo skirtingi, netradiciški ir man tikrai patikdavo. Billas Buchanas (James Morrison) tikrai nėra išimtis, juolab kad jis vienas iš nedaugelio tikrai pasitiki Džeku. Prie keistuolių Edgaro ir Chloe prisidėjo ir keistumu nenusileidžiantis buvęs Chloe vyras Morisas, nors jis šiame sezone gavo nedaug laiko pasireikšti.

Gan prastai įkūnytas buvo agentas Curtis (Roger Cross), kažkoks žmogus be emocijų. Prie CTU kolektyvo ilgainiui prisijungė ir netekties sugniuždytas Tonis (Carlos Bernard), nors pastarasis irgi turi tik vieną veido išraišką.

Kalbant apie sezono pabaigą, netikėtumo faktorius čia gali suveikti įvairiai. Nuo sezono pradžios paskutiniąsias scenas ir įsivaizdavau maždaug taip, todėl finalas didelio įspūdžio man nepadarė. Kaip vienas mano pažįstamas pasakė: "nu kodėl negali viskas laimingai baigtis?"

Vertinimas: 9/10
Aukštesnio vertinimo už kitus sezonus tikrai nusipelnė. 12 "Emmy" nominacijų ir 5 statulėlės tai tik įrodo. Kas tikėjotės 10 balų, tiek nesiruošiu rašyti bet kada. Gal kada nors, bet ne šiam serialui.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą