2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

24 valandos. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo "24 valandų" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Šešto sezono siužetas

Per JAV nuvilnija teroristų atakos. Teroristų reikalavimu Baueris išlaisvinamas iš kalėjimo Kinijoje ir jiems atiduodamas. Paaiškėja, kad į išpuolius įsivėlusi ir Džeko šeima. Prezidento Veino Palmerio komandoje atsiranda jo veiksmams nepritariančių patarėjų.

Šešto sezono apžvalga


Na gerai, nusistovėjo jau kažkokia tradicija, todėl pradedu vėl nuo priešistorės ir išvedžiojimų. Po prastų trečio ir ketvirto sezonų sekė kokybe lygių neturėjęs penktasis. Akivaizdu, kad daugelis tikėjosi, jog "24 valandos" žengė į aukso amžių. Paskutiniojo sezono metu Sutherlandas pasirašė sutartį dar trims sezonams (pažadėjęs, kad daugiau kontrakto nepratęs), todėl galimybės gera nata užbaigti visą serialą buvo nemenkos.

Ką išvydo gerbėjai? Vertinimas vėl buvo labai vieningas, tiesa, šįkart jis buvo ne serialo pusėje. Man belieka tik pritarti daugumai - tai neabejotinai buvo prasčiausias visų laikų "24 valandų" sezonas. Kiekvienas minusas turi ir savų pliusų - dabar turiu puikią galimybę palavinti kritiko sugebėjimus.

Praėjo 20 mėnesių nuo penktosios baisios Džeko dienos. Kaip žinia, jos pabaigoje jis buvo pagrobtas kiniečių ir uždarytas jų kalėjime. Į veiksmą įsijungiame Baueriui grįžtant namo. Paaiškėja, kad prezidentas Palmeris sutiko sumokėti kažkokią (daugelio žodžiais "milžinišką") sumą išlaisvinti Džekui. Ir jei galvojat, jog jis tai padarė dėl to, kad misteris Baueris gelbėjo jo ir jo brolio subinę velniai žino kiek kartų, klystate - jis tam ryžosi siekiant užkirsti kelią per JAV nuvilnijusioms teroristų atakoms sustabdyti.

Ir jei galvojat, jog Džekas pasitelktas kaip geriausias antriteroristinis agentas, ir vėl klystate - jis pasitelktas kaip išpirka teroristams. Kai penkis kartus išgelbėji savo Tėvynę nuo sunaikinimo, baisių atakų, savų ir svetimų priešų, gali bent kažkiek pabūt savanaudis ir tikėtis, kad sulauksi bent kokio paminėjimo. Bent medalio. Vietoj to esi įkišamas blogiukams į nasrus. Na, bent sulauki prezidento skambučio.

Praleidus pusantrų metų Kinijos kalėjime, kuriame buvai kankinamas visomis įmanomomis priemonėmis ir per visą tą laiką nepratarei nei žodžio, stogas net ir tokiam kietuoliui kaip mūsų herojus kažkiek turėtų nučiuožti. Dėl laiko stokos, stogas buvo nučiuožęs neilgam - kokiam pusvalandžiui. Vėliau Džekas elgėsi kaip ir senais laikais - laužė įstatymus, pažadus ir blogiukų kaulus.

Bet serialas realistiškumu niekad nepasižymėjo, todėl per daug Džeko psichologija manęs nenustebino. Nors šiuo aspektu pažaisti tikrai buvo galima. Kiniečiai atminties iš Bauerio irgi neišmušė, jis prisiminė ne tik kiekvieno draugelio ar seniai pažįstamo teroristo vardą, bet ir visus telefono numerius. Sėdint kameroj Džekas turbūt kartojosi visus šiuos dalykus, juk kažką ten visgi reikia veikti.

Teroristinė pusė turbūt buvo labiausiai iš blogosios pusės nustebinęs sezono aspektas. Praeitoje apžvalgoje minėjau, kad į Graemą reikią atkreipti dėmesį. Pats išsižiojau sužinojęs, jog pastarasis - Džeko brolis. Pigiam holivudiniam filme gero ir blogo brolių neapykanta vienas kitam gali būti suprantama. Pirmuose kokio nors nedaug žadančio serialo sezonuose tai gal iš dalies išdegtų. Bet seriale, kuris jau įrodė savo vertę, tokios nesąmonės yra tikra banalybių mugė.

Nors iš pradžių ši siužeto linija turėjo kažkiek prasmės, į įvykius buvo įmestas ir Džeko tėvas - ale pagrindinis piktadarys, nekenčiantis nei savo vaikų, nei savos valstybės. Tačiau mane labiau nervino ne banalumas. Bauerio tėvą įkūnijo Jamesas Cromwellas. Jis buvo vienas žinomiausių, daugiausiai apdovanojimų gavusių ir geriausių aktorių serialo istorijoje, bet jo potencialas toli gražu nebuvo išnaudotas. Ir ne jo vieno.

Politika seriale visuomet pasižymėdavo įvairiomis intrigomis ir puikiais aktoriais. Šeštajame sezone iš šios linijos buvo pasityčiota per visus galus. Galim pradėti nuo Deivido Palmerio brolio Veino, tapusio prezidentu ir patekusiu į "24 valandų" banalybių šlovės galeriją.

Įmeskim porą prezidento sprendimais nepatenkintų pavaldinių, rengiančių prieš jį sąmokslą. Ir keletą ištikimų jo pagalbininkų. Ir ex prezidento sugrįžimą. Ir pastarojo išprotėjusios ex žmonos sugrįžimą. Galima ir toliau vardinti, bet mintį turbūt pagavot. Pagrindiniai įvykiai paimti iš pirmųjų sezonų ir perdirbti žiauriai nekokybiškai. Ir kur dar Itzino ir Smart talento švaistymas. Aktorine prasme šis sezonas buvo tikras pasityčiojimas.

CTU istorijos atpasakoti neverta, nes ten vėl nieko naujo nerasim. Grįžta keli veikėjai, vėl visokios meilės, seilės, išdavystės ir (OMG OMG OMG) apsaugos pralaužimas. Per kanalizaciją (hahahaha).

Kalbant apie sezono pabaigą, ji buvo šiokia tokia atgaiva, visgi suveikė netikėtumo faktorius. Ir, turiu prisipažinti, pirmą kartą serialo metu pajaučiau Džekui kažkokį gailestį. Nesu jautrus, bet žinant, kad žmogus prieš porą dienų buvo išlaisvintas iš pragaro ir dabar patyrė dar vieną žiaurią emocinę traumą, verčia susimąstyti. Šio sezono pabaigą turėčiau statyti prie geriausių serialo sezonų užbaigimų (pirmoje vietoje, be abejo, yra pirmasis sezonas).

Vertinimas: 6/10
Neabejotinai prasčiausias šio serialo sezonas. Jei į pagalbą būtų buvę pasitelkti eksperimentiniai metodai, tokį rezultatą gal ir būtų galima suprasti, tačiau kai naudotasi jau anksčiau nepasiteisinusiom priemonėm, kūrėjų teisinti net neverta.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą