2013 m. gruodžio 28 d., šeštadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Dešimta serija

You're not even related to him! - Jack

Šiuose blogo įrašuose niekad nebandau kalbėti už visus ar už kokią nors daugumą, nes pats suprantu, kad daugumos žmonių neturiu jokios galimybės suprasti. Bet kartais būna atvejų, kuomet esu tiesiog įsitikinęs, kad pagal visus logikos dėsnius žmonės tiesiog negali kokio nors konkretaus dalyko mėgti. Vienas tokių dalykų (atsimenat, kai mokykloj neleisdavo pasakoti apie konkretų kūrinį pirmuose dviejuose pastraipos sakiniuose? Aš, kaip matot, vis dar esu sistemos auka), jeigu jau visai konkrečiai, yra meilės trikampis šiame seriale, kurio centru yra Džekas ir aš niekaip negaliu suprasti, kam tai gali būti įdomu.

Taip, labai neprofesionalu sakyti, kad kažkas buvo neįdomu, ir jeigu scenaristai kurtų vien tai, kas patiktų masėms, tokių ant visko nusispjovusių žmonių kaip „Mad Men“ kūrėjas Matthew Weineris mes neturėtumėm. Bet jis, darydamas tai, ką nori, visada turi tikslą. Žiūrovai, plačiąja prasme, nori pamatyti kas toliau nutiks Donui ar Pegei, ir net jeigu metodas publikai nepatinka, galutinį rezultatą jie gauna. Visai kitas dalykas yra „Dingusių“ publikai, kuri į serialą įsitraukė dėl viską žudančių dūmų kamuolių, paslaptingų bunkerių ir iš niekur nieko dykumoje atsirandančių akiniuočių, protą kimšti visai su šiais dalykais ar bendrai serialu nesusijusia meile.

Vėlgi, meilę galima pakreipti daugeliu krypčių jeigu tik jos dalyviai sugeba elgtis adekvačiai tam tikrose situacijose. Tai nėra toks atvejis. Meilė tampa absoliučiu šios serijos centru, jos priežastimi ir pasekme, ir ją bandoma kuo daugiau ištampyti į visas puses. Jau vien paimkit šios serijos pradžią, kurioje Džekas visai nesubtiliai nori, kad operacinėje šalia jo būtų ir Keitė, nes žinot, pavydą Džiuljetai sukelti reikia, didvyriškumą mylimajai parodyti taipogi yra būtina. Aišku, kai prieš tą pačią mylimąją tave užmigdo pasenęs odontologas, iš tavo didvyriškumo nelieka nieko. Žinant, kas dedasi kitoje salos pusėje, tokie žaidimai ir meilės intrigos, kurios net plačiąja prasme neturi jokios įtakos serialui, yra kaip banalios pirmojo pasaulio problemos, išspaustos iš nieko.

2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Antrosios 2013/14 m. televizijos sezono pusės nauji ir sugrįžtantys serialai

Dvi savaitės - Kalėdų ir Naujųjų metų - JAV televizijoje išsiskiria dviem dalykais. Visų pirma tai yra metas, kuomet visi serialai atostogauja ir, kaip ir lietuviškose televizijose vasarą, kanalai ištisai kartoja sėkmingiausias savo serialų serijas (ir kai kurios jų vis tiek pritraukia milžiniškas auditorijas, kas yra stebėtina, bet čia jau kita tema). Tačiau kartu metų sandūra yra televizijos sezono vidurys, prieš kurį pasibaigia kai kurių kabelinėse televizijose rodomų serialų sezonai ir kuriam persiritus į antrąją pusę naujus serialus su trumpesniais sezonais paleidžia ir didžiosios televizijos. 2013 metų antroji televizijos sezono pusė padovanojo nuostabių serialų, kurie grįžta ir šiemet (ir kuriuos taipogi rasite šiame sąraše), todėl naujiesiems serialams spaudimas yra nemenkas, tačiau, panašu, jie jį pakels. Ne visi, žinoma, bet šiame sąraše atrasite daugelį laukiamiausių naujokų (kartu su kai kuriais jų - ir išankstines kritikų reakcijas, kurios dažniausiais neapvilia) ir sugrįžtančių serialų, ir veikiausiai nuliūsite, kad laiko juos visus pažiūrėti tiesiog neužtenka.

Nauji serialai

The Assets (nuo sausio 2 d. per ABC, ketvirtadieniais, IMDb)
Mini serialas, sukurtas pagal į pensiją išėjusių CŽV agentų knygą, pasakojančią apie įvarius slapčiausioje pasaulio organizacijoje vykusius įvykius. Kritikų apžvalgų, kaip bebūtų keista likus tiek mažai laiko iki premjeros, yra labai minimaliai, tik pabrėžiama, kad seriale be perstojimo yra kartojamas jo pavadinimas, „The Assets“. Atsimenant paskutinį taip įkyriai besielgusį serialą, kažko įspūdingo nesitikėkite.

Intelligence (nuo sausio 7 d. per CBS, antradieniais, YouTube, IMDb)
Gabrielis yra pirmasis žmogus pasaulyje, kuriam yra implantuota mikroschema, leidžianti jam pasiekti visą pasaulio kompiuteriuose esančią informaciją. Agentas vykdo slaptas operacijas, kurias jis pats dėl savo būdo gali ir sužlugdyti. Išankstinė reakcija: daug Josho Holloway. Tikėtina, kad tik su rankšluosčiu. Moterims toks dalykas patiks, bet vyrai rimto veiksmo, kurio čia būtų galima tikėtis, nepamatys, tik nelabai protingus dialogus ir susišaudymus, kas CBS dabar ir yra būdinga.

Killer Women (nuo sausio 7 d. per ABC, antradieniais, YouTube, IMDb)
Serialas apie moterį, kuri, būdama šerifo dukra, tampa vienintele moterimi tarp Teksaso reindžerių ir glumina savo kolegas savo grožiu ir pasitelkiamais metodais. Rimtai, čia toks oficialus aprašymas, ir nors apžvalgų dar nėra, galima tikėtis visai nemoteriško serialo, kuriame moteris spardo blogiukus. Kaip Volkeris, tik turbūt nelabai.

2013 m. gruodžio 26 d., ketvirtadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Devinta serija

I know who you are... what you are. I know that everything you have, you took from me. - Charles

Tokiai nuostabiai ketvirtojo sezono kokybei (jeigu neskaičiuosite paskutiniųjų dviejų serijų) didžiausią įtaką padarė vienas baisiausių dalykų, atsitikusių televizijoje: 2007/08 metų scenaristų streikas. Jo metu aš dar nebuvau toks televizijos žiūrėtojas, koks esu dabar, ir apie šitą įvykį, trukusį 100 dienų, turbūt net negirdėjau. Bet jis skamba labai baisiai. Savaičių pertraukos tarp naujų serijų nupurto vien pagalvojus apie tokį dalyką, nes ką tokiu atveju man reikėtų daryti su gyvenimu?

Bet čia ne apie streiką ar jį sukėlusias priežastis, kurių pasikartojimo artimiausiu metu tikėtis neverta. Šimtas dienų yra pakankamas laikotarpis išsiilgti savo darbo, net jeigu jo sąlygos ir yra nepriimtinos, ir į jį grįžti pailsėjus ir su daugybe šviežių idėjų. Ši serija, „The Shape of Things to Come“, yra pirmoji, kuri buvo parašyta po scenaristų streiko, ir tai tikrai jaučiasi. Idėjų čia galima pamatyti daugybę, atsakymų, jeigu ieškosit, irgi atrasit ir šiaip ši serija pilnu pajėgumu pasineria į veiksmą, kurio žiūrovai buvo taip išsiilgę.

Jie, žinoma, labai buvo išsiilgę ir dramos, ir ji čia aukščiausiu lygiu ėjo kartu su aukštu tempu. Visą veiksmą, be abejo, sukėlė didžiausia sezono naujovė, pasirodžiusi tariamų gelbėtojų pavidalu. Ir dalykai, kuriuos jie sugebėjo sukelti, mano galvoje visuomet pasimiršta. Šią seriją esu matęs daugybę kartų, ir visgi visuomet bandau kabinėtis prie smulkesnių dalykų, tokių kaip kareivių atsiradimas saloje iš niekur nieko, vis pamiršdamas, jog pasekmės šioje serijoje yra žymiai svarbesnės už priežastis.

Tikėtina, kad po pirmųjų šios serijos minučių jums tokie išvedžiojimai į galvą negalėjo ateiti. Man irgi neateitų, nes pirmojoje serijos pusėje viskas vyksta tarsi kokiame nors devinto dešimtmečio veiksmo filme. Geriausiai treniruoti žudikai nesugeba pašauti pagrindinio herojaus, nors ką tik nušovė tris žmones, kurie yra niekam nepažįstami ir visiški kvailiai, bet žinot, buko veiksmo reikia visur, ir jis čia buvo reikalingas bent jau kaip užuomina į šaudytojų žiaurumą.

2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Homeland. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Homeland“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Homeland“ buvo nuostabus vieno sezono mini serialas. Visi išoriniai veiksniai tam tiko tiesiog tobulai. Terorizmo tema po 2001-ųjų metų televizijoje yra nagrinėjama reguliariai, tačiau žiūrėti į šią baisią temą iš psichologinės, ne iš gryno veiksmo pusės rimtai dar nebuvo pasiryžęs niekas. Tai, kad serialas buvo rodomas kabelinėje televizijoje, leido jam veikti be didesnių apribojimų ir turėti rimtą biudžetą, leidžiantį įtraukti ir visus žiaurumus, ir rimtą veiksmą, ir jame dalyvaujančius stiprius aktorius. Galų gale dvylika serijų, kaip buvo galima pamatyti prieš dvejus metus, yra puikus atskaitos taškas, kuomet per maždaug tris mėnesius yra sukuriama koncentruota istorija su pradžia ir pabaiga bei veikėjais, kurių gyvenimus per tokį laiką galima išnagrinėti labai sėkmingai.

Ir visgi tai yra „Showtime“, kanalas, sugebėjęs „Deksterį“, vieną didžiausių potencialų turėjusį serialą, užlaikyti aštuonis sezonus ir mes visi matėme, kaip tai baigėsi. Vieno „Homeland“ sezono, kuris, jeigu kalbėsime apie tobulą variantą, būtų susidėjęs iš pusės pirmojo, trečdalio antrojo ir mažos dalies trečiojo sezonų, niekas net negalėjo tikėtis, nes tai būtų tiesiog per daug gerai. Tačiau niekas negalėjo tikėtis ir to, kad vieną sezoną pabuvęs stebuklu, atsiradusiu iš niekur, serialas sugebės daryti dalykus, dėl kurių nedarymo jis ir buvo giriamas.

Nėra taip, kad „Homeland“ labai staigiai tapo tragišku serialu, ar kad jis visai tokiu tapo. Trečiasis sezonas buvo neabejotinai silpniausias iš visų, tačiau tam yra puiki priežastis, kuri yra logiška, bet nesugebanti pateisinti visų sezono klaidų. „Homeland“ šį sezoną privalėjo daryti kažką kitaip. Du sezonus tai buvo serialas apie vieną dalyką - Kerės ir Brodžio santykius ir tikrąją šių veikėjų tapatybę. Dėl to kentėjo antraeiliai dalykai ir veikėjai, kas tam tikra prasme ir buvo serialo koziris, nes siužetas buvo stipriai sukoncentruotas.

Todėl šis sezonas privalėjo išjudinti mažiau pažįstamus antraeilius veikėjus, kas buvo daroma tarsi bandant parodyti dar nenagrinėtus serialo aspektus, tačiau čia „Homeland“ neaplenkė didysis televizijos prakeiksmas, atėjęs paauglių meilės pavidalu. Žinau, kad dažnai šiame bloge peikiu visus paauglių romanus ir paaugliškas problemas, bet tai yra kritika jų pateikimui, kuris būna tragiškas dėl to, kad jį kuria penkiasdešimtmečiai, vidurio amžiaus krizę pergyvenę vyrai, kurie visiškai neatsimena, kas dėdavosi jų jaunystėje. Taip atsiranda paauglių maištavimas, kuris yra logiška siužeto dalis, bet kurią girti galima tik todėl, kad ji ten yra, o ne todėl, kad ji daro stebuklus.

2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Telemanai 2013

Gruodis (kartais, kaip pastebėjau tik šiemet, ir lapkritis) JAV televizijos kritikams su kiekvienais metais tampa vis žiauresniu dalyku. Visi jie yra įsipareigoję sudaryti topus - pradedant geriausiais serialais, baigiant blogiausia televizija ir įvairiais nišiniais dalykais, - kas kasmet tampa vis sunkiau ir sunkiau, nes televizijos kiekis (ir jos pasirodymo būdai) vis didėja, kaip ir jos kokybė, todėl išrinkti tik saują geriausiųjų visuomet tampa žiauria kankyne. Ir kadangi topų niekada nebus per daug, ir dėl to, kad nebus nė vieno, kuriam šimtu procentu pritarčiau, televizijos žiūrėjimo prasme įtemptų metų pabaigą miniu savais apdovanojimais.

Iš pastarojo sakinio turbūt supratote, kad tai bus labai, labai subjektyvus dalykas. Ir dėl to, kad vadovausiuosi labiau savo protu, nors ir stengsiuosi išlaikyti objektyvumą, ir dėl to, kad aš nesu profesionalus kritikas, televiziją žiūrintis nuo ryto iki vakaro. Jos esu matęs labai mažą dalį, juolab kad šiemet didžiausią savo laiko dalį paskyriau bandymams pasivyti visus legendinius serialus, todėl mano pasirinkimo spektras yra pakankamai siauras, nors ir įtraukiantis beveik visus serialus, kurie šiuo metu kelia daugiausiai kalbų. Būtent dėl to prašau jūsų dalintis savomis mintis ir pasirinkimais komentaruose, ir jeigu man nepritarsite, džiaugsiuosi tik dar labiau.

Apie visus čia minimus serialus, kurie, be abejonės, yra nelietuviški (su viena patriotine išimtimi), kalbu abstrakčiai, todėl spoilerių tikrai nesibaiminkite ir tiesiog džiaukitės nuostabiais metais televizijai (jei apie konkrečius serialus norite sužinoti plačiau, spauskite ant jų pavadinimų ir ten rasite mano rašytas apžvalgas jiems).

Telemanas geriausiam metų serialui (drama)

Mad Men

Ironiška, kad būtent čia yra kategorija, kurios nugalėtoją pasirinkti yra lengviausia. Nuostabių dramų šiemet buvo neįtikėtinai daug, ir būtų galima sudaryti dar penkis lygiaverčius penketus, tačiau realybė tokia: buvo labai gera televizija, ir buvo „Breaking Bad“. Paskutinis šio serialo sezonas, susidėjęs iš aštuonių serijų, jau yra įvardijamas kaip vienas stipriausių kokio nors serialo pabaigimų, ir su tuo nesutikti būtų labai sunku. Nėra nei vieno dalyko technine prasme - ar tai būtų vaidyba, ar struktūra, ar įtampos kiekis, -  prie kurio čia būtų galima prikibti. Nei vienas iš likusių keturių serialų - nei draminėje pusėje pasitempę „Boardwalk Empire“ ir „Game of Thrones“, nei kitokią kryptį pasirinkęs „Mad Men“, nei vis dar intriguojantis „Justified“ - nesugebėjo net iš tolo priartėti prie kone tobulos pabaigos vienam idealiausių kada nors sukurtų serialų, kuriam pagyrų niekada nebus per daug.

Dingę. Ketvirtas sezonas. Aštunta serija

It's Michael Dawson, and he's a traitor. - Sayid

Ketvirtas „Dingusių“ sezonas su dideliu kiekiu problemų nesusidūrė. Netgi tos problemos, su kuriomis jam teko susidurti, kilo iš didžiausių šio sezono pliusų. Aštuntoji sezono serija, „Meet Kevin Johnson“, tai parodo vaizdine prasme. Dėl to, kad „Dingusių“ scenaristai šio sezono struktūra atvėrė tokias platybes, kuriomis naudojantis galima keliauti ir į veikėjų ateitį, ir į praeitį, reiškė, jog idėjų į kurią pusę istorija gali pasisukti buvo labai daug. Visko papasakoti nebuvo įmanoma, kas šioje serijoje tik išryškėja.

Viena didžiausių sezono paslapčių ilgą laiką buvo Beno įrodinėjimas, jog jis turi šnipą tariamų gelbėtojų laive, todėl galima buvo drąsiai tikėtis, jog kai paslaptis bus atskleista, jai bus skiriamas didelis dėmesys. Galima buvo tikėtis ir to, kad tas šnipas bus Maiklas, nes rimtai, nėra kito veikėjo, kurį mes pažįstam ir kuris buvo saloje ir vėliau iš jos išvyko. Tai galėjo būti tik šis žmogus, todėl jo motyvai susidėti su didžiausiu savo priešu (ar netgi sudaryti sutartį prieš išvykstant iš salos) intrigavo.

Anuomet, kai šią seriją žiūrėjau pirmą kartą, ji man nesukėlė problemų, kadangi dar nemačiau didesnių logikos spragų ir šiaip buvo pakankamai daug veiksmo, kas niekad nėra blogai. Dabar „Meet Kevin Johnson“ aš matau kaip praleistą galimybę į vieną geriausių serialo serijų dramine prasme. Jūs čia, aišku, atėjot ne mano teorijų apie potencialią seriją pasiskaityt, bet čia jums dovana nuo manęs.

Aš nežiūriu šios serijos kaip į tokią, kurios laiko nebūtų užtekę rimtai dramai, tiesiog scenaristai turėjo visai kitokį įsivaizdavimą, ir aš nieko prieš. Bet laiko švaistymas čia buvo aukščiausiame lygmenyje. Pradedant pirmosiomis minutėmis, kuomet Desmondas ir Saidas planavo Maiklo užspaudimą į kampą, baigiant homoseksualaus Tomo istorija, dėl kurios jūs dabar turėtumėt atsiminti seriją, kuomet jis pasakė Keitei, jog pastaroji yra ne jo skonio.

2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Septinta serija

Nice to meet you, Kevin. - Sayid

San ir Džino serijos konkrečiai iki šios vietos man labiausiai nepatikdavo dėl to, kad jos iš visų jėgų stengdavosi ištraukti konfliktus ar dramą iš lygios vietos. Kadangi tai buvo jaunavedžių pora, kuriai didžiausiu priešu tapo moters tėvas, nors šią šeimą jis vis tiek aprūpindavo, reikėjo kažko tokio, kas netaptų vien karts nuo karto išlendančia turtuolių istorija. Todėl serijos buvo daromos tokiu būdu, kad sudarytų kontrastą poroje: kuomet Džinas buvo žiaurus San tėvo pakalikas, žmona tuo metu buvo žiauriai išsigandęs žmogus, o kai Džinas tapo kiek padoresniu piliečiu, San privalėjo jį išduoti su kitu vyru.

Tai buvo kontrastai, kurių dėka poroje galiausiai iškildavo tik vienas asmuo ir serija būdavo tik apie jį. Šį kartą serija yra nuostabi tuo, kad pora veikia dėl bendro tikslo ir jo, kaip bent jau atrodo iš pradžių, siekia banaliuoju holivudiniu stiliumi, kuomet vargšė moteris pagimdys be vaiko tėvo, ir ant jo už tai visą gyvenimą pyks. Bet jau nuo pradžių serijoje yra kažkas ne taip, nors ir nesinori tuo tikėti.

Pagrindinis kabliukas visoje serijoje yra absoliučiai kiekvienam žinomas, bet vidurinei sezono serijai, „Ji Yeon“, suteikiantis visai kitokią perspektyvą. Jeigu išgirdote San atvažiavus į ligoninę daktarų šnekas apie „Oceanic Six“, tai patvirtina, jog serija vyksta veikėjų ateityje. „Ji Yeon“ šią frazę dabar išgirdau pirmąjį kartą ir mano nuostaba žiūrint šią seriją originaliai buvo tiesiog neišmatuojama, bet dabar jai jaučiu dar didesnę pagarbą. „Ji Yeon“ pati pasako, jog iš lėktuvo katastrofos oficialiai išsigelbėjo tik šeši žmonės, ir kartu su Džeku, Keite, Harliu, Aronu ir Saidu, San (ir jos vaikas) gali būti paskutinė pakeleivė, nebent kažkas labai stipriai apsiskaičiavo.

Kitas dalykas, už kurio galima būtų užsikabinti, yra galbūt labiau pritemptas ir ne toks, kurį scenaristai įsivaizdavo kaip potencialią užuominą į serijos baigtį, bet jis yra ryškesnis ir trunka visą seriją. Saloje Džinas buvo vienas iš labiausiai patobulėjusių veikėjų, pradėjęs ten savo gyvenimą kaip žudikas, bet ilgainiui peraugęs į pakankamai jautrų ir supratingą vyrą. Šios savybės jam tiko natūraliai ir Džinas pats suprato, kad sala jį pakeitė būtent į gerąją pusę.

2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Šešta serija


All Charlie said was whose boat it isn't. Don't you wanna know whose boat it is? - Claire

Šio jausmo aš turbūt niekad nepatirsiu, bet apie jį mąstau labai dažnai: ar serialų/filmų kūrėjai supranta, kuomet jie sukuria šedevrą? Įtariu, kad kuklumu pasižymi daugelis jų, bet kai kurie veikiausiai pamato, jog nieko geresnio daugiau nebesukurs. Į šią kategoriją veikiausiai patenka ir „Dingusių“ kūrėjai. Taip ir įsivaizduoju kaip jie, sukūrę „The Constant“, nusigėrė iki nukritimo supratę, jog jiems dar liko beveik trys sezonai, o viršūnė buvo pasiekta. Bet pradėti nuo kažko reikėjo, o pradėta nuo nulio.

„The Other Woman“ sukelia absoliučiai kitokį jausmą nei pirmosios ketvirto sezono serijos. Tas jausmas yra visiškai ne iš gerųjų: serija primena antrąjį ir trečiąjį sezoną, kur veikėjų praeities scenos buvo išsemtos iki negalėjimo. Tai pirmoji tokia šio sezono valanda, nes trys jų jau tvarkėsi su ateities „Oceanic Six“, viena pristatė keturis naujus veikėjus, viena buvo neginčytinas šedevras, o tuo tarpu ši paima jau seną veikėją ir bando kitaip pasakyti tą patį dalyką.

Serija dar kartą bando parodyti tai, kokiu būdu Džiuljeta bandė prisitaikyti prie naujo gyvenimo saloje. Šios veikėjos atžvilgiu dabar viskas buvo dar beviltiškiau. Kai ji jaudinosi dėl to, kad negali matyti sesers, buvo galima pamatyti bent kažkokių draminių elementų. Tuo tarpu dabar Džiuljeta gyveno paprastą gyvenimą draugaudama su Gudvinu ir sulaukdama aplinkinių apkalbų, kas, pripažinkim, nepriklauso nuo to, ar būtų ji saloje, ar ne.

Žymiai daugiau prasmės šioje istorijoje buvo galima įžvelgti Beno pusėje. Turbūt jau nuo pradžių buvo galima suprasti, jog šis veikėjas kažką jaučia Džiuljetai, net jeigu didžiąja dalimi jis priimdavo jai nepalankius sprendimus. Bet jis buvo ne tik įsimylėjęs, bet ir apsėstas šios moters. Iki tokio lygio, kad aukojo kitus žmones tam, kad tik turėtų ją prie savęs. Ir šioje vietoje šią seriją būtų galima būtų pavadinti labiau sukoncentruota į Beną nei į Džiuljetą.

2013 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Penkta serija

I won't call for eight years. December 24, 2004. Christmas eve. I promise. - Desmond

Matot? Nemelavau. Tokios meilės istorijos niekur kitur nerasit. Ieškosit, versitės vienas per kitą, bandysit save apgauti, bet jums nepasiseks, nes jūs ką tik matėte geriausia, ką galima sukurti su romantine istorija. Ir ne tik tai.

Tai yra serija, praktiškai oficialiai laikoma tobuliausia šio serialo valanda. Šiam teiginiui niekuomet neprieštaravau ir peržiūrėjęs „The Constant“ po labai ilgos pertraukos supratau, kad tokiems prieštaravimams negali kilti net minčių. Man, tiesa, jos kyla dėl serijos, kuri laukia šeštajame sezone ir kuri man pačiam yra mėgstamiausia, bet tai šios valandos kokybės nesumažina jokiu būdu.

„The Constant“ savo esybe įrodo, jog visi nuostabiausi „Dingusių“ kūriniai atsiranda tuomet, kai yra nukrypstama nuo įprastinės struktūros. Nekalbu čia apie paslaptis ar salos stebuklingumą, nes prie to mes jau pripratom ir tai nėra dalykas, kurio negalėtų įtikinamai padaryti koks kitas serialas. Kalbu apie formatą, istorijos dalį, kuriai buvo duodamos užuominos jau pakankamai ilgai ir kuri savo kulminaciją pasiekia aukščiausiu lygiu. Taip buvo su „The Other 48 Days“, taip buvo su „Flashes Before Your Eyes“, taip yra ir su „The Constant“.

Ir ši serija yra pavyzdinė valanda, kaip reikia kurti televizijos serialą. Pagrindinę taisyklę demonstravo „Breaking Bad“, tačiau „The Constant“ savo lygiu pastarajam serialui nenusileidžia absoliučiai niekuo. Toji taisyklė yra įšokimas į protu nepaaiškinamą veiksmą tik dėl to, kad gale valandos tai ilgainiui bus peraugę į neįtikėtiną dramą. „Dingę“ tai tikrai darė labai retai, tačiau būtent dėl tų retų akimirkų mano meilė šiam serialui ir atsirado.

2013 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Ketvirta serija


Hello, Aaron. - Kate

Ši serija, pavadinimu „Eggtown“, simbolizuoja pirmąjį ir vieną iš nedaugelio ketvirtojo „Dingusių“ sezono suklupimų, kuriuos galima buvo matyti ir praėjusiuose sezonuose. „Eggtown“ toli gražu nėra trečio sezono vidurio tragedija, tačiau ji yra priešingybė pirmosioms trims šio sezono serijoms. Jos suteikė tiek intrigos ir netikėtumų todėl, kad kone kiekvienoje scenoje buvo netikėtas posūkis. Tie posūkiai ateidavo natūraliai - jiems nereikėdavo ilgos įžangos ir jie būdavo įmaišomi į bendrą siužetą. Tai labai aiškiai demonstravo, jog šiame sezone scenaristai tikrai turi ką pasakyti ir retkarčiais jiems netgi pritrūksta laiko.

Tuo tarpu ši serija neturi penkių didelių atskleidimų ir daro tai, ką „Dingę“ darydavo ypatingai retai: viską pastato tik ant vienos scenos pabaigoje. Ta scena nėra tokia, kuri pakeistų mūsų požiūrį į visą seriją, kaip tai buvo padaryta trečiojo sezono pabaigoje. Tai scena, kuri bendrai istorijai neabejotinai pasitarnaus, tačiau nebus tokia, kuri pateisins keliavimą link jos.

O jis, švelniai tariant, buvo chaotiškas. Tai buvo drastiškas tempo numušimas bandant apsimesti, jog net ir tokiomis akimirkomis intriguoti serialas gali, tačiau tai yra lengvai perprantamas melas, nepakeičiantis lėtų ir beprasmių scenų.

Vienintelės stiprios ir didesniam planui pasitarnavusios scenos, kaip bebūtų keista, buvo tos, kuriose Keitė buvo pateikiama kaip mąstantis ir problemų turintis žmogus. Net ir ankstesnėse serijose, kuriose Keitė buvo pačiame centre, ji būdavo nurašoma kaip veiksmo filmų herojė, kuri turi ką nors gelbėti arba negelbėti. Tuo valgydinti žiūrovus galima neilgai ir nenuostabu, jog Keitė ilgainiui buvo tapusi tik scenų papildu ar tiesiog meilės trikampio dalyvė.

2013 m. gruodžio 5 d., ketvirtadienis

Boardwalk Empire. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Boardwalk Empire“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Nors televizijos teorijų kūrimu užsiimu žymiai rečiau nei tuomet, kai pradėjau šį blogą, aš vis dar jas atsimenu. Kai kurios jų skamba juokingai ir labai banaliai, bet vieną teoriją visada būnu įsikalęs į galvą: kiekvienas į aukštumas taikantis serialas savo viršūnę pasiekia ketvirtajame sezone. Nesakau, kad ketvirtas sezonas tam serialui privalo būti absoliuti siekiamybė, po kurios kokybė tik smigs žemyn. Tiesiog dauguma serialų ketvirtaisiais savo gyvavimo metais tampa visiškai kitokiu dariniu, tokiu, kuris padeda ir kokybei, ir istorijai eiti link pabaigos. „Boardwalk Empire“ šiemet nenuvylė ir įsirašė į ketvirtojo sezono stebuklų sąrašą.

Šiam serialui to labai reikėjo. Dažnai vadinamas „geru, bet dar ne puikiu“ serialu, „Boardwalk Empire“ kažkur arčiau elitinių dramų priartėjo antrajame savo sezone, tačiau jo pabaigoje serialas priėmė sprendimą, kuris nebeleido toliau užtikrintai judėti lėtu, bet kokybišku tempu. Skaitantys mano savaitines apžvalgas žino, kad prieš tą sprendimą aš visuomet buvau nusiteikęs priešiškai, ir mano nuomonės nesugebėjo pakeisti ir trečiasis sezonas, kuris su pasekmėmis tvarkėsi labai sujauktai ir iššaudavęs tik retkarčiais.

Šiais metais, tuo tarpu, „Boardwalk Empire“ šaudė kiekvieną savaitę. Pagrindinė priežastis tam veikiausiai yra serialo susikoncentravimas į kokybę, ne į kiekybę. Nuo pat pradžių jis plėtėsi pristatydamas vis naujų veikėjų, panašiai kaip tai darė ir „The Wire“, tačiau priešingai nei šioje legendinėje HBO dramoje, „Boardwalk Empire“ istorijų kiekio niekada nesugebėjo pateikti lengvai ir koncentruotai. „The Wire“ yra atskiras darinys, ir jo kokybės nepasieks niekas ir niekada, todėl „Boardwalk Empire“ teko rasti kitą išeitį.

Ji atėjo centrinės sezono istorijos pavidalu, dalyku, kurio serialas taip ryškiai dar nebuvo naudojęs. Taip, anksčiau Nakis (apie kurį kiek vėliau) turėdavo teorinę pagrindinę siužeto liniją, bet ji nebuvo ryški. Šįkart ji būtent tokia ir buvo, į vieną vietą apjungianti stipriausius „Boardwalk Empire“ kozirius. Sezono centre atsidūrė Čalkis ir tradicinis stipriausias sezono blogietis daktaras Narcizas, kurių nesutarimai ir vežė šį sezoną taip, kaip jokį kitą.

2013 m. gruodžio 4 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Trečia serija


Forgive me, but the day I start trusting him is the day I would've sold my soul. - Sayid

Apie savo mėgstamiausius dalykus televizijoje čia šneku gana dažnai vien todėl, kad tokių dalykų yra pakankamai daug, tačiau vienas iš pagrindinių man visuomet buvo kontrastai. Kontrastai ne ta prasme, kad serialo pradžioje susitinka gražuolė ir moksliukas, ir jie visai netinka vienas kitam, ir staiga suranda bendrų pomėgių, ir viskas tampa per daug miela. Tokias istorijas galima įgyvendinti tikrai gerai, tačiau ne apie jas čia kalbu.

Kalbu apie jau gan ilgai televizijoje buvusį serialą, kuris suteikia žiūrovams absoliučiai kitą požiūrį į savo veikėjus. Išrankumo dėlei galiu paminėti, kad tokį kontrasto pateikimą įgyvendinti yra tikrai sunku ir subtilumas čia yra pats svarbiausias dalykas. Šioje vietoje reikia atrasti tinkamą balansą tarp to, ką konkretus veikėjas gali padaryti remiantis logika ir anksčiau matytais jo veiksmais bei tinkamai šį veiksmą įpaišyti į bendrą istoriją. Vienas mėgstamiausių paskutinio metu pavyzdžiu šia tema gali būti Volto sūnus iš „Breaking Bad“, kuris nežinojo, jog jo tėvas yra nusikaltėlis ir žudikas, ir nuoširdžiai stebėdavosi paprastais dalykais, tokiais kaip susitikimu su „tuo žymiu advokatu iš televizijos“, net nebandydamas kištis į pagrindinę istoriją.

Tuo tarpu tokių kontrastų kaip „Dingusių“ ketvirtas (ar penktas, ar šeštas) sezonas turi labai mažai kas. Ne rezultato, bet paprasčiausio formato prasme - ateities scenų rodymas yra pavojingas ir atsargiai naudojamas dalykas, kurį „Dingę“ įgyvendino pasitelkę mano anksčiau minėtus patarimus. Serialas šioje vietoje dėmesį kreipia būtent ten, kur reikia - nėra bandoma visos serijos praleisti su veikėju, kuris kiekviename žingsnyje yra pasitinkamas džiaugsmo šūksniais, kad šis yra vienas iš „Oceanic Six“. Ne, čia žaidžiama su išvykimo iš salos pasekmėmis bei stipriu jų surišimu su dabartiniais įvykiais.

Taip kol kas buvo su Harliu, kuris ypatingai sielvartavo dėl Čarlio, taip buvo dėl Džeko, kuris sielvartavo dėl sielvartavimo, taip dabar yra ir su Saidu, negailestingu kankintoju ir tardytoju, ateityje dirbančiu žmogui, kuriuo saloje pasitikėjo mažiausiai. Pirmuosius du veikėjus šiame sezone kol kas padėkit į šalį - jie niekada nepasižymėjo itin logiškais ar savarankiškais sprendimais. Tačiau tai, kad Saidas, viską darydavęs vien tik vedamas racionalumo, sugebėjo būti užverbuotas didžiausio savo priešo, yra didžiausias sezono siurprizas kol kas.

2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Vienas


Lygiai prieš vienerius metus (kažkada vakare, todėl sveikinimus priimti jau galiu oficialiai) parašiau pirmą įrašą šiame bloge (nesididžiuoju daugeliu ankstyvųjų savo įrašų, tačiau jie ten yra, ir gėdos jausmas nėra toks jau blogas dalykas). Pats blogas buvo įkurtas kiek anksčiau, galbūt dar prieš savaitę, bet gimtadienis tebūnie būtent šiandien, lapkričio 30-ąją.

Ir blogo gimtadienis vis tiek yra kažkas tokio kiekvienam jo įkūrėjui (jei užklydote čia norėdami gimtadieninių dovanų, jų nėra, move on). Bet šitą sakinį jūs jau esate girdėję tikrai ne kartą. Kaip ir šitą. Ir visgi tik dabar galiu suprasti ką jaučia banalius sveikinimus sau rašantys blogeriai, kurie švenčia kažkelintas savo blogų sukaktuves. Kad ir koks menkas ir nereikšmingas, ir nesuskaičiuojamą laiką prieš ekraną simbolizuojantis pasiekimas tai bebūtų, tai vis tiek yra bent kiek širdį glostantis dalykas, kuris bent jau tokiam nevalingam žmogui kaip aš kažką reiškia.

O jeigu sugebėjot iškęsti dvi banalybių kupinas pastraipas, reiškiasi, kad prie mano stiliaus jūs jau pripratot (ir jūsų, tokių kantrių skaitytojų, tikrai nėra daug, todėl tikrai branginu kiekvieną. No homo). Stilių, kaipo tokį dalyką, atradau tik visai neseniai, nes, kaip buvau minėjęs dar pradedant blogą, ir apžvalgose, ir rašyme, ir blogų pasaulyje buvau visiškas naujokas, net jeigu apie pusę metų bandžiau kurti kitokios pakraipos blogą, į kurį aš jūsų nenukreipinėsiu, atrasite patys.

Per šiuos metus, kaip galite spręsti ir iš pirmųjų mano straipsnių, aš patobulėjau ir rašymo, ir srities, kurią aprašinėju - televizijos - supratimo prasme, ir skirtingai nei galvojau iš pradžių, rašymas apie šią meno šaką privertė mane ją pamilti dar labiau. Per metus peržiūrėjau labai daug aukščiausio (ir, neslėpkim, žemiausio) lygio dramų ir komedijų, kurios buvo ir šedevrai, ir košmarai, bet visos jos sugebėjo suteikti kažką naujo. Jeigu peržiūrėsit mano apžvelgtus serialus, suprasit, kad serialų elitą jau peržiūrėjau, todėl artimiausiu metu, tikėtina, pradėsiu leistis kiek giliau ir į mažiau žinomus serialus, ir į kitokio tipo televizijos analizes, bet apie visa tai papasakosiu po naujų metų.

Bet jeigu rimtai, tai, kaip supratot, aš tiesiog neįsivaizduoju kaip reikia pasisveikinti pačiam save be visų tų klišių, kurių visada bandau vengti. Oh well. Žinokit tik tiek, kad egzistuoju čia jau metus laiko, ir kol kas neketinu niekur dingti. Straipsnių ilgainiui gali kiek mažėti, nes kokybė (ir laikas) tampa vis svarbiau už kiekybę, apie ką man primelavo internetai, sakydami, kad kiekvieną dieną reikia rašyti ką nors naujo (netikėkit šituo dalyku, tikrai nebūtina). Bet stipriai keistis neturėčiau. Gerai tai ar blogai, spręsti jums.

Važiuojam į antrąjį sezoną.

Dingę. Ketvirtas sezonas. Antra serija

Now if you're gonna sleep with my daughter, I insist you call me Ben. - Ben

Po trijų sezonų apie šį serialą galima suprasti vieną dalyką: jo kūrėjai, pagrinde - Damonas Lindelofas bei Carltonas Cuse'as, prieš pradedant serialo produkciją tikrai neturėjo didžiojo šešių sezonų plano. Jie turėjo idėją, kaip tą planą pradėti, ir jie jau nuo pradžių gyrėsi turį pabaigą, bet didžioji dalis tarp šių dviejų taškų buvo sukurta serialui judant į priekį. Tai reiškia, jog „Dingę“ buvo pradėti kurti ne vien turint omenyje serialo pabaigą, o siekiant išbandyti savo jėgas kuriant du televizijoje praktiškai nematytus dalykus: įspūdingą mitologinį pasaulį bei kitaip pateiktas veikėjų istorijas.

Jūs turbūt paklausit iš kur man atėjo toks nušvitimas, ir aš jums galiu paprastai atsakyti, kad iš Cuse'o ir Lindelofo interviu. Bet tai, kad jie visų pirma kūrė serialą norėdami žaisti veikėjų gyvenimais, galiu įrodyti šia serija bei praėjusiu sezonu.

Visgi trečiasis sezonas labiausiai kentėjo nuo tų beprasmių praeities scenų, niekaip nepasakančių nieko naujo apie veikėjus. Tokios prabangos, kokią turi šis sezonas (ateities scenos), praėjęs neturėjo, ir teko likti su originalumu nepasižyminčiomis serijomis. Bet serijų, kurios būtų puikiai išsivertusios ir be flashbackų, tikrai buvo ne viena ir jas prailginti praeities scenų sąskaita buvo galima drąsiai. Tačiau taip padaryta buvo vos kartą su Desmondo istorija, o visa kita buvo paprastas kūrėjų įsikabinimas į jiems mėgstamą dalyką.

Visai kitaip buvo ir tebėra elgiamasi su naujais veikėjais. Jiems nereikia (bent jau kol kas) gilių istorijų, jiems reikia įdomios priešistorės, kuri gali ateityje padengti visą veikėjo buvimą saloje. Vien žiūrint šią seriją, „Confirmed Dead“, iš galvos neišeina mintis, jog naujųjų veikėjų istorijos yra kuriamos su pasimėgavimu, kuris per ekraną puikiai persiduoda.

2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Pirma serija

I'm one of the Oceanic Six! - Hurley

„Dingę“ mano visokeriopą pagarbą užsitarnavo būtent su paskutiniais trimis savo sezonais. Tai gali būti dėl to, kad ketvirtas ir vėlesni sezonai mano buvo peržiūrėti realiu laiku ir neužklystant sezono viduryje (kaip jau esu minėjęs, į šį serialą įsitraukiau tik trečiojo sezono metu). Tačiau aš manau, kad to priežastys nėra vien subjektyvaus patikimo prasme. Šį serialą aš labiausiai gerbiu dėl to, kad jis buvo susikūręs plačias ribas ir galėjo jas visas išnaudoti, ką jo kūrėjai sėkmingai ir padarė.

Net antrajame (o trečiajame - juo labiau) sezone „Dingę“ buvo neįtikėtinai nuostabus serialas tuomet, kai veiksmas vykdavo saloje, bet labai kentėdavo su praeities scenomis. Prieštaravimas tam galėtų būti tokios serijos kaip „The Other 48 Days“, „Three Minutes“ ar trečiojo sezono „Flashes Before Your Eyes“, tačiau jos yra puikios tuo, jog nukrypo nuo įprastinio serialo formato. Šiuo atveju mūsų laukia ne keturiasdešimt tokių minučių, o keturiolika kartų tiek.

Serialas pirmąja ketvirtojo sezono serija laikosi premjerų tradicijų - kankinę žiūrovus klausimais tol, kol serialo nebuvo televizijoje, „Dingę“ grįžta su bent jau didžiausiu tarpsezonio atsakymu: taip, šįkart visas sezonas koncentruosis į išsigelbėjusiųjų ateitį, o ne į daugmaž atskleistą jų praeitį.

Įdomiausia tokio formato dalis (žinoma, be to, kad viskas vyksta ateityje) yra tai, jog išsigelbėję yra ne visi išgyvenusieji saloje. Kol kas mes nežinome visų grįžusių į savo buvusį gyvenimą, kaip ir nežinome to, kas atsitiko saloje, tačiau šioje serijoje jau buvo galima išgirsti vieną žymiausių serialo terminų „Oceanic Six“, kas reiškia, jog iš šešių išsigelbėjusiųjų kol kas žinome tik tris: Džeką, Keitę ir Harlį.

Būtent pastarasis ir tampa šios serijos centru veikiausiai tam, kad žiūrovams būtų pateiktas adekvačiausias veikėjas šioje situacijoje. Situacijoje, kurioje viskas atrodo kaip netikra ir nelogiška, į viską žmogiškai reaguojantis storulis yra turbūt realiausias variantas. Kadangi iš visų išsigelbėjusiųjų renkantis žmogų, kuris psichologiškai palūžtų greičiausiai, turbūt kiekvienas rinktųsi žmogų, pabuvusį tam tikroje įstaigoje.

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Oz. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Serialo pabaigimas prie jo kokybės ir populiarumo prisideda labai daug. Tai yra menas, kuomet kūrinys žiūrovui parodo savo pabaigą tokiu būdu, kad kartu yra jaučiamas noras žiūrėti dar ir dar, bet kartu mintyse kirba kažkokia mintis, kad tokia pabaiga yra puikiai parodanti pačią serialo ir jo veikėjų dvasią. Ėjimas link pabaigos, jeigu tai nėra serialas, susijęs su kokia nors galiausiai atskleidžiama mistine paslaptimi, dažniausiai prasideda tik paskutiniajame sezone ir tai jaučiasi vizualiai.

Jūs galit pabandyti į mane nukreipti mano paties teiginį, kad „Oz“ pradėjo naują žanrą ir tą pabaigų meną jie patys turėjo išrasti. Bet tai tikrai netiesa - net jeigu anksčiau ir nebuvo tokio aukšto lygio dramų, komedijų „M*A*S*H“ ir „Seinfeld“ finalai iki šiol yra laikomi vienais tobuliausių pavyzdžių. Todėl „Oz“ bent šioje vietoje turėjo kūrinius, kurių pavyzdžiais galėjo sekti.

Aš nesakau, kad serialo pabaiga turi būti atkalta kaip iš vadovėlio - žiūrovams reikia netikėtumo, ir kuo geriau tu jį pateiksi ar išrasi naują būdą tam padaryti, tuo visiems geriau. Bet paskutinio šio serialo sezono nuotaika visai neparodo pastangų, kurias scenaristai būtų dėję į pabaigą. Šis sezonas buvo chaosas, kokio serialas dar nebuvo parodęs, ir tai pabaigai labai pakenkė.

Iš visų istorijų, kurias buvo bandyta kabinti šeštajame sezone, galima buvo suprasti, kad serialo kūrėjai yra pasimetę. Buvo jaučiamas dėmesys pagrindinėms veikėjų istorijoms ir tai suteikė vilties, kad bus bandoma bent kažkokiu būdu jas visas uždaryti. Tačiau po pirmųjų serijų viskas buvo pamiršta. Serialas vėl grįžo į savo tradicines vėžes, kur veiksmas vyksta taip, kaip vykęs.

Ir jeigu „Oz“ žmonėms ir parodė kokią nors didžiąją žinutę, kurią sudarytų ne atskiros Augusto šnekos (kurios keliuose pastaruosiuose sezonuose pagaliau tapo gana subtiliu serijų kokybę keliančiu papildu), o viso serialo įvykiai, yra tai, kad gyvenimas kalėjime tęsiasi. Nuo pirmojo sezono iš pagrindinių veikėjų tie patys liko vos keli, pastoviai čia ateidavo naujų kalinių ir jie įsiskverbdavo į kalėjimo bendruomenę.

2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimt antra serija

We have to go back. - Jack

Aš nesu mėgėjas pasakymų, jog puiki sezono ar serialo pabaiga kartu pakelia ir ėjimo link jos kokybę. Čia ne apie tuos kūrinius, kurių paskutinės minutės visiškai pakeičia požiūrį į praeities įvykius - tai yra atskiras žanras, kuriam reikia labai daug pastangų. Tačiau yra tokių kūrinių, kurie žino pradžią, žino pabaigą ir nusprendžia tarp šių dviejų taškų ką nors įmesti, kad neatrodytų visai apgailėtina. Trečiasis „Dingusių“ sezonas buvo lengvas šio atvejo variantas su itin prasta vidurine dalimi bei tiesiog neįtikėtina paskutiniąja serija. Ir tik nesakykit, kad jos dėka nėra atperkamos jūsų kančios žiūrint Džeko išvyką į Tailandą.

„Through the Looking Glass“ padaro sunkiausią darbą televizijoje ar absoliučiai bet kurioje srityje - serija itin sudėtingą istoriją papasakoja lengvai. Ji vis dar yra kaip reikiant sujaukta, tačiau ši valanda nepamiršta absoliučiai nieko ir visi pagrindiniai dalykai, apie ką buvo šis sezonas, gauna savo kulminaciją. Nuojauta kužda, kad tų dalykų buvo itin daug.

Svarbiausias įvykis, arba bent jau toks, kuris turėjo užtikrintai rimtą kulminaciją dar prieš šią seriją, buvo Čarlio mirtis. Apie ją vėliau, bet po vandeniu gyvenančių amazonių pasirodymas yra vienas mažiausiai tikėtinų dalykų siekiant išjungti po vandeniu esantį mygtuką, blokuojantį radijo signalą negyvenamoje saloje (jei su „Dingusiais“ nebūčiau gyvenęs nuo pradžių, išgirdęs tokį aprašymą nieku gyvu šitokios nesąmonės nebūčiau žiūrėjęs).

Amazonės, tiesa, čia nėra itin svarbus įvykis. Jis yra skirtas sukurti daugiau intrigos ir galbūt žiūrovams įpiršti mintį, jog Čarlis miršta nuo jų rankos, o ne gelbėdamas pasaulį. Tai taip pat yra eilinis Beno melo atskleidimas, tačiau tai jau nebestebina nei žiūrovų, nei Kitų. Tačiau vinys šioje istorijoje yra du ir Kiti čia tėra įrankiai tam užkirsti kelią.

Visų pirma, Čarlio stebuklingas susisiekimas su Pene daugiausiai stebina ne tuo, kad po vandeniu esančiame ekrane išlenda žmogaus, vaikštančio kažkur kitame pastato gale, mergina. Vėlgi, tai stebintų naujokus, bet mes pripratę jau prie visko. Svarbiausias šioje vietoje yra faktas, jog Penė nesiuntė jokio laivo, nepažįsta jokios Naomi ir iš viso ko jūs man trukdot dirbti. Arba ji Čarlio nesuprato, kas būtų itin lėkštas scenaristų triukas, arba Naomi čia atvyko visai ne Desmondo. Būtų keista, kadangi ji savo knygoje turėjo būtent jo nuotrauką, tad sutapimu pavadinti šio dalyko nedera. Žinoma, gražiausios mano matytos meilės istorijos dalyviai vienas kito nepamato, bet tai pasitarnauja kitam serialo istorijos momentui.

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimt pirma serija

You are a hero, sir. And don't let anyone ever tell you differently. - Nadia

Nepaisant šio sezono duobių, nepaisant neaiškumų ir įvairių istorijų numetimų, „Dingę“ ir trečiajame sezone parodo vieną ryškiausių savo bruožų: struktūrą. Iki pat galo šis serialas liko ištikimas savo formatui, kuris buvo pateikiamas kaip iš vadovėlio. Kai kurie galėtų ginčytis, kad sezonai buvo konstruojami netgi per gerai, kadangi juos buvo galima nuspėti. Ne didžiuosius posūkius, nes netikėtų siurprizų dar bus užtektinai, bet bent jau jų šabloną.

Jeigu imtume tik šių trijų sezonų vidurkį, jis yra gana pastovus. Pirmosiomis serijomis veikėjai privalo apsiprasti naujoje aplinkoje, ar tai būtų sala, ar bunkeris, ar Kitų stovykla. Ilgainiui vyksta susipažinimas su tos aplinkos gyventojais ir jų atsiradimu saloje. Kažkur ties viduriu, ir čia jau nėra tyčinis veiksmas, būna bent kelios beprasmiškos serijos, nesugebančios pasakyti nieko naujo. Tačiau likus kelioms valandoms iki sezono pabaigos viskas pradeda rištis į vieną vietą tokiu būdu, kuris visus sugeba nustebinti ir užbaigti sezoną atsakant ir į užduotus klausimus, ir užduodant dar daugiau naujų.

Ir jau vien dėl to yra gražu žiūrėti į „Greatest Hits“, priešpaskutinę trečiojo „Dingusių“ sezono seriją. Net jeigu jūs nesate šio serialo įsimylėję taip, kaip aš, jeigu jūs jaučiate bent kokią pagarbą televizijai ir serialams, ši valanda yra paprasčiausia meistriška. Ir menine, ir dramine, ir struktūrine prasme.

Bet pradėti reikia nuo dramos, vežamos vienos istorijos, kuri bėgant sezonui atsidurdavo tai arčiau, tai toliau nuo kranto, tačiau buvo aišku, kad jos kulminacija vienokiu ar kitokiu atveju ateis. Desmondo išpranašauta Čarlio mirtis kurį laiką atrodė kaip kliedesiai, bet Desmondo alternatyvios praeities scenos bei pastovus Čarlio gelbėjimas rodė, kad ši istorija nėra juokai. Bet „Greatest Hits“ prie šios temos priartėja labiausiai.

Aš tikiu, kad jeigu skaitote šias apžvalgas niekad nematę „Dingusių“, jūs pažįstate serialus. Pažįstate jų nuotaikas, pažįstate jų paruošimą ateičiai. Aš nenoriu pradėti spekuliuoti kas bus ateityje, nes su Čarlio mirtimi tegali būti tik dvi išeitys, tačiau ši serija paruošia tik vienai jų.

2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Oz. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Šeštoji penktojo „Oz“ sezono serija yra praktiškai viskas, ko aš tikėjausi iš šio serialo. Bent jau nuo tada, kai pamačiau jo pirmąjį ir šiek tiek daugiau vilties suteikusį antrąjį sezoną. Ši serija, pavadinta „Variety“, toli gražu nėra šedevras, bet, geriau pagalvojus, toks nėra ir visas šis serialas. Bet jis tokiu tapti ir nebando, o iš šios valandos, pasinaudodamas visomis geriausiomis savo savybėmis (kad ir kiek jų būtų likę), išspaudžia viską.

Šioje serijoje, vietoje įprastų Augusto intarpų, yra parodomos kelios serialo veikėjų atliekamos dainos. Jas atlieka ne vien kaliniai ir tai yra ne vien solo pasirodymai - čia pamatysit ir dainuojančią psichiatrę, ir seriale mažai matytą tatuiruotą budulį. Bet šie intarpai, kartu su rimtosiomis scenomis kalėjime, parodo, koks „Oz“ buvo aukščiausiame savo lygmenyje.

Šioje serijoje yra puikus humoro ir dramos balansas. Joje nagrinėjama pagrindinė tema tikrai nėra verta pajuokų, bet scenaristai sugeba iš jos išspausti juodo humoro ten, kur jis veikia tikrai gerai, ir draminį elementą tik papildo. Režisūriniai sprendimai čia irgi yra verti pagyrų - muzikinės scenos yra iš dalies komiškos, bet su jų antruoju planu yra primenamas tamsus kalėjimo gyvenimas. Seniai bematytų rimtų draminių scenų dėka ir taip viską išspaudžiantys aktoriai čia pasirodo žymiai geriau nei visada.

Bėda ta, kad to reikėjo laukti net ne šešias serijas. To reikėjo laukti bent jau nuo antrojo sezono pabaigos, nors dabar aš esu įsitikinęs, kad ši serija yra aukščiausias serialo lygis (dėl šešto sezono kol kas labai abejoju). Ir visgi viena serija neatsvėrė to fakto, kad penkios iki tol ėjusios serijos buvo prasčiausia, kas iki šiol buvo sukurta po „Oz“ pavadinimu.

Ir didžiausia problema tame, kad serialas pirmojoje serijoje pasirinko teisingą kelią. Tebūnie tas ketvirtame sezone paliktas kabliukas vėl išspręstas banaliuoju „praėjo 10 mėnesių“ būdu ir tai neturėjo įtakos sezono eigai. Tai nebuvo ir ta kelio pradžia, apie kurią kalbu. Ne, scenaristai pasirinko gana rimtą ir skaudžią daugeliui serialo veikėjų taktiką, kuri privalėjo turėti rimtų pasekmių jų gyvenimuose, kurios be abejo turėjo atsispindėti visame seriale. Tai man atrodė kaip geriausias serialo sprendimas kol kas.

2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimta serija

I think there is no Jacob. I think your people are idiots if they think you take orders from someone else. You are the man behind the curtain, the Wizard of Oz, and you're a liar. - John

Kiekvienas su bet kokia kultūros rūšimi susidūręs žmogus supranta, kad į visus išgalvotus kūrinius jų kūrėjai įdeda savo gyvenimo dalį. Nebūtinai tikrą įvykį, bet bent kažkokį simbolį, kuris, priklausomai nuo subtilumo suvokimo, gali būti matomas aiškiai arba nepastebimas viso to kūrinio metu. Todėl tai nereiškia, kad „Dingusių“ kūrėjai kažkurią savo gyvenimo dalį praleido kokioje nors saloje, kad ir kaip tai viliojančiai skambėtų. Ne, tai veikiau reiškia tai, kad turbūt visi serialo scenaristai yra žmonės, kurių tėvai pakenkė visam jų gyvenimui.

Juk jūs tik pažiūrėkit - visi serialo veikėjai saloje vienokiu ar kitokiu atžvilgiu atsidūrė būtent dėl savo tėvų. Ne dėl motinų ir tėvų. Tiesiog dėl tėvų. Vieni jiems kenkė visą gyvenimą, kiti į juos nekreipė taip trokštamo dėmesio, treti apsireiškė tik po kelių dešimtmečių. Tiesą sakant, greitai peržvelgus dabar gyvų veikėjų sąrašą, tėvas bent jau iš kol kas parodytos istorijos įtakos nėra padaręs tik Džiuljetai, Saidui ir Čarliui (nors pastarasis augo su motina, todėl šis dalykas yra per vidurį).

Todėl visai nenuostabu, kad scenaristų kompleksai išlenda su vos ne kiekvieno veikėjo praeitimi, o šįkart serijos, pavadinimu „The Man Behind the Curtain“, centre atsiduria Benas su taip laukta savo istorija. Ir jeigu ji jums atrodo silpna ar neįdomi, serialą mesti galite iš karto, nes tai yra viena valandų, kuriose per mistiką yra pateikiama veikėjų psichologija.

Pradėti šnekėti apie šią seriją nėra lengva, kadangi ji yra tiesiog prikimšta netikėtos ir intriguojančios istorijos. Jau vien ko yra verta pirmoji serijos scena, kurioje moteris (iš labai gero kampo atrodanti, tarsi esanti saloje) padedama savo vyro gimdo. Iš jau pasenusio jų aprangos stiliaus galima suprasti, kad veiksmas vyksta ne dabartyje, o vėliau yra atskleidžiama, jog tai toli gražu nėra sala - tai vieta šalia greitkelio, vedančio į Portlendą (prieš akis man iškart iškilo serijos „Not ir Portland“ pavadinimas).

Ir taip jūs turit pirmą riebų Beno melą. Jis toli gražu nebuvo gimęs saloje, jis netgi į salą nebuvo atvežtas kaip vaikas, kuris negalėtų atsiminti, jog yra gyvenęs kažkur kitur. Į salą jis atvyko jau sąmoningas žmogus, tačiau joje suprato, jog tai yra vieta, kurią gali vadinti savo namais.

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Devyniolikta serija

You killed my daddy. - Sawyer

Galbūt tai jums pasirodys banalu, nes taip turbūt ir yra, tačiau apie „Dingusius“ aš visuomet galvojau kaip apie tuos vaikiškus žaidimus, kuriuose reikia sujungti taškus, a.k.a. connect the dots. Nes kalbant apie šio serialo mitologiją, geresnių analogijų jai tiesiog nėra. Pirmus sezonus scenaristai mėtydavo atrodytų nesusijusius dalykus kur papuola, ir vėlesniuose sezonuose būdavo atskleidžiama, kad absoliučiai visi jie yra susiję. Ar tai, kad kiekvienas menkniekis čia turi savo vietą, yra geras ar blogas dalykas, spręskite patys, tačiau ribos privalo būti viskam.

Rašydamas šias apžvalgas, aš atradau „Dingusių“ fanų forumus, kurie rimtai išpopuliarėjo tik trečiajam sezone. Ir skaitant žmonių spėliojimus apie kai kuriuos dalykus aš visuomet esu apstulbęs, nes jie sugebėjo atspėti ne tik šio sezono, bet ir kai kuriuos paskutiniųjų sezonų svarbiausius įvykius. Tie forumų skaitymai gali numušti jūsų pasitikėjimą savimi, nes iš visko, ką aš spėliojau žiūrėdamas serialą pirmą kartą, savo teorija didžiuojuosi tik vienu atveju, o čia, dar likus trims metams iki „Dingusių“ pabaigos, buvo atspėtas serialo finalo principas, bet jūs jos palaukit.

Ir vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų tuose forumuose buvo gilus įsitikinimas, jog Loko tėvas buvo žmogus, kuris apgavo Sojerio motiną ir privertė nusižudyti jo tėvus. Geriau pagalvojus, šie spėjimai tikrai nebuvo akli ar nepagrįsti, viskas buvo logiška. Jau išsiaiškinom, kad viskas seriale yra susiję, tad toks dalykas neturėtų nustebinti. Aišku ir tai, kad Kūperis yra absoliutus blogio įsikūnijimas, pakenkęs nežinia kokiam kiekiui žmonių, todėl tai, kad jo apgavystės galėjo įpainioti ir Sojerį, yra įmanoma.

Bet nesvarbu, ar jūs jau buvot numatę tokį scenarijų, ar galiausiai nustebote taip pat, kaip ir aš, šią seriją galima įvertinti dvejopai. Ją padalinus atskiromis scenomis, galima gauti įspūdingą produktą, tačiau keliavimas iki tų scenų yra kankynė.

2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Oz. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Aš norėjau, kad man patiktų šis serialas. Aš to vis dar noriu. Ir dėl to, kad jis tariamai pradėjo naują televizijos dramų amžių, ir dėl to, kad jį kūrė mano mylimas HBO kanalas, ir netgi labai maža dalimi dėl to, kad aš nesijausčiau tuščiai švaistydamas laiką žiūrėdamas "Oz". Tačiau jis stengiasi jokiu būdu netenkinti mano norų.

Kai pamačiau, jog ketvirtąjį sezoną sudaro dvigubai daugiau nei įprastai - šešiolika - serijų, man galvoje sukosi tik viena mintis: sezone bus kokia nors ypatinga istorija. Nors jau seniai galima buvo susitaikyti su tuo, kad "Oz" koncentruojasi į mažas istorijas labiau, nei į vieną bendrą, galima buvo patikėti, kad serialo kūrėjai nusprendė imtis kažko neįprasto.

Visgi toks sprendimas nebuvo grynai kūrybinis ir jam didesnę įtaką darė išoriniai veiksniai. Nors HBO garsėja tuo, kad per daug nesikiša į kanale rodomų serialų kūrimą (be to, kad jiems išrašo itin didelius čekius), šįkart padaryta išimtis dėl didžiausio HBO kozirio - "Sopranų". Pastarajam serialui padarius daugiau nei metų pertrauką tarp antrojo ir trečiojo sezonų, tarpą kažkokiu būdu reikėjo užkimšti, todėl nuspręsta ketvirtą "Oz" sezoną prailginti ir padalinti į dvi dalis, kad bent jau vizualiai programų tinklelis atrodytų patenkinamai. Dėl vaizdo nesiginčysiu ir tai buvo gan protingas ėjimas iš HBO pusės, bet kokybės prasme "Oz" nukentėjo itin stipriai.

Nuo sezono pradžios matėsi, kad yra bandoma kurti rimtesnę istoriją. Istoriją, kuri galbūt neįtrauktų tiesiogiai pagrindinių serialo veikėjų, bet juos bent kokiu nors būdu paveiktų, kas yra jau šis tas. Tačiau ilgainiui pasidarė aišku, kad niekas iš kūrybinės grupės tokio tipo serialo nėra kūręs (jeigu vadinsim "Oz" žanro pradininku, tai atrodytų logiška). Net jeigu ir yra tai daręs, tai labai greitai pamiršęs.

Nes pagrindinis serializuotos, per daugelį serijų pasitęsiančios istorijos principas yra tai, kad kiekvienos serijos įvykiai daro įtaką ateities įvykiams ir tai tęsiasi iki pabaigos. Taip, tokią istoriją, kurios kiekviena dalis yra viena su kita susijusi, sukurti yra ypatingai sunku ir gerai tai yra įgyvendinę vos keli serialai, tačiau žymiai daugiau jų yra pasiekę mažesnių pergalių (nepaisant savo nelogiškumų) bent stengdamiesi plėtoti istoriją. Čia nebuvo net tokio dalyko.

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

„Masters of Sex“ kaip naujos televizinės dramos eros pradžia

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Masters of Sex“ serijos.

Per paskutinį dešimtmetį žmonių supratimas apie serialus pasikeitė ir, tam tikra prasme, išsikreipė. Televizijoje įvyko tam tikra revoliucija dramos žanre, kuomet serialų struktūra tapo visiškai kitokia nuo praėjusio amžiaus. Kai anksčiau didžiausią eterio dalį užimdavo didžiuosiuose ir visiems prieinamuose kanaluose rodomos pusiau linksmos, pusiau rimtos procedūrinės dramos apie policininkus ar kitų profesijų atstovus, šiame amžiuje dominuoja daugiau sau leidžiančiose kabelinėse televizijoje pasirodantys žiauresni serialai. Tokie veikėjai kaip Tonis Soprano, Volteris Vaitas ar, atsiprašau už paminėjimą, Deksteris Morganas, yra antiherojai, padėję pamatą žiauriai televizijai su nuotaikos prasme tragiškomis istorijomis.

Tai rašau ne todėl, kad pasirodyčiau esantis vienas tų, kurie visomis išgalėmis bando įrodinėti blogą žiaurumų įtaką jaunimui ir kad „Labanakt, vaikučiai“ privalo būti vienintelė televizijos forma. Šiuos veikėjus (na, išskyrus trečiąjį) ir dar daugelį panašių aš myliu ir dėl jų aš pamilau serialus. Bėda tame, kad juos įsimylėjo ir nepaleidžia pati televizija. Per paskutinius kelis metus pasirodžiusių dramų, kurių centre nėra su žiaurumais susijusio antiherojaus, skaičių galima parodyti pirštais ir tai tiesiog pradeda atsibosti. Per šiuos metus aš peržiūrėjau daugybę geriausiais laikomų serialų, ir juose vyraujantys tragiški konfliktai ilgainiui keičia nuotaiką.

Ir tuomet, kai baiginėjantis „Breaking Bad“ ir „Mad Men“ visi pradėjo šnekėti apie televizijos aukso amžiaus pabaigą, į „Showtime“ kanalą atėjo serialas, kuris turi labai rimtą galimybę pradėti naują ir visai kitokią serialų erą. Tikra istorija paremtame seriale „Masters of Sex“ yra daug kokybiškos, rimtos ir įtraukiančios dramos. Jame yra nuostabūs veikėjai ir aktoriai, kurių žiūrovai neprivalo nekęsti už nužudymus ar išprievartavimus. Čia yra sukuriama šeštojo dešimtmečio aplinka su visomis jai būdingomis dekoracijomis ir nuotaikomis. Bet svarbiausia, kad čia pasiekiama drama nereikalauja kiekvienoje serijoje tvyrančios įtampos.

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Aštuoniolikta serija

Flight 815. They found the plane. There were no survivors. They were all dead. - Naomi

Šiais metais itin išpopuliarėjęs „Netflix“ serialų kūrimo būdas daugiausiai kalbų sukėlė dėl to, kokiu būdu serialai privalo būti žiūrimi. Aišku, ne amerikiečiams, žiūrovams, kurie serialus žiūri kitais būdais, tokios kalbos tikrai nerūpi, nors aš pats esu įsitikinęs, kad serialai privalo būti žiūrimi po seriją ir iš to žiūrėjimo nepadarant 13 valandų trukmės filmo. Tačiau man „Netflix“ modelis labiausiai įstrigo ne tuo. Mane žavi jo laisvumas, kuris labiausiai pasireiškia tuo, kad nėra apibrėžiama serialo trukmė.

Iš šios kompanijos serialų tuo aiškiai niekas nepasinaudojo (nors „Arrested Development“ prie to priartėjo labiausiai), tačiau pati idėja sako, kad tai tėra laiko klausimas. Nes idėja, jog serija gali tęstis tik tiek, kiek jai reikia, ir nieko per daug neužtęsti dėl to, kad reikia ištęsti 42 minutes, ar jose neišsitekti, yra kokybės sinonimas.

Su networkais tokia problema yra ryškiausia, ir ši „Dingusių“ serija, pavadinimu „D.O.C.“, tai tik išryškina. Šis serialas trečiajame savo sezone, kuris savo nuotaika parodo, kad artėja link pabaigos, labiausiai kentėjo dėl praeities scenų beprasmiškumo vien dėl to, kad jas reikėjo parodyti. Džeko tatuiruotės ir kelios kitos serijos buvo prasmės neturintys kūriniai, kurie kurti tik iš reikalo.

Panašiai yra ir su „D.O.C.“. Čia praeities scenose yra parodomas dalykas, apie kurį buvo užsiminta ir anksčiau, bet jis niekad nebuvo išnagrinėtas. Ir čia slypi problema: ne kiekviena subtili užuomina privalo būti išnagrinėta. Dažniausiai žiūrovai supranta tokias užuominas, ir nebent ten slypi kokios nors salos paslaptys, paaiškinimo ten nėra.

Paimkit šią seriją. Apie tai, kad Džinas gėdijasi savo praeities, jau buvo kalbėta ne kartą. Galų gale net buvo parodytas jo susitikimas su savo tėvu, kuris yra žvejys. Ir buvo išaiškinta, kad San jos vyro kilmė nerūpi ir ji jį myli bet kokiu atveju. Todėl kitokiais veiksmais perteikiamos tos pačios mintys šioje serijoje nėra koks nors stebuklas.

2013 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Septyniolikta serija

"With enough money and determination, you can find anyone," she said. That's how I get through my nights; I think that she actually meant it, that she never gave up. - Desmond

Struktūrine prasme „Dingusių“ sprendimas sulėtinti tempą grąžinant pagrindinius serialo veikėjus iš Kitų stovyklos ir vėl daugmaž ramiai juos apgyvendinant jau namais tapusiame paplūdimyje yra tikrai sumanus. Nežinia, kiek šis dalykas buvo planuotas ir galbūt jis išėjo natūraliai, tačiau bet kokiu atveju galutinis rezultatas yra tiesiog reikalingas pačiam serialui. Kartu su tempo sulėtėjimu ateina ir serijos, kuriose yra nagrinėjami jau seniai kilę klausimai, kurie anksčiau ar vėliau privalėjo būti paliesti.

Ir koks gi neaiškumas šiame sezone yra svarbesnis nei Čarlio mirtis, kurią mato Desmondas? Ši tema paliečia visas svarbiausias serialo vietas, kurios susideda iš mistikos, veikėjų dramos ir mirties, ir jai pagaliau po kiek laiko yra skiriamas bent jau dalinis dėmesys.

Tačiau Čarlio mirtis nėra vienintelis didelis šio sezono klausimas. Vienas jų yra žiūrovams visai neprimintas ir daugelio jau pamirštas praėjusio sezono paskutinės serijos kabliukas, kuomet pora mokslininkų, apsistojusių kažkuriam ašigaly, aptiko salos skleidžiamą signalą ir apie tai pranešė Penei. Apie šią intrigą daugiau nebuvo užsiminta nei karto ir gana logiška, kad viskam vėl atsistojus į savo vietas ji vėl buvo pristatyta.

Bet apie viską nuo pradžių. Aš šią seriją esu matęs gal kokius tris kartus, bet kažkokiu būdu aš visuomet tikiuosi, kad ji man nepatiks. Tačiau tai būna tik tol, kol „Catch-22“ įsivažiuoja. Juk pripažinkit, faktas, kad visa Desmondo praeities istorija vien apie tai, dėl ko jis visus vadina savo broliais, visai neskamba įdomiai. Su smulkmenų paaiškinimais, kurių žiūrovai niekad nepastebi, „Dingę“ nelabai seniai prašovė, todėl dar viena panaši serija nevilioja.

2013 m. lapkričio 4 d., pirmadienis

Oz. Trečias sezonas

Žiūrėdamas "Oz" aš vis pamirštu, jog tai yra serialas, padėjęs pamatus vėlesniems televizijos šedevrams - daugybė dramų buvo ir anksčiau, bet į veikėjus ir istoriją dėmesį pirmasis atkreipė šis projektas. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko dauguma šio serialo siužeto linijų yra tokios keistos ir priimančios keistus sprendimus: "Oz" neturėjo iš ko mokytis. Ir man pasidarė įdomu, ar šio serialo kūrėjai, pajutę, kad jie daro kažką neįprasto, specialiai ėmėsi kokių nors sprendimų.

Kad jie suprato, jog yra kuriamas naujas žanras, klausimų nekyla. Tomas Fontana nėra įvardijamas tarp didžiausią įtaką televizijai padariusių žmonių, bet jo idėjos tuomet buvo tikrai neįprastos (kaip ir jų pateikimas). Ir žiūrint trečiąjį sezoną kilo tokia mintis, jog "Oz" bando viską padaryti pirmas. Šiame sezone buvo išbandyta daugybė įvairių istorijos pateikimo būdų, ir kaip kiekvienas žiūrovas žino, per daug idėjų vienoje vietoje niekada nebuvo gerai.

Šis sezonas atrodo kaip vieta, kurioje serialo kūrėjai nusprendžia, jog bet kokį logikos faktorių reikia tiesiog išmesti. Dabar tapo svarbu žiūrovams nusiųsti kokią nors žinutę, kuri privalo būti pasiekiama absoliučiai bet kokiomis priemonėmis, nesvarbu, ar gali jos būti įgyvendintos kalėjime, ar ne.

Trečiojo sezono pradžia kardinaliai skiriasi nuo antrojo. Pastarasis pirmąją savo pusę praleido nagrinėdamas prieš tai ėjusio sezono konfliktus, o šis daugumą jų tiesiog pamiršta. Bendrame siužete kardinalių pasikeitimų nėra (nebent tai, kad pasikeičia kalėjimo pavadinimas, kas yra niekam neįdomu), tokio drastiško laiko šuolio taipogi, bet svarbiausia, jog daugumos konfliktų tiesiog nebelieka.

2013 m. lapkričio 2 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Šešiolikta serija

Jacob said he would take care of it himself. Unless, of course, you don't have faith in him. - Ben

Įprasti networkų serialai jau nuo seno turi bėdą, kurią pastaruoju metu yra bandoma taisyti, tačiau galutinai ji niekur nedings: veikėjai juose būna labai vienpusiški. Tai nėra būdinga išskirtinai visiems serialams, tačiau kabelinių televizijų kūriniuose tokių dalykų pamatysite žymiai mažiau. Tokius serialus atskirti yra lengva, užtenka tik pasižiūrėti į jų reitingus. Kodėl taip yra man vis dar yra mistika, tačiau kuo mažiau seriale įdedama pastangų į veikėjų plėtojimą, tuo daugiau žiūrovų tą serialą žiūri. Didžiausi skeptikai galėtų nurašyti tokius faktus ant tariamo amerikiečių kvailumo ir tingėjimo galvoti, bet aš esu linkęs tikėti, kad tokiuose serialuose didesnis dėmesys yra skiriamas istorijai ir veikėjai joje yra tik paprastos priemonės jai sukurti.

O geriausiais serialais visuomet buvo pripažįstami ne tie, kurie kūrė vien įdomią istoriją - tarp kitko, aš neapsimetu, kad tokių serialų nežiūriu; ir „The Walking Dead“, ir „The Big Bang Theory“, ir panašūs serialai labai tinka paprastai pramogai, - bet tie, kurie kartu su ja turėjo įdomius veikėjus. Ne tokius, kurių veiksmus galima nuspėti ir žinoti, kad jie darys tik gera arba tik bloga, bet tokius, kurie turi įdomias istorijas ir gali į skirtingas situacijas reaguoti skirtingai.

Ir vienas tokių serialų yra būtent „Dingę“. Čia galbūt nėra būdingas toks veikėjų įvairiapusiškumas kaip aprašiau, tačiau čia kartu su serialu visi veikėjai keitėsi nuo savo pradinės būsenos, o toks variantas irgi yra vertinamas palankiai. Aš jums nepasakosiu apie besikeičiančius individualius veikėjus, nes tam laiko buvo ir dar bus, čia kalbu apie tik šiame sezone ryškiau užgriebtą žmonių grupę, arba, kaip jie yra pažįstami geriau, Kitus.

Du sezonus šie žmonės buvo pateikiami kaip nenugalimi. Jie be jokio pagrindo grobė vaikus ir nėščias moteris, jie visais įmanomais būdais neleido serialo herojams palikti šios salos sprogdindami plaustą ir grobdami jachtą, jie infiltravosi ir artimai pažino visus išgyvenusius, ir apskritai buvo tokia grupė, kuri yra tarsi pagrindinis blogietis veiksmo filmuose: nedaro jokių klaidų, ir miršta dėl to, kad jį pergudrauja pagrindinis herojus.

2013 m. spalio 30 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Penkiolikta serija


I was standing right there when he told you not to come back and now you've ruined his chance to get off the island. - Juliet

Žiūrint serialus, mažai dalykų mane pradžiugina labiau negu veikėjai, kurie kažkada buvo užmiršti ir dabar yra prisimenami jiems suteikiant svarbesnę rolę (vienas dalykų, linksmesnių už šį faktą, yra tokios scenos kaip nufotografuotoji viršuje). Iš vienos pusės tai reiškia visišką serialo kūrėjų apsileidimą, nes tokie pasiteisinimai, jog „mes viską planavom“ šioje vietoje yra beprasmiški, tačiau veikėjo pastatymas į žymiai svarbesnę poziciją jau yra savotiškas scenaristų praeities klaidų prisipažinimas. Ir vienas rimčiausių tokių atvejų ne tik šioje serijoje, bet ir visame seriale, yra Keitė.

Ši mergina pradinėse „Dingusių“ kūrimo stadijose privalėjo būti pagrindinė serialo veikėja, moteriškasis Džeko variantas, if you will. Į pagrindinę rolę tradiciškai įspraudus vyrą, Keitė tapo tik objektu, neturinčiu aiškios nuomonės ir būnančiu kažkokiu tarpininku rimtesniems įvykiams pradėti. Ji buvo ir tebėra meilės trikampio centras, praeityje ji visą laiką buvo piešiama kaip nusikaltėlė, kuri viską daro dėl kol kas neapibrėžtos priežasties, o tai tiesiog reiškė, kad ji dar nebuvo sugalvota.

Ir visgi kai tokia priežastis scenaristams į galvą šovė, galutinis variantas išėjo visai neblogas. Pagaliau buvo atsiribota nuo tų atsibodusių „Keitė nuo kažko bėga“ serijų ir merginos veiksmams pagaliau buvo suteiktas rimtesnis ir logiškesnis pagrindas.

Žinoma, jis buvo pateiktas nesubtiliai, kadangi, kaip galiausiai paaiškėjo, visa serija buvo kurta tik dėl poros sakinių, tačiau iš daugybės tuščių valandų šiame sezone tokia auka yra leidžiama. Juolab kad ji yra pateikiama gana įdomiai.

2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Oz. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Subtilumo trūkumas pirmajame "Oz" sezone išryškino daugelį dalykų, kuriuos daro ar bando padaryti serialas. Dėl labiau procedūrinės kilmės jis stengiasi daugiau koncentruotis į kalėjimo gyvenimą ir jo smulkmenas, nei papasakoti kokią nors įspūdingą istoriją. Tačiau pagrindinė serialo idėja, nors ir gan įkyriai brukama pirmųjų aštuonių serijų metu, tinkamai užkabinta nebuvo, ir tai apie šio projekto užmojus uždavė nemažai klausimų. O ta idėja nėra kažkuo išskirtinė ar originali; tai klausimas, ar kalėjimas gali pakeisti žmogų. Galbūt taupymosi sumetimais, nors tai daro labai mažai kūrėjų, ši tema buvo palikta vėlesniems sezonams, bet tai, kaip ją adresavo antrieji "Oz" metai, yra pagirtina.

Antrasis serialo sezonas prasideda tuo pačiu, kuo baigėsi pirmasis. Pirmosios serijos veiksmas vyksta praktiškai iškart po įspūdingo praėjusio sezono finalo ir yra paskiriama tiesiogiai tam, kad atskleistų žmones, atsakingus už kalėjime kilusį chaosą. Tačiau likusios serijos vyksta jau maždaug po metų, kuomet kalėjimas ir vėl yra tinkamas gyventi (ar kalėti). Ir, tiesą pasakius, sezono pradžia visai nežadėjo kažko geresnio. Visų pirma, kruopštūs nusikaltimo tyrimai iškart nubraukė bet kokį potencialų serialo subtilumą, kuris galėtų palikti bent mažą dalelę paslapties. Vietoje to buvo pasiekta pakankamai lengva ir sąsajos su sezonu neturinti įžanga.

Ir nors su laiku sezonas tikrai stiprėjo, visa jo pirmoji pusė buvo labai keista. Veikiausiai todėl, kad praktiškai visi pirmosiomis serijomis kilę konfliktai kilo dėl tų pačių praėjusio sezono įvykių. Logikos čia neieškau - jau supratau, kad su tikrove serialas prasilenkia gan stipriai, todėl tai, kad per metus nebuvo atkreiptas dėmesys į šiuos įvykius, nėra per daug keista.

Keisčiau yra tai, kad tie konfliktai buvo beprasmiai ir tiesiog pritempti dirbtinai, o efekto jie neturėjo absoliučiai jokio. Taip, paskutinieji praėjusio sezono įvykiai buvo supriešinę kalinius vienus su kitais, bet kelias serijas vežti vien tuo, kad veikėjai negali praeiti vienas pro kitą neapsižodžiavę ar rodyti jų grupeles, rezgančias kažkokius sąmokslus, yra laiko stūmimas.

2013 m. spalio 26 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Keturiolikta serija

Who the hell's Nikki? - Sawyer

Tarp visų dalykų, kuriuos televizijos serialuose pirmieji išrado „Dingusių“ kūrėjai, ši serija, pavadinta „Exposé“, į tą sąrašą gali būti įrašyta. Nuomonės, kad ji yra gera ar įėjo į šio serialo istoriją, jūs nerasit niekur, ir aš nesu išimtis. Bet be visų šio sezono beprasmių serijų, iš kurių vos pora buvo aukštesnio (tiksliau, nepalyginamai aukštesnio) lygio, „Dingę“ šia serija parodė, kad originalumo jiems netrūksta. Visą sezoną žiūrovams rodant, kad scenaristams išseko mintys, serialas sukuria dar vieną laiko užkimšimui skirtą seriją tokiu būdu, kuris dar niekam nebuvo matytas.

Žinoma, subtilumo su Nikės ir Paulo pristatymu nebuvo daug. Jie nuo pradžių elgėsi kaip šiek tiek daugiau patyrusios Būno ir Šenon kopijos, bet įkyrumo prasme jiems tikrai nenusileido. Galima pagirti serialo kūrėjus už tai, kad šie veikėjai žiūrovams į akis per daug nebuvo kišami - kiekvienas jų pasirodymas buvo palydimas tuo pasikėlusiu „kodėl nepriimat mūsų į pagrindinę grupę?“ požiūriu, ir serialas turėjo per daug problemų, kad tvarkytųsi su šitais parazitais.

Taip, man šita porelė niekad nepatiko, nes ji man visada simbolizavo Šenon ir Būną bei nepakeliamas kančias su jais. Tačiau ši serija kaip visiškai atskira ir su niekuo nesusijusi istorija yra sukurta gana įdomiai, nors ir nesistengiant žaisti subtiliai.

Deimantų pagrobimas ir Nikė kaip kažkokio lygio aktorė yra holivudinis stilius, bet jo pakanka išvežti vieną seriją turintiems veikėjams - jiems kažkokių tėviškų problemų čia tikrai nereikėjo. Ir šios poros scenos praeityje buvo tikrai pakenčiamos. Žinoma, neskaitant to žiauriai banalaus susitikimo su Šenon ir Būnu, kas yra atseit subtilios jų kopijos, bet jūs turėjot tai suprasti per simbolizmą. Ačiū, jo nereikėjo.

Tačiau naujosios porelės scenos saloje man pasirodė labai neprotingos ir istorijos, ir užkulisine prasme. Istorija, kad jie žūtbūt bando surasti deimantus ir nekreipia dėmesio į kitus salos dalykus, yra gana juokinga, bet ne humoro prasme. Galbūt jų požiūris į viską ir pateikiamas kaip kitų herojų išprotėjimą atsveriantis veiksnys, kuriame Nikė ir Paulas neieško gilesnės prasmės, bet kažkoks smalsumo lygis turi būti pas abu žmones.

2013 m. spalio 23 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Trylikta serija

And then you came striding out of the jungle, John, to make my dream come true. - Ben

Jau labai seniai „Dingę“ turėjo seriją, kuri tam tikram veikėjui buvo būtina. Žinoma, galima būtų aiškinti, kad Džeko, Keitės ir Sojerio istorijos šiems atvykus pas Kitus buvo reikalingos, bet jos pagrinde buvo akcentuojamos tik todėl, kad rodė nematytus ir ilgai lauktus dalykus saloje. Reikalingumo prasme Beno istorija šiame sezone būtų tikusi geriausiai, tačiau ją kūrėjai laikosi dar porai serijų, ir jūs dar spėsit pamatyti kodėl. Tačiau iš veikėjo draminės pusės tokia serija kaip ši, pavadinta „The Man from Tallahassee“, nebuvo reikalinga nuo praėjusių sezonų, nors net ir ten būtų sunku rasti kažką panašaus.

Loko atveju pastarosiomis serijomis scenaristai žaidė labai kontrastingai. Jis priėmė protu nesuvokiamus sprendimus, kainavusius ir žmonių gyvybes, ir potencialų išsigelbėjimą, tačiau į tai jo bendrakeleivių reakcija buvo visiškai neadekvati. Bet aišku, čia ne adekvatumo žiūrėti susirinkome, ir dar vienas Saido kankinimas būtų ir per daug stereotipų į tą pačią musulmonų pusę, ir visiškai neįdomus šios istorijos išaiškinimas. Todėl dabar galima ramiai tuos išaiškinimus pamiršti - „Dingę“ grįžta į savo ritmą su serija, kuri yra vežama įdomios istorijos, rimtų praeities scenų bei visiškai netikėtos atomazgos.

Kas šioje serijoje be pačios pabaigos stebina labiausiai, yra tai, kad ji Loko suluošinimui nesistengia skirti tiek dėmesio, kiek, atrodytų, turėtų. Juk tai įvykis, kuriuo serialas erzino žiūrovus nuo pirmosios savo puikios serijos „Walkabout“, todėl natūralu yra tikėtis suluošinimo pačioje serijos pradžioje ir tam paskirti filosofavimus ir praeityje, ir dabartyje.

Bet tai sakydamas aš būtent pabrėžiu, kad toks dalykas stebina - tikrai rizikingų ėjimų „Dingę“ nedarė jau seniai, todėl tokį dalyką matyti yra keista; tai yra žymiai kokybiškesnis ir man priimtinesnis variantas, bet vis tiek keista. Ir visgi prie fakto, kad suluošinimui nėra skiriamas didelis dėmesys, labiausiai prisideda tai, kad dėl jo yra kaltas Loko tėvas.

2013 m. spalio 21 d., pirmadienis

„Oz“: kalėjime kilusi televizijos revoliucija

G-taškas, 2013 10 31


Tai yra bendra serialo ir pirmojo jo sezono apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Oz“ serijos.

Kuo daugiau aš įsitraukiau į filmų ir serialų žiūrėjimą, tuo labiau mane pradėjo žavėti tie kūriniai, kurių veiksmas vyksta tam tikroje apibrėžtoje aplinkoje. Ta aplinka dažniausiai turi savo taisykles, savo paslaptis ir ten jau ilgai gyvenančius senbuvius. "Dingę" salą pavertė atskiru veikėju, tą patį padarė ir „The Wire su Baltimore, ir net "The Walking Dead" teoriškai turėtų daryti kažką panašaus, bet čia jau būtų atskira tema.

Ir galvodamas apie šiuos kūrinius aš supratau, kad visgi didžioji dauguma (praktiškai visi) jų yra sukurti pagal visiškai išgalvotus motyvus: juose rodoma aplinka ir vyraujančios taisyklės yra atėjusios vien iš scenaristų galvų. Iš tikroviškų serialų apie vietą, turinčią savo charakterį, man išsiskiria tik "The Wire", bet ir Baltimorė yra labai didelė vietovė, kurios visų subtilybių per serialo eigą tikrai neįmanoma parodyti. Ir čia pasirodo "Oz", demonstruojantis veikėjų gyvenimus per kalėjimo prizmę.

Šis serialas daugelio žmonių yra laikomas kaip savotiška šio televizijos aukso amžiaus pradžia. Nors dažniau šie laurai atitenka "Sopranams", "Oz" eteryje buvo jau du metus iki pasirodant Toniui Soprano. Teisybė ir tai, kad šis serialas pradėjo absoliutų HBO kanalo dominavimą, trukusį maždaug dešimtmetį ir iš dalies trunkantį iki šiol. "Oz" gali nebūti žymiausia HBO drama ir tai toli gražu nėra geriausia jų, tačiau šis serialas tikrai turėjo savybių, kurių iki jo pasirodymo žiūrovai dar nebuvo matę. Tiesa, ne visos jos buvo geros.

"Oz" yra serialas, pasakojantis apie gyvenimą itin kruopščiai saugomuose Osvaldo pataisos namuose, kas yra tiesiog supaprastintas kalėjimo apibūdinimas (maišant serialą su filmu "The Wizard of Oz" didelės klaidos nebūtų: keletas dažnai vartojamų išsireiškimų, kaip kad 'It's no place like home', yra panašūs į šio filmo frazes). Kalėjimo dydis man yra nelabai suvokiamas, tačiau pagrindinis serialo veiksmas vyksta taip vadinamame Emeraldo mieste, kas yra dar vienas panašumas į "The Wizard of Oz". Ši kalėjimo dalis labai primena prieš kelis metus internete labai paplitusias nuotraukas apie Norvegijoje esantį kalėjimą, kur kaliniai turi tokias gyvenimo sąlygas, kad dauguma dorų žmonių apie jas gali tik pasvajoti.

2013 m. spalio 19 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvylikta serija

The man who brought me here, who brought all of my people here, he is a magnificent man. - Mikhail

Televizija gali jūsų neišmokyti socialinių įgūdžių. Šiuo klausimu aš nesu kraštutinumų mėgėjas - nesakau, kad žiūrint daug serialų ar laidų jūsų smegenys atbuks ir į tikrus žmones jūs negalėsit pažiūrėt, bet kartu nesakau, kad per televiziją rodomos laidos bendravimo tema jus išmokys kalbėti be praktikos. Tačiau vienas dalykas, kurį televizija šiuo klausimu gali padaryti, yra jus paskatinti mokytis šio ar bet kokio kito dalyko, jeigu toks patarimas nebus metamas tiesiai jums į veidą.

Tos siunčiamos žinutės serialuose, kad padarytų rimtesnį poveikį, privalo būti užslėptos. Ne apipintos metaforom, bet pateiktos subtiliai, per kitų žmonių laimingas/tragiškas istorijas. Yra tikimybė, kad tos žinutės - ir tai, įtariu, būna dažnai - yra ne tai, ką serialo kūrėjai norėjo jums pasakyti, bet jei tai jums nekenkia, jiems nuo to dar geriau.

Ši serija, pavadinta „Par Avion“ ir esanti tiksli šio serialo pusiaukelė, veikiausiai yra pastarasis variantas. Čia mus norima nustebinti siurprizu veikėjų sąsajų prasme ir tik nemeluokit, kad „Dingę“ nepasiekė savo. Faktas, kad Kristijanas Šepardas yra Kler tėvas, kad Kler ir Džekas yra broliai, ir kad, po velnių, jų bendras negyvas tėvas skrido tuo pačiu lėktuvu Kler to nežinant, yra momentas, kuris užgniaužia kvapą ne dėl savo mistikos, o dėl savo draminės pusės.

Veikėjų išsikalbėjimo temą aš palietęs jau buvau, bet tokio atvejo iki šiol dar nebuvo. Tiesa, visi rimčiausi atvejai buvo susiję su Džeku, ir kontekstas jų buvo nelinksmas. Sojeris apie pasikalbėjimą su Kristijanu Džekui jau pasakojo, ir ta scena yra viena stipriausių draminių vietų visame seriale. Ana Liusija ilgainiui gal ir būtų išsikalbėjusi apie kelionę į Australiją su nepažįstamuoju, bet jos likimas nėra pats linksmiausias.

Tuo tarpu su Kler atveju pasistengta gana rimtai. Aš nemanau, jog serialo kūrėjai buvo iš pradžių sugalvoję brolio ir sesers sąryšį, bet planavimui prireikė laiko. Dedlainas tam galėjo būti Anos Liusijos ir Kristijano išvyka Australijoje pas kažkokią moterį, kuri, kaip supratote, buvo Kler teta. Taip Kristijanas įsirašė dar vieną šio serialo herojų į jo pakeistų žmonių sąrašą, bet nebijokit, sąrašas dar gali pailgėti.