2013 m. gruodžio 28 d., šeštadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Dešimta serija

You're not even related to him! - Jack

Šiuose blogo įrašuose niekad nebandau kalbėti už visus ar už kokią nors daugumą, nes pats suprantu, kad daugumos žmonių neturiu jokios galimybės suprasti. Bet kartais būna atvejų, kuomet esu tiesiog įsitikinęs, kad pagal visus logikos dėsnius žmonės tiesiog negali kokio nors konkretaus dalyko mėgti. Vienas tokių dalykų (atsimenat, kai mokykloj neleisdavo pasakoti apie konkretų kūrinį pirmuose dviejuose pastraipos sakiniuose? Aš, kaip matot, vis dar esu sistemos auka), jeigu jau visai konkrečiai, yra meilės trikampis šiame seriale, kurio centru yra Džekas ir aš niekaip negaliu suprasti, kam tai gali būti įdomu.

Taip, labai neprofesionalu sakyti, kad kažkas buvo neįdomu, ir jeigu scenaristai kurtų vien tai, kas patiktų masėms, tokių ant visko nusispjovusių žmonių kaip „Mad Men“ kūrėjas Matthew Weineris mes neturėtumėm. Bet jis, darydamas tai, ką nori, visada turi tikslą. Žiūrovai, plačiąja prasme, nori pamatyti kas toliau nutiks Donui ar Pegei, ir net jeigu metodas publikai nepatinka, galutinį rezultatą jie gauna. Visai kitas dalykas yra „Dingusių“ publikai, kuri į serialą įsitraukė dėl viską žudančių dūmų kamuolių, paslaptingų bunkerių ir iš niekur nieko dykumoje atsirandančių akiniuočių, protą kimšti visai su šiais dalykais ar bendrai serialu nesusijusia meile.

Vėlgi, meilę galima pakreipti daugeliu krypčių jeigu tik jos dalyviai sugeba elgtis adekvačiai tam tikrose situacijose. Tai nėra toks atvejis. Meilė tampa absoliučiu šios serijos centru, jos priežastimi ir pasekme, ir ją bandoma kuo daugiau ištampyti į visas puses. Jau vien paimkit šios serijos pradžią, kurioje Džekas visai nesubtiliai nori, kad operacinėje šalia jo būtų ir Keitė, nes žinot, pavydą Džiuljetai sukelti reikia, didvyriškumą mylimajai parodyti taipogi yra būtina. Aišku, kai prieš tą pačią mylimąją tave užmigdo pasenęs odontologas, iš tavo didvyriškumo nelieka nieko. Žinant, kas dedasi kitoje salos pusėje, tokie žaidimai ir meilės intrigos, kurios net plačiąja prasme neturi jokios įtakos serialui, yra kaip banalios pirmojo pasaulio problemos, išspaustos iš nieko.

2013 m. gruodžio 27 d., penktadienis

Antrosios 2013/14 m. televizijos sezono pusės nauji ir sugrįžtantys serialai

Dvi savaitės - Kalėdų ir Naujųjų metų - JAV televizijoje išsiskiria dviem dalykais. Visų pirma tai yra metas, kuomet visi serialai atostogauja ir, kaip ir lietuviškose televizijose vasarą, kanalai ištisai kartoja sėkmingiausias savo serialų serijas (ir kai kurios jų vis tiek pritraukia milžiniškas auditorijas, kas yra stebėtina, bet čia jau kita tema). Tačiau kartu metų sandūra yra televizijos sezono vidurys, prieš kurį pasibaigia kai kurių kabelinėse televizijose rodomų serialų sezonai ir kuriam persiritus į antrąją pusę naujus serialus su trumpesniais sezonais paleidžia ir didžiosios televizijos. 2013 metų antroji televizijos sezono pusė padovanojo nuostabių serialų, kurie grįžta ir šiemet (ir kuriuos taipogi rasite šiame sąraše), todėl naujiesiems serialams spaudimas yra nemenkas, tačiau, panašu, jie jį pakels. Ne visi, žinoma, bet šiame sąraše atrasite daugelį laukiamiausių naujokų (kartu su kai kuriais jų - ir išankstines kritikų reakcijas, kurios dažniausiais neapvilia) ir sugrįžtančių serialų, ir veikiausiai nuliūsite, kad laiko juos visus pažiūrėti tiesiog neužtenka.

Nauji serialai

The Assets (nuo sausio 2 d. per ABC, ketvirtadieniais, IMDb)
Mini serialas, sukurtas pagal į pensiją išėjusių CŽV agentų knygą, pasakojančią apie įvarius slapčiausioje pasaulio organizacijoje vykusius įvykius. Kritikų apžvalgų, kaip bebūtų keista likus tiek mažai laiko iki premjeros, yra labai minimaliai, tik pabrėžiama, kad seriale be perstojimo yra kartojamas jo pavadinimas, „The Assets“. Atsimenant paskutinį taip įkyriai besielgusį serialą, kažko įspūdingo nesitikėkite.

Intelligence (nuo sausio 7 d. per CBS, antradieniais, YouTube, IMDb)
Gabrielis yra pirmasis žmogus pasaulyje, kuriam yra implantuota mikroschema, leidžianti jam pasiekti visą pasaulio kompiuteriuose esančią informaciją. Agentas vykdo slaptas operacijas, kurias jis pats dėl savo būdo gali ir sužlugdyti. Išankstinė reakcija: daug Josho Holloway. Tikėtina, kad tik su rankšluosčiu. Moterims toks dalykas patiks, bet vyrai rimto veiksmo, kurio čia būtų galima tikėtis, nepamatys, tik nelabai protingus dialogus ir susišaudymus, kas CBS dabar ir yra būdinga.

Killer Women (nuo sausio 7 d. per ABC, antradieniais, YouTube, IMDb)
Serialas apie moterį, kuri, būdama šerifo dukra, tampa vienintele moterimi tarp Teksaso reindžerių ir glumina savo kolegas savo grožiu ir pasitelkiamais metodais. Rimtai, čia toks oficialus aprašymas, ir nors apžvalgų dar nėra, galima tikėtis visai nemoteriško serialo, kuriame moteris spardo blogiukus. Kaip Volkeris, tik turbūt nelabai.

2013 m. gruodžio 26 d., ketvirtadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Devinta serija

I know who you are... what you are. I know that everything you have, you took from me. - Charles

Tokiai nuostabiai ketvirtojo sezono kokybei (jeigu neskaičiuosite paskutiniųjų dviejų serijų) didžiausią įtaką padarė vienas baisiausių dalykų, atsitikusių televizijoje: 2007/08 metų scenaristų streikas. Jo metu aš dar nebuvau toks televizijos žiūrėtojas, koks esu dabar, ir apie šitą įvykį, trukusį 100 dienų, turbūt net negirdėjau. Bet jis skamba labai baisiai. Savaičių pertraukos tarp naujų serijų nupurto vien pagalvojus apie tokį dalyką, nes ką tokiu atveju man reikėtų daryti su gyvenimu?

Bet čia ne apie streiką ar jį sukėlusias priežastis, kurių pasikartojimo artimiausiu metu tikėtis neverta. Šimtas dienų yra pakankamas laikotarpis išsiilgti savo darbo, net jeigu jo sąlygos ir yra nepriimtinos, ir į jį grįžti pailsėjus ir su daugybe šviežių idėjų. Ši serija, „The Shape of Things to Come“, yra pirmoji, kuri buvo parašyta po scenaristų streiko, ir tai tikrai jaučiasi. Idėjų čia galima pamatyti daugybę, atsakymų, jeigu ieškosit, irgi atrasit ir šiaip ši serija pilnu pajėgumu pasineria į veiksmą, kurio žiūrovai buvo taip išsiilgę.

Jie, žinoma, labai buvo išsiilgę ir dramos, ir ji čia aukščiausiu lygiu ėjo kartu su aukštu tempu. Visą veiksmą, be abejo, sukėlė didžiausia sezono naujovė, pasirodžiusi tariamų gelbėtojų pavidalu. Ir dalykai, kuriuos jie sugebėjo sukelti, mano galvoje visuomet pasimiršta. Šią seriją esu matęs daugybę kartų, ir visgi visuomet bandau kabinėtis prie smulkesnių dalykų, tokių kaip kareivių atsiradimas saloje iš niekur nieko, vis pamiršdamas, jog pasekmės šioje serijoje yra žymiai svarbesnės už priežastis.

Tikėtina, kad po pirmųjų šios serijos minučių jums tokie išvedžiojimai į galvą negalėjo ateiti. Man irgi neateitų, nes pirmojoje serijos pusėje viskas vyksta tarsi kokiame nors devinto dešimtmečio veiksmo filme. Geriausiai treniruoti žudikai nesugeba pašauti pagrindinio herojaus, nors ką tik nušovė tris žmones, kurie yra niekam nepažįstami ir visiški kvailiai, bet žinot, buko veiksmo reikia visur, ir jis čia buvo reikalingas bent jau kaip užuomina į šaudytojų žiaurumą.

2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Homeland. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Homeland“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Homeland“ buvo nuostabus vieno sezono mini serialas. Visi išoriniai veiksniai tam tiko tiesiog tobulai. Terorizmo tema po 2001-ųjų metų televizijoje yra nagrinėjama reguliariai, tačiau žiūrėti į šią baisią temą iš psichologinės, ne iš gryno veiksmo pusės rimtai dar nebuvo pasiryžęs niekas. Tai, kad serialas buvo rodomas kabelinėje televizijoje, leido jam veikti be didesnių apribojimų ir turėti rimtą biudžetą, leidžiantį įtraukti ir visus žiaurumus, ir rimtą veiksmą, ir jame dalyvaujančius stiprius aktorius. Galų gale dvylika serijų, kaip buvo galima pamatyti prieš dvejus metus, yra puikus atskaitos taškas, kuomet per maždaug tris mėnesius yra sukuriama koncentruota istorija su pradžia ir pabaiga bei veikėjais, kurių gyvenimus per tokį laiką galima išnagrinėti labai sėkmingai.

Ir visgi tai yra „Showtime“, kanalas, sugebėjęs „Deksterį“, vieną didžiausių potencialų turėjusį serialą, užlaikyti aštuonis sezonus ir mes visi matėme, kaip tai baigėsi. Vieno „Homeland“ sezono, kuris, jeigu kalbėsime apie tobulą variantą, būtų susidėjęs iš pusės pirmojo, trečdalio antrojo ir mažos dalies trečiojo sezonų, niekas net negalėjo tikėtis, nes tai būtų tiesiog per daug gerai. Tačiau niekas negalėjo tikėtis ir to, kad vieną sezoną pabuvęs stebuklu, atsiradusiu iš niekur, serialas sugebės daryti dalykus, dėl kurių nedarymo jis ir buvo giriamas.

Nėra taip, kad „Homeland“ labai staigiai tapo tragišku serialu, ar kad jis visai tokiu tapo. Trečiasis sezonas buvo neabejotinai silpniausias iš visų, tačiau tam yra puiki priežastis, kuri yra logiška, bet nesugebanti pateisinti visų sezono klaidų. „Homeland“ šį sezoną privalėjo daryti kažką kitaip. Du sezonus tai buvo serialas apie vieną dalyką - Kerės ir Brodžio santykius ir tikrąją šių veikėjų tapatybę. Dėl to kentėjo antraeiliai dalykai ir veikėjai, kas tam tikra prasme ir buvo serialo koziris, nes siužetas buvo stipriai sukoncentruotas.

Todėl šis sezonas privalėjo išjudinti mažiau pažįstamus antraeilius veikėjus, kas buvo daroma tarsi bandant parodyti dar nenagrinėtus serialo aspektus, tačiau čia „Homeland“ neaplenkė didysis televizijos prakeiksmas, atėjęs paauglių meilės pavidalu. Žinau, kad dažnai šiame bloge peikiu visus paauglių romanus ir paaugliškas problemas, bet tai yra kritika jų pateikimui, kuris būna tragiškas dėl to, kad jį kuria penkiasdešimtmečiai, vidurio amžiaus krizę pergyvenę vyrai, kurie visiškai neatsimena, kas dėdavosi jų jaunystėje. Taip atsiranda paauglių maištavimas, kuris yra logiška siužeto dalis, bet kurią girti galima tik todėl, kad ji ten yra, o ne todėl, kad ji daro stebuklus.

2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Telemanai 2013

Gruodis (kartais, kaip pastebėjau tik šiemet, ir lapkritis) JAV televizijos kritikams su kiekvienais metais tampa vis žiauresniu dalyku. Visi jie yra įsipareigoję sudaryti topus - pradedant geriausiais serialais, baigiant blogiausia televizija ir įvairiais nišiniais dalykais, - kas kasmet tampa vis sunkiau ir sunkiau, nes televizijos kiekis (ir jos pasirodymo būdai) vis didėja, kaip ir jos kokybė, todėl išrinkti tik saują geriausiųjų visuomet tampa žiauria kankyne. Ir kadangi topų niekada nebus per daug, ir dėl to, kad nebus nė vieno, kuriam šimtu procentu pritarčiau, televizijos žiūrėjimo prasme įtemptų metų pabaigą miniu savais apdovanojimais.

Iš pastarojo sakinio turbūt supratote, kad tai bus labai, labai subjektyvus dalykas. Ir dėl to, kad vadovausiuosi labiau savo protu, nors ir stengsiuosi išlaikyti objektyvumą, ir dėl to, kad aš nesu profesionalus kritikas, televiziją žiūrintis nuo ryto iki vakaro. Jos esu matęs labai mažą dalį, juolab kad šiemet didžiausią savo laiko dalį paskyriau bandymams pasivyti visus legendinius serialus, todėl mano pasirinkimo spektras yra pakankamai siauras, nors ir įtraukiantis beveik visus serialus, kurie šiuo metu kelia daugiausiai kalbų. Būtent dėl to prašau jūsų dalintis savomis mintis ir pasirinkimais komentaruose, ir jeigu man nepritarsite, džiaugsiuosi tik dar labiau.

Apie visus čia minimus serialus, kurie, be abejonės, yra nelietuviški (su viena patriotine išimtimi), kalbu abstrakčiai, todėl spoilerių tikrai nesibaiminkite ir tiesiog džiaukitės nuostabiais metais televizijai (jei apie konkrečius serialus norite sužinoti plačiau, spauskite ant jų pavadinimų ir ten rasite mano rašytas apžvalgas jiems).

Telemanas geriausiam metų serialui (drama)

Mad Men

Ironiška, kad būtent čia yra kategorija, kurios nugalėtoją pasirinkti yra lengviausia. Nuostabių dramų šiemet buvo neįtikėtinai daug, ir būtų galima sudaryti dar penkis lygiaverčius penketus, tačiau realybė tokia: buvo labai gera televizija, ir buvo „Breaking Bad“. Paskutinis šio serialo sezonas, susidėjęs iš aštuonių serijų, jau yra įvardijamas kaip vienas stipriausių kokio nors serialo pabaigimų, ir su tuo nesutikti būtų labai sunku. Nėra nei vieno dalyko technine prasme - ar tai būtų vaidyba, ar struktūra, ar įtampos kiekis, -  prie kurio čia būtų galima prikibti. Nei vienas iš likusių keturių serialų - nei draminėje pusėje pasitempę „Boardwalk Empire“ ir „Game of Thrones“, nei kitokią kryptį pasirinkęs „Mad Men“, nei vis dar intriguojantis „Justified“ - nesugebėjo net iš tolo priartėti prie kone tobulos pabaigos vienam idealiausių kada nors sukurtų serialų, kuriam pagyrų niekada nebus per daug.

Dingę. Ketvirtas sezonas. Aštunta serija

It's Michael Dawson, and he's a traitor. - Sayid

Ketvirtas „Dingusių“ sezonas su dideliu kiekiu problemų nesusidūrė. Netgi tos problemos, su kuriomis jam teko susidurti, kilo iš didžiausių šio sezono pliusų. Aštuntoji sezono serija, „Meet Kevin Johnson“, tai parodo vaizdine prasme. Dėl to, kad „Dingusių“ scenaristai šio sezono struktūra atvėrė tokias platybes, kuriomis naudojantis galima keliauti ir į veikėjų ateitį, ir į praeitį, reiškė, jog idėjų į kurią pusę istorija gali pasisukti buvo labai daug. Visko papasakoti nebuvo įmanoma, kas šioje serijoje tik išryškėja.

Viena didžiausių sezono paslapčių ilgą laiką buvo Beno įrodinėjimas, jog jis turi šnipą tariamų gelbėtojų laive, todėl galima buvo drąsiai tikėtis, jog kai paslaptis bus atskleista, jai bus skiriamas didelis dėmesys. Galima buvo tikėtis ir to, kad tas šnipas bus Maiklas, nes rimtai, nėra kito veikėjo, kurį mes pažįstam ir kuris buvo saloje ir vėliau iš jos išvyko. Tai galėjo būti tik šis žmogus, todėl jo motyvai susidėti su didžiausiu savo priešu (ar netgi sudaryti sutartį prieš išvykstant iš salos) intrigavo.

Anuomet, kai šią seriją žiūrėjau pirmą kartą, ji man nesukėlė problemų, kadangi dar nemačiau didesnių logikos spragų ir šiaip buvo pakankamai daug veiksmo, kas niekad nėra blogai. Dabar „Meet Kevin Johnson“ aš matau kaip praleistą galimybę į vieną geriausių serialo serijų dramine prasme. Jūs čia, aišku, atėjot ne mano teorijų apie potencialią seriją pasiskaityt, bet čia jums dovana nuo manęs.

Aš nežiūriu šios serijos kaip į tokią, kurios laiko nebūtų užtekę rimtai dramai, tiesiog scenaristai turėjo visai kitokį įsivaizdavimą, ir aš nieko prieš. Bet laiko švaistymas čia buvo aukščiausiame lygmenyje. Pradedant pirmosiomis minutėmis, kuomet Desmondas ir Saidas planavo Maiklo užspaudimą į kampą, baigiant homoseksualaus Tomo istorija, dėl kurios jūs dabar turėtumėt atsiminti seriją, kuomet jis pasakė Keitei, jog pastaroji yra ne jo skonio.

2013 m. gruodžio 20 d., penktadienis

Telemano savaitė #56


Homeland. 3 sezonas. 12 serija. The Star
„The Star“ būtų kone idealus sezono finalas jeigu ne scenaristų kvailystės, kurios, panašu, yra tendencingos. Nebūtinai „Homeland“, bet ir visam „Showtime“ kanalui: apie „Masters of Sex“ būklę pakalbėsiu apačioje, bet „Homeland“ atveju scenaristai yra atbukinami iki tokio lygio, kad tampa baisu žiūrėti. Savo esybe, šią savaitę mes gavom progą žiūrėti dviejų įsimylėjėlių, žmonių, kurie supranta vienas kitą iš vieno žvilgsnio, istoriją. Žiūrovai supranta, kad tie veikėjai supranta vienas kitą, tik scenaristai to nežino. Visos serijos metu absoliučiai kiekvienas veikėjas privalėjo žodžiais pasakyti tai, ką šio sezono įvykiai jam reiškė, ir kokie įvykiai konkrečiai tai buvo. Tai tėra scenaristų pataikavimas trims žmonėms, kurie serialą pirmą kartą mato tik trečiojo jo sezono finalo metu, ir niekas nenori, kad jie jaustųsi vieniši. Tai prasideda nuo scenaristų nepasitikėjimo savimi ir baigiasi tuo, kad kiekviena emocinė scena yra metama žiūrovui į veidą, veikėjai aiškiai pasako, ką jie jaučia, ir tų emocijų praktiškai nebelieka.

Tačiau šioje vietoje suveikia Danes ir Lewiso talentas, kurio šį sezoną jie negalėjo tinkamai atskleisti. Subtilumo serijoje nebuvo jokio (ir scenų grubumas man rimtai varė stresą), tačiau aktoriai nei karto nesusijuokė skaitydami banalias frazes ir suprato, kad įtikinti gali. Ir įtikino. Nebylios scenos, kuriose scenaristai neturėjo teisės prikišti nagų - ar tai buvo Brodis, padėjęs telefoną taip, kad Kerė girdėtų tik jo kvėpavimą, ar Kerė, žiūrėjusi į Brodį tuomet, kai jis miegojo ar pasakojo apie savo gimimą dykumoje, ar ta pati žiaurioji kartuvių scena, vienas brutaliausių ir labiausiai šokiravusių dalykų šiais metais - parodė apie šiuos veikėjus daugiau, nei kas nors galėjo prašyti, ir privertė mane į šio sezono kančias žiūrėti žymiai atlaidžiau.

Pilna sezono apžvalga bus kitą savaitę, bet kadangi ten su spoileriais nešnekėsiu, norisi pamąstyti čia: kas toliau? „Homeland“ jau šį sezoną bandė kažką naujo, bet Brodžio dabar jau tikrai nebėra (tikrai noriu parašyti apie kartuves kažką daugiau, bet man tai buvo siaubo ir brutalumo viršūnė pačia geriausia prasme, sukrėtusi mane panašiai kaip „Breaking Bad“ serijoje „Ozymandias“ įvykusi mirtis. Abiem atvejais žinojau, kad tai yra neišvengiama; abiem atvejais likau sukrėstas) ir reikia ieškoti naujo kelio. Koks jis bus, aš net neįsivaizduoju, ir „Homeland“ veikiausiai pavirs į labiau įprastą draminį serialą su mažesniu įtampos ir didesniu dramos kiekiu, kas serialą visiškai pakeis, bet tokį pasikeitimą jis gali išgyventi. Tačiau tai bus kitais metais, o dabar mes turime serialą, kurio pastaruosius porą mėnesių nekenčiau, o dabar ir vėl myliu. 8/10

2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienis

Filmo apžvalga. Serenity

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Serenity“ bei serialo „Firefly“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Praėjusią vasarą Jossas Whedonas, „Firefly“ ir „Serenity“ kūrėjas, davė interviu žurnalui „Entertainment Weekly“. Atsakinėjo jis, tiesa, kaip „The Avengers“ pirmos ir antros dalies režisierius. Šiame interviu jis išreiškė nepasitenkinimą 1980-aisiais pasirodžiusiu „Žvaigždžių karų“ tęsiniu „The Empire Strikes Back“ dėl to, kad šis filmas savo pabaigoje paliko intrigą tam, kad žiūrovai lauktų kitos jo dalies. Whedono manymu, kiekvienas filmas turi būti atskira istorija, kurią privalo suprasti žmogus, nematęs ankstesniųjų jo dalių. 2005 metais sukurtas „Serenity“ gali būti dalinis tokio atvejo pavyzdys.

Nebandant gilintis į užkulisius, šis filmas yra „Firefly“ tęsinys, o dabar jau aišku, kad ir tikroji serialo pabaiga. FOX netikėtai atšaukus serialą, Whedonas siekė tinkamo jo užbaigimo, o tuomet, kai joks kanalas nesutiko imtis šio projekto, nuspręsta sukurti filmą. Tokį iššūkį priėmė „Universal“, kuomet viena studijos vadovių, peržiūrėjusi visą serialą per DVD, nedvejodama susitarė su Whedonu, nes taip, jeigu dar netikit, tas serialas yra toks nuostabus. Todėl filmui beliko tik išbalansuoti tarp tinkamo užbaigimo fanams ir „Firefly“ dvasios perteikimo naujokams. Nieko nėra paprasčiau.

Panašiai kaip ir su „Twin Peaks: Fire Walk with Me“, antrosios grupės atstovauti negaliu, tačiau galvojant logiškai, istorijos prasme „Serenity“ savo tikslą drąsiai pasiekia. Šioje vietoje dviejų valandų filmas padeda - „Firefly“ pasaulio priešistorė yra pateikiama suspaustu ir aiškiu būdu, neaukojant laiko subtiliems veikėjų išvedžiojimams per keliolika serijų. Išgirstant visą istoriją iš karto, galvoje susidaro žymiai aiškesnis vaizdas ir chronologinė seka, todėl čia pliusą galima būtų dėti ir prie fanų, ir prie naujokų.

Patys veikėjai ir jų charakteriai filme taipogi yra pateikiami pakankamai aiškiai. Žymiai grubiau nei seriale ir paprastai metant informaciją žiūrovams į veidą, tačiau suprantamai ir be didesnių klausimų. Atkreipkit dėmesį, kad čia kalbu apie atskirus veikėjus, prie jų tarpusavio santykių dar sugrįšiu. Bet visgi nemanau, kad po filmo galėjo likti žmonių, nesupratusių apie Buko religingumą ar Inaros profesiją, kadangi visa tai buvo pateikta gana aiškiai.

2013 m. gruodžio 18 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Septinta serija

Nice to meet you, Kevin. - Sayid

San ir Džino serijos konkrečiai iki šios vietos man labiausiai nepatikdavo dėl to, kad jos iš visų jėgų stengdavosi ištraukti konfliktus ar dramą iš lygios vietos. Kadangi tai buvo jaunavedžių pora, kuriai didžiausiu priešu tapo moters tėvas, nors šią šeimą jis vis tiek aprūpindavo, reikėjo kažko tokio, kas netaptų vien karts nuo karto išlendančia turtuolių istorija. Todėl serijos buvo daromos tokiu būdu, kad sudarytų kontrastą poroje: kuomet Džinas buvo žiaurus San tėvo pakalikas, žmona tuo metu buvo žiauriai išsigandęs žmogus, o kai Džinas tapo kiek padoresniu piliečiu, San privalėjo jį išduoti su kitu vyru.

Tai buvo kontrastai, kurių dėka poroje galiausiai iškildavo tik vienas asmuo ir serija būdavo tik apie jį. Šį kartą serija yra nuostabi tuo, kad pora veikia dėl bendro tikslo ir jo, kaip bent jau atrodo iš pradžių, siekia banaliuoju holivudiniu stiliumi, kuomet vargšė moteris pagimdys be vaiko tėvo, ir ant jo už tai visą gyvenimą pyks. Bet jau nuo pradžių serijoje yra kažkas ne taip, nors ir nesinori tuo tikėti.

Pagrindinis kabliukas visoje serijoje yra absoliučiai kiekvienam žinomas, bet vidurinei sezono serijai, „Ji Yeon“, suteikiantis visai kitokią perspektyvą. Jeigu išgirdote San atvažiavus į ligoninę daktarų šnekas apie „Oceanic Six“, tai patvirtina, jog serija vyksta veikėjų ateityje. „Ji Yeon“ šią frazę dabar išgirdau pirmąjį kartą ir mano nuostaba žiūrint šią seriją originaliai buvo tiesiog neišmatuojama, bet dabar jai jaučiu dar didesnę pagarbą. „Ji Yeon“ pati pasako, jog iš lėktuvo katastrofos oficialiai išsigelbėjo tik šeši žmonės, ir kartu su Džeku, Keite, Harliu, Aronu ir Saidu, San (ir jos vaikas) gali būti paskutinė pakeleivė, nebent kažkas labai stipriai apsiskaičiavo.

Kitas dalykas, už kurio galima būtų užsikabinti, yra galbūt labiau pritemptas ir ne toks, kurį scenaristai įsivaizdavo kaip potencialią užuominą į serijos baigtį, bet jis yra ryškesnis ir trunka visą seriją. Saloje Džinas buvo vienas iš labiausiai patobulėjusių veikėjų, pradėjęs ten savo gyvenimą kaip žudikas, bet ilgainiui peraugęs į pakankamai jautrų ir supratingą vyrą. Šios savybės jam tiko natūraliai ir Džinas pats suprato, kad sala jį pakeitė būtent į gerąją pusę.

2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

„Firefly“: žmogiška ateitis tragiško likimo seriale

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Firefly“ serijos.

Serialų fanai man vis dar yra vienas įdomiausių su televizija susijusių reiškinių. Kalbu ne vien apie tuos žiūrovus, kurie serialą dievina tik jam esant eteryje; kalbu apie žmones, kurie kuria su tais serialais susijusius projektus, palaiko kiekvieną buvusios kūrybinės grupės kūrinį ir mintinai žino kiekvieną to serialo minutę. Jums tai gali atrodyti kaip nenormalumo požymis, tačiau nieko nėra nuostabiau nei žmogus, tiesiog degantis dėl jam patinkančio dalyko.

Tačiau viena fanų grupė nuo tada, kai pradėjau rimčiau domėtis televizija, man visuomet išsiskyrė. Kuomet populiaresniuose tinklalapiuose pasirodydavo straipsniai, bent menkai susiję su serialu „Castle“ arba pastaruoju metu - su „Suits“, pasirodydavo komentarai, kuriuose žiūrovai teigdavo, kad tie serialai jiems nelabai patinka ar jie visai nėra geri, tačiau juos jie žiūri dėl to, kad pagrindiniai tų serialų aktoriai (šiuo atveju - Nathanas Fillionas ir Gina Torres) vaidino „Firefly“. Net ir man tai atrodė kaip nesveika anomalija, kurios paaiškinti ar suprasti yra neįmanoma. Tačiau mano mąstymas jau pasikeitė.

2002 metais FOX kanale pasirodęs serialas „Firefly“, atšauktas sukūrus vos keturiolika serijų, yra toks produktas, kurio nemėgti yra neįmanoma. Sukurtas jau legendiniu tapusio Josso Whedono, padovanojusio žiūrovams „Buffy the Vampire Slayer“ ir milijardinį „The Avengers“, šis serialas suranda įspūdingą balansą tarp lengvumo, rimtumo, fantastikos ir kokybės, mišinio, apie kurį aš niekad nebūčiau pagalvojęs anksčiau. „Firefly“ yra toks kūrinys, kuris ne tik kad pakeitė mano nuomonę apie jo fanus, bet ir apie visą žanrą.

Dažniausiai apibūdinamas tik sausu pasakymu, jog serialas yra sci-fi žanro, jis gali atbaidyti priešiškai prieš mokslinę fantastiką nusistačiusius žmones, tokius kaip aš. Tačiau kas dažniausiai nėra pasakoma apie „Firefly“ yra faktas, jog tai yra kosmoso vesternas (space western, jeigu norite). Tikėtina, jog tokia frazė atbaidyti sugebėtų dar efektyviau, bet tai, kas už jos slypi, paaiškina vieno nuostabiausių mano matytų serialų genialumą.

2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Šešta serija


All Charlie said was whose boat it isn't. Don't you wanna know whose boat it is? - Claire

Šio jausmo aš turbūt niekad nepatirsiu, bet apie jį mąstau labai dažnai: ar serialų/filmų kūrėjai supranta, kuomet jie sukuria šedevrą? Įtariu, kad kuklumu pasižymi daugelis jų, bet kai kurie veikiausiai pamato, jog nieko geresnio daugiau nebesukurs. Į šią kategoriją veikiausiai patenka ir „Dingusių“ kūrėjai. Taip ir įsivaizduoju kaip jie, sukūrę „The Constant“, nusigėrė iki nukritimo supratę, jog jiems dar liko beveik trys sezonai, o viršūnė buvo pasiekta. Bet pradėti nuo kažko reikėjo, o pradėta nuo nulio.

„The Other Woman“ sukelia absoliučiai kitokį jausmą nei pirmosios ketvirto sezono serijos. Tas jausmas yra visiškai ne iš gerųjų: serija primena antrąjį ir trečiąjį sezoną, kur veikėjų praeities scenos buvo išsemtos iki negalėjimo. Tai pirmoji tokia šio sezono valanda, nes trys jų jau tvarkėsi su ateities „Oceanic Six“, viena pristatė keturis naujus veikėjus, viena buvo neginčytinas šedevras, o tuo tarpu ši paima jau seną veikėją ir bando kitaip pasakyti tą patį dalyką.

Serija dar kartą bando parodyti tai, kokiu būdu Džiuljeta bandė prisitaikyti prie naujo gyvenimo saloje. Šios veikėjos atžvilgiu dabar viskas buvo dar beviltiškiau. Kai ji jaudinosi dėl to, kad negali matyti sesers, buvo galima pamatyti bent kažkokių draminių elementų. Tuo tarpu dabar Džiuljeta gyveno paprastą gyvenimą draugaudama su Gudvinu ir sulaukdama aplinkinių apkalbų, kas, pripažinkim, nepriklauso nuo to, ar būtų ji saloje, ar ne.

Žymiai daugiau prasmės šioje istorijoje buvo galima įžvelgti Beno pusėje. Turbūt jau nuo pradžių buvo galima suprasti, jog šis veikėjas kažką jaučia Džiuljetai, net jeigu didžiąja dalimi jis priimdavo jai nepalankius sprendimus. Bet jis buvo ne tik įsimylėjęs, bet ir apsėstas šios moters. Iki tokio lygio, kad aukojo kitus žmones tam, kad tik turėtų ją prie savęs. Ir šioje vietoje šią seriją būtų galima būtų pavadinti labiau sukoncentruota į Beną nei į Džiuljetą.

2013 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Telemano savaitė #55


Homeland. 3 sezonas. 11 serija. Big Man in Tehran
Baisiausia, kas gali nutikti dabar su šiuo sezonu, yra tai, kad jeigu jis baigsis stipriai, visi atsimins tik jo pabaigą, panašiai kaip pernai, kuomet visi dėl antros sezono pusės pamiršo nuostabią pirmąją. Aš stipriomis serijomis tikrai džiaugiuosi, nes ši savaitė buvo turbūt pirmoji sezone, kur pajaučiau kažką panašaus į originaliąsias serijas, o tai niekad nebus blogas dalykas. Pastarosios savaitės, su savo šokinėjimais laike ir skubėjimu, tiesiog atrodo kaip scenaristų susivokimas, kad stiprią istoriją buvo galima papasakoti ir šį sezoną. Ne vien naudojantis tuo, kad įtemptos scenos serialui labai sekasi, bet ir dėl to, kad jos sugeba išgauti taip reikiamų veiksmų iš veikėjų. Na, Brodžiui gal ir nereikėjo žudyti, tačiau ir šitai, ir jo pokalbis su našle buvo scenos, kuriose Brodis pasirodo pilnu gražumu ir pagaliau pasako, kad jo protas jau seniai nebeveikia kaip tikro savos valstybės patrioto. Tai buvo dar viena įtempta serija, kuri bent jau vizualiai atrodė greita, bet siužeto prasme taip tikrai nebuvo, kas reiškia, jog „Homeland“ dar nepamiršo savų stiprybių. Finalas, jeigu išlaikys tokią pat kokybę, dabar intriguoja žymiai labiau nei prieš kelias savaites, ir Brodis ten tiesiog privalo mirti. Tai nėra vien mano teorija, o tiesiog vadovavimasis sveiku protu, nes šio serialo pasaulyje Brodžiui išlikti gyvam nebėra jokių šansų. Nors čia „Showtime“, su Deksteriu kaip medkirčiu, todėl tikėkitės visko. 8/10

Masters of Sex. 1 sezonas. 11 serija. Phallic Victories
Išsisukinėjau nuo šito prisipažinimo kiek tik galėjau, bet daugiau negaliu. „Masters of Sex“ yra žiauriai nuspėjamas serialas, kas veikiausiai atbaidytų daugumą žmonių nuo jo žiūrėjimo. Nepadėtų net ir tai, kad viskas, kas su MoS yra nuspėjama, yra įgyvendinama nenuspėjamu, arti tobulumo esančiu būdu, ir jūs žinote, kad aš nemeluoju. Jau pirmosiomis serijomis aš sakiau, kad sezono finalas bus susijęs su tuo, ar Bilas pasirinks žmoną, ar Virdžiniją, ir tai šioje serijoje, kurios pavadinimas yra turbūt geriausias dalykas šiais metais, stipriai išryškėjo. Kitą savaitę pamatysime viso šito atomazgą, tačiau ėjimas link jos yra ne ką mažiau intriguojantis. Libės ir Bilo pokalbį aš jau galėčiau prilyginti su geriausiomis metų scenomis, kažkur aukštai tarp „Breaking Bad“ pokalbio telefonu ar „Boardwalk Empire“ juodaodžių susitikimo. Prieš ją man viskas šioje serijoje nublanksta (net ir Caplan dainavimas ar pakankamai linksmos Virdžinijos vyrų varžytuvės): tai, kaip Sheenas su balse girdimu skausmu ir abejone parodo, kaip jaučiasi Bilas, yra meistriškas dalykas, kol kas stipriausias momentas, kuris atsidūrė po „Masters of Sex“ pavadinimu. Iš pradžių tai atrodo banali, per daug abstrakti scena, tačiau Bilas dėl meilės Virdžinijai ir dėl to, kad ji kilo dėl jų sekso, tikrai nėra užtikrintas, ir ši scena tiesiog veikia daugybe krypčių. Tai yra itin sumanus kulminacijos nustūmimas dar vienai savaitei, dėl ko joks žiūrovas tiesiog negali skųstis. Jau žinau, kad pirmadienį pirmu reikalu bėgsiu ne prie šnipų ir CŽV žaidimus demonstruojančio „Homeland“, o prie MoS, kadangi žmogiškieji santykiai būtent taip ir gali intriguoti. 9/10

2013 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Penkta serija

I won't call for eight years. December 24, 2004. Christmas eve. I promise. - Desmond

Matot? Nemelavau. Tokios meilės istorijos niekur kitur nerasit. Ieškosit, versitės vienas per kitą, bandysit save apgauti, bet jums nepasiseks, nes jūs ką tik matėte geriausia, ką galima sukurti su romantine istorija. Ir ne tik tai.

Tai yra serija, praktiškai oficialiai laikoma tobuliausia šio serialo valanda. Šiam teiginiui niekuomet neprieštaravau ir peržiūrėjęs „The Constant“ po labai ilgos pertraukos supratau, kad tokiems prieštaravimams negali kilti net minčių. Man, tiesa, jos kyla dėl serijos, kuri laukia šeštajame sezone ir kuri man pačiam yra mėgstamiausia, bet tai šios valandos kokybės nesumažina jokiu būdu.

„The Constant“ savo esybe įrodo, jog visi nuostabiausi „Dingusių“ kūriniai atsiranda tuomet, kai yra nukrypstama nuo įprastinės struktūros. Nekalbu čia apie paslaptis ar salos stebuklingumą, nes prie to mes jau pripratom ir tai nėra dalykas, kurio negalėtų įtikinamai padaryti koks kitas serialas. Kalbu apie formatą, istorijos dalį, kuriai buvo duodamos užuominos jau pakankamai ilgai ir kuri savo kulminaciją pasiekia aukščiausiu lygiu. Taip buvo su „The Other 48 Days“, taip buvo su „Flashes Before Your Eyes“, taip yra ir su „The Constant“.

Ir ši serija yra pavyzdinė valanda, kaip reikia kurti televizijos serialą. Pagrindinę taisyklę demonstravo „Breaking Bad“, tačiau „The Constant“ savo lygiu pastarajam serialui nenusileidžia absoliučiai niekuo. Toji taisyklė yra įšokimas į protu nepaaiškinamą veiksmą tik dėl to, kad gale valandos tai ilgainiui bus peraugę į neįtikėtiną dramą. „Dingę“ tai tikrai darė labai retai, tačiau būtent dėl tų retų akimirkų mano meilė šiam serialui ir atsirado.

2013 m. gruodžio 9 d., pirmadienis

Twin Peaks. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Twin Peaks“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kuo daugiau bandau gilintis į serialų kūrimo procesą, tuo labiau nusiviliu. Ne serialo kūrėjais, bet tuo, kaip jie būna suvaržyti. Šis faktas nėra naujas ir jis vyrauja vos ne nuo serialų kūrimo pradžios, tačiau jis visada sugeba nustebinti tuo, kaip aiškiai jį galima pamatyti. Pavyzdžiui, žiūrint inovatyviausią šių dienų komediją „Louie“ aiškiai matosi, jog jos kūrėjas - Louis C.K. - čia turi visišką laisvę. Serialo formatas nėra apibrėžtas, nėra jokios pagrindinės siužeto linijos ir būtent tai šiame seriale ir yra geriausia - Louis C.K. rodo ne tai, ką privalo rodyti, o tai, ką nori ir gali, ko galutinis rezultatas visuomet būna įspūdingas.

Su pirmuoju „Twin Peaks“ sezonu irgi buvo panašiai. Davias Lynchas į televiziją atėjo jau kaip žymus žmogus, tačiau jo stiliaus mažajame ekrane dar niekas nebuvo bandęs įprasminti. Todėl viskas, ką šis kūrėjas darė, buvo nauja, nematyta ir įspūdinga. Jis turėjo laisvę ir menine, ir istorijos pasakojimo prasme, ABC vadovai Lynchu visiškai pasitikėjo.

Tačiau ilgainiui augo reitingai, o išgirdus šį žodį JAV televizijų vadovams akyse atsiranda dolerio ženklai. Paleisti reitingus dėl meninės vertės dešimto dešimtmečio pradžioje? Ir dar viena iš didžiojo ketverto networkų? Juk vėliau visi į televizijos vadovą žiūrės kaip į kvailį, o to juk niekas nenori. Todėl išeitis paprasta - neleisti Lynchui pasakoti tiek istorijos, kiek jis sugeba, o ištęsti ją iki normalaus, 22 serijas trunkančio televizijos sezono. Rezultatas buvo adekvatus.

Nesupraskit klaidingai - tai vis dar „Twin Peaks“. Nebuvo taip, kad išgirdus žodžius 22 serijos Lynchui aptemo protas ir jis viską darė tik dėl to, kad reikėjo ir kad jam mokėjo. Pirmoji sezono dalis vis dar buvo tie patys senieji „Twin Peaks“ visame kame.

2013 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Ketvirta serija


Hello, Aaron. - Kate

Ši serija, pavadinimu „Eggtown“, simbolizuoja pirmąjį ir vieną iš nedaugelio ketvirtojo „Dingusių“ sezono suklupimų, kuriuos galima buvo matyti ir praėjusiuose sezonuose. „Eggtown“ toli gražu nėra trečio sezono vidurio tragedija, tačiau ji yra priešingybė pirmosioms trims šio sezono serijoms. Jos suteikė tiek intrigos ir netikėtumų todėl, kad kone kiekvienoje scenoje buvo netikėtas posūkis. Tie posūkiai ateidavo natūraliai - jiems nereikėdavo ilgos įžangos ir jie būdavo įmaišomi į bendrą siužetą. Tai labai aiškiai demonstravo, jog šiame sezone scenaristai tikrai turi ką pasakyti ir retkarčiais jiems netgi pritrūksta laiko.

Tuo tarpu ši serija neturi penkių didelių atskleidimų ir daro tai, ką „Dingę“ darydavo ypatingai retai: viską pastato tik ant vienos scenos pabaigoje. Ta scena nėra tokia, kuri pakeistų mūsų požiūrį į visą seriją, kaip tai buvo padaryta trečiojo sezono pabaigoje. Tai scena, kuri bendrai istorijai neabejotinai pasitarnaus, tačiau nebus tokia, kuri pateisins keliavimą link jos.

O jis, švelniai tariant, buvo chaotiškas. Tai buvo drastiškas tempo numušimas bandant apsimesti, jog net ir tokiomis akimirkomis intriguoti serialas gali, tačiau tai yra lengvai perprantamas melas, nepakeičiantis lėtų ir beprasmių scenų.

Vienintelės stiprios ir didesniam planui pasitarnavusios scenos, kaip bebūtų keista, buvo tos, kuriose Keitė buvo pateikiama kaip mąstantis ir problemų turintis žmogus. Net ir ankstesnėse serijose, kuriose Keitė buvo pačiame centre, ji būdavo nurašoma kaip veiksmo filmų herojė, kuri turi ką nors gelbėti arba negelbėti. Tuo valgydinti žiūrovus galima neilgai ir nenuostabu, jog Keitė ilgainiui buvo tapusi tik scenų papildu ar tiesiog meilės trikampio dalyvė.

2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Telemano savaitė #54


The Walking Dead. 4 sezonas. 8 serija. Too Far Gone
Jeigu jūs esate priblokšti ir negalite atsigauti po šios serijos, turiu jums naujieną. „The Walking Dead“ su „Too Far Gone“ padarė būtent tą dalyką, ką privalėjo padaryti trečiojo sezono pabaigoje, ir jūs tiesiog žinote, kad aš esu teisus. Rikas anuomet turėjo puikią progą nužudyti Gubernatorių ir nenužudė; Riko grupei nebuvo absoliučiai jokio motyvo rinktis kalėjimą vietoj Vudburio, bet jį pasirinko; Heršelas per ilgai buvo daromas mėgiamu veikėju, kad nebūtų nužudytas, o Mišonės keršto siekimas galėjo baigtis arba jos, arba Gubernatoriaus mirtimi. Istorijos prasme ši serija nebuvo ir neturėjo būti stulbinanti, nes kiekvienas, kuris atidžiau žiūrėjo praėjusį sezoną, suprato, kas laukia ateityje. Tuo pačiu, žinoma, „The Walking Dead“ nubraukia visas savo pastangas kruopščiau nei įprastai statant veikėjų gyvenimus pirmosiose sezono serijose ir vietoje jų pasirenka šaudymą iš tanko, nes tai yra vienintelis pasirinkimas.

Vienintelis, ir pakankamai baisus. Na, logikos, ne veiksmo prasme. Aš norėčiau visiškai atsiriboti nuo savo proto ir taip mėgautis nuostabiu veiksmu, bet taip padaryti tiesiog negaliu. Visa ši serija neturėjo absoliučiai jokios logikos, pradedant zombiu, kuris išlindo po žeme tik dabar, nepaisant to, kad žmonės aplink jį buvo jau kurį laiką, baigiant Gubernatoriaus sprendimu susprogdinti kalėjimą, nes jo žmonės nori keltis gyventi į kalėjimą (arba jo sprendimu nužudyti jam jokios įtakos nepadariusį Heršelą vietoje Mišonės, kuri nužudė jo dukrą ir išdūrė jam akį). Ir visgi beprotiškas veiksmas šioje serijoje buvo pateiktas nuostabiai, ko aš ir tikėjausi. Ir tankų sprogdinimas, ir galvų kirtimas, ir vaikų tapimas šaltakraujiškais žudikais buvo puikiai įgyvendintos scenos, net jeigu neturinčios jokios logikos ir prieštaraujančios viskam, ką matėme anksčiau. Tačiau bent pirmąsias kelias savaites po serialo sugrįžimo galima bus tikėtis bent kiek įdomesnių įvykių, nes sėdėjimas vietoje, nors kartais ir efektyvus, jau įkyrėjo, ir klajojimas gali išeiti į naudą. Nebent viskas pavirs į antro sezono tipo istoriją, ir viskas vyks veikėjams vaikštant iš vienos vietos į kitą beieškant dingusio kūdikio, kas bus atitinkamai baisu. 5/10

Homeland. 3 sezonas. 10 serija. Good Night
Pastarosiomis savaitėmis kalbant apie „Homeland“ išplito nuomonė, kad tai yra kvailas, bet įdomus serialas. Tam pritarti žiauriai nesinori, bet tai yra tiesa. Nesinori dėl to, kad lygiai tą patį galima sakyti apie „The Walking Dead“, ir jeigu sakysit, kad jų nelyginčiau, tai jūs palyginkite serialų logiką ir suprasite, kad skirtumų nėra daug (pradėkit nuo to, kad Brodžio atsigavimas ir vykimas į karą jau vyksta kelias savaites, o nėščios Kerės pilvas nedidėja nei trupučio). Reikia pasidžiaugti bent tuo, kad įtampą serialas sukurti vis dar moka. Veiksmas vyko kone realiu laiku, buvo rodomos tik dvi vietovės, o vienoje jų vyko tik kalbėjimas, ir visgi prikaustytas prie ekranų aš buvau nuo pradžių iki galo. Tačiau „Homeland“ prisidirbo iki tokio lygio, kad praktiškai visa įtampa išgaruoja akimirksniu. Galima buvo suprasti, kad Brodis po sprogimo nemirs, kad jis taps savotišku didvyriu, kad jis pasirodys turintis savo nuomonę, ir tiesiog bus pasveikęs nuo visų kankinimų, net jeigu nuo to geriausiu atveju praėjo trys savaitės. Tai yra geras veiksmo filmas, kuriame mes nežinom veikėjų priešistorės, bet jeigu serialą žiūri ne amnezijos kamuojami žiūrovai, kęsti vis dar yra sunkoka. 6/10

2013 m. gruodžio 5 d., ketvirtadienis

Boardwalk Empire. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Boardwalk Empire“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Nors televizijos teorijų kūrimu užsiimu žymiai rečiau nei tuomet, kai pradėjau šį blogą, aš vis dar jas atsimenu. Kai kurios jų skamba juokingai ir labai banaliai, bet vieną teoriją visada būnu įsikalęs į galvą: kiekvienas į aukštumas taikantis serialas savo viršūnę pasiekia ketvirtajame sezone. Nesakau, kad ketvirtas sezonas tam serialui privalo būti absoliuti siekiamybė, po kurios kokybė tik smigs žemyn. Tiesiog dauguma serialų ketvirtaisiais savo gyvavimo metais tampa visiškai kitokiu dariniu, tokiu, kuris padeda ir kokybei, ir istorijai eiti link pabaigos. „Boardwalk Empire“ šiemet nenuvylė ir įsirašė į ketvirtojo sezono stebuklų sąrašą.

Šiam serialui to labai reikėjo. Dažnai vadinamas „geru, bet dar ne puikiu“ serialu, „Boardwalk Empire“ kažkur arčiau elitinių dramų priartėjo antrajame savo sezone, tačiau jo pabaigoje serialas priėmė sprendimą, kuris nebeleido toliau užtikrintai judėti lėtu, bet kokybišku tempu. Skaitantys mano savaitines apžvalgas žino, kad prieš tą sprendimą aš visuomet buvau nusiteikęs priešiškai, ir mano nuomonės nesugebėjo pakeisti ir trečiasis sezonas, kuris su pasekmėmis tvarkėsi labai sujauktai ir iššaudavęs tik retkarčiais.

Šiais metais, tuo tarpu, „Boardwalk Empire“ šaudė kiekvieną savaitę. Pagrindinė priežastis tam veikiausiai yra serialo susikoncentravimas į kokybę, ne į kiekybę. Nuo pat pradžių jis plėtėsi pristatydamas vis naujų veikėjų, panašiai kaip tai darė ir „The Wire“, tačiau priešingai nei šioje legendinėje HBO dramoje, „Boardwalk Empire“ istorijų kiekio niekada nesugebėjo pateikti lengvai ir koncentruotai. „The Wire“ yra atskiras darinys, ir jo kokybės nepasieks niekas ir niekada, todėl „Boardwalk Empire“ teko rasti kitą išeitį.

Ji atėjo centrinės sezono istorijos pavidalu, dalyku, kurio serialas taip ryškiai dar nebuvo naudojęs. Taip, anksčiau Nakis (apie kurį kiek vėliau) turėdavo teorinę pagrindinę siužeto liniją, bet ji nebuvo ryški. Šįkart ji būtent tokia ir buvo, į vieną vietą apjungianti stipriausius „Boardwalk Empire“ kozirius. Sezono centre atsidūrė Čalkis ir tradicinis stipriausias sezono blogietis daktaras Narcizas, kurių nesutarimai ir vežė šį sezoną taip, kaip jokį kitą.

2013 m. gruodžio 4 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Trečia serija


Forgive me, but the day I start trusting him is the day I would've sold my soul. - Sayid

Apie savo mėgstamiausius dalykus televizijoje čia šneku gana dažnai vien todėl, kad tokių dalykų yra pakankamai daug, tačiau vienas iš pagrindinių man visuomet buvo kontrastai. Kontrastai ne ta prasme, kad serialo pradžioje susitinka gražuolė ir moksliukas, ir jie visai netinka vienas kitam, ir staiga suranda bendrų pomėgių, ir viskas tampa per daug miela. Tokias istorijas galima įgyvendinti tikrai gerai, tačiau ne apie jas čia kalbu.

Kalbu apie jau gan ilgai televizijoje buvusį serialą, kuris suteikia žiūrovams absoliučiai kitą požiūrį į savo veikėjus. Išrankumo dėlei galiu paminėti, kad tokį kontrasto pateikimą įgyvendinti yra tikrai sunku ir subtilumas čia yra pats svarbiausias dalykas. Šioje vietoje reikia atrasti tinkamą balansą tarp to, ką konkretus veikėjas gali padaryti remiantis logika ir anksčiau matytais jo veiksmais bei tinkamai šį veiksmą įpaišyti į bendrą istoriją. Vienas mėgstamiausių paskutinio metu pavyzdžiu šia tema gali būti Volto sūnus iš „Breaking Bad“, kuris nežinojo, jog jo tėvas yra nusikaltėlis ir žudikas, ir nuoširdžiai stebėdavosi paprastais dalykais, tokiais kaip susitikimu su „tuo žymiu advokatu iš televizijos“, net nebandydamas kištis į pagrindinę istoriją.

Tuo tarpu tokių kontrastų kaip „Dingusių“ ketvirtas (ar penktas, ar šeštas) sezonas turi labai mažai kas. Ne rezultato, bet paprasčiausio formato prasme - ateities scenų rodymas yra pavojingas ir atsargiai naudojamas dalykas, kurį „Dingę“ įgyvendino pasitelkę mano anksčiau minėtus patarimus. Serialas šioje vietoje dėmesį kreipia būtent ten, kur reikia - nėra bandoma visos serijos praleisti su veikėju, kuris kiekviename žingsnyje yra pasitinkamas džiaugsmo šūksniais, kad šis yra vienas iš „Oceanic Six“. Ne, čia žaidžiama su išvykimo iš salos pasekmėmis bei stipriu jų surišimu su dabartiniais įvykiais.

Taip kol kas buvo su Harliu, kuris ypatingai sielvartavo dėl Čarlio, taip buvo dėl Džeko, kuris sielvartavo dėl sielvartavimo, taip dabar yra ir su Saidu, negailestingu kankintoju ir tardytoju, ateityje dirbančiu žmogui, kuriuo saloje pasitikėjo mažiausiai. Pirmuosius du veikėjus šiame sezone kol kas padėkit į šalį - jie niekada nepasižymėjo itin logiškais ar savarankiškais sprendimais. Tačiau tai, kad Saidas, viską darydavęs vien tik vedamas racionalumo, sugebėjo būti užverbuotas didžiausio savo priešo, yra didžiausias sezono siurprizas kol kas.

2013 m. gruodžio 2 d., pirmadienis

„Twin Peaks“: priežastis, dėl kurios egzistuoja menas

Tai yra bendra serialo ir pirmojo jo sezono apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Twin Peaks“ serijos.

Antrosios „Twin Peaks“ serijos pabaigoje agentas Kūperis po sunkios dienos nueina miegoti tikėdamasis, kad poilsis jį atitolins nuo keistų įvykių. Tačiau miegas jam nesuteikia didelio malonumo dėl to, kad jis susapnuoja dar keistesnį dalyką. Šešių minučių trukmės scenoje agentas yra visiškai raudoname kambaryje, kuriame kartu su juo sėdi mergina, dėl kurios nužudymo jis atvažiavo į mažą miestelį, ir itin mažo ūgio žmogus. Jie bendrauja su agentu keista anglų kalba ir šneka tarpusavyje nesusijusius dalykus, už užuolaidų netikėtai praslenka šešėlis, kurio paaiškinimo galite nesitikėti, o scenos kulminacija tampa nykštuko šokis pagal iš nežinia kur atsiradusią muziką.

Ši scena, plačiai žinoma tiesiog kaip „Red Room“ (nemaišyti su ne mažiau įspūdinga „Game of Thrones“ scena „Red Wedding“), susumuoja viską, apie ką yra 1990 metais sukurtas serialas „Twin Peaks“. Tai nėra kažkas, ką net praėjus daugiau nei 20 metų po jo sukūrimo jūs pamatysite, tai juo labiau nėra kažkas, kas iki šio serialo buvo sukurta. „Twin Peaks“ savo originalumu televizijoje nepralenks niekas, ir būtent dėl to serialas yra legendinis.

Jo kūrėjas Davidas Lynchas tikrai nebuvo naujokas tokiuose siurrealistiškuose projektuose. Iki serialo jis jau buvo sukūręs keletą filmų, tarp kurių buvo didelės sėkmės sulaukę „Elephant Man“ ir „Blue Velvet“, savo stiliumi jis jau buvo išgarsėjęs, todėl režisierius nusprendė pasistengti savo talentą pritaikyti televizijai, kuri jau buvo pripratusi prie žudikų ieškojimo, tačiau tokio dalyko iki šiol dar nebuvo patyrusi.

Pagrindinė „Twin Peaks“ istorija sukasi apie Lorą Palmer, merginą, kuri buvo atrasta nužudyta mažame Tvin Pykso miestelyje Vašingtono valstijoje. Dėl keistų merginos nužudymo aplinkybių bylos tirti atvyksta FTB agentas Deilas Kūperis, pagrindinis serialo herojus, pasižymintis labai keistu mąstymu, atnešantis serialui daug komiškų momentų ir susapnuojantis bylos tyrimo eigą.

Tačiau nedarykite tokios klaidos kaip aš, galvodami, jog visas serialas yra detektyvas apie nužudymą. Nors frazė „Kas nužudė Lorą Palmer“ jau yra įėjusi į populiariosios kultūros istoriją (tiesa, turbūt ne lietuvių kalba), tai tėra dalykas, kuris laiko visus keistuosius serialo aspektus. Detektyvas čia užima svarbią vietą, tačiau žymiai svarbiau yra tai, kas į jį yra įtraukiama.

2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

Televiziniai turistai: ryškiausi miestai serialuose

Serialuose veikėjų asmeninės istorijos yra be jokios abejonės svarbiausias dalykas, nustelbiantis bet kokius išorinius ir plika akimi matomus požymius. Tačiau techniniai aspektai ir siužetas visuomet būna glaudžiai susiję, ir dažnai yra priklausomi vienas nuo kito. Kaip siužetas dažnai reikalauja įvairių vietovių, taip panašiai ir kai kurios vietovės pačios sugeba padiktuoti siužetą ar plėtoti kurią nors temą. Kitaip sakant, kai kurios vietovės yra tarsi atskiri veikėjai, visiškai skirtingai nuspalvinančios visą serialą, ir čia, be konkrečių serialų spoilerių, yra tie miestai, kurie man pačiam televizijoje yra palikę didžiausią įspūdį. Ir kaip visada: jeigu su manim nesutinkate ar norite ką nors pridėti, komentarai yra jūsų paslaugoms.

Baltimorė

Baltimorė yra turbūt vienintelis miestas televizijoje, kuris vieno serialo metu yra išnagrinėtas taip nuodugniai. Kurdamas „The Wire“ Davidas Simonas jau buvo puikiai susipažinęs su šiuo miestu tuomet, kai dar dirbo žurnalistu, ir taip jis žinojo kiekvieną miesto subtilybę, užkampį ar gaują. Būtent dėl Baltimorės „The Wire“ ir buvo toks platus serialas, nes jis buvo užsibrėžęs papasakoti apie viso miesto gyvenimą, ir nors ir ne man spręsti, tiksliai buvo pavaizduotas tas gyvenimas ar ne, „The Wire“ sugebėjo labai įtikinamai ir kruopščiai įrodyti, kad ten viskas vyksta būtent taip, kaip yra parodyta ekrane. Ryškesnio veikėjo miesto pavidalu televizija niekada neturėjo ir nepanašu, kad dar turės, kas Baltimorę ir padaro tokią didelę įtaką populiariajai kultūrai padariusiu miestu.

2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Vienas


Lygiai prieš vienerius metus (kažkada vakare, todėl sveikinimus priimti jau galiu oficialiai) parašiau pirmą įrašą šiame bloge (nesididžiuoju daugeliu ankstyvųjų savo įrašų, tačiau jie ten yra, ir gėdos jausmas nėra toks jau blogas dalykas). Pats blogas buvo įkurtas kiek anksčiau, galbūt dar prieš savaitę, bet gimtadienis tebūnie būtent šiandien, lapkričio 30-ąją.

Ir blogo gimtadienis vis tiek yra kažkas tokio kiekvienam jo įkūrėjui (jei užklydote čia norėdami gimtadieninių dovanų, jų nėra, move on). Bet šitą sakinį jūs jau esate girdėję tikrai ne kartą. Kaip ir šitą. Ir visgi tik dabar galiu suprasti ką jaučia banalius sveikinimus sau rašantys blogeriai, kurie švenčia kažkelintas savo blogų sukaktuves. Kad ir koks menkas ir nereikšmingas, ir nesuskaičiuojamą laiką prieš ekraną simbolizuojantis pasiekimas tai bebūtų, tai vis tiek yra bent kiek širdį glostantis dalykas, kuris bent jau tokiam nevalingam žmogui kaip aš kažką reiškia.

O jeigu sugebėjot iškęsti dvi banalybių kupinas pastraipas, reiškiasi, kad prie mano stiliaus jūs jau pripratot (ir jūsų, tokių kantrių skaitytojų, tikrai nėra daug, todėl tikrai branginu kiekvieną. No homo). Stilių, kaipo tokį dalyką, atradau tik visai neseniai, nes, kaip buvau minėjęs dar pradedant blogą, ir apžvalgose, ir rašyme, ir blogų pasaulyje buvau visiškas naujokas, net jeigu apie pusę metų bandžiau kurti kitokios pakraipos blogą, į kurį aš jūsų nenukreipinėsiu, atrasite patys.

Per šiuos metus, kaip galite spręsti ir iš pirmųjų mano straipsnių, aš patobulėjau ir rašymo, ir srities, kurią aprašinėju - televizijos - supratimo prasme, ir skirtingai nei galvojau iš pradžių, rašymas apie šią meno šaką privertė mane ją pamilti dar labiau. Per metus peržiūrėjau labai daug aukščiausio (ir, neslėpkim, žemiausio) lygio dramų ir komedijų, kurios buvo ir šedevrai, ir košmarai, bet visos jos sugebėjo suteikti kažką naujo. Jeigu peržiūrėsit mano apžvelgtus serialus, suprasit, kad serialų elitą jau peržiūrėjau, todėl artimiausiu metu, tikėtina, pradėsiu leistis kiek giliau ir į mažiau žinomus serialus, ir į kitokio tipo televizijos analizes, bet apie visa tai papasakosiu po naujų metų.

Bet jeigu rimtai, tai, kaip supratot, aš tiesiog neįsivaizduoju kaip reikia pasisveikinti pačiam save be visų tų klišių, kurių visada bandau vengti. Oh well. Žinokit tik tiek, kad egzistuoju čia jau metus laiko, ir kol kas neketinu niekur dingti. Straipsnių ilgainiui gali kiek mažėti, nes kokybė (ir laikas) tampa vis svarbiau už kiekybę, apie ką man primelavo internetai, sakydami, kad kiekvieną dieną reikia rašyti ką nors naujo (netikėkit šituo dalyku, tikrai nebūtina). Bet stipriai keistis neturėčiau. Gerai tai ar blogai, spręsti jums.

Važiuojam į antrąjį sezoną.

Dingę. Ketvirtas sezonas. Antra serija

Now if you're gonna sleep with my daughter, I insist you call me Ben. - Ben

Po trijų sezonų apie šį serialą galima suprasti vieną dalyką: jo kūrėjai, pagrinde - Damonas Lindelofas bei Carltonas Cuse'as, prieš pradedant serialo produkciją tikrai neturėjo didžiojo šešių sezonų plano. Jie turėjo idėją, kaip tą planą pradėti, ir jie jau nuo pradžių gyrėsi turį pabaigą, bet didžioji dalis tarp šių dviejų taškų buvo sukurta serialui judant į priekį. Tai reiškia, jog „Dingę“ buvo pradėti kurti ne vien turint omenyje serialo pabaigą, o siekiant išbandyti savo jėgas kuriant du televizijoje praktiškai nematytus dalykus: įspūdingą mitologinį pasaulį bei kitaip pateiktas veikėjų istorijas.

Jūs turbūt paklausit iš kur man atėjo toks nušvitimas, ir aš jums galiu paprastai atsakyti, kad iš Cuse'o ir Lindelofo interviu. Bet tai, kad jie visų pirma kūrė serialą norėdami žaisti veikėjų gyvenimais, galiu įrodyti šia serija bei praėjusiu sezonu.

Visgi trečiasis sezonas labiausiai kentėjo nuo tų beprasmių praeities scenų, niekaip nepasakančių nieko naujo apie veikėjus. Tokios prabangos, kokią turi šis sezonas (ateities scenos), praėjęs neturėjo, ir teko likti su originalumu nepasižyminčiomis serijomis. Bet serijų, kurios būtų puikiai išsivertusios ir be flashbackų, tikrai buvo ne viena ir jas prailginti praeities scenų sąskaita buvo galima drąsiai. Tačiau taip padaryta buvo vos kartą su Desmondo istorija, o visa kita buvo paprastas kūrėjų įsikabinimas į jiems mėgstamą dalyką.

Visai kitaip buvo ir tebėra elgiamasi su naujais veikėjais. Jiems nereikia (bent jau kol kas) gilių istorijų, jiems reikia įdomios priešistorės, kuri gali ateityje padengti visą veikėjo buvimą saloje. Vien žiūrint šią seriją, „Confirmed Dead“, iš galvos neišeina mintis, jog naujųjų veikėjų istorijos yra kuriamos su pasimėgavimu, kuris per ekraną puikiai persiduoda.

2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Telemano savaitė #53


The Walking Dead. 4 sezonas. 7 serija. Dead Weight
Praėjusią savaitę mes turėjome progą įsivaizduoti, kaip Gubernatorius gali atrodyti, jeigu jis pasikeistų. Scenaristai mums suteikė tokią progą ištraukdami šį žmogų iš konteksto ir padarydami jį visų herojumi, kas (vėlgi, be konteksto) būtų gal ir normalus veikėjo plėtojimas, bet kontekstą mes turime. Kontekstą gavome šią savaitę su „Dead Weight“, dar sunkiau suprantama serija nei praėjusios savaitės kūrinys. Sakysite, kad aš ant Gubernatoriaus pykstu tiesiog šiaip, nes nei vienas atvejis man netinka. Iš dalies būsite teisūs, bet tai vis tiek atsirems į scenaristų klaidas. Kad ir kaip jie nukreiptų Gubernatoriaus gyvenimą, jis arba bus visiškai nelogiškai geriečiu tapęs vyras, arba žiaurumo mašina be jokio vidinio pasaulio, kas, kaip jau suprantate, yra baisios išeitys abiem atvejais. Todėl aš ir nelaukiau šio sugrįžimo: jis tik sumenkina darbą, kuris buvo įdėtas kuriant kalėjimo gyvenimą.

Scenaristams, tiesa, tai nė motais. Juos suprasti tikrai galima, nes reitingai karo tarp gėrio ir blogio metu visuomet būna aukščiausi, tačiau su tokiomis istorijomis yra tarsi nubraukiamas bet koks prieš tai egzistavęs kūrybinis procesas. „Dead Weight“, kaipo serijos, analizuoti iš viso neišeina, kadangi tai yra dalykas, be kurio mes būtume atsidūrę absoliučiai toje pačioje vietoje, kur esame dabar (t.y. nesužinoję nieko apie Gubernatorių, jo kolegas ar tiesiog jų motyvus, apart to, kad jie, kartu su savo draugų žudiku, dabar puls kalėjime, for some reason). Visoje šitoje serijoje buvo tiek gumos tempimo beprasmėmis scenomis, kuriose būtinai kas nors turi atsidurti pavojuje, kiek joks save gerbiantis serialas nedaro. Pirmosios šio sezono pusės tikslas tikrai buvo Gubernatoriaus ir kalėjimo mūšis, kas yra baisi ir iš konteksto ištraukta siužeto linija, nesužalota jokios logikos, tačiau ji egzistuoja, ir dėl jos mes turėjome kentėti dvi tuščias serijas, tik sumenkinusias TWD pastangas. Serialas veiksmą sugeba pateikti gerai, tad bent jau kokybiško mūšio kitą savaitę tikėtis verta. 3/10

Family Guy. 12 sezonas. 6 serija. Life of Brian
Taip, apie „Family Guy“ nerašiau jau labai seniai, ir tam turėjau pagrindo dėl prastos kokybės ir tiesiog neturėjimo pasakyti ką nors naujo. Bet tokio įvykio praleisti negalima. „Simpsonų“, „American Dad“ ir FG žiūrėjimas vis dar yra mano pirmadieninė tradicija, ir supraskit kai pamačiau Briano mirtį ne dėl spoilerių, o gyvai. Ir FG su tuo padarė tai, ko aš negalvojau, kad serialas moka: iš to buvo padaryta emocine prasme puiki serija. Be įprastų banalumų, su vienu kitu subtiliu pajuokavimu ir labai efektyviai išnaudotu Tony Sirico iš „Sopranų“ įkūnytu nauju šuniu. Animacinių serialų mirtys trunka labai neilgai, tačiau tiek, kiek truko ši, buvo grynas malonumas, kurį patyriau tik pirmaisiais FG žiūrėjimo metais. O jeigu Brianas visgi liks miręs, tai gali būti didžiausia serialo klaida, kadangi - ir tai sakau ne vienas aš, bet tai yra teisybė - Stiujo ir Briano duetas buvo vienintelis dalykas, kurį scenaristai darė pastoviai gerai, ir kas pagimdė bene geriausią pastarųjų metų seriją (neskaitant šios). FG be Briano laikysis ant vienos ar dviejų padoresnių serijų per sezoną, ką iškęsti būtų sunku ir man, bet kad ir ką sakytų visi scenaristai, mano mintys yra optimistinės, ir amžinas Briano nužudymas nėra išeitis. 8/10

2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Pirma serija

I'm one of the Oceanic Six! - Hurley

„Dingę“ mano visokeriopą pagarbą užsitarnavo būtent su paskutiniais trimis savo sezonais. Tai gali būti dėl to, kad ketvirtas ir vėlesni sezonai mano buvo peržiūrėti realiu laiku ir neužklystant sezono viduryje (kaip jau esu minėjęs, į šį serialą įsitraukiau tik trečiojo sezono metu). Tačiau aš manau, kad to priežastys nėra vien subjektyvaus patikimo prasme. Šį serialą aš labiausiai gerbiu dėl to, kad jis buvo susikūręs plačias ribas ir galėjo jas visas išnaudoti, ką jo kūrėjai sėkmingai ir padarė.

Net antrajame (o trečiajame - juo labiau) sezone „Dingę“ buvo neįtikėtinai nuostabus serialas tuomet, kai veiksmas vykdavo saloje, bet labai kentėdavo su praeities scenomis. Prieštaravimas tam galėtų būti tokios serijos kaip „The Other 48 Days“, „Three Minutes“ ar trečiojo sezono „Flashes Before Your Eyes“, tačiau jos yra puikios tuo, jog nukrypo nuo įprastinio serialo formato. Šiuo atveju mūsų laukia ne keturiasdešimt tokių minučių, o keturiolika kartų tiek.

Serialas pirmąja ketvirtojo sezono serija laikosi premjerų tradicijų - kankinę žiūrovus klausimais tol, kol serialo nebuvo televizijoje, „Dingę“ grįžta su bent jau didžiausiu tarpsezonio atsakymu: taip, šįkart visas sezonas koncentruosis į išsigelbėjusiųjų ateitį, o ne į daugmaž atskleistą jų praeitį.

Įdomiausia tokio formato dalis (žinoma, be to, kad viskas vyksta ateityje) yra tai, jog išsigelbėję yra ne visi išgyvenusieji saloje. Kol kas mes nežinome visų grįžusių į savo buvusį gyvenimą, kaip ir nežinome to, kas atsitiko saloje, tačiau šioje serijoje jau buvo galima išgirsti vieną žymiausių serialo terminų „Oceanic Six“, kas reiškia, jog iš šešių išsigelbėjusiųjų kol kas žinome tik tris: Džeką, Keitę ir Harlį.

Būtent pastarasis ir tampa šios serijos centru veikiausiai tam, kad žiūrovams būtų pateiktas adekvačiausias veikėjas šioje situacijoje. Situacijoje, kurioje viskas atrodo kaip netikra ir nelogiška, į viską žmogiškai reaguojantis storulis yra turbūt realiausias variantas. Kadangi iš visų išsigelbėjusiųjų renkantis žmogų, kuris psichologiškai palūžtų greičiausiai, turbūt kiekvienas rinktųsi žmogų, pabuvusį tam tikroje įstaigoje.

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Oz. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Serialo pabaigimas prie jo kokybės ir populiarumo prisideda labai daug. Tai yra menas, kuomet kūrinys žiūrovui parodo savo pabaigą tokiu būdu, kad kartu yra jaučiamas noras žiūrėti dar ir dar, bet kartu mintyse kirba kažkokia mintis, kad tokia pabaiga yra puikiai parodanti pačią serialo ir jo veikėjų dvasią. Ėjimas link pabaigos, jeigu tai nėra serialas, susijęs su kokia nors galiausiai atskleidžiama mistine paslaptimi, dažniausiai prasideda tik paskutiniajame sezone ir tai jaučiasi vizualiai.

Jūs galit pabandyti į mane nukreipti mano paties teiginį, kad „Oz“ pradėjo naują žanrą ir tą pabaigų meną jie patys turėjo išrasti. Bet tai tikrai netiesa - net jeigu anksčiau ir nebuvo tokio aukšto lygio dramų, komedijų „M*A*S*H“ ir „Seinfeld“ finalai iki šiol yra laikomi vienais tobuliausių pavyzdžių. Todėl „Oz“ bent šioje vietoje turėjo kūrinius, kurių pavyzdžiais galėjo sekti.

Aš nesakau, kad serialo pabaiga turi būti atkalta kaip iš vadovėlio - žiūrovams reikia netikėtumo, ir kuo geriau tu jį pateiksi ar išrasi naują būdą tam padaryti, tuo visiems geriau. Bet paskutinio šio serialo sezono nuotaika visai neparodo pastangų, kurias scenaristai būtų dėję į pabaigą. Šis sezonas buvo chaosas, kokio serialas dar nebuvo parodęs, ir tai pabaigai labai pakenkė.

Iš visų istorijų, kurias buvo bandyta kabinti šeštajame sezone, galima buvo suprasti, kad serialo kūrėjai yra pasimetę. Buvo jaučiamas dėmesys pagrindinėms veikėjų istorijoms ir tai suteikė vilties, kad bus bandoma bent kažkokiu būdu jas visas uždaryti. Tačiau po pirmųjų serijų viskas buvo pamiršta. Serialas vėl grįžo į savo tradicines vėžes, kur veiksmas vyksta taip, kaip vykęs.

Ir jeigu „Oz“ žmonėms ir parodė kokią nors didžiąją žinutę, kurią sudarytų ne atskiros Augusto šnekos (kurios keliuose pastaruosiuose sezonuose pagaliau tapo gana subtiliu serijų kokybę keliančiu papildu), o viso serialo įvykiai, yra tai, kad gyvenimas kalėjime tęsiasi. Nuo pirmojo sezono iš pagrindinių veikėjų tie patys liko vos keli, pastoviai čia ateidavo naujų kalinių ir jie įsiskverbdavo į kalėjimo bendruomenę.

2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimt antra serija

We have to go back. - Jack

Aš nesu mėgėjas pasakymų, jog puiki sezono ar serialo pabaiga kartu pakelia ir ėjimo link jos kokybę. Čia ne apie tuos kūrinius, kurių paskutinės minutės visiškai pakeičia požiūrį į praeities įvykius - tai yra atskiras žanras, kuriam reikia labai daug pastangų. Tačiau yra tokių kūrinių, kurie žino pradžią, žino pabaigą ir nusprendžia tarp šių dviejų taškų ką nors įmesti, kad neatrodytų visai apgailėtina. Trečiasis „Dingusių“ sezonas buvo lengvas šio atvejo variantas su itin prasta vidurine dalimi bei tiesiog neįtikėtina paskutiniąja serija. Ir tik nesakykit, kad jos dėka nėra atperkamos jūsų kančios žiūrint Džeko išvyką į Tailandą.

„Through the Looking Glass“ padaro sunkiausią darbą televizijoje ar absoliučiai bet kurioje srityje - serija itin sudėtingą istoriją papasakoja lengvai. Ji vis dar yra kaip reikiant sujaukta, tačiau ši valanda nepamiršta absoliučiai nieko ir visi pagrindiniai dalykai, apie ką buvo šis sezonas, gauna savo kulminaciją. Nuojauta kužda, kad tų dalykų buvo itin daug.

Svarbiausias įvykis, arba bent jau toks, kuris turėjo užtikrintai rimtą kulminaciją dar prieš šią seriją, buvo Čarlio mirtis. Apie ją vėliau, bet po vandeniu gyvenančių amazonių pasirodymas yra vienas mažiausiai tikėtinų dalykų siekiant išjungti po vandeniu esantį mygtuką, blokuojantį radijo signalą negyvenamoje saloje (jei su „Dingusiais“ nebūčiau gyvenęs nuo pradžių, išgirdęs tokį aprašymą nieku gyvu šitokios nesąmonės nebūčiau žiūrėjęs).

Amazonės, tiesa, čia nėra itin svarbus įvykis. Jis yra skirtas sukurti daugiau intrigos ir galbūt žiūrovams įpiršti mintį, jog Čarlis miršta nuo jų rankos, o ne gelbėdamas pasaulį. Tai taip pat yra eilinis Beno melo atskleidimas, tačiau tai jau nebestebina nei žiūrovų, nei Kitų. Tačiau vinys šioje istorijoje yra du ir Kiti čia tėra įrankiai tam užkirsti kelią.

Visų pirma, Čarlio stebuklingas susisiekimas su Pene daugiausiai stebina ne tuo, kad po vandeniu esančiame ekrane išlenda žmogaus, vaikštančio kažkur kitame pastato gale, mergina. Vėlgi, tai stebintų naujokus, bet mes pripratę jau prie visko. Svarbiausias šioje vietoje yra faktas, jog Penė nesiuntė jokio laivo, nepažįsta jokios Naomi ir iš viso ko jūs man trukdot dirbti. Arba ji Čarlio nesuprato, kas būtų itin lėkštas scenaristų triukas, arba Naomi čia atvyko visai ne Desmondo. Būtų keista, kadangi ji savo knygoje turėjo būtent jo nuotrauką, tad sutapimu pavadinti šio dalyko nedera. Žinoma, gražiausios mano matytos meilės istorijos dalyviai vienas kito nepamato, bet tai pasitarnauja kitam serialo istorijos momentui.

2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

Telemano savaitė #52


The Walking Dead. 4 sezonas. 6 serija. Live Bait
Už šitą seriją serialui reikia padėkoti. „Live Bait“ aiškiai parodo, kad jokie „The Walking Dead“ siekiai nėra tokie, kurių serialas siektų iš visų jėgų, ir jeigu vieną dieną kas nors nuspręstų prie jo praleidžiamą valandą iškeisti į ką nors kitą, tas žmogus per daug gailėtis neturėtų. Turbūt logiška, kad po kelių serijų su logiškais veikėjų sprendimais, padariusiais kai kuriuos čia matomus žmones tikrai sudėtingais ir įdomiais, turėjo sekti Gubernatorius (nes Brianu aš jo vis tiek nevadinsiu) ir visas jo veiksmo bagažas. Jums gali pasirodyti, kad „Live Bait“ buvo viskas, dėl ko aš taip zyziau: Gubernatorius parodytas kaip veikėjas ir už savo beprasmių konfliktų kėlimų, ir už savo skambių frazių, ir taip tarytum tapo sudėtingu herojumi. Leiskit papasakoti jums šį tą apie dramą. Ji visuomet yra vežama logika veikėjų veiksmuose ir jų plėtojime, nesvarbu, kokioje nelogiškoje aplinkoje jie bebūtų. Pavyzdys: „Clear“, serija, kurią parašė dabartinis serialo showrunneris Scottas Gimple'as. Ta serija buvo tokia pat lėta ir ji žavėjo tuo, kad mes, ilgai nematę vieno veikėjo, galėjome patikėti, jog praradęs vaiką ir priverstas gyventi žmogus laisvai galėjo pakvaišti.

Gubernatorius praėjusio sezono pabaigoje iššaudė visus savo bendražygius, ir dėka vieno montažo (kuris yra - ir čia rimtai - dalykas, iš kurio juokiausi labiausiai per visą savaitę, nes scenaristų kvailumo šioje vietoje net negalima paaiškinti) mes turime suprasti, kad užsiauginęs barzdą Gubernatorius pasikeitė. Tai, be abejo, yra argumentuojama jo santykiais su beviltiška išsigelbėjusia žmonių grupele, kuri gyveno be vyro, bet dabar jai vyro labai prireikė. Tokių banalybių (žiauriausia kurių buvo metaforos su šachmatais, labiausiai nuvalkiotas dalykas televizijoje) buvo nežmoniškai daug, ir vienintelis dalykas, kuris kėlė šios serijos lygį, buvo tai, jog naujai sutikti veikėjai buvo pakankamai išnagrinėti per trumpą laiką, ir tai logiškai paaiškino jų dabartinę būseną ir išsigelbėjimą. O blogiausia serijos vieta šiuo atveju yra promo kitai savaitei, kuomet dar vieną valandą turėsim praleisti su vienaakiu. Ir tai bus likus vienai serijai iki žiemos atostogų. Good luck with that. 4/10

Homeland. 3 sezonas. 8 serija. A Red Wheelbarrow
Kažkas su serialu yra negerai, kai žiūrovas, pirmąjį jo sezono apskelbęs kone geriausiu dalyku ever, pradeda juoktis iš scenos, kuri turėtų būti rimčiausias posūkis tame seriale. Na, „Homeland“ to dalyko net nebandė padaryti svarbiu. Kerės pašovimas čia yra toks paprastas reikalas, lygiai taip pat, kaip ir faktas, jog Kerės būsimasis vaikas tikrai yra Brodžio (tai patvirtino serialo kūrėjas Alexas Gansa). „Homeland“ absoliučiai nekreipia dėmesio į istorijas, kurios yra visai nereikalingos, ir būtų visai gerai, jei jos neegzistuotų, bet jos yra, ir viskas tuoj taps muilo opera. Kas liūdina dar labiau, nes ši serija, net jei ji mane tiesiog stebino savo kvailumu, rimtai kreipė dėmesį į didžiąją sezono istoriją: bombarduotoją. Ir su tuo buvo susitvarkyta tuo geruoju (be sarkazmo) „Homeland“ stiliumi, kuomet bombarduotojas buvo paprastas, niekam nematytas žmogus, kas leido daugiau laiko praleisti su pažįstamais veikėjais, ne verkti dėl nepažįstamojo likimo. Tiesa, verkti turbūt turėsim dėl Brodžio, kuris kankinosi ir kuriam galimai dar kartą buvo praplautos smegenys, kas ir vėl primena „24 valandas“. Ir lygiai taip pat, kaip su Džeko Bauerio istorija, Brodis turėtų pasveikti ir kokiu nors būdu toliau tęsti gyvenimą, net jei mūsų lauktų kassavaitinis Kerės ir Brodžio susitikinėjimas kalėjime. Veikėjų logika šiame seriale jau yra istorija, kurios kartoti niekas ir nesiruošia, bet pagirti bent jau už susikoncentravimą į siužetą galima, nors tai vienam geriausių prieš kelis metus serialų negali būti pagyrimas. 6/10

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimt pirma serija

You are a hero, sir. And don't let anyone ever tell you differently. - Nadia

Nepaisant šio sezono duobių, nepaisant neaiškumų ir įvairių istorijų numetimų, „Dingę“ ir trečiajame sezone parodo vieną ryškiausių savo bruožų: struktūrą. Iki pat galo šis serialas liko ištikimas savo formatui, kuris buvo pateikiamas kaip iš vadovėlio. Kai kurie galėtų ginčytis, kad sezonai buvo konstruojami netgi per gerai, kadangi juos buvo galima nuspėti. Ne didžiuosius posūkius, nes netikėtų siurprizų dar bus užtektinai, bet bent jau jų šabloną.

Jeigu imtume tik šių trijų sezonų vidurkį, jis yra gana pastovus. Pirmosiomis serijomis veikėjai privalo apsiprasti naujoje aplinkoje, ar tai būtų sala, ar bunkeris, ar Kitų stovykla. Ilgainiui vyksta susipažinimas su tos aplinkos gyventojais ir jų atsiradimu saloje. Kažkur ties viduriu, ir čia jau nėra tyčinis veiksmas, būna bent kelios beprasmiškos serijos, nesugebančios pasakyti nieko naujo. Tačiau likus kelioms valandoms iki sezono pabaigos viskas pradeda rištis į vieną vietą tokiu būdu, kuris visus sugeba nustebinti ir užbaigti sezoną atsakant ir į užduotus klausimus, ir užduodant dar daugiau naujų.

Ir jau vien dėl to yra gražu žiūrėti į „Greatest Hits“, priešpaskutinę trečiojo „Dingusių“ sezono seriją. Net jeigu jūs nesate šio serialo įsimylėję taip, kaip aš, jeigu jūs jaučiate bent kokią pagarbą televizijai ir serialams, ši valanda yra paprasčiausia meistriška. Ir menine, ir dramine, ir struktūrine prasme.

Bet pradėti reikia nuo dramos, vežamos vienos istorijos, kuri bėgant sezonui atsidurdavo tai arčiau, tai toliau nuo kranto, tačiau buvo aišku, kad jos kulminacija vienokiu ar kitokiu atveju ateis. Desmondo išpranašauta Čarlio mirtis kurį laiką atrodė kaip kliedesiai, bet Desmondo alternatyvios praeities scenos bei pastovus Čarlio gelbėjimas rodė, kad ši istorija nėra juokai. Bet „Greatest Hits“ prie šios temos priartėja labiausiai.

Aš tikiu, kad jeigu skaitote šias apžvalgas niekad nematę „Dingusių“, jūs pažįstate serialus. Pažįstate jų nuotaikas, pažįstate jų paruošimą ateičiai. Aš nenoriu pradėti spekuliuoti kas bus ateityje, nes su Čarlio mirtimi tegali būti tik dvi išeitys, tačiau ši serija paruošia tik vienai jų.

2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Oz. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Šeštoji penktojo „Oz“ sezono serija yra praktiškai viskas, ko aš tikėjausi iš šio serialo. Bent jau nuo tada, kai pamačiau jo pirmąjį ir šiek tiek daugiau vilties suteikusį antrąjį sezoną. Ši serija, pavadinta „Variety“, toli gražu nėra šedevras, bet, geriau pagalvojus, toks nėra ir visas šis serialas. Bet jis tokiu tapti ir nebando, o iš šios valandos, pasinaudodamas visomis geriausiomis savo savybėmis (kad ir kiek jų būtų likę), išspaudžia viską.

Šioje serijoje, vietoje įprastų Augusto intarpų, yra parodomos kelios serialo veikėjų atliekamos dainos. Jas atlieka ne vien kaliniai ir tai yra ne vien solo pasirodymai - čia pamatysit ir dainuojančią psichiatrę, ir seriale mažai matytą tatuiruotą budulį. Bet šie intarpai, kartu su rimtosiomis scenomis kalėjime, parodo, koks „Oz“ buvo aukščiausiame savo lygmenyje.

Šioje serijoje yra puikus humoro ir dramos balansas. Joje nagrinėjama pagrindinė tema tikrai nėra verta pajuokų, bet scenaristai sugeba iš jos išspausti juodo humoro ten, kur jis veikia tikrai gerai, ir draminį elementą tik papildo. Režisūriniai sprendimai čia irgi yra verti pagyrų - muzikinės scenos yra iš dalies komiškos, bet su jų antruoju planu yra primenamas tamsus kalėjimo gyvenimas. Seniai bematytų rimtų draminių scenų dėka ir taip viską išspaudžiantys aktoriai čia pasirodo žymiai geriau nei visada.

Bėda ta, kad to reikėjo laukti net ne šešias serijas. To reikėjo laukti bent jau nuo antrojo sezono pabaigos, nors dabar aš esu įsitikinęs, kad ši serija yra aukščiausias serialo lygis (dėl šešto sezono kol kas labai abejoju). Ir visgi viena serija neatsvėrė to fakto, kad penkios iki tol ėjusios serijos buvo prasčiausia, kas iki šiol buvo sukurta po „Oz“ pavadinimu.

Ir didžiausia problema tame, kad serialas pirmojoje serijoje pasirinko teisingą kelią. Tebūnie tas ketvirtame sezone paliktas kabliukas vėl išspręstas banaliuoju „praėjo 10 mėnesių“ būdu ir tai neturėjo įtakos sezono eigai. Tai nebuvo ir ta kelio pradžia, apie kurią kalbu. Ne, scenaristai pasirinko gana rimtą ir skaudžią daugeliui serialo veikėjų taktiką, kuri privalėjo turėti rimtų pasekmių jų gyvenimuose, kurios be abejo turėjo atsispindėti visame seriale. Tai man atrodė kaip geriausias serialo sprendimas kol kas.

2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimta serija

I think there is no Jacob. I think your people are idiots if they think you take orders from someone else. You are the man behind the curtain, the Wizard of Oz, and you're a liar. - John

Kiekvienas su bet kokia kultūros rūšimi susidūręs žmogus supranta, kad į visus išgalvotus kūrinius jų kūrėjai įdeda savo gyvenimo dalį. Nebūtinai tikrą įvykį, bet bent kažkokį simbolį, kuris, priklausomai nuo subtilumo suvokimo, gali būti matomas aiškiai arba nepastebimas viso to kūrinio metu. Todėl tai nereiškia, kad „Dingusių“ kūrėjai kažkurią savo gyvenimo dalį praleido kokioje nors saloje, kad ir kaip tai viliojančiai skambėtų. Ne, tai veikiau reiškia tai, kad turbūt visi serialo scenaristai yra žmonės, kurių tėvai pakenkė visam jų gyvenimui.

Juk jūs tik pažiūrėkit - visi serialo veikėjai saloje vienokiu ar kitokiu atžvilgiu atsidūrė būtent dėl savo tėvų. Ne dėl motinų ir tėvų. Tiesiog dėl tėvų. Vieni jiems kenkė visą gyvenimą, kiti į juos nekreipė taip trokštamo dėmesio, treti apsireiškė tik po kelių dešimtmečių. Tiesą sakant, greitai peržvelgus dabar gyvų veikėjų sąrašą, tėvas bent jau iš kol kas parodytos istorijos įtakos nėra padaręs tik Džiuljetai, Saidui ir Čarliui (nors pastarasis augo su motina, todėl šis dalykas yra per vidurį).

Todėl visai nenuostabu, kad scenaristų kompleksai išlenda su vos ne kiekvieno veikėjo praeitimi, o šįkart serijos, pavadinimu „The Man Behind the Curtain“, centre atsiduria Benas su taip laukta savo istorija. Ir jeigu ji jums atrodo silpna ar neįdomi, serialą mesti galite iš karto, nes tai yra viena valandų, kuriose per mistiką yra pateikiama veikėjų psichologija.

Pradėti šnekėti apie šią seriją nėra lengva, kadangi ji yra tiesiog prikimšta netikėtos ir intriguojančios istorijos. Jau vien ko yra verta pirmoji serijos scena, kurioje moteris (iš labai gero kampo atrodanti, tarsi esanti saloje) padedama savo vyro gimdo. Iš jau pasenusio jų aprangos stiliaus galima suprasti, kad veiksmas vyksta ne dabartyje, o vėliau yra atskleidžiama, jog tai toli gražu nėra sala - tai vieta šalia greitkelio, vedančio į Portlendą (prieš akis man iškart iškilo serijos „Not ir Portland“ pavadinimas).

Ir taip jūs turit pirmą riebų Beno melą. Jis toli gražu nebuvo gimęs saloje, jis netgi į salą nebuvo atvežtas kaip vaikas, kuris negalėtų atsiminti, jog yra gyvenęs kažkur kitur. Į salą jis atvyko jau sąmoningas žmogus, tačiau joje suprato, jog tai yra vieta, kurią gali vadinti savo namais.

2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Telemano savaitė #51


The Walking Dead. 4 sezonas. 5 serija. Internment
Panašu, kad „The Walking Dead“ yra pasiryžę praėjusiame sezone abejonių turėjusius žiūrovus rimtai grąžinti į savo auditoriją. Jau buvau sulaukęs poros pastebėjimų, kad TWD vertinu per gerai, ir galbūt tai yra tiesa, bet kai serialas du sezonus praktiškai stovėjo vietoje, su veiksmu ar be, gauti tiek serijų apie veikėjus yra savotiška dovana, kuria reikia mėgautis kol galima. Šįkart dovana atėjo Heršelo, kuris pastaruoju metu buvo tik kaip beformis Riko sąžinės balsas, pavidalu. Su „Internment“ jis netapo tokiu sudėtingu veikėju kaip Kerol, bet šios serijos reikėjo tam, kad Heršelas nebūtų vien banalus visus gelbėjantis didvyris. Taip, jis čia toks buvo, bet neišvengdamas dilemų ir emocinių protrūkių, ko rimtai dramai ir reikia. Serijai įkritus į monotoniškumą ją sugebėjo praskaidrinti pakankamai rimtos veiksmo scenos, net jeigu vykstančios tamsoje tarsi tam, kad nereikėtų planuoti muštynių choreografijos. Vis kažkas naujo.

Ir tada kamera atitolsta nuo kalėjimo, ir tą pačią sekundę, net nepamatęs vienaakio, aš nusikeikiau. Gubernatorius grįžo, ir mano nuomonę dėl jo jūs puikiai žinot. Jis buvo priežastis, dėl kurios praėjęs sezonas negalėjo būti kaip šis. Gubernatorius veikė tik kaip fizinių konfliktų katalizatorius ir jokios istorijos, pasakojančios apie jį kaip apie žmogų, tiesiog nebuvo. TWD atsargoje dabar nebent turi konfliktą tarp Riko ir Darylo dėl Kerol, ir tada, pasibaigus ligoms, viskas prasidės iš naujo, kas su Gubernatorium reiškia tik veiksmą. Net jeigu jis iš pradžių prašysis pagalbos, sezono gale jis vis tiek atsisuks prieš kalėjimą, nes nužudyti jo neįstengs niekas. Nors ir netikiu, vis dar noriu, kad jis būtų sukurtas kaip rimtesnis veikėjas, kuris išspaustų visą įmanomą dramos potencialą. Jeigu ne, teks branginti paskutiniąsias kelias serijas kaip ultimate serialo pasispardymą. 8/10

Homeland. 3 sezonas. 7 serija. Gerontion
Vienintelis dalykas, kuris atrodo kaip teigiama nepalyginamai už pirmtakus prastesnio sezono pusė, yra tai, jog scenaristai sezoną kuria taip, kad jį galėtų nurašyti ir nekreipti į jį dėmesio vėliau. Tai yra baisus sprendimas, žiauriausias, kuris gali atsitikti televizijoje, bet būkim realistais: ketvirtas sezonas bus, ir jeigu jame tektų tvarkytis vien su šio pasekmėmis nebandant ko nors naujo, nepanašu, kad išeitų kas nors padoraus. Šia serija limitas nubrėžtas: Kerė visaip bandys pasiekti Brodį, kuris yra pats nereikalingiausias serialo elementas. Javadis nubrauktas, ir dabar prasidės banalios gaudynės, kurios gali atnešti kažką rimtesnio nebent paskutinėse serijose. Ir būtent tam ši serija ir buvo paskirta, nežiūrint labai rimto jos potencialo. Kai buvo galima sukurti dar vieną nuostabią, tardymų kupiną valandą, serialas gana protingai prisidengė Saulo kietumu ir išvengė susidūrimų su rimtomis situacijomis, kas išvengimo prasme yra meistriška, nors prieš žiūrovus tai yra daugmaž gėdinga. Lokharto ignoravimas ir palikimas tamsiame kambaryje seriją atperka bent kiek, tačiau ji pasirodė kaip dar viena neišnaudota galimybė ir beprasmis laiko stūmimas. Tampa aišku, kad „Homeland“ ruošiasi rimtesniam įvykiui sezono gale, tačiau iki jo dar yra likę per daug serijų, ir jeigu laiko stūmimas prasideda jau dabar, linksma nebus. 6/10