2013 m. sausio 28 d., pirmadienis

Oskarai 2013. Les Miserables | Vargdieniai

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Les Miserables" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas

XIX amžiaus Prancūzija. Kalinys Žanas Valžanas paleidžiamas pareigūno Žavero. Valžanas ilgainiui tampa įtakingu žmogumi ir sutinka globoti fabriko darbuotojos dukrą Kozetę. Jai užaugus, Valžanas visomis išgalėmis stengiasi ją apsaugoti.

Filmo apžvalga


Statyti filmą pagal knygą nėra taip lengva kaip atrodo. Taip, scenarijus jau paruoštas, bet režisieriaus vaizduotė gali žiauriai skirtis nuo autoriaus ar didžiosios žiūrovų daugumos. Jei ta knyga jau yra įkūnyta teatre, kartu reikia sugalvoti tokį jos perteikimą, kurį būtų galima įgyvendinti tik didžiuosiuose ekranuose. Tomas Hooperis, atrodo, užkabino patį viduriuką. "Karaliaus kalbos" režisierius su tokia neįprasta idėja iš pradžių atrodė kaip tikras avantiūristas, bet jo rizika tikrai pasiteisino. Legendinis miuziklas į ekranus buvo perkeltas įspūdingai ir per daug nenukrypstant nuo pagrindinės jo temos.

Nebijau prisipažinti, kad šio Viktoro Hugo romano aš nesu skaitęs. Juo labiau matęs miuziklo. Todėl filmą žiūrėjau be jokios išankstinės nuostatos (na gerai, buvau nusiteikęs dar vienam nuobodžiam miuziklui). Pirmas mane pribloškęs dalykas buvo ne iš scenarijaus, o grynai iš techninės pusės. Kontrastai filme tikrai labai ryškūs. Vieną minutę keliaujama po plačias ir įspūdingas teritorijas, kitą - užsidaroma mažame kambarėlyje. Tai nepertraukiamai visos dainos metu filmuojamas aktorius, tai kamera šokinėja į visas puses ir neįmanoma suprasti kas vyksta. Vienintelis pastovus dalykas - dainavimas. Kartojo visi, pakartosiu ir aš. Šitas filmas - tikras miuziklas, kurio metu neišdainuoti buvo gal kokie penkiolika žodžių. Ar tai gera mintis - kitas klausimas. Tarp dainų nebuvo beveik jokių pertraukų ir kartais įvykdavo tokie minčių šuoliai, kai kontekstas ir dainų žodžiai absoliučiai nesutapdavo. Įterpus kelis žodžius turbūt nedaug kas pasikeistų.


Be jokios abejonės dainavimas ir kūrinių atlikimas buvo pagrindinė (gal net vienintelė) filmo vinis. Gyvas dainavimas viskam suteikė itin natūralų atspalvį ir didingumo jausmą. Žiopčiojant pagal fonogramą tokių emocijų nepamatysi. Aišku, kiekvienas pliusas visuomet turi ir savų minusų. Šiuo atveju didžiausias iš jų buvo kritikams daug duonos davęs Rusello Crowe dainavimas. Kaip visiškas dainavimo neekspertas nesigėdiju sakydamas, kad šio aktoriaus dainavimas man per daug neužkliuvo (tas storas balsas man buvo net savotiškai įdomus). Kaip žiūrovui akį rėžė tas pats natūralumas, apie kurį ką tik kalbėjau. Crowe dainavo stenėdamas, sukandęs dantis, o jo akyse matėsi noras kuo greičiau užbaigti dainą. Nežinau, kokiu būdu Hooperis rinko aktorius, bet jeigu kuriamas miuziklas, rinkti reikia tokiai juostai tinkamus aktorius. Ir nesvarbu, kad jie anksčiau vaidino gladiatorius, robinhudus ar įsimylėjėlius Prancūzijoje.

Dabar galime pereiti prie linksmesnių dalykų. Šiemet jau tapo ir mano, ir kitų žmonių apžvalgų klišė išgirti vaidybą filmuose. Bet jeigu aktoriai to verti, man nėra gaila. Pagrindinį veikėją - Žaną Valžaną - įkūnijo Hugh Jackmanas. Šio aktoriaus diapazonas yra labai platus - nuo iksmeno, iki australo ar Van Helsingo. Savo dainavimo sugebėjimus Jackmanas taipogi jau įrodė ir Oskarų, ir Tony apdovanojimų scenoje. Vaidmuo stiprus ir vertas Auksinio gaublio miuziklo kategorijoje, bet Oskaruose prieš Lewisą šansų nėra. Negaliu sakyti, kad mane pribloškė Anne Hathaway pasirodymas, kadangi gerų pasirodymų iš jos jau matėme nemažai. Oskaras garantuotas, gaila, kad ji ekranuose buvo labai neilgai, bet turbūt tiek pat laiko jai skirta ir knygoje, tad čia - ne režisieriaus kaltė. Smulkesni pasirodymai iš jaunųjų Amandos Seyfried, Eddie Redmayno ar Samanthos Barks irgi kėlė filmo kokybę. Ai, tiesa, Cohenas ir Carter. Niurzglių ir nusivylusių gyvenimu žmogelių šie du genijai kritikuojami per visus galus. Nepelnytai. Ši porelė vaidino linksmesnėje filmo dalyje ir tai jie padarė puikiai. Be paskutiniosios scenos, scena bare turbūt buvo geriausia filmo vieta, o Cohenas ir Carter tokiems vaidmenims ir yra sutverti. Aišku, Cohenui gal ir nereikėjo daryti to nesąmoningo prancūziško akcento, bet ei, nebūkim tokie nelaimingi. Kažkam šiuos vaidmenis reikėjo suvaidinti, geresnio dueto tam ir nebuvo galima rasti.

Trys valandos yra per daug beveik kiekvienam filmui, o šis galiausiai pasidarė monotoniškas ir nuobodokas. Tiesa, vienu momentu mane prižadino "Do You Hear the People Sing". Labai retai daina mane priverčia rimčiau susimąstyti ar padaro didesnį įspūdį, bet ši, su visa savo aplinka ir didingumu, greičiausiai būtų tai, apie ką Hugo ir galvojo rašydamas šį romaną. Būtent tokie kūriniai sužadina patriotiškumo jausmą, nesvarbu ar esi lietuvis, ar patriotizmu "Hurt Locker" vadinantis amerikietis. Tačiau be šios dainos filmas nepaliko didesnio įspūdžio. Hooperis vis bando save įvairiose srityse, tad pabandymui filmas yra visai neblogas. Jei skaitėt ar matėt "Vargdienius", praleisti šią juostą būtų nuodėmė. Jei nematėt, išnaudokit tas tris valandas kur nors kitur.

Vertinimas: 8/10
Inovatyviausias miuziklas šio žanro istorijoje. Režisieriaus sprendimas dainuoti gyvai tikrai duoda savotišką atspalvį, tiesa, idėją reikėjo apgalvoti kiek kruopščiau. Aktorių vaidyba įspūdinga ir itin įtikinanti. Hathaway Oskaras kišenėje, galbūt techninės kategorijos irgi bus dosnios, bet bendrai filmas su praėjusių metų dramomis varžytis negali.

1 komentaras: