2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Oskarai 2013. Lincoln | Linkolnas

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Lincoln" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas

Prezidentas Linkolnas pradeda antrąją savo kadenciją. Į ją jis ateina su dviem aiškiais tikslais - pilietinio karo užbaigimu ir vergijos uždraudimu. Įgyvendinant šiuos planus prezidentui tenka susidurti su dideliu aplinkos pasipriešinimu.

Filmo apžvalga

Kokybiški istoriniai filmai visuomet buvo mano aistra. Nors mano pavyzdžiu remtis tikrai nerekomenduoju, bet istorijos pamokos man pasidavė tik po daugybės valandų prie televizoriaus. Tebūnie šie filmai labiau kuriami akiai, o ne protui, bet susidomėjus nebelieka ribų tolimesniam temos nagrinėjimui. Jau 2011 m. labai laukiau ateinančių metų, kadangi istorinių kūrinių laukė apsčiai - vien Oskarams buvo nominuoti "Džango" (pusiau istorinis), "Zero Dark Thirty", "Argo" bei "Linkolnas". Šiandien pagrindinio Oskaro nominantų apžvalgas pradedu būtent su pastaruoju filmu, atpasakojančiu paskutiniuosius 16-ojo JAV prezidento gyvenimo mėnesius.

Stevenas Spielbergas savo gan nesudėtingu, plačiosioms auditorijoms skirtu stiliumi mane žavėjo nuolatos. Bet paskutiniaisiais metais jis pasidavė populizmui ir pinigų kalimo kūriniai paėmė viršų. "Tintinas" ir "Karo žirgas" buvo gražūs, kokybiški filmai visai šeimai. "Transformeriai" ir "Kaubojai ir ateiviai" skirti dar nelabai susipratusiems paaugliukams. "Real Steel", "Terra Nova" ir "Smash" buvo visiški nesusipratimai, tad reikėjo ieškoti būdų kaip sugrąžinti kokybę. Ir neapsimeskim, kad "Linkolnas" buvo sugalvotas per vakarą - idėją režisierius puoselėjo jau dvylika metų, tačiau tik po Danielio Day-Lewiso sutikimo filmuotis pradėti rimtesni darbai.

Istorija per daug nesidomintys vistiek puikiai žino netradicinį Linkolno charakterį - su tais, kurie jam pritarė, jis elgėsi gražiai, su tais, kurie prieštaravo - kaip su didžiausiais priešais. Tikrojo Linkolno elgesys yra aprašytas nebent devyniose galybėse knygų ir visaip išnarpliotas istorikų, bet jeigu prezidentas dabar būtų gyvas, į Lewisą jis žiūrėtų kaip į veidrodį. JAV istorija man visuomet buvo šiokia tokia aistra, tad viską, ką buvau apie Linkolną girdėjęs, pamačiau šiame filme. Visuomet maniau, jog kokybė yra yra žymiai svarbiau už kiekybę ir vuolia - Lewisas šnekėjo nedaug, bet užtikrintai, visuomet išklausydavęs ką kiti turi pasakyti, ir didžiausią vaidybos dalį perteikęs kūnu, ne žodžiais. Tad jei galvojat filmą žiūrėti probėgomis - nepasiseks.

Kiekvieno politiko gyvenime yra (privalo būti) moteris. Ir ne bet kokia, bet sugebanti jį nuleisti ant žemės. Tokia buvo Marry Todd Lincoln (Sally Field). Buvimas politiko žmona nereiškia gyvenimo be rūpesčių - motina vis dar negali atsitokėti po sūnaus mirties, kitas (Joseph Gordon-Lewitt, kurio buvimas filme buvo absoliutus laiko ir talento švaistymas), įžengęs į maištavimo prieš sistemą amžių, nori stoti į kariuomenę, o vyras retkarčiais sudvejoja dėl savo priimamų sprendimų. Ką jau kalbėti apie dar ketverius metus šitoj pragaro landynėj. Bet žmona visomis išgalėmis laiko pirmąją JAV šeimą, kartu nebijodama ir netiesiogiai įsikišti į valstybės valdymą. Man labiausiai patikusi filmo scena buvo jos monologas su Thaddeusu Stevensu, kada ji išrėžė visą susikaupusį pyktį. Ir vyras į ją pažvelgė visai kitomis akimis. Sally Field gera vaidyba nepasižymėjo niekada, bet šitaip ją išspausti galėjo tik Spielbergas.

Nei vienas filmas negali išsiversti be piktadarių, šiuo atveju - prieštaraujančių politikų. Be abejo, čia jų net nebuvo galima praleisti, todėl istorija pati davė scenarijų. Praeities nepakeisi, kaip buvo - taip, bet bendra politika filme pavaizduota tikrai skystai. Geriečius ir blogiečius iš minios buvo stengiamasi išskirti taip, kad suprastų net ir pradinukas. Pagrindinė tema - abejojančių politikų pakreipimas į savo pusę - buvo pateikta labai holivudiniu stiliumi, stengiantis kuo ilgiau išlaikyti intrigą (nors rezultatą visi žino) ir kuo labiau išryškinti Linkolno charakterį. Ryškiausiai iš didžiulės politikų minios išsiskiria jau paminėtas didžiausias vergovės priešininkas Atstovų rūmuose - Thaddeusas Stevensas (Tommy Lee Jones). Nors dauguma labai giria Joneso vaidyba, man tai jau tapo klišė - pastarajam paskutiniu metu pritinka tik seno, ant visų pikto dieduko vaidmuo, galiausiai atrandančio tikrą gyvenimo džiaugsmą. Jis ir tikrovėj į tokį panašus.

Žiūrėsiančius šį filmą įspėju, kad nusiteiktumėte ne veiksmo filmui. Tokia buvo mano taktika ir ji pasiteisino. Nepaisant to, jog vis dar vyko pilietinis karas ir kovos tai mėnesiais nesustojo, šio įvykio fragmentų buvo tik keletas. Visas filmas pagrinde grįstas kalbomis, tad dėmesį reikia labai sukoncentruoti. Daug kalbų man niekad nepatinka, tačiau šį kartą žiūrovą pavyko įtraukti dėl humoristinių (greičiausiai netikrų) pasisakymų. Per daug apsimetinėti negaliu - jeigu jums nepatinka istoriniai filmai, šis jūsų jais domėtis tikrai neprivers. Bet jei tai jūsų aistra - dėkosite dievui už Spielbergą ir Lewisą.

Vertinimas: 8/10
Geriausia vaidyba filme per ilgą laiką kažkiek atperka scenarijaus spragas. Kai kurie talentingi aktoriai nebuvo pilnai išnaudoti, nors jų veikėjai tikrovėje atliko svarbų vaidmenį. Per mažai paliesta pilietinio karo tema. Day-Lewisui Oskaras atiteks be konkurencijos, filmas - rimtas šių metų pretendentas į pagrindinį ceremonijos apdovanojimą, bet absoliučiu favoritu jį vadinti būtų neteisinga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą