2013 m. vasario 27 d., trečiadienis

Sopranai. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo "Sopranų" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Sezono siužetas


Tonis oficialiai tampa šeimos bosu. Buvusio Tonio šeimos vado brolis išeina iš kalėjimo ir pradeda susitikinėti su Tonio seserimi. Tonio sūnėnas Kristoferis susižadi su savo drauge. Įtariama, kad į šeimą įsiliejo FTB informatorius.

Sezono apžvalga


Antras sezonas kiekvienam serialui yra išbandymas. Pirmasis dažniausiai būna daug kartų permąstytas ir turintis labai konkrečią istoriją, kulminaciją bei pabaigą ir būna padaroma viskas, kad serialas būtų atnaujintas dar vieneriems metams. Geriau pagalvojus, antrąjį sezoną gali būti netgi sunkiau kurti negu pirmąjį. Žiūrovų lūkesčiai nemenki, o jeigu susimausi dabar, kitos progos gali nepasitaikyti.

Visos jėgos investuojamos į ateitį nepamirštant ir dabarties - pristatomi nauji veikėjai, daugiau laiko gauna senieji, istorija dažniausiai neapsiriboja tik "čia ir dabar", stengiamasi iškelti problemas, kurios bus sprendžiamos ateityje. Nepaisant to, jog prieš keliolika metų jau buvo sukurta visa galybė serialų, būtent "Sopranai" nustatė tokias tobulas antrojo sezono taisykles.

Tonis Soprano pagaliau oficialiai tampa savo šeimos bosu. Jeigu skaitote šią apžvalgą, tai veikiausiai matėte pirmąjį sezoną ir suprantate, kad tai keičia nedaug ką - Tonio dėdė bosu buvo tik ant popieriaus, viską valdė pagrindinis serialo herojus.

Po paaukštinimo pareigose, Tonio gyvenimas toli gražu nepagerėja. Jis vis dar pyksta ant savo motinos ir dėdės dėl pasikėsinimo į jo gyvybę. Tiesa, be pastovių kalbų apie tai, kaip jis jų nekenčia, jie vis dar yra šeima - Tonis niekaip nesiryžta pasielgti su jais taip, kaip privalėtų elgtis su kitais išdavikais. Ir iš scenaristų, ir iš veikėjų pusės šis sprendimas pasiteisino ateityje, o kol kas dėdė ir motina buvo nustumti į antrą planą be ryškesnės užduoties.

Livija kelis kartus bandė anūkams įkrėsti savo išminties (o jos žodžiuose buvo nemažai tiesos), tačiau ekrane ji rodėsi saikingai ir nerealių užduočių negavo. Šiame fronte viskas buvo išlaikyta tikrovės ribose, kad ir kaip buvo gaila nematyti puikiai Tonio motiną įkūnijančios Nancy Merchand.

2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

Sopranai. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "Sopranų" serijos.

Pirmo sezono siužetas


Vienas iš Niu Džersio mafijos vadeivų, Tonis Soprano, vieną dieną netikėtai suklumpa ir pradeda lankyti terapijos kursus pas psichiatrę. Psichoterapijos seansų Tonis atskleidžia viską apie tai, kas jį padarė tokiu, kokiu jis dabar yra.

Pirmo sezono apžvalga


Amerikiečiai visuomet buvo pakvaišę dėl mafijos, pateiktos per pramoginę prizmę. Turbūt aštuoni iš dešimties žmonių pasakytų, kad "Krikštatėvis" yra geriausias visų laikų filmas. "Geri vyrukai" ir "Bulvarinis skaitalas" rikiuotųsi kažkur šalia. Ir lygiai taip pat, kaip "Krikštatėvis" pakeitė žmonių supratimą apie kiną, Tonis Soprano pakeitė televiziją visiems laikams. "Sopranai" pristatė visiškai kitokį televizijos žanrą, kuriame buvo pasakojama neįtikėtinai detali paprasto mafijos vadeivos neįprasta istorija, kiekvieną privertusi ne tik bukai žiūrėti į ekraną, bet ir rasti panašumų į savo gyvenimą.

Tonis Soprano nėra paprastas mafijos vadeiva - jis, kaip ir mes visi, turi problemų ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Nusikalstamos veiklos, kurioms vadovauja Tonio šeima, be jo tiesiog subyrėtų. Taip, oficialiai Tonis savo šeimai nevadovauja, tačiau jo senas dėdė nebeturi jėgų nešti visų nusikaltimų naštos ant savų pečių ir pagrindinį darbą perleidžia savo sūnėnui.

Nors šio žmogaus profesija ir nėra labai dažna mūsų visuomenėje, jo asmeninės problemos yra tai, kas priverčia taip užjausti šį veikėją ar netgi su juo susitapatinti. Tonio gyvenimas vienu momentu atsiduria vietoje, kai viskas tiesiog krinta iš rankų ir jis nusprendžia priimti labai nepopuliarų jo aplinkoje sprendimą - slaptai vaikščioti į psichoterapijos seansus ir ten atrasti priežastis, dėl kurių jo gyvenimas pasidarė toks sumautas. Šie seansai pasitarnavo kaip pagrindinis įrankis, sukėlęs visus įdomiausius ir svarbiausius serialo įvykius. Seansuose nedaug veiksmo ir jie grįsti vien dialogais, tačiau tai ir parodo serialo genialumą - psichologija čia yra visų įvykių priežastis.

2013 m. vasario 18 d., pirmadienis

2013 m. Oskarų prognozės

Jau šį sekmadienį filmų apdovanojimų sezonas baigiasi pačia prestižiškiausia - Oskarų ceremonija. Kaip ir Auksinių gaublių proga, pateikiu savo spėjimus. Dauguma kategorijų - labai įtemptos, todėl subjektyvumo neišvengiau (daugelyje kategorijų nenusimanau, todėl klioviausi įvairių ekspertų prognozėmis).

Geriausias filmas

Argo
Pi gyvenimas
Meilė
Linkolnas
Taikinys #1
Ištrūkęs Džango
Optimisto istorija
Vargdieniai
Beasts of the Southern Wild

Dar prieš porą mėnesių bučiau nė nedvejodamas sakęs, jog pagrindinė kova šioje kategorijoje bus tarp "Linkolno" ir "Taikinys #1". Visgi paskutinieji apdovanojimai man perša mintį, jog "Argo" būtų tinkamiausias pasirinkimas. Toli gražu nemanau, kad tai 2012 metų pažiba, bet Oskarams politika nėra svetima - vieniems "Linkolnas" gali pasirodyti kaip respublikonų reklama, kitiems "Taikinys #1" gali atrodyti per žiaurus. "Argo" yra paprasta ir kokybiška pramoga, tad niekas nesupyks už tokį pasirinkimą. Vienaip ar kitaip, šis trejetukas yra vieninteliai realūs pretendentai į svarbiausią kino apdovanojimą.

Geriausias režisierius

Steven Spielberg (Linkolnas)
Michael Haneke (Meilė)
Ang Lee (Pi gyvenimas)
David O. Russell (Optimisto istorija)
Beng Zeitlin (Beasts of the Southern Wild)

Viena įspūdingiausių ir labiausiai kritikuotų kategorijų šiemet irgi nėra lengvai nuspėjama. Tarantino, Affelcko ar Bigelow neįtraukimas kategoriją kiek susilpnino, bet bene visi joje figūruojantys vardai gali būti rimtais pretendentais. Zeitlinas savo kūrinyje sukūrė įspūdingą reginį, tačiau nė iš tolo neprilygstantį kitiems filmams. Rusello režisūra, nors ir labai giriama, neturėjo didelės įtakos jo filmui, kuris taip mylimas dėl puikių aktorių. Likę trys režisieriai turi nemažų pliusų, bet iš jų balsuotojai galimai rinksis statulėlę jau laimėjusį žmogų. Asmeniškai manau, jog verčiausias yra Lee, bet žinant gerus Spielbergo santykius su akademija, balsuotojų kryptis gana aiški.

Geriausias aktorius

Daniel Day-Lewis (Linkolnas)
Bradley Cooper (Optimisto istorija)
Hugh Jackman (Vargdieniai)
Denzel Washington (Skrydis)
Joaquin Pheonix (The Master)

Šie metai pasižymi labai įtemptomis apdovanojimų lenktynėmis, bet čia yra viena iš tų kategorijų, kur nugalėtojas yra aiškus šimtu procentų. Jau seniai aktorius taip puikiai atitiko savo personažą, kaip Day-Lewisas atitiko Linkolną. Vienintelė kliūtis jam gali būti nesena pergalė ceremonijoje, vykusioje prieš penkis metus, bet jeigu jis apdovanojimo yra vertas, ar tai gali jam sutrukdyti? Lewiso varžovai yra labai panašaus lygio ir jų pergalė nieko per daug nenuliūdintų, bet čia mūsų laukia Linkolno šou.

2013 m. vasario 13 d., trečiadienis

Oskarai 2013. Amour | Meilė

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Amour" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas


Į devintą dešimtį įkopusi pora vis dar gyvena laimingą gyvenimą. Vieną dieną žmona patiria insultą ir jos vyras privalo praleisti kiauras dienas besirūpindamas ja.

Filmo apžvalga


Apie mano "meilę" festivaliniams filmams jūs turbūt žinote. Bet kartoju dar kartą - gerbiu tuos žmones, kuriems tokie kūriniai patinka. Filmas man privalo būti įspūdingas ir įtraukiantis, bet tokiems kūriniams reikia pinigų, kurių festivaliuose dalyvaujantys kūrėjai dažniausiai neturi. Kadangi mažabiudžetiniai filmai didžiąja dalimi sukoncentruoti vien tik į scenarijų, manęs tai per daug neužkabina. Tikiu, kad šiam žanrui aš dar nepriprendau, bet kol kas esu toks, koks esu. Neapsidžiaugiau sužinojęs, jog Oskarams šiemet nominuoti du festivaliuose žibėję filmai, todėl vieną jų pasilikau pačiai peržiūrų pabaigai. Michaeliui Hanekei Auksinę palmės šakelę pelnęs filmas manęs per daug nepralinksmino.

Vėlgi, gal aš esu per jaunas ar per durnas, bet mirties aš nebijau. Ko aš tikrai bijau, yra artimųjų mirtis. Ypač besikankinant. Nieko nėra blogiau, nei žiūrėti į merdėjantį žmogų ir žinoti, kad geriausios jo dienos jau praeityje. Čia nėra kalba iš kokio filmo, kalbu iš patirties ir dėl to nusprendžiau šį filmą žiūrėti itin susikaupęs (visgi kone kiekvienas esame patyrę kažką panašaus). Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis gali suprasti, kad žmogaus tu visiškai nepažįsti ir visiškai pakeisti savo nuomonę apie jį. Vienoje iš scenų, kai Džordžas Anai papasakoja vieną savo gyvenimo nutikimą, ji pripažįsta, kad tai gali visiškai pakeisti nuomonę apie jį. Net ir po šitiek kartu praleistų metų reikia tokios žiaurios progos, kad žmonės pagaliau vienas kitą pažintų.

2013 m. vasario 11 d., pirmadienis

Oskarai 2013. Life of Pi | Pi gyvenimas

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Life of Pi" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas


Vyro istorija apie tai, kaip dar būdamas paauglys jis patyrė laivo katastrofą ir ilgą laiką praleido plūduriuodamas jūroje kartu su tigru.

Filmo apžvalga


Yra daugybė nepaneigiamų gyvenimo dėsnių. Vienas jų - visi žmonės be išimties sensta. Jei tu turi daug pinigų, tu gal ir nesensti vizualiai, tačiau tavo protas su kiekviena diena keičiasi. Kino industrija nėra gyvybės fontanas, kuriame išsimaudęs galėtum gyventi amžinai. Režisieriai savo senėjimą išreiškia kurdami filmus visai šeimai, o jei tie režisieriai yra pasaulinio lygio - džiaugiasi visa šeima. Turbūt matėte 2011 metais sukurtą "Hugo". Jį pagamino Martinas Scorsese - žmogus, savo vardą į kino istoriją įrašęs kaip žiauriųjų "Goodfellas" režisierius. Šiais metais suminkštėjo dar vieno kino kūrėjo širdis. Angas Lee išgarsėjo kaip rytietiškų kovų filmo "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" režisierius, o šį kartą keliauja su platesnei auditorijai skirtu kūriniu (tiesa, ir vėl su tigru).

Vos tik iškyla kažkokia mintis statyti filmą pagal populiarią knygą, beveik visi knygos gerbėjai pakvaišta dėl to, jog bus sugadintas puikus kūrinys (nors knygų ekranizacijos, pradedant "Krikštatėviu", baigiant "Žiedų valdovu" ar "Hariu Poteriu", tik padidina susidomėjimo lygį). Panašiai buvo ir su "Pi gyvenimu" - baisiai populiaria knyga, kurios autoriui pagiriamąjį laišką parašė pats Barakas Obama. Ir apie filmą, ir apie knygą aš sužinojau tik pernai metais, bet jeigu būčiau buvęs šio romano gerbėjas, Ango Lee vardas mane būtų nuraminęs iš karto. Režisierius čia sukūrė tokį neįtikėtiną reginį, kurį aš galiu drąsiai pateikti kaip pavyzdį žmonėms, kasdien besiskundžiantiems tuo, kad kompiuteriai sugadino pasaulį. Apie "Beasts of the Southern Wild" rašiau, kad jis mane pakerėjo tik savo gražia ir natūralia aplinka. "Pi gyvenime" negalima atskirti kur yra natūralumas, kur - CGI, bet tai nesvarbu. Vizualiąja prasme tai buvo neabejotinai gražiausias praėjusių, o gal net kelių pastarųjų metų filmas, privertęs mane išsižioti ne kartą. Nemėgstu seilėtis, bet dėl tokio reginio išskysti privalo kiekvienas.

2013 m. vasario 6 d., trečiadienis

Oskarai 2013. Silver Linings Playbook | Optimisto istorija

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Silver Linings Playbook" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas


Po gydymo psichiatrinėje ligoninėje buvęs mokytojas grįžta gyventi pas tėvus ir siekia susigrąžinti buvusią žmoną. Reikalai susijaukia, kai vyrukas susitinka keistumu jam nenusileidžiančią merginą.

Filmo apžvalga


Vargu ar šiais laikais Holivude yra labiau išsunktas žanras negu romantinė komedija. Naujas šio žanro filmas pasirodo bent kartą per mėnesį ir, apsiseilėjusių paauglių dėka, visada kūrėjams suneša maišus pinigų. Kadangi tokiam kontingentui filmo kokybė praktiškai nerūpi, belieka įmesti porą gražesnių aktorių ir turime pasaulinį hitą. Labiau išsilavinę žiūrovai net pamiršo (arba niekada nežinojo) apie tokį dalyką kaip menine prasme gera romantinė komedija. Davidas O'Russellas pasiryžo tai jiems priminti. "Kovotojo" režisierius pasuko visai kita linkme ir dar kartą įrodė, kad yra tikras universalas.

Meluoti sau ir kitiems nėra ko - šio žanro formulė nesikeičia jau daugelį metų ir į ją įpaišyti kokį nors naują elementą yra labai sunku. "Optimisto istorija" plačiąja prasme yra banali nuo pat pradžių. Vaikinas susitinka merginą, jie vienas kito atseit negali pakęsti, vėliau likimas juos dar kartą suveda ir jie vienas kitą įsimyli (jeigu galvojat, kad čia spoileris, tai bent kartą per metus įsijunkit televizorių). Taigi, ką tokio išrado O'Russellas, kad žiūrint šitą filmą jautėsi kažkokia įtampa (nepaisant to, jog pabaigą daugmaž žinojo visi)? Net neabejoju, kad visus filmo garbintojus (tarp jų ir mane) sužavėjo labai smulkus kiekvieno, net ir antro plano veikėjo išnagrinėjimas. Šis faktorius vis rečiau pasirodo ir šiuolaikinėse dramose, tad ne per daug išlepintiems žiūrovams tai buvo tikras šviežio oro gurkšnis.

2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

Oskarai 2013. Zero Dark Thirty | Taikinys #1

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Zero Dark Thirty" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas


Istorija apie tai, kaip vienos moters įžvalgos padėjo CŽV atrasti ir susidoroti su ieškomiausiu teroristu pasaulyje.

Filmo apžvalga

Tikrai mėgstu, kai filmai ar serialai įžiebia labai rimtas kalbas labai rimtomis temomis. Ypač jei tie filmai ar serialai yra paremti ale tikrais įvykiais. Iškyla įvykių tikrumo, moralumo klausimas, pradedama kaltųjų paieška. Į tokias diskusijas sukeliančius veiksnius aš žiūriu dvejopai - arba filmo kūrėjai neturėjo jokio supratimo į ką veliasi, arba jie tai darė sąmoningai, žinodami, kad dėl tokių epizodų filmui abejingų neliks. Kathryn Bigelow atvejis neabejotinai yra antrasis. Moteriškė tikrai pasikausčiusi tokio tipo kūriniuose ir apsimesti durnele negali - žiaurumų įvėlimas į bet kokį filmą nepraeina be pasekmių.

Kankinimas per pramoginę prizmę rodomas tikrai ne pirmą kartą. Vien tik iš mano paties apžvelgtų serialų "24 valandos" ir "Homeland" šią priemonę demonstravo gana atvirai. Na gerai, pirmuoju atveju viskas vyksta išgalvotoje valstybinėje organizacijoje, tad kritikos strėlių jie išvengė. Tačiau "Homeland" nesibodi atvaizduoti CŽV su visais gražiais ir žiauriais jos elementais, o pats serialas niekam per daug neužkliuvo. Prieš einant į "Zero Dark Thirty" buvau prisiskaitęs įvairiausių sapaliojimų apie filmo žiaurumus ir tikėjausi antro tarantinizmo per keletą savaičių. Žinoma, kaip visada iš musės buvo padarytas dramblys ir kankinimas vyko gal kelias minutes. Kaip jau sakiau, ta scena buvo reikalinga ne dėl bendros istorijos, o dėl šitų kvailų diskusijų. Be jos buvo galima apsieiti lygiai taip pat, kaip buvo apsieita be Busho, Obamos ar be tokios smulkmenėlės kaip vykstantis karas Irake. Ta scena nepakeitė filmo eigos, ji tiesiog buvo marketingo pradžia.