2013 m. vasario 13 d., trečiadienis

Oskarai 2013. Amour | Meilė

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Amour" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas


Į devintą dešimtį įkopusi pora vis dar gyvena laimingą gyvenimą. Vieną dieną žmona patiria insultą ir jos vyras privalo praleisti kiauras dienas besirūpindamas ja.

Filmo apžvalga


Apie mano "meilę" festivaliniams filmams jūs turbūt žinote. Bet kartoju dar kartą - gerbiu tuos žmones, kuriems tokie kūriniai patinka. Filmas man privalo būti įspūdingas ir įtraukiantis, bet tokiems kūriniams reikia pinigų, kurių festivaliuose dalyvaujantys kūrėjai dažniausiai neturi. Kadangi mažabiudžetiniai filmai didžiąja dalimi sukoncentruoti vien tik į scenarijų, manęs tai per daug neužkabina. Tikiu, kad šiam žanrui aš dar nepriprendau, bet kol kas esu toks, koks esu. Neapsidžiaugiau sužinojęs, jog Oskarams šiemet nominuoti du festivaliuose žibėję filmai, todėl vieną jų pasilikau pačiai peržiūrų pabaigai. Michaeliui Hanekei Auksinę palmės šakelę pelnęs filmas manęs per daug nepralinksmino.

Vėlgi, gal aš esu per jaunas ar per durnas, bet mirties aš nebijau. Ko aš tikrai bijau, yra artimųjų mirtis. Ypač besikankinant. Nieko nėra blogiau, nei žiūrėti į merdėjantį žmogų ir žinoti, kad geriausios jo dienos jau praeityje. Čia nėra kalba iš kokio filmo, kalbu iš patirties ir dėl to nusprendžiau šį filmą žiūrėti itin susikaupęs (visgi kone kiekvienas esame patyrę kažką panašaus). Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis gali suprasti, kad žmogaus tu visiškai nepažįsti ir visiškai pakeisti savo nuomonę apie jį. Vienoje iš scenų, kai Džordžas Anai papasakoja vieną savo gyvenimo nutikimą, ji pripažįsta, kad tai gali visiškai pakeisti nuomonę apie jį. Net ir po šitiek kartu praleistų metų reikia tokios žiaurios progos, kad žmonės pagaliau vienas kitą pažintų.

Grįžtant prie žemiškesnių, labiau su filmu susijusių dalykų, ši juosta - neįtikėtinai lėta. Ir šioje vietoje aš negaliu pasakyti, kad ją buvo galima padaryti kažkuo įdomesne. "Linkolnas" buvo apdovanotas puikaus scenaristo ir aktoriaus, galėjusių bet kokioje vietoje be pašalinių veiksmų išspausti įdomumo kupinus dialogus. "Taikinys #1" turėjo nežmonišką potencialą tapti įdomiausiu metų filmų, bet tokiu jis buvo tik keliose scenose. Šių dviejų filmų su "Amour" lyginti neverta, bet jeigu kalbame Oskarų tema, tai yra filmo varžovai. Filmas turi pagriebti žiūrovą ir jo nepaleisti nuo pat pradžių, pusę minutės nuo vieno iki kito kambario einanti moteriškė negali turėti kažkokios potekstės (kad ji silpna mes suprantam ir iš jos nuolatinio gulėjimo lovoje). Filmas nelaimės Oskaro jau vien dėl to, jog šimtai Kino akademijos balsuotojų jį bežiūrint paprasčiausiai užmigs.

Su lėtais filmais yra susijusi ir dar viena problema - jį bežiūrint iš nuobodumo pradedi kreipti dėmesį į mažas detales (dėl kurių visi vėliau ir svaigsta apie gilias filmų mintis). Viena iš tų detalių visuomet bus vaidyba, kuri šioje juostoje buvo nepriekaištinga. Iš pradžių turime ypatingai išgirtąją Emmanuelles Rivos vaidybą. Nors ji jau vadinama kone realiausia pretendente į Oskarą, tikrai nemanau, kad ji to verta. Vėlgi, tose scenose, kuriose ji privalėjo atskleisti visą savo talentą, ji vaidino be skrupulų. Bet didžioji jos darbo dalis susidėjo iš gulėjimo lovoje ir neaiškių žodžių vapėjimo, kam didelio pasirengimo nereikia. Kas tikrai turėtų būti tinkamai pagerbtas (bet nebuvo) yra Jeanas-Louisas Trintignantas. Ir jis, ir jo herojus turėjo puikias galimybės atskleisti visą aktoriaus lobyną (juolab kad šis veikėjas buvo parašytas kaip tik šiam aktoriui, nevaidinusiam jau ilgokai), ką jis padarė su kaupu. Nustebino ir vos keliose scenose vaidinusi jųdviejų dukra, įkūnyta Isabelles Huppert. Jeigu mano žodžių jums neužtenka, atkreipkite dėmesį į dalyką, kurį galima išgauti tik su aukščiausios klasės aktoriais - kai kurios scenos be jokio montažo trunka pusę minutės ar ilgiau, kas reiškia neįtikėtiną aktorių patirtį ir stengimąsi nesusimauti. Ir jiems tai pavyko.

"Amour" mums atskleidžia tą žmogaus laikotarpį, kurio metu mes galvojame apie per gyvenimą nuveiktus darbus. Filmų industrijoje nėra labai dažna pamatyti istoriją apie senyvo amžiaus žmones prie mirties slenksčio, bet tai šį filmą ir išskiria iš kitų - jis atkreipia dėmesį į tai, ką mes matome kasdien, bet niekada nesusimąstome. Menas būtent tam ir yra skirtas, tik ne kiekvienas jį išnaudoja taip, kaip turėtų. Michaelis Haneke bendrąja prasme yra paprastas žmogus, žaidžiantis pagal kino vadovėlį, bet ši taktika jam išdega visuomet.

Vertinimas: 7/10
Lėtas, iki mažiausių smulkmenų ištobulintas filmas su geriausiais prancūzų aktoriais, atkreipiantis dėmesį į kiekvienam kada nors iškilsiančią problemą. Tas pats lėtumas ir daugelis nereikalingų, nieko nepasakančių scenų daro jį sunkiai žiūrimu. Kūrinys, skirtas toli gražu ne kiekvienam. Negalėčiau atmesti nei vienos kategorijos, kurioje ši juosta yra nominuota Oskarui. Geriausią filmą atiduoti užsieniečiams vertintojai greičiausiai nesiryš, režisūra itin gera, bet gali būti nepastebėta, aktorė turi vieną šansą iš trijų, originalus scenarijus - vieną iš dviejų, geriausias užsienio filmas - vieną iš vieno.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą