2013 m. vasario 6 d., trečiadienis

Oskarai 2013. Silver Linings Playbook | Optimisto istorija

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo "Silver Linings Playbook" detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Filmo siužetas


Po gydymo psichiatrinėje ligoninėje buvęs mokytojas grįžta gyventi pas tėvus ir siekia susigrąžinti buvusią žmoną. Reikalai susijaukia, kai vyrukas susitinka keistumu jam nenusileidžiančią merginą.

Filmo apžvalga


Vargu ar šiais laikais Holivude yra labiau išsunktas žanras negu romantinė komedija. Naujas šio žanro filmas pasirodo bent kartą per mėnesį ir, apsiseilėjusių paauglių dėka, visada kūrėjams suneša maišus pinigų. Kadangi tokiam kontingentui filmo kokybė praktiškai nerūpi, belieka įmesti porą gražesnių aktorių ir turime pasaulinį hitą. Labiau išsilavinę žiūrovai net pamiršo (arba niekada nežinojo) apie tokį dalyką kaip menine prasme gera romantinė komedija. Davidas O'Russellas pasiryžo tai jiems priminti. "Kovotojo" režisierius pasuko visai kita linkme ir dar kartą įrodė, kad yra tikras universalas.

Meluoti sau ir kitiems nėra ko - šio žanro formulė nesikeičia jau daugelį metų ir į ją įpaišyti kokį nors naują elementą yra labai sunku. "Optimisto istorija" plačiąja prasme yra banali nuo pat pradžių. Vaikinas susitinka merginą, jie vienas kito atseit negali pakęsti, vėliau likimas juos dar kartą suveda ir jie vienas kitą įsimyli (jeigu galvojat, kad čia spoileris, tai bent kartą per metus įsijunkit televizorių). Taigi, ką tokio išrado O'Russellas, kad žiūrint šitą filmą jautėsi kažkokia įtampa (nepaisant to, jog pabaigą daugmaž žinojo visi)? Net neabejoju, kad visus filmo garbintojus (tarp jų ir mane) sužavėjo labai smulkus kiekvieno, net ir antro plano veikėjo išnagrinėjimas. Šis faktorius vis rečiau pasirodo ir šiuolaikinėse dramose, tad ne per daug išlepintiems žiūrovams tai buvo tikras šviežio oro gurkšnis.
Pato (Bradley Cooper) veikėjas yra tikras aukso lobynas kiekvienam filmui. Nesvarbu, kaip pasuksi iš psichiatrinės ką tik išėjusio žmogaus veiksmus, jie vistiek atrodys įtikinami, o jo charakteris iki filmo pabaigos gali likti neatskleistas. Grynai toks ir yra Patas, kaip vaikas vis dar besitikintis susigrąžinti jį išdavusią žmoną, dėl kurios jis ir išėjo iš proto. Jis susitinka Tiffany (Jennifer Lawrence), kuri yra praradusi vyrą, dėjusi ant viso pasaulio ir ant kiekvieno, kuris jai bando padėti. Tarpusavyje jie bendrauja tik jiems suprantamu būdu, kuris žmogui iš šalies atrodytų visiškai nepriimtinas. Be abejo, tokius žmones gali vaidinti tik ypatingai talentingi aktoriai. Ir nors šiemet dėl vaidybos gyriau beveik visus filmus, šis neturi lygių. Bradley Cooperis, kuris vaidindavo tik per daug talento nereikalaujančiuose filmuose, atsiskleidė taip, kaip nesitikėjo niekas (ir, sprendžiant iš paskutiniųjų naujienų, galutinai persimetė į dramas). Visgi filmo pažiba buvo Lawrence, prieš kurią aš buvau nusiteikęs jau senokai ir pripažįstu, kad buvau neteisus. Tas filmo scenas, kuriose Tiffany pratrūkdavo, Lawrence suvaidino absoliučiai be priekaištų ir drąsiai nusipelno Oskaro. Negalvojau, kad taip kada pasakysiu, bet slėpkis po lapais Chastain, šie metai - ne tavo.

Šie du veikėjai neabejotinai buvo filmo pažibos, bet keistuolių sąrašas jais nesibaigė. Atrodė, kad kiekvienas su jais susijęs žmogus turėjo savą problemą. Patą ir Tiffany supažindinusi jos sesuo ir pati slepia pyktį, o jos vyrelis visomis išgalėmis stengiasi neišlaisvinti siaubūnės. Ilgam iš ekranų dingęs Chrisas Tuckeris čia atrado sau puikiai atitinkantį vaidmenį - Pato bičiulį, kartu išėjusį iš psichiatrinės (nors jis čia labiau buvo kaip komedijos elementas). Visgi pagrindinis antraeilis keistuolis buvo dėl amerikietiško futbolo išprotėjęs Pato tėvas, kurį vaidino Robertas de Niro. Žmogelis yra pakvaišęs dėl šio sporto, skaičių ir statymų ir dėl šių dalykų kyla didžiausia filmo intriga. De Niro per visus "Uošvių išbandymus" jau daugelio geriau atsimenamas ne kaip koks gangsteris, bet antro plano tėvukas ar diedukas. Pagaliau jis įrodė, kad moka vaidinti net ir tokius vaidmenis. Jo žmoną filme įkūnijusi Jacki Weaver buvo viena neutraliausių filmo veikėjų, ir nors jos vaidyba ir nebuvo bloga, nemanau, kad jos užteko Oskaro nominacijai (žinoma, antraplanių aktorių prasme praėję metai nebuvo labai derlingi).

Pabaigos visuose romantiniuose filmuose išsiskiria kaip silpniausias elementas, ne išimtis ir ši juosta. Paskutinės scenos su laiminga pabaiga mums tik patvirtino, kad šio žanro iš naujo sukurti negalima. Galima kažkiek nuklysti nuo tradicijos ir sudaryti žiūrovams vaizdą, kad jie tokio stiliaus filmą mato pirmą kartą, bet galiausiai net ir jie susipras. Nesupraskit klaidingai - tai vienas geriausių šio žanro kūrinių, bet jis, kaip ir visos romantinės komedijos, skirtas pramogai, kad ir kaip būtų stengtasi užkabinti gilesnę prasmę. Bandymas žmonių dėmesį į kitokius žmones atkreipti per humorą matytas ne kartą, bet tokiom temom geriau nejuokauti.

Vertinimas: 9/10
Ne nauja romantinės komedijos era, o tiesiog filmas, su keliais naujais elementais. Puikus scenarijus, kuriam pradžią davė bestselerinė knyga. Neįtikėtini aktoriai, itin gerai persikūniję į savo vaidmenis. Nelabai daug komedijos ir lėkšta pabaiga - vieninteliai filmo minusai. Adaptuoto scenarijaus kategorijoje gali įkrėsti "Linkolnui" (bet neįkrės), Lawrence gali būti nugalėta akmeninės Chastain.

1 komentaras: