2013 m. kovo 30 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Penkta serija


Praėjo vos keturios serijos, tačiau jau pamatėme šį serialą iš kelių kampų, turėjusių bent kažkokių pliusų. "Tabula Rasa" buvo nekoks susipažinimas su vienu geriausių "Dingusių" bruožų - praeities vaizdavimu, tačiau serija pasižymėjo patenkinamomis scenomis saloje. "Walkabout" pataikė į patį vidurį - Loko istorija buvo tobulai atvaizduota ir prieš, ir po žiauriosios katastrofos. Penktoji serija, pavadinimu "White Rabbit", savo pirmtakui beveik nenusileidžia, tačiau sugeba įsirašyti į istoriją kaip kol kas geriausias praeities pateikimas. Tai nenuostabu - Džekui brukama lyderio rolė privalėjo turėti rimtą pagrindą.

Nuo pat serialo žiūrėjimo pradžių Džeką natūraliai laikiau lyderiu. Nežinau kodėl, nes jis tikrai nebuvo taip išskirtas iš kitų kaip pagrindiniai herojai kituose serialuose, tačiau taip buvo. Visgi žiūrint iš naujo, jau pirmosiomis serijomis man kilo klausimas: ar bus faktorius, pagrindžiantis daktaro lyderiavimą, ar jis automatiškai taps žmogumi, tampančiu išsigelbėjusiųjų vedliu? Kažkiek šią vadovavimo temą liečiau ir praėjusiuose straipsniuose, tačiau po šios savaitės šioje temoje galiu dėti tašką (ar bent jau varnelę) - serialo scenaristai mane sugebėjo įtikinti.

2013 m. kovo 27 d., trečiadienis

Deksteris. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo "Deksterio" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Sezono siužetas

Vandenyno dugne turistai aptinka Deksterio aukų palaikus. Deksteris dėl to labai nervinasi, o aplinkiniams aiškina, kad pradėjo vartoti narkotikus. Rita jam liepia eiti į anoniminių narkomanų susitikimą, kur jis susitinka su brite Laila. Tuo tarpu kažkas policijoje pradeda įtarinėti patį Deksterį.

Sezono apžvalga


Kai filmo ar serialo pagrindinė tema sukasi apie kokią nors paslaptį, klausimas nėra ar ji kada nors bus atskleista - klausimas yra kada? Tenka pripažinti, kad paslapties turėjimas - ar žinomos žiūrovams, ar nežinomos niekam - duoda savų pliusų serialo kūrėjams. Ją atskleidus turbūt didžioji dauguma fanų nebūtų patenkinti tuo, kaip tai buvo padaryta, o kelią iki didžiojo momento galima grįsti laisvai.

"Dingę" pasižymėjo ne viena paslaptimi, bet pagrindinė jų buvo atskleista tik pačioje serialo pabaigoje - taip, jos atskleidimas buvo sutiktas kritiškai, bet tik toji paslaptis suteikė itin įdomius šešis sezonus. Antrajame sezone, kuris pagal mano teoriją nemažai pasako apie bet kurį serialą, "Deksteris" mus atveda ant paties tos paslapties atskleidimo krašto.

Pirmajame serialo sezone prireikė kelių serijų įsibėgėjimui, bet tai būdinga daugeliui televizijos kūrinių. Antrajame per daug su žiūrovais nežaidžiama - iš karto į viešumą iškeliamos Deksterio aukos, kurios buvo slepiamos pačiame vandenyno dugne galvojant, jog ten jų niekas neras. Deksteris klydo ir pagrindiniam mūsų herojui dabar teko užduotis savo paslaptį kažkokiu būdu nuslėpti (bet tik dėl to, jog tai - pirmoji Hario kodo taisyklė).

Deksterio bandymai slėpti įkalčius ir naudojimasis tuo, jog jis pats tiria savo aukų nužudymus, leido jam savo užduotį įvykdyti, nors dažnai tai buvo pasiekiama ir didžiuosiuose, ir mažuosiuose ekranuose kaip reikiant nuvalkiotu būdu. Nuo policijos jis kelis kartus išsisuko tik paskutinę sekundę, o slepiamų įkalčių nepasigedo niekas - kad ir ne itin realistiškame seriale tokios smulkmenos vis tiek atkreipia dėmesį.

Pats Deksteris, kurį vis dar puikiai vaidina Michaelas C. Hallas, šiame sezone turėjo didesnį šansą atsiskleisti ne tik kaip žudikas, bet ir kaip žmogus, vis dar besistengiantis atrasti savo vietą visuomenėje - būtent su tuo susijusios scenos, nepaisant jam ant kulnų minančių detektyvų, atnešdavo taip šiam serialui reikalingų linksmesnių momentų.

2013 m. kovo 25 d., pirmadienis

Deksteris. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "Dexter" serijos.

Sezono siužetas

Deksteris Morganas darbo metu Majamio policijoje užsiima kraujo tyrinėjimu, o laisvalaikiu tampa serijiniu žudiku. Į policijos rankas pakliūna byla, kurioje kitas serijinis žudikas bando imituoti Deksterį.

Sezono apžvalga


Kiekvienas serialas ar filmas yra apie geriečius - nesvarbu, ar iš pirmo žvilgsnio jie yra angeliukai, ar darantys žiaurius nusikaltimus žmonės. Kinas ir televizija dažnai keičia žmonių supratimą apie, tradiciškai mąstant, blogus žmones ir priverčia juos mėgti.

Visi žino kuo vertėsi žymusis Donas Karleonė ar Tonis Soprano, bet nepaisant to, jog jie buvo žiaurūs žudikai, kažkurie jų bruožai vertė už juos atvirai sirgti. Volteris Vaitas irgi atvirai šaiposi iš jo panosėje besikapstančio svainio, bet kas nori, kad jį pagautų? JAV gana nemenko populiarumo sulaukusios knygos "Darkly Dreaming Dexter", jos tęsiniai bei jų ekranizacijos žengė dar rimtesnį žingsnį - jie pagrindinį veikėją pavertė žiauru, bet, kaip visada, labai mėgstamu serijiniu žudiku.

Deksterį Morganą apibūdinti nėra labai lengva. Jo gyvenimas visomis prasmėmis yra žiaurus, nepaisant to, jog jis yra įvilktas į malonią kaukę. Deksterio vaikystė buvo sunkiausias jo gyvenimo etapas. Berniuko akyse buvo nužudyta jo motina ir policininkai jį atrado sėdintį jos kraujo baloje. Vienas tų policininkų - Haris Morganas - berniuką nusprendė įsivaikinti ir šis užaugo šeimoje su nauju tėvu, motina bei seserimi.

Kol Deksteris buvo mažametis, jo įtėvis pastebėjo keistus ir gana žiaurokus berniuko įpročius ir nusprendė juos panaudoti teisingumo tikslais (šnekant jų kalba). Haris Deksteriui išrado kodą, kurio laikydamasis pastarasis privalės keršyti už skylėtą teisingumo sistemą. Trumpiau tariant, Deksteris tapo serijiniu žudiku, žudančiu kitus serijinius žudikus.

Laikantis kodo, jis niekada negali nuskriausti nekalto žmogaus bei (ir tai yra pagrindinė taisyklė) privalo išlikti nepagautas. Deksteris savo žudymuose neįžvelgia nieko blogo, o juos jis atlieka preciziškai ir su tam tikru pasimėgavimu - taip pat, kaip ir kiekvienas stereotipiškas serijinis žudikas.

2013 m. kovo 23 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Ketvirta serija


Kiekvienas į istoriją įėjęs kino ar televizijos produktas kažkiek laiko paskyrė įsivažiavimui ir stebuklu tapo ne iš karto. Juk žiūrėdamas pirmąsias filmo minutes negali pasakyti, jog apie jį kalbės po kelių metų ar net dešimtmečių. Žmonės, kino teatre pamatę pirmuosius "Krikštatėvio" kadrus negalėjo suprasti, kad prieš juos laukia kelios valandos gėrybės, apie kurią bus kalbama kone po pusės amžiaus. Su serialais yra panaši istorija - retai kada pilotinės serijos būna tokio pat lygio, kaip ir likęs serialas. Į jas dedama daug pastangų, bet jos labai retai būna minimos tarp geriausių serialo serijų. Pažiūrėkite į "Sopranus" (supratau, kad juos kaip pavyzdžius aš pradėjau mėtyti į kairę ir į dešinę, tačiau tai vienintelis pavyzdys kurį randu ir dėl kurio man nėra gėda). Ar kas nors dar atsimena pirmąją jų seriją? Jeigu matėte šį serialą, didžiausia tikimybė yra tai, kad atsimenate tik pirmąjį Tonio apsilankymą pas daktarę ir ančiukus, o rimčiausiai "Sopranai" iššovė pirmojo sezono viduryje su serija "College".

Su "Dingusiais" istorija yra kiek kitokia. Pilotinės serijos ją matę serialo gerbėjai ar paprasti prašalaičiai nepamirš niekad, kadangi ji iš tiesų buvo įspūdinga. Per porą valandų papasakotas susipažinimas su sala ir joje įkalintais herojais suintrigavo visomis prasmėmis (ką norėti, 13 milijonų dolerių vėjais nenuėjo). Ir visgi pirmoji normali serija (praėjusią savaitę apžvelgta "Tabula Rasa") galėjo kažkiek numušti žiūrovų entuziazmą, kadangi jos lygis tikrai nebuvo aukštas. Prireikė dar vienos savaitės, kad prie televizorių ekranų įsitaisiusi publika suprastų, jog "Dingę" nėra tik multimilijoninis vienos serijos reikalas. "Walkabout" pribloškė  ir nieko ypatingo nesitikinčius žiūrovus, ir visko mačiusius kritikus.

2013 m. kovo 20 d., trečiadienis

The Walking Dead. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo "The Walking Dead" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Sezono siužetas

Vienos iš grupės narių dukra pasiklysta miške. Jos beieškant, atrandama ferma ir joje gyvenanti šeima. Grupė apsigyvena kartu su jais.

Sezono apžvalga


Kai laiko neturi daug, turi padaryti viską, kad jį išnaudotum maksimaliai. Pirmasis "The Walking Dead" sezonas pagal bet kokius standartus buvo itin trumpas - šešios serijos nėra būdingos nei vienam serialui. Tačiau per tą trumpą laiką padarytas didžiulis įspūdis - veiksmas buvo labai suspaustas ir nebuvo nei vieno nuobodaus momento, kiekvienas įvykis turėjo aiškią priežastį ir pasekmes, o jeigu pažiūrėtume kur sezonas prasidėjo ir baigėsi (net ir geografine prasme), nukeliautas itin ilgas kelias. Sakyti, jog antrajame sezone veiksmo sumažėjo drastiškai, būtų per maža - jo beveik neliko. Dėl itin mažo įdomesnių įvykių kiekio, žiūrovas pradėjo didesnį dėmesį skirti smulkesniems, bet labai įkyriems minusams, smarkiai numušusiems serialo kokybę.

Pirmasis sezonas buvo pastovi kelionė. Veikėjai neužsibūdavo vienoje vietoje (nors iš pradžių ir gyveno stovykloje), jie pastoviai nuo ko nors bėgo ar ką nors vijosi. Užsistovėjimas vietoje būtų virtęs itin didele prabanga. Šiame sezone viskas vyko kiek kitaip. Taip, pradžioje mūsų herojai vis dar keliavo į priekį, bet vėliau prasidėjo stagnacija. Jeigu klaidžiojimą po mišką dar galima užskaityti prie įdomesnių istorijų, atradus fermą "The Walking Dead" gyvenimas tarsi sustojo. Tikrame gyvenime (kad ir kaip kvailai tai skamba) grupės sprendimas apsistoti vienoje vietoje tikrai neatrodytų keistas ar nesuprantamas, tačiau čia yra serialas. Serialas, kuris savo debiutiniu sezonu pavergė tokią didelę auditoriją atnešdamas visai tikroviško ir įtempto veiksmo kiekį. Šiame sezone nebuvo jokio netikėtumo faktoriaus, viskas buvo kartojama ir paskutiniosiomis serijomis jau pradėjo kaip reikiant įgrysti, o vaikščiojantys negyvėliai tapo tik simbolišku priminimu apie žiaurų išorinį pasaulį. Jau kažkuomet buvau minėjęs, jog pradedant labai aukšta nata tokį patį lygį yra itin sunku išlaikyti, ypač kai visi iš kūrėjų tikisi tiek daug, o čia buvo vienas paskutinių pavyzdžių televizijoje.

2013 m. kovo 18 d., pirmadienis

The Walking Dead. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "The Walking Dead" serijos.

Sezono siužetas

Šerifas Rikas Graimsas atsibunda po komos. Miestas tuščias ir apleistas, aplink vaikščioja leisgyviai padarai. Rikas leidžiasi į kelionę ieškoti savo žmonos ir sūnaus, tikėdamasis, kad jie vis dar gyvi.

Sezono apžvalga


Pastaruoju metu amerikiečių televizijos atrado naują aukso gyslą - populiariąją literatūrą. Tokiai madai didžiausią įtaką turbūt padarė "Hario Poterio" ar "Žiedų valdovo" filmų frančizės, tad kodėl nepabandžius to televizijoje? Populiarioji ir brangioji "Sostų žaidimo" ekranizacija yra laikoma kone geriausiu serialu šiuo metu. Labai reklamuojama Stepheno Kingo knygos "Under the Dome" ekranizacija, prie kurios prisidės ir pats Stevenas Spielbergas, taipogi yra itin laukiama šių metų naujiena. Ne paslaptis, jog dauguma tokio tipo serialų yra su fantastiniais motyvais ir reikalauja nemažų investicijų. AMC televizija, pristačiusi pasauliui tokius hitus kaip "Breaking Bad" ir "Mad Men", greitai susikrovė turtus ir atvėrė piniginę dar vienam nepigiam projektui. 2010 metais dienos šviesą išvydo apokaliptiškasis "The Walking Dead".

Nesusidarykite išankstinės nuomonės (kaip padariau aš) galvodami, jog 2003 metais pradėto leisti to paties pavadinimo komikso perdirbinys televizijoje yra vien tik apie zombius. Tai būtų tas pats, kas prisiminus serialą "Dingę" galvoti tik apie šešis sezonus negyvenamoje saloje praleidusius žmones, ten ieškančius tik maisto ir vandens. "The Walking Dead" yra kur kas daugiau nei leisgyviai, gyvus žmones medžiojantys padarai. Taip, tai yra pagrindinis serialo akcentas ir iš to kyla visi siaubingi ir įtempti įvykiai, tačiau be tikrų žmonių dramų čia neapsieinama. Tai, plačiąja prasme, yra istorija apie grupę žmonių, besistengiančių išbalansuoti tarp paprasto, civilizuoto gyvenimo normų ir primityvių išgyvenimo instinktų, verčiančių priimti drastiškus sprendimus. Be abejo, kai ekrane pasirodo dešimtys vaikščiojančių negyvėlių ir saujelė sąmoningų žmonių, gauname didžiules porcijas labai įtempto veiksmo, bet veikėjų dramos yra tai, kas skiria šį serialą nuo standartinių holivudinių zombių filmų.

2013 m. kovo 16 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Trečia serija


Subtilumas yra kasdienis dalykas, nuspalvinantis gyvenimą naujomis spalvomis. Vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje mes įprantame, kad viskas mums būna padėta ant lėkštutės ir per daug į kasdienius dalykus nesigiliname. Tačiau kai įžengiame į suaugusiųjų pasaulį, mes visur bandome ieškoti gilesnės prasmės tarsi kiekviename žingsnyje trokštume iššūkių. Kultūra - ar populiarioji, ar ne - mums šį troškimą numalšina ir turbūt todėl geriausiais filmais ar serialais įvardijami tie kūriniai, kuriuose veiksmą tenka sekti tarp eilučių. Pirmoji nebe pilotinė "Dingusiųjų" serija nežada nieko panašaus.

Ši serija tiesiog nėra tai, ką gauname atėję po pirmųjų dviejų, tačiau tai dar vienas televizijos dėsnis - po pirmojo serialo žingsnio kūrėjai dažniausiai drastiškai numuša tempą ir kuo greičiau bando žiūrovus supažindinti su tuo, kas jų laukia ateityje. Visos serijos metu matomas gan ryškus mėtymasis ir skubėjimas, kurį sukelia kasdienė problema - istorijų norisi papasakoti daug ir tiesiog nėra nuo ko pradėti.

Tiesa, viskas pradedama gana ramiai  - nuo ten, kur ir pabaigėme. Grupelė, susidedanti iš nesavanaudžių ir dėl kitų besirūpinančiųjų, išgirdusi prancūzės siunčiamą signalą nusprendžia kitiems nepasakoti apie savo nuotykį - nes eterio negaunantys išsigelbėjusieji yra jautresni ir dažniau į paniką puolantys žmonės negu baisią žinutę ką tik išgirdusi ir ramiausiai sėdinti išpaikusi mergina. O tos paslaptys greitai pradeda panašėti į tai, ką serialo kūrėjai ir turėjo galvoje - "Išlikimo" elementų turintį produktą, kuriame slapti dalykėliai išduodami tik išrinktiesiems. Kai žinai, kad ateityje viskas atsistos į normalesnes vėžes, dabar viskas atrodo per daug perspausta ir iš dalies juokinga.

2013 m. kovo 13 d., trečiadienis

Sopranai. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo "Sopranų" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Sezono siužetas


Tonį sunkiai pašauna sveiką protą galutinai praradęs jo dėdė. Kristoferis bando kurti filmą. Tonio sūnui prasideda depresija. Džonį išleidžia iš kalėjimo jo dukters vestuvėms. Kova tarp Niu Džersio ir Niu Jorko gaujų pasiekia kulminaciją.

Sezono apžvalga


Išvedžioti galima daug ką, bet fakto paneigti negalima - "Sopranai" yra istorija apie Tonį, vidutinio amžiaus mafijozą, patekusį į kiek rimtesnę nei įprasta vidutinio amžiaus krizę. Visos serialo istorijos, tiesiogiai neįpainiojančios pagrindinio veikėjo, su juo galiausiai vistiek susisieja ir taip suteikia žymiai platesnį žvilgsnį į didžiausią įtaką televizijai padariusį žmogų. Kadangi šeštasis serialo sezonas yra padalintas į dvi dalis - po dvylika ir devynias serijas - mąsčiau daryti ir dvi apžvalgas, tačiau pamatęs abi dalis supratau, kad tai neįmanoma. Nepaisant to, jog šios dalys buvo parodytos su vienerių metų pertrauka, jos yra ypatingai glaudžiai susijusios. Pirmosios dvylika serijų pasakoja apie Tonio gyvenimo griūtį, o likusios devynios šią istoriją užbaigia su trenksmu, kuris ateities kūrėjams pavyzdžiu išliks ilgam.

Nepraleidus daug laiko su sugrįžusiais veikėjais, serialas žengė vieną rimtą žingsnį. Jau pirmojoje serijoje visiškai nukvaišęs Tonio dėdė Jaunėlis pašovė savo sūnėną ir šis atsidūrė komos būsenoje. Dvi pilnos serijos buvo praleistos vien tik su Toniu ir jo klajojimu po savo pasąmonę. Taip, praėjusiuose sezonuose ne kartą matėme gan keistokus šio veikėjo sapnus, tačiau šis į savo pirmtakus visai nebuvo panašus. Šis turėjo visą istoriją, kurią interpretuoti galima labai skirtingai. Viena nuomonių yra tai, kad Tonis bandė įsivaizduoti gyvenimą, kuriame jis nebuvo pasukęs nusikaltėlio keliu, kita - Tonis atsidūrė labai keistoje ir neįprastoje skaistykloje (na, bent jau ne tokioje, kokią daugelis žmonių įsivaizduoja) ir dabar privalo atpirkti savo nuodėmes.

2013 m. kovo 11 d., pirmadienis

Sopranai. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo "Sopranų" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Sezono siužetas


Tonis gyvena atskirai nuo Karmelos. Tonio pusbrolis Tonis B. išleidžiamas iš kalėjimo ir ketina gyventi ramų gyvenimą be nusikaltimų. Lupertazzi šeimos bosas miršta ir vyksta kova dėl jo pareigų. Į šeimą įsivelia FTB informatorius.

Sezono apžvalga


Vienas iš nenuginčijamų televizijos dėsnių yra tai, jog serialas, kad ir kaip jis būtų apdovanotas puikios kūrybinės grupės, po kiek laiko įkris į monotoniškumo liūną ir praras savo žavesį. Žiūrovams reikia veiksmo, reikia pokyčių (ant kurių jie iš pradžių pyksta, vėliau dievina). Tie patys aktoriai, nors ir apdovanoti visais įmanomais apdovanojimais, kada nors nusibos. "Sopranai" į tokią duobę buvo įkritę trečiajame ir ketvirtajame sezonuose. Kokybės prasme tai nebuvo ypatingai prasti kūriniai, bet jautėsi veiksmo nebuvimas ir užsistovėjimas vienoje vietoje. Serialo kūrėjai prieš penktąjį sezoną prisėdo ir rimtai apgalvojo savo klaidas. Ką gavo žiūrovai? Puikių naujovių ir naujų, ir senų veikėjų prasme, labai gerai paruošusių neįtikėtinai serialo kulminacijai.

Kiekviename sezone Tonio pasąmonė vis krečia kokias nors naujas išdaigas, dėl kurių jis kenčia ir fiziškai, ir psichologiškai. Šį kartą susidarė nuomonė, jog šiame sezone Tonis buvo sugniuždytas labiausiai, o su kitais savomis problemomis dalinosi mažiausiai. Neaišku ar žmona jam yra draugė, ar priešė, psichiatrė pastoviai šneka tą patį be jokių rezultatų, o draugės yra skirtos tik vienai funkcijai (kuri tikrai nėra išsikalbėjimas). Nenuostabu, jog slepiant problemas savyje galutinai išeiti iš proto nėra itin sunku. Tokiu būdu "Sopranai" pristatė bruožą, kuris yra vertinamas labai dviprasmiškai - Tonio haliucinacijas (ar sapnus, kaip norit).

2013 m. kovo 10 d., sekmadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Antra serija


"Dingę", grubiai tariant, ėmėsi komunizmo principo - nesvarbu, kas tu buvai anksčiau, čia tu su visais kitais gyvensi kaip lygus su lygiais. Kai kuriems iš išsigelbėjusiųjų tai buvo šokas, kai kuriems - nauja pradžia, kai kurie galbūt susitaikė su likimu ir priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Tarp išsigelbėjusiųjų iš lėktuvo katastrofos yra visų trijų tipų žmonių, tačiau svarbiausi, be abejonės, yra tie, kuriems atsidūrimas saloje yra tarsi naujas gyvenimas. Kone kiekvienas "Oceanic" lėktuvo keleivis turi juodą dėmę savo istorijoje, kurią iš visų jėgų stengsis nuslėpti nuo naujųjų savo draugų, bet nauja pradžia nėra taip lengvai pasiekiama kaip atrodo.

Jau pirmosios dvi serialo serijos (teoriškai viena, suskirstyta į dvi dalis, bet ne tame esmė) puikiai parodo, kad serialo kūrėjai nuo pat pradžių mintyse turėjo grubią įvykių seką, su kuria teks likti iki pat serialo pabaigos. Galbūt pirmieji "investavimai į ateitį" yra smulkūs, tačiau kruopštiems žiūrovams tai - aukso lobynas. Prisiminkime sceną, kai pirmojoje serijoje Džekui nuėjus siūtis žaizdos iš miško išlindo Keitė - ji trynėsi riešus, bet vargu ar į tai kas nors atkreipė dėmesį. Voltui atradus antrankius, Keitę stebėjusiems žmonėms viskas susivedė (šį dalyką aš pats pastebėjau pirmą kartą). Juk ir jos rūpinimasis dėl pareigūno sveikatos (veikiausiai tikintis, kad jis neatsigaus), ir kažkoks paranojiškumas vedė prie to, kad Keitės gyvenimas nebuvo be nuodėmių. Scena lėktuve tai tik įrodė, tad taškas krenta į scenaristų krepšį.

2013 m. kovo 9 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Pirma serija


Vyras atsimerkia. Susitraukęs jo vyzdys pamato neaprėpiamą skaičių bambukų viršūnių. Staiga pasigirsta traškėjimas ir... Pro šalį prabėga labradoras, kuris nekreipia į šį vyrą jokio dėmesio. Jis atsistoja. Vyras vilki brangų, tačiau apiplėšytą kostiumą, kas reiškia, jog jis neseniai išgyveno kažkokį įvykį. Gal prisigėrė ir nepamena kaip čia atsidūrė? Gal kas nors baisiau? Iš kišenės traukiamas degtinės buteliukas kol kas perša pirmąją mintį. Vyras apsižiūri, jog jo šonas buvo sužeistas ir pasileidžia bėgti per džiungles. Jo greitis toks, kad ekrane viskas kone susilieja. Vyras pradeda lėtėti, labiau išryškėja jį supanti aplinka. Priekyje kiek akys užmato - gražus ir pakankamai ramus vandenynas. Dešinėje - paplūdimys iš atviruko, bet, kaip bebūtų keista, niekas jame nesidegina. Muzika suintensyvėja, tolumoje pasigirsta pašaliniai garsai, žvilgsnis į kairę ir...

Prireikė kelių minučių, kad žiūrovai suprastų į ką įsivėlė. Taip prasidėjo vienas didingiausių ir paslaptingiausių pasakojimų televizijos istorijoje - žiūrovai, pamatę pirmąją "Dingusių" seriją ar net pirmąsias jos minutes iš karto buvo įtraukti į nesuskaičiuojamų mįslių, intrigų ir išgyvenimų pasaulį, trukusį šešis sezonus, 121 seriją ir milijonus valandų tarp jų, kurias serialo fanai praleido spėliodami kas bus toliau. "Dingę" tiesiog pakeitė televizijos supratimą apie tai, koks gali būti serialas - jis tikrai gali turėti ypatingai daug psichologijos elementų (kas prieš tai jau buvo įrodyta "Sopranais" ir kitais tuometiniais šedevrais), bet tokia įtampa ir mistika iki 2004 metų buvo būdinga tik vienam kitam filmui, ne daugiau. Šio serialo istorija - ir ekrane, ir už kadro - tiesiog atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, nuo ko ir prasideda visi geriausi pasakojimai.

2013 m. kovo 6 d., trečiadienis

Sopranai. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "Sopranų" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Sezono siužetas

Tonis nusiperka lenktyninį žirgą. Karmela užmezga santykius su Tonio padėjėju Furio. Kristoferis siekia keršto už tėvo nužudymą. Vienas iš Niu Jorko mafijos vadeivų įsivelia į konfliktą su Ralfiu, pavadinusiu jo žmoną stora. Tonio dėdės padėjėjas Bobis praranda žmoną, jį paguosti stengiasi Tonio sesuo Dženisė.

Sezono apžvalga

Trys užbaigti sezonai kiekvienam serialui yra nemenkas pasiekimas. Kai užsitikrini savo vietą po saule, gali jaustis laisviau ir daryti tai, kas anksčiau būtų buvę palaikyta visiška avantiūra. Trys sezonai yra tikrai pakankamas laiko tarpas, per kurį žiūrovai gali susipažinti su veikėjais, serialo tematika ir vėliau kreipti dėmesį tik į tai, dėl ko serialas ir buvo sukurtas. Daugelis žmonių "Sopranų" ketvirtąjį sezoną laiko kaip reikiant silpnesniu už visus kitus. Tai suprantama - šiame sezone buvo atsikratyta aktyvaus blaškymosi, kai kiekviena serija turėjo savo tematiką, ir buvo pereita prie lėtesnio ir kur kas gilesnio formato su viena ir ta pačia pagrindine tema. Pilnai sutinku, jog šiame sezone pamatėme porą prasčiausių "Sopranų" serijų, bet visas lėtumas vėliau išėjo tik į gerą (net ir man - žmogui, 9 kartus iš 10 besirenkančiam veiksmo filmą).

Šį kartą pagrindinė sezono tematika yra tai, prie ko buvome vedami nuo pat pradžių. Tonio ir Karmelos santykiai, nors ir neblogi iš išorės, su kiekviena serija buvo vis šaltesni. Buvo tik laiko klausimas, kada žmona, kad ir kaip ji būtų priklausoma nuo savo vyro, nebeištvers pastovaus jo buvimo su savo draugėmis ir supras, jog iš jos yra atvirai tyčiojamasi. Karmela visą gyvenimą taikstėsi su Tonio išsišokimais ir tuo pačiu jam atsakyti nenorėjo. Šį sezoną mes sekame kiek kitokią istoriją, kurioje pamatėme kitą Karmelos pusę. Antrojo sezono metu Tonio iš Italijos parsivežtas jo padėjėjas Furio ilgą laiką buvo tik antro plano veikėjas, bet šiame sezone jis dažniau pasirodydavo Tonio namuose ir susidraugavo su Karmela. Pastaroji, pati to nesuprasdama, irgi laukdavo kasdienio Furio pasirodymo, kadangi jis vienintelis su ja elgėsi džentelmeniškai. Vėlgi, serialas yra pavyzdys tiems, kurie sako, kad televizijoje viskas jau yra suvirškinta už mus. Nei vienas šių veikėjų nepripažįsta jaučiantys kažkokius jausmus, bet jų emocijos pamačius vienas kitą išduoda viską. Aišku, viską išgauname ir dėl puikių aktorių, bet jūs jau tai suprantate, ar ne?

2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

Sopranai. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo "Sopranų" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Sezono siužetas


Tonis pradeda romaną su savo psichiatrės paciente. Į šeimą įsilieja gangsteris Ralfas, greitai kylantis pareigose. Tonio dukra įstoja į universitetą ir pradeda susitikinėti su nepaklusniuoju savo tėvo krikštasūniu. 

Sezono apžvalga


Kai anksti pasieki patį piką, kartelę užsikeli labai aukštai ir kitų lūkesčiai labai išauga, vienas žingsnis į šoną tau gali kainuoti labai daug. Pirmi du "Sopranų" sezonai jau prieš dešimt metų buvo vadinami kone tobulais, todėl žiūrovų susidomėjimas pastoviai augo. Aukščiausiame lygmenyje išsilaikyti visą egzistavimo laikotarpį serialui yra tiesiog neįmanoma, todėl natūralu, kad kokybė karts nuo karto susvyruoja.

Taip atsitiko trečiajame sezone, kurio metu jautėsi didesnis serialo kūrėjų atsipalaidavimas, atsiliepęs nedidelę reikšmę ateityje turėjusiomis istorijomis. Kadangi gana greitai tapau "Sopranų" fanu, ėmiau serialą teisinti, bet vienintelė mano surasta rimtesnė priežastis buvo vieno aktorių kolektyvo nario mirtis (apie kurią vėliau). Visgi reikia remtis faktais - trečias "Sopranų" sezonas buvo vienas prasčiausių serialo istorijoje, bet turėjęs porą didžiulių pliusų.

Nė nereikia aiškinti, kad nuo mirties nėra apsaugotas niekas. "Sopranų" pagrindinė tema būtent ir yra mirtis, tačiau šį sezoną serialą sukrėtė "išorinė" netektis (jei apie ją nenorite sužinoti, šias tris pastraipas praleiskite).

Jeigu seriale aktorius neužima svarbios rolės, veikėjo mirtis yra kaip nors patyliukais nuleidžiama ir daugiau ši tema neliečiama. Bet jeigu miršta pagrindinis blogietis, kuriam scenarijus yra sugalvotas kuriam laikui į priekį, išeitį rasti sunkoka. Tonio motiną įkūnijusi Nancy Merchand vėžiu sirgo jau senokai ir serialo kūrėją Davidą Chase'ą vos vos įkalbėjo jai suteikti svarbesnį vaidmenį. Nors scenaristų mintyse Tonio mamos mirtis ir buvo netoliese, Merchand netektis kiek sujaukė planus.

Mirties pristatymas serialo žiūrovams buvo be konkurencijos prasčiausias "Sopranų" kūrėjų sprendimas. Pirmoji sezono serija buvo praleista daugiausiai su FTB agentais, o antrojoje teko taikstytis su Livijos išėjimu. Kame prasčiausias sprendimas? Paskutinis Tonio ir motinos pokalbis, sukurtas kompiuterių pagalba. Merchand galva buvo priklijuota, žodžiai sudėti iš jos praeities pasisakymų, Gandolfinis kalbėjosi su savimi, o į šitokį pigų ir nepasiteisinusį triuką žiūrėti buvo mažų mažiausiai nepatogu.

Visos scenos po laidotuvių vėl sugrįžo į savo vėžes, o motinos mirtis vėliau tiesiogiai nebuvo akcentuojama, bet tokios scenos praleisti pro akis nebuvo įmanoma. Nežinau kieno mintis buvo sukurti tokį monstrą, bet įsivaizduoti Davido Chase'o pritarimą tokiam išsityčiojimui yra dar sunkiau. Kaip bebūtų, laikausi nuomonės, jog kad ir kokia tragedija iš pirmo žvilgsnio buvo ištikusi serialą, ši mirtis buvo geriausias jam nutikęs dalykas žiūrint į ateitį.