2013 m. birželio 29 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Ketvirta serija

Gerus serialus nuo blogų skiria daugybė bruožų. Išskirti kažkurio jų nesinori, kadangi neturint vieno, kenčia ir visi kiti. Vienas tokių bruožų - pastovumas. Šis bruožas yra ypatingas tuo, kad jis veikia kraštutiniais atvejais. Jeigu nelabai suprantat, aiškinu. Pastovumas peno duoda ir geriems, ir blogiems serialams. Pirmųjų atveju viskas aišku - kokybė bus visada, kai tik įsijungsi ir galėsi ja džiaugtis kada tik nori. Antruoju atveju yra kiek sudėtingiau ir subjektyviau (kadangi tai yra dar viena mano teorija). Kiekvieną savaitę rodant panašų prastos kokybės kūrinį, žiūrovas ilgainiui prie jo pripranta ir per daug nereikalauja. Nes jei turėsi vieną gerą seriją ir po jos seks dešimt blogų, publika pamatys, kad būna ir geriau, ir ilgainiui atsisakys tokio laiko gaišimo.

Ar po pirmo sezono "Dingę" įėjo į geriausiųjų gretas, sunku pasakyt. Pastovumo prasme serialui sekėsi ne per geriausiai, bet tai pasireiškė tuo, jog buvo geros serijos ir buvo už jas visa galva geresnių. Sezonų pradžios visada yra sunkios ir įsivažiavimui reikia laiko, todėl kokybės svyravimų pamatyti galima net ir geriausiuose projektuose. Bėda tame, kad po šių keturių serijų labai jaučiasi, jog "Dingusių" amplitudė yra labai plati ir aukso vidurio surasti niekaip nepavyksta.

2013 m. birželio 26 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Trečia serija


Aš pats knygų neskaitau (jų esu perskaitęs tiek, kiek reikėdavo įvairiuose moksluose, tačiau malonumas man tai niekada nebuvo), bet mano pagrindinis pomėgis kone tiesiogiai yra su jomis susijęs. Juk serialuose viskas prasideda nuo scenarijaus - nėra tokių aktorių, kurie galėtų traukti kažkokį projektą kelis metus, dekoracijos irgi galiausiai nusibosta. Taigi serijos yra tarsi knygos skyriai, kuriuos privalo parašyti scenaristai. O gerus rašytojus išskiria visų labai vertinama savybė - kuo toliau einama į kūrinį, tuo labiau į jį reikia investuoti. Kitaip sakant, jeigu tų nustebinai skaitytoją praėjusiame skyriuje, privalai jį dar labiau nustebinti kitame. Taip galima apibrėžti tobulą kūrinį, bet tokių yra labai mažai (jeigu iš viso yra), tad tie, kas prisiartina prie tobulybės bent iš tolo, yra verti paminėjimo.

"Dingusių" scenaristai tokie ir yra. Ką aš visada žinojau apie šį serialą ir kas mane sugebėjo dar labiau nustebinti per pakartotinį žiūrėjimą yra tai, jog pirmasis sezonas nepadarė nieko. Gerai, nieko, palyginus su kitais sezonais. Pagrindinė priežastis, dėl kurios "Dingusių" debiutas yra taip giriamas, yra serialo naujoviškumas. Niekas dar nėra bandęs kažko panašaus ir tie neatrasti dalykai žiūrovus stebino. Plausto statymas, liuko atradimas, juodi dūmai ar Ruso yra neįtikėtini dalykai kažko panašaus iki tol nemačiusiam žmogui, bet yra menkniekiai, palyginus su galutiniu "Dingusių" pasauliu. O "Orientation" jį po visų tampymųsi pagaliau ir pradeda formuoti.

2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

The Wire. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios "The Wire" antrojo sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Priežastis, dėl kurios kai kurie žmonės ar dalykai yra įvardijami geriausiais dažnai yra ne ta, kad jie padaro ką nors originaliai. Didžiausia pagarba yra užsitarnaujama tada, kai gerai yra padaroma tai, ko siekė daugybė žmonių iki tol ir tik dabar sugebėta padaryti ką nors itin gerai.

Juk pagalvokit - iki "Sopranų" atsiradimo JAV buvo visiškas filmų ar serialų susijusių su mafija bumas. Visi bandė įvairiausius būdus sukurti kažką panašaus į dar vieną "Krikštatėvį", bet Tonio Soprano nuotykiai visus tuos bandymus nubraukė rankos mostu. Aš neabejoju, kad pasikapsčius tokių pavyzdžių yra be galo daug (tuo pačiu ir nesakau, kad originalūs projektai negali būti geriausi), bet čia toliau kalbam apie "The Wire" - serialą, antruoju sezonu toliau keitusį nusikaltėlių gaudymo televizijoje žanrą.

Į subtilybes tarp eilučių velsimės kiek vėliau, tačiau pirmas čia į akis kritęs dalykas buvo labai netradicinis bruožas, šnekant apie policininkų gyvenimo vaizdavimą televizijoje. Antrajame sezone mes vėl susitinkame su tais pačiais pareigūnais, kurie prieš tai buvo sugavę kone didžiausius narkotikų platintojus Baltimorėje. Tačiau jie nėra ten, kur paprastai televizija įkiša kokius nors policijos didvyrius - praėjusiame sezone blizgėjusi komanda dabar išsibarsčiusi ir visi jos nariai dirba toli gražu ne tokį intriguojantį darbą, kokį dirbo prieš tai. Aš į šį faktorių žiūriu kaip į rimtą tikroviškumo apraišką - realiame gyvenime tai yra policininkų darbas, kurį jiems padarius jų niekas nenešios ant rankų ir nekurs apie juos legendų. Ilgainiui tave visi pamirš ir tau beliks atsiminti senus gerus laikus.

2013 m. birželio 22 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Antra serija

Visur gamtoje vyrauja balansas. Tai sakydamas nenoriu teigti, jog Žemėje vyrauja vidutinybės - tokių yra, tačiau yra ir daugybė kraštutinumų. Jeigu kas nors puikiai moka matematiką, kas nors jos tikrai ir nemoka (aš). Jeigu yra puikiai krepšinį žaidžiantis žmogus, yra ir toks, kuris niekad normaliai neišmoks driblingo ar niekad neįmes nuo vidurio linijos. Ir pastarasis žmogelis bus tas, kuris yra matematikos genijus. Iš populiariosios kultūros serialai šį pavyzdį iliustruoja geriausiai. Nekalbant apie visus legendinius produktus ("Sopranai", "The Wire", "Breaking Bad"), kurie visada išlaiko aukštą tempą, jeigu serialas pagamina kone idealią seriją, jis greitai duos ir nė iš tolo jai neprilygstantį kūrinį. Taigi kaip ir minėjau praėjusioje apžvalgoje, "Adrift" yra labai nekoks "Man of Science, Man of Faith" tęsinys.

Balansas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad buvo puikiai nuspręsta į vieną seriją nesukišti abiejų praėjusio sezono pabaigoje paliktų kabliukų. Jei pirmąją seriją būtume praleidę ir su Maiklu bei Sojeriu, ir su Džeku, tai pirmiesiems būtų buvę geriau, nes jų pasakojimas būtų suspaustas ir pasakyta tik pagrindinė mintis, o visas 40 minučių puikiai besitęsusi Džeko istorija būtų stipriai nukentėjusi. Taigi savo nuomonę, kad tokia serijų struktūra buvo puikus sumanymas, pagrįsti galiu nesunkiai - apie antrą sezoną pagalvojęs žmogus labai retai kada atsimena antrąją seriją, vis prisimindami sezono premjerą. Nei vienas kūrėjas nemėgsta, kai jo kūriniai yra pamiršti, tačiau tokie kontrastai yra geriau nei už žiūrovus potencialiai galėjusią nuvilti premjerą.

2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Game of Thrones. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo "Game of Thrones" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kiekvienam serialui ilgainiui ateina laikas, kai tenka persilaužti į draminę pusę. Dažniausiai pirmieji sezonai - kad ir kokio žanro tai serialas bebūtų - būna skirti žiūrovo užkabinimui, kad šis bent jau įsijungtų televizorių visuomet tikėdamasis išvysti veiksmo prikimštą valandą. Pirmaisiais sezonais dažnai būna daug netikėtų posūkių ir, žinoma, veiksmo, tad dažniausiai yra daroma taip, kad žiūrovui būtų įdomu. Bet vėliau įvyksta persilaužimas, kuris dažniausiai yra pastebimas paėmus kurį nors sezoną atskirai, jis tiesiog negali įvykti per vieną seriją ar sceną. O persiritus į dramą, rizika žiūrovų praradimui iškyla labai didelė.

Veiksmo prasme, pirmieji du "Game of Thrones" sezonai buvo tiesiog stulbinantys. Didžiuliai mūšiai, netikėtos mirtys ir visokie antgamtiniai dalykai tikrai privertė pamilti šį serialą ir knygas skaičiusius, ir neskaičiusius (tokius kaip aš) žmones. Supraskite mane teisingai - aš jokiu būdu nesakau, kad trečiajame sezone veiksmo nebeliko ir pastoviai matėme tik kokius nors graudžius dialogus. Taip tikrai nebuvo, bet jėgų santykis kiek pasikeitė. "Game of Thrones" tempą kiek sulėtino ir tai tikrai pasijautė.

Vėlgi, tai galima įvertinti tik pažvelgus bendrai į visą praėjusį sezoną. Taip, jis prasidėjo labai lėtai ir pirmosiomis serijomis kažko įsimintino tikrai neįvyko, bet tai būdavo ir ankstesniuose šio serialo sezonuose. "Game of Thrones" turi nežmonišką kiekį veikėjų, kurį visada vis papildo ir pirmosios serijos visuomet būna skiriamos jų supažindinimui.

Whaddya gonna do?


Kovo pradžioje šiame bloge baigiau savo "Sopranų" apžvalgas. Šis serialas mane sužavėjo iki tokio lygio, kad jį pradėjau rekomenduoti visiems iš eilės (lygiai kaip ir dariau po to, kai peržiūrėjau "Breaking Bad"). Taip, "Sopranus" buvo girdėję visi aplinkui ir su savo rekomendacijomis aš atrodžiau tikrai keistai, tačiau labai nedaugelis šį serialą buvo iš tikrųjų matę. Galiausiai sugebėjau į "Sopranų" žiūrėjimą įkalbėti vieną pažįstamą ir po kelių dienų jis man pasakė vieną dalyką. "Neįdomu, nes viskas čia yra tik apie vieną žmogų".

Tą vietą apie neįdomumą praleiskim - čia yra subjektyvus dalykas, dėl kurio ginčytis beprasmiškai galima valandų valandas. Esmė tame, kad "Sopranai" buvo serialas apie Tonį Soprano. Čia buvo daugybė antro plano veikėjų - jaunasis Kristoferis, žmona Karmela, problematiškas sūnus AJ, - bet kad ir ką jie bedarydavo, visi jie galiausiai atsidurdavo pas Tonį.

Stiprių ir aiškių pagrindinių veikėjų televizijoje iki "Sopranų" buvo nemažai, bet tokio veikėjo, kokį sukūrė Davidas Chase'as ir žmogus, dėl kurio aš čia ir rašau - Jamesas Gandolfini, - mes nematėme niekur. Tonis Soprano buvo pirmasis ir ryškiausias antiherojus televizijoje, kas ir padarė "Sopranus" tokiais išskirtiniais.

2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Pirma serija

Yra tokia kategorija kūrinių, kurie yra vadinami tam tikro žanro pradininkais. Jų yra visose meno sferose - ekspertas nesu, bet tikrai žinau, kad ir literatūroje, ir dailėje, ir muzikoje yra tie pirmieji autoriai, davę pradžią visiems panašiems šio tipo kūriniams. Kadangi mes čia kalbam apie nufilmuotą pasaulį, jis nėra kažkokia išimtis - iki kai kurių kūrinių išėjimo kinas ir televizija toli gražu nebuvo tokie, kokius dabar yra įprasta matyti. Pavyzdžių žinote patys ir jų tikrai yra įvairiausių, tačiau man visuomet buvo įdomu pasikapstyti kiek giliau. Nes tie pradininkai praktiškai neturėdavo absoliučiai jokio atramos taško, jokio pavyzdžio, kuriuo būtų galima remtis kuriant tam tikrą produktą, ir visgi jis būdavo sukuriamas tokio aukšto lygio, kad jo pasekėjai galėdavo tik varvinti seilę. Antrojo "Dingusių" sezono premjera "Man of Science, Man of Faith" yra būtent tokia.

Aš nenoriu spekuliuoti koks yra šio serialo žanras. Ar tai drama, ar mistika, ar romantika - čia yra visko, lygiai kaip ir kituose kūriniuose. Tačiau širdyje mes jaučiam, kad toks dalykas kaip "Dingę" yra naujo ir nepaaiškinamo žanro, kurį dabar pastoviai bandoma atkartoti, pradininkas. Tokio lygio intrigos prieš pirmąjį serialo sezoną nebuvo matęs niekas (kažkur šalia gal buvo tuomet itin populiarios "24 valandos") ir serialo kūrėjai tiesiog pakeitė žmonių supratimą apie televiziją tiek, kad dabar žiūrint serialus žmonės kiekvienos serijos pabaigoje laukia kažkokio kabliuko. Nei "Sopranai", nei "The Wire", nei procedūriniai serialai tokių dalykų paprasčiausiai nedarydavo. Bet pirmojo sezono serijos buvo niekas palyginus su jo pabaiga. Ji buvo tai, dėl ko 23 serijas pastoviai buvo keliama įtampa ir atrodė, jog didžiausia serialo paslaptis bus atskleista. Bet žiūrovai negavo NIEKO ir buvo priversti laukti kelių mėnesių iki naujų serijų. Premjeros rezultatas - auditorija, kurios "Dingę" daugiau niekada ir nesutraukė bei geriausia iki tol serialo serija.

2013 m. birželio 17 d., pirmadienis

The Wire. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "The Wire" serijos.

Amerikietiškų serialų istorija yra gana aiški - labai ilgą laiką joje karaliavo paprastos situacijų komedijos, skirtos paprastam laiko praleidimui. Dramos tarp jų patekdavo retai, o jei taip atsitikdavo, jų kokybė - palyginus su mūsų dienomis - būdavo apverktina. Tačiau maždaug devintajame dešimtmetyje prasidėjo dramų bumas, o jų karalius buvo istorijos apie policininkus ir nusikaltėlius. Tiksliai pasakyti kas pradėjo šį žanrą negalima, tačiau ilgainiui jis tapo tokiu nuvalkiotu, kad buvo išsemtos visos jo temos ir originalumo prasme policininkų nuotykiai tikrai nespindėjo. Nesuklyskit - su visais CSI, NCIS ir kitais procedūriniais serialas šis žanras reitingų prasme klesti kaip reikiant, bet prieš daugiau nei dešimt metų pasirodęs serialas įrodė, jog ši tema kokybės prasme yra tiesiog aukso gysla.

Jeigu dar nesate su tuo susidūrę, ilgainiui įsitikinsite, jog visuomenėje, kad ir kokia pasidalinusi ji bebūtų, geriausiais yra pripažįstami du serialai - "Sopranai" ir "The Wire". Abu jie pasirodė HBO aukso amžiuje (tiesa, Tonis Soprano kartu su "Oz" jį ir pradėjo) ir abu pasižymėjo ypatingai spalvingais veikėjais ir temomis, iki kurių lygio iki šiol bent kažkiek priartėję yra vos keli serialai. Tarp abiejų kūrinių fanų verda žiaurūs ginčai kuris yra geresnis, tačiau reikia suprasti, jog mes turime du praktiškai tobulus produktus, sukėlusius revoliuciją televizijoje ir visiems laikams įėjusius į jos istoriją. Todėl čia - tik apie "The Wire".

2013 m. birželio 16 d., sekmadienis

Viskas apgalvota: kiečiausi serialų kūrėjai

Kalbu ne apie įprastus showrunnerius, kurie taipogi būna atsakingi už visą kūrybinį procesą serialuose, tačiau jie gali būti priskirti tam serialui jau gerokai įsibėgėjus. Kalbu apie žmones, kurie su serialu buvo (ar vis dar yra) nuo A iki Z. Jie jį sugalvojo, jie jį kūrė, jie jam padarė didžiulę įtaką visomis prasmėmis. Aš į tokius kūrėjus žiūriu kaip į žmones, sugebančius išreikšti savo mintis per veikėjus ir jų dialogus, ir kadangi aš pats save laikau gan savanaudišku žmogumi, tokiais žmonėmis aš tikrai žaviuosi. Vėlgi, sąrašas yra gana subjektyvus, tačiau paskutinieji keturi mano aprašyti žmonės yra visuotinai pripažįstami geriausiais serialų kūrėjais, todėl mano nuomone kliautis nedraudžiu.

Louis CK (Louie)
Šviežiausias kūrėjas iš šio sąrašo (nors girdėję jūs jį esate tikrai daugiausiai), tačiau vienu jau prieš tai minėtu aspektu visus kitus jis lenkia labai stipriai - didesnį egoistą sunku ir surasti. Kas dar gali pasigirti serialu, kurio pavadinimas yra kūrėjo vardas, kūrėjas vaidina pats save, rašo ir režisuoja visas serijas, o retkarčiais su savo laptopu užsiima ir montažu. Nuėjęs pasiūlyti serialo idėją jis irgi nesielgė taip, kaip turėtų būti įprasta kitiems serialų kūrėjams. CK žinojo, kad jo idėja visiems patiks, todėl jis iškart išdėstė savo sąlygas, tarp kurių buvo ir visiška kūrybos laisvė (kanalo vadovai paprastai peržiūri visas serijas ir jas kaip nors redaguoja - čia tokio dalyko nėra) bei 250k dolerių už seriją. Serijas jis irgi kuria jam patogiu metu - pusę savaitės jis prižiūri savo dukras iš buvusios santuokos ir tuo metu jis tiesiog atsisako filmuotis. Egoistas? Taip. Įžūlus? Taip. Bet šių bruožų dėka turime komediją, kokios pasaulis nematė jau labai seniai.

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt ketvirta serija

Štai dėl ko aš pradėjau daryti šias apžvalgas - tokių serijų aš pasiilgau ir nemačiau niekur kitur. Įtampa, įspūdingumas (be kokių nors šaudymų ar gaudymų) bei netikėtumo faktorius paskutinėje "Dingusių" pirmo sezono serijoje yra nepralenkiamas. Ir aš visiems visada sakiau, jog tik nuo šios serijos prasideda visas serialo gyvenimas - įvykiai, vedę link "Exodus", buvo labai reikalingi, bet tik dabar viską galima pradėti labai rimtai. Visko čia yra nežmoniškai daug ir kiekvienas veikėjas gavo bent kažkiek laiko, todėl nusprendžiau pabandyti struktūrą, bandydamas į šią seriją pažvelgti iš veikėjų perspektyvos - kiekvienam jų skiriu po pastraipą (surašymo eilė jų svarbai ar mano nuomonei apie juos įtakos neturi).

Džekas. Ne be reikalo rašiau, kad prie Džeko moterys limpa pačios - pats jų kabinti jis tikrai nemoka. Merginos, pataisykit jeigu klystu, bet nemanau, kad jums patinka kai vaikinui penkis kartus pakartojat kažko nedaryti, bet šis vistiek tai padaro. Daktaro dinamito įsikrovimas į savo kuprinę buvo parodymas, kad šis žmogelis, kad ir kiek jis buvo talžomas gyvenimo, apie kai kuriuos dalykus nenutuokia ir tam tikrose vietose kaip reikiant perspaudžia. Loko gelbėjimas buvo savaime suprantamas dalykas, o po jo sekęs pokalbis irgi buvo neišvengiamas, bet vistiek vienas geriausių ir reikšmingiausių "Dingusių" istorijoje (apie abu šiuos faktorius kiek vėliau). Džekas šioje serijoje buvo tarp mažiausiai ką nors nuveikusių veikėjų ir tai paliko mane spėliojantį. Arba pora jo išsišokimų buvo bandymas parodyti ne itin racionalią daktaro pusę, arba desperatiškas scenaristų mėginimas bet kokiomis priemonėmis iškišti jį į pirmą planą. Noriu tikėti, kad tai buvo pirmasis variantas, nors, jei atmintis neapgauna, galiu ir klysti.

2013 m. birželio 12 d., trečiadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt trečia serija


Turbūt mėgstamiausias mano paties pasakymas yra tai, kad kiekvienas dalykas turi ir savų pliusų, ir minusų. Tai nėra teiginys, kuriuo galima vadovautis gyvenime (nebent jūs esat viskam labai abejingas ir taikot visada į vidurį), bet labai dažnai aš pagaunu save patį galvojant apie teigiamus ir neigiamus kokios nors srities aspektus. Tai dažnai padeda - galima objektyviai ir nemeluojant sau susidaryti normalią nuomonę apie ką nors ir vėliau ja vadovautis. Tačiau yra dalykų, kurių tokiais teoriniais apmąstymais nelabai ir apgalvosi. Kai kuriuos minusus ar pliusus galima suvokti tik juos pamačius prieš savo akis ir supratus, kad tu apie juos niekada nepagalvojai. Nors turėjai.

Privalau pasakyti, jog ši "Dingusių" serija mane pastatė į gana nepatogią situaciją. Tai sukėlė ne per daug akcentuota tema, o kažkokio efekto seriale ji irgi neturėjo. Bet susimąstyti privertė. Serialus aš visuomet giriu dėl to, kad ilgą laiką matome tuos pačius veikėjus ir juos gerai pažįstame. Tai suteikia gilumo, daugiau dramos ir psichologinių motyvų. Kuriam nors veikėjui dingus mes pasielvartaujame, bet ilgainiui priprantame. Bet šioje serijoje į priekį išlindęs Arztas atnešė problemą, kuri gali būti būdinga tik šiam serialui. Nepaisant to, kad visuomet žiūrint į tuos pačius veikėjus jų gyvenimus mes pažinome puikiai, tie patys veidai ilgainiui reiškė žiaurų serialo įspraudimą į rėmus ir jo sustabarėjimą.

2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Mad Men. Penktas sezonas

Pinigų karta, 2013 06 10

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo "Mad Men" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Neabejoju, kad kiekvienas jūsų pažįstate žmogų, kuris užsispyręs teigia, jog kitų pastabos jam neįdomu. Jis daro ką nori, eina kur nori ir nors kiti už tai jį peikia, jis apsimeta, kad jų negirdi. Esmė tame, kad tai netiesa - kiekvienas žmogus vienokiu ar kitokiu būdu reaguoja į aplinką ir stengiasi prie jos prisitaikyti, valingai ar nevalingai, bet taip tiesiog yra. Jeigu jis absoliučiai nekreipia dėmesio į aplinkinius, reiškiasi jam yra išsivysčiusi kažkokia patologija ir jam ne visi namie. Tuo tarpu menininkai su aplinka yra susiję glaudžiai, nepaisant to, jog jie kritikus pastoviai vadina ne itin maloniais žodžiais. Ir tada, kai menininkas pasiduoda išoriniams veiksniams, prasideda jo kelionė žemyn.

Nesusidarykit klaidingos nuomonės - aš kalbu toli gražu ne apie kritiką "Mad Men" link. Ketvirtasis šio serialo sezonas buvo jo neabejotinas pikas ir tai pripažino kiekvienas jį žiūrėjęs žiūrovas ar kino kritikas. Bėda buvo tame, kad šių žmonių nebuvo daug. Na gerai, kritikams šis serialas yra tiesiog analizavimo lobynas, tad jie prie šio serialo praleisdavo daug laiko. Bet paprastų žiūrovų čia buvo baisiai mažai. Norėtųsi kaltinti tai, jog "Mad Men" rodomi per antrarūšiu ilgai laikytą AMC kanalą, bet jau prieš metus ten pat "The Walking Dead" sukviesdavo tiek žmonių, kad pavydėti galėtų visi nemokami JAV kanalai. Taigi nepaisant to, jog dauguma kabelinių televizijų į reitingus didesnio dėmesio nekreipia, Matthew Weineris žengė gana keistą ir tik iš dalies nusisekusį žingsnį - į serialą įtraukti daugiau didžiosioms masėms skirtų elementų.

2013 m. birželio 8 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt antra serija


Pagrindinę televizijos teoriją turėtų mokėti (ar bent jau suprasti) kiekvienas serialus mėgstantis žmogus. Aš nesakau, kad mokų ją tobulai, tačiau kuriuos dalykus žinau, mėgstu pasidalinti ir su kitais. Vienas tokių dalykų (kurį miniu tikrai ne pirmą kartą) yra filler episode. Paprastai tariant, televizijai darant 16 ar 22 serijų sezoną (kabelinėse tai nutinka rečiau), kiekvieną savaitę istorijos vesti į priekį fiziškai neįmanoma - kartais scenaristai tiesiog numuša tempą ir kelias serijas per sezoną sukuria tiesiog todėl, kad reikia. Tokios serijos kartais būna labai geros (kaip kad šio sezono "The Walking Dead" serija "Clear"), tačiau dauguma jų, kaip ir privaloma, nepasako nieko (pavyzdžių yra tiek daug, kad nėra nuo ko pradėti). Tai yra natūralus procesas, ir nors jis žiūrovui nepatinka, reikia sutikti, kad procesas yra būtinas.

Tačiau tam visada yra laikas ir vieta. Užkemšamųjų serijų vieta yra labai aiški ir nesukelianti didesnio nusistebėjimo - jos dažniausiai būna įkišamos sezono viduryje, grubiai tariant tarp aštuntos ir šešioliktos serijos (ten jų daugiausia, pasitaiko ir kitur). Tada įsipareigojimai nebūna labai žiaurūs - sezono premjeros laukę žiūrovai jau yra patenkinti, o pabaiga dar tolokai, todėl įtampą pakelti laiko yra apsčiai. Visgi sezono pabaigoje, o ypač likus dvejoms serijoms, toks ėjimas negali būti suprantamas niekaip. Nežinau, ką sau galvojo "Dingusių" kūrėjai, bet kol kas šį ir draminiu, ir mistiniu aspektu itin gerą sezoną jie sugebėjo apkartinti serija, esančia visai ne savoje vietoje. O prie jos pridėjus ir Keitę, gauname vieną prasčiausių serijų kol kas.

2013 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Arrested Development. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "Arrested Development" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jau pasibaigusių serialų atgaivinimas yra vienas slidžiausių dalykų televizijoje, sukeliantis begalę kalbų. Iš vienos pusės, tai yra tiesiog tobulas komercinis manevras. Jeigu serialas anksčiau buvo itin populiarus (arba toks nebuvo, bet laikui bėgant šiuolaikinių technologijų dėka jį pamatė itin daug žmonių), jis gali mušti reitingų rekordus. Sugrįžimas sukels daug kalbų, visi atkreips dėmesį į projekto kūrėjus ir aktorius, o tai jiems bus tik į naudą.

Bet yra ir kita pusė - žiūrovai, kuriems iš to pasipelnyti yra sunku. Praėjus keliems metams ir susibėgus tai pačiai kūrybinei grupei, kažkas vis tiek bus kitaip. Jie jau bus turėję kitokių projektų, jų požiūris į viską bus kitoks ir serialas tiesiog nebebus toks pats, kokį pamilo publika. Toks apibūdinimas tinka visiems serialų atgaivinimams be išimties, jis tinka ir naujajam "Arrested Development".

Šis serialas buvo viena pirmųjų komedijų, kurias peržiūrėjau maratoniniu tempu. Ir aš iškart supratau, kad tobulesnės komedijos sukurti neįmanoma. "Arrested Development" aš įsimylėjau iš karto, kadangi tai buvo itin protingas, humoro prasme - neįtikėtinai juokingas ir labai universalus serialas.

Ir kadangi aš esu žiaurus priešininkas visų serialų atgaivinimų (filmai yra kas kita, bet apie tai vėliau), žinią apie AD sugrįžimą sutikau skeptiškai. Be abejo, aš jo labai laukiau ir visas serijas suvalgiau labai greitai, bet šis sezonas galėjo sugadinti visą serialo palikimą. Ką jis sėkmingai ir padarė.

2013 m. birželio 5 d., trečiadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt pirma serija


Meilė yra keistas dalykas ir aš jo jums aiškinti nenoriu. Kiekvienas ją supranta savaip, subjektyviai ir kalbos tos tikrosios, abipusės meilės tema bent jau man yra beprasmės. O populiariojoje kultūroje būtent tokia meilė pateikiama - vyras susitinka moterį, iš pradžių jie pykstasi, bet žino, kad vienas kitą myli. Tokios temos kokybės turi labai mažai ir intelektualesnius žiūrovus nelabai ir traukia. Bet žymiai didesnis šaltinis kokybei išgauti yra meilės variacijos, kurių yra įvairių, bet jos kažkodėl naudojamos itin retai. Viena tokių yra vieno žmogaus pasiaukojimas dėl mylimojo, nepaisant to, ar pastarasis tą patį darytų dėl tavęs.

Jeigu aš "Dingusių" nemačiusiam žmogui parodyčiau visų šio serialo veikėjų nuotrauką, ką jie parodytų kaip galimą meilės įsikūnijimą seriale? Tarp kitko, ką parodytų ir tie, kurie serialą yra matę? Kažkodėl nemanau, kad bent jau iš pradžių visų mintys suktųsi apie Saidą. Aš nieko nekaltinu - šis žmogus kalbant apie meilę bent jau vizualiai yra vienoje paskutiniųjų vietų. Tačiau jeigu jūs pagalvotumėte geriau, kone visas Saido gyvenimas yra susijęs su išskirtine meile, nebūdinga nei vienam iš serialo veikėjų. Praeityje šio žmogaus išreikšta meilė buvo nepalyginamai didesnis pasiaukojimo įrodymas nei bet koks romanas, kurį bandoma daryti su Keite ir Džeku ar Kler ir Čarliu. O ši serija kankintoją pavertė nenuverčiamu romantizmo simboliu negyvenamoje saloje.

2013 m. birželio 3 d., pirmadienis

Mad Men. Ketvirtas sezonas

Pinigų karta, 2013 06 06

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "Mad Men" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Permainos yra tai, kas leidžia žmonėms neužsistovėti vienoje vietoje ir judėti į priekį. Jos kuriam laikui sukrečia žmonių gyvenimus, įneša į juos chaoso, tačiau vėliau prie pasikeitimų apsiprantama. Tai galioja ne tik kalbant apie žmonių gyvenimus, tai galioja visur - neišskiriant ir kultūros. Permainos yra ypač aktualios televizijos serialams - kuo jie ilgiau užsitęsia, tuo labiau reikia atnešti ką nors naujo siekiant, jog žiūrovai kur nors nepabėgtų. Su permainų problema susidūrė visi serialai be išimties, tačiau vieniems jas įgyvendinti sekėsi geriau, kitiems - blogiau. Ketvirtasis "Mad Men" sezonas pademonstruoja tai, kas į televizijos istoriją gali įeiti labai ilgam - naujovės čia buvo įgyvendintos tiesiog tobulai.

Kažkada minėjau, kad su tokio pobūdžio serialu kaip šis aš nesu susidūręs. Čia nėra veiksmo, čia viskas ramu ir tvarkinga, o pagrindinės intrigos vyksta žmonių galvose. Seriale nėra šaudymų ar kokių nors žiaurių priešų, pasirengusių vienas kitą nudobti. Nes, pripažinkim, populiariausias permainų serialuose įgyvendinimo būdas yra paprasčiausias veikėjo nužudymas (arba mirtis, bet natūraliai tai pasitaiko rečiau). Taigi, kaip galima išbraukti iš serialo tuos, su kuo žiūrovai jau spėjo susigyventi ir apsiprasti, o ne gana to, tai reikia padaryti įtikinamai ir tikroviškai? Matthew Weineris, kardinaliai pakeisdamas serialo aplinką ir kai kuriuos jos veikėjus, į mus tėškė labai elementarų atsakymą.

2013 m. birželio 1 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimta serija


Mirtis kiekviename seriale užima itin svarbią vietą. Apie komedijas nekalbu, bet jeigu draminiame kūrinyje veikėjo išėjimas nėra sureikšminamas, kažką kūrėjai padarė baisiai blogai. Žinoma, kokio nors veikėjo numarinimas visada yra rimtas sprendimas - jei jis patiko žiūrovams, nuo to reitingai gali kaip reikiant nukentėti. Po to prie pokyčių priprantama, tačiau pramogos ieškantys žiūrovai ilgai gali būti supykę (normaliems kūrėjams tai nerūpi, tačiau reitingų siekimas yra žiaurus biznis). Iš serialo išmesti kokią nors svarbią poziciją užėmusį veikėją visuomet būna sunku, tačiau mirtį pateikus tam tikru būdu, nepatenkintų gali ir nelikti. O esmė tame, kad blogų būdų dabar pasitaiko retai - šis aspektas yra vienas tų, kurie metams bėgant televizijoje vis labiau tobulėjo ir dabar ką nors numarinant suklysti yra labai sunku. Tačiau čia apie senus būdus - nauji ir geri būdai atsiranda retai, bet čia - būtent apie vieną jų

"Dingę" savo pirmąją veikėjo mirtį pateikė tokiu stiliumi, kuris mane visą seriją privertė žiūrėti apšalusį. "Do No Harm" buvo toks meno kūrinys, kurį retai kada pamatome rimtuosiuose kabelinių serialuose, o mes jį išvydome seriale, kuriame pagrindinė mintis turėtų būti veiksmas. Pati mintis gal ir buvo akivaizdi, tačiau nelabai pamenu, kad ją būčiau matęs dar bent kuriame nors seriale. Žinoma, "Dingę" nėra paprastas serialas, tačiau šįkart buvo panaudota tai, apie ką televizija ir sukasi. Su šia drama per dvi dešimtis serijų jau spėjome susidraugauti ir ją pažinti, todėl kūrėjai galėjo leistis į eksperimentus bandant atrasti sau tinkamą kelią. Ir tie bandymai pasiteisino velniškai gerai.