2013 m. birželio 29 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Ketvirta serija

Gerus serialus nuo blogų skiria daugybė bruožų. Išskirti kažkurio jų nesinori, kadangi neturint vieno, kenčia ir visi kiti. Vienas tokių bruožų - pastovumas. Šis bruožas yra ypatingas tuo, kad jis veikia kraštutiniais atvejais. Jeigu nelabai suprantat, aiškinu. Pastovumas peno duoda ir geriems, ir blogiems serialams. Pirmųjų atveju viskas aišku - kokybė bus visada, kai tik įsijungsi ir galėsi ja džiaugtis kada tik nori. Antruoju atveju yra kiek sudėtingiau ir subjektyviau (kadangi tai yra dar viena mano teorija). Kiekvieną savaitę rodant panašų prastos kokybės kūrinį, žiūrovas ilgainiui prie jo pripranta ir per daug nereikalauja. Nes jei turėsi vieną gerą seriją ir po jos seks dešimt blogų, publika pamatys, kad būna ir geriau, ir ilgainiui atsisakys tokio laiko gaišimo.

Ar po pirmo sezono "Dingę" įėjo į geriausiųjų gretas, sunku pasakyt. Pastovumo prasme serialui sekėsi ne per geriausiai, bet tai pasireiškė tuo, jog buvo geros serijos ir buvo už jas visa galva geresnių. Sezonų pradžios visada yra sunkios ir įsivažiavimui reikia laiko, todėl kokybės svyravimų pamatyti galima net ir geriausiuose projektuose. Bėda tame, kad po šių keturių serijų labai jaučiasi, jog "Dingusių" amplitudė yra labai plati ir aukso vidurio surasti niekaip nepavyksta.

2013 m. birželio 28 d., penktadienis

Telemano savaitė #31


Mad Men. 6 sezonas. 13 serija
Spėlioti apie tai, kur pasuks serialai, man nepatinka, tačiau pasvajoti apie juos kaip nors plačiau mėgstu. Ir jau turbūt daugiau negu mėnesį ir mintyse, ir šiame bloge žodžiais tikėjausi, kad "Mad Men" sezono gale padarys kažką tokio, kas sutvarkys visą sezoną. Tikėjausi atsargiai ir tai buvo tarsi paprasta svajonė, tačiau ji išsipildė. Serija, kuri yra ne tik šio sezono, bet turbūt ir viso serialo absoliuti viršūnė (galbūt po "The Suitcase"), sezono nepadarė idealiu, tačiau jam suteikė prasmę. Juk aš dažnai skundžiausi, jog nesuprantu kokia yra šių naujųjų serijų esmė, bet dabar tapo absoliučiai aišku, kad viskas buvo daroma tik stengiantis dar labiau iškelti Diką į paviršių ir parodyti, kad toks žmogus kaip Donas tiesiog neegzistuoja. Šitas supratimas mane, kaip ir kiekvieną žiūrėjusį šią seriją, nutrenkė scenoje apie šokoladą. Aš gal ir pripažįstu, kad tai nėra geriausia "Mad Men" scena - "The Suitcase" rėkavimų nepralenks turbūt niekas, - tačiau ji nuo šiol yra mano mėgstamiausia. Visas monologas, sukurtas taip sklandžiai ir meniškai, turėjo nežmoniškos įtakos ne tik Dono vidiniam pasauliui, tačiau ir visam jo gyvenimui. Taip, serijoje buvo ir daugiau įvykių - važiavimas pirmyn ir atgal į Kaliforniją, gana gerai užbaigta Tedo ir Pegės istorija, Rodžerio įsiliejimas į savo sūnaus gyvenimą ir tas pats namo, kuriame užaugo Donas, atskleidimas. Tačiau viskas šioje serijoje buvo apie vieną tobulą sceną, daugeliui žmonių pakeitusią požiūrį į šį sezoną. 10/10

Under the Dome. 1 sezonas. 1 serija
Kadangi vasarą serialų yra nedaug, galiu sau leisti prabangą pradėti žiūrėti ir keletą naujų. "Under the Dome" buvo reklamuojamas jau prieš kelis mėnesius ir jis mane patraukė ne tiek dėl Stepheno Kingo knyga paremto kūrinio, ne tiek dėl Spielbergo vardo ar idėjos, kad žmonės yra įkalinti po dangčiu (knyga išėjo po "Simpsonų" filmo, tačiau Kingas yra įrodęs, jog tai yra jo idėja), o dėl Deano Norriso - vieno iš nepelnytai neįvertintų aktorių iš "Breaking Bad". Čia jis vaidina tam tikrą diktatorių ir Didysis Džimas kol kas čia yra kone vienintelis teigiamas dalykas. Veikėjų buvo pristatyta nežmoniškai daug, bet jie visi atrodo tokie nuspėjami, gražūs ir spindintys, kokie dažniausiai ir būna networkų dramose, todėl daug psichologijos galite nesitikėti. Iš karto buvo palikti ir atskleisti keli kabliukai, tarp kurių buvo ir labai keistas veikėjo pasikeitimas iš gero į blogą, žudiko ir jį priglaudusios žurnalistės sąsaja ar kažkokie slapti savivaldybės planai. Vienaip ar kitaip, įdomu tikrai buvo ir bent kelias serijas šito dalyko tikrai žadu pasižiūrėti. 5/10

Savaitės serialas - Mad Men

Savaitės scena - Mad Men. Donas ir šokolado fabrikas

Savaitės citata - Mad Men. 'Not great, Bob'

2013 m. birželio 26 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Trečia serija


Aš pats knygų neskaitau (jų esu perskaitęs tiek, kiek reikėdavo įvairiuose moksluose, tačiau malonumas man tai niekada nebuvo), bet mano pagrindinis pomėgis kone tiesiogiai yra su jomis susijęs. Juk serialuose viskas prasideda nuo scenarijaus - nėra tokių aktorių, kurie galėtų traukti kažkokį projektą kelis metus, dekoracijos irgi galiausiai nusibosta. Taigi serijos yra tarsi knygos skyriai, kuriuos privalo parašyti scenaristai. O gerus rašytojus išskiria visų labai vertinama savybė - kuo toliau einama į kūrinį, tuo labiau į jį reikia investuoti. Kitaip sakant, jeigu tų nustebinai skaitytoją praėjusiame skyriuje, privalai jį dar labiau nustebinti kitame. Taip galima apibrėžti tobulą kūrinį, bet tokių yra labai mažai (jeigu iš viso yra), tad tie, kas prisiartina prie tobulybės bent iš tolo, yra verti paminėjimo.

"Dingusių" scenaristai tokie ir yra. Ką aš visada žinojau apie šį serialą ir kas mane sugebėjo dar labiau nustebinti per pakartotinį žiūrėjimą yra tai, jog pirmasis sezonas nepadarė nieko. Gerai, nieko, palyginus su kitais sezonais. Pagrindinė priežastis, dėl kurios "Dingusių" debiutas yra taip giriamas, yra serialo naujoviškumas. Niekas dar nėra bandęs kažko panašaus ir tie neatrasti dalykai žiūrovus stebino. Plausto statymas, liuko atradimas, juodi dūmai ar Ruso yra neįtikėtini dalykai kažko panašaus iki tol nemačiusiam žmogui, bet yra menkniekiai, palyginus su galutiniu "Dingusių" pasauliu. O "Orientation" jį po visų tampymųsi pagaliau ir pradeda formuoti.

2013 m. birželio 25 d., antradienis

Hannibal. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "Hannibal" serijos.

Dažnai apie įvairius meno ar bet kurios srities šedevrus mes atsiliepiame kaip atsidūrusius tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Tai reiškia, kad, nepaisant didelių pastangų, įvairios aplinkybės kokiam nors kūriniui labai padėjo pasiekti tokių aukštumų. Šiuo atveju man labai patinka atkreipti dėmesį į serialą "Dingę". Niekas nesugebės nuginčyti, jog jeigu ne itin originali šio projekto idėja ir jau legendiniais tapę jos kūrėjai (Abramsas, Cuse'as, Lindelofas), serialas tikrai nebūtų susilaukęs tokios sėkmės. Tačiau jeigu "Dingę" būtų atsiradę anksčiau, tokio populiarumo jie nebūtų sulaukę vien todėl, kad dabar, technologijų amžiuje, žmonių kuriamos teorijos tik didino susidomėjimą šiuo serialu.

Žiūrint iš kitos pusės, yra ir daugybė kūrinių, kurie atsiduria ne ten, kur reikia, ir ne tada, kada reikia; geriausias pavyzdys - vis dar kuriamos situacijų komedijos, kurių laikas jau seniai praėjo. Tačiau šiame sezone pasirodęs "Hannibal" atsidūrė labai tinkamu laiku ir labai netinkamoje vietoje.

Šis serialas yra vienas iš nedaugelio, kurių pristatinėti nė nereikia. Žinoma, pastaruoju metu atsirado daugiau kūrinių, pasakojančių apie įvairių filmų ar knygų priešistores (prequels), o vienas žymesnių galėtų būti su "Psichopatu" susijęs "Bates Motel", bet Hanibalo istorijos žinomumo neperspjaus niekas. Jeigu yra nemažai žmonių, neskaičiusių knygos "Red Dragon", pagal kurios veikėjus serialas ir yra paremtas, serialo herojus tikrai pažinosite iš filmų "Avinėlių tylėjimas" ar "Hanibalas". O šiame seriale yra pasakojama būtent tai, kas įvyko prieš pirmąją knygą apie daktarą Lekterį.

2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

The Wire. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios "The Wire" antrojo sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Priežastis, dėl kurios kai kurie žmonės ar dalykai yra įvardijami geriausiais dažnai yra ne ta, kad jie padaro ką nors originaliai. Didžiausia pagarba yra užsitarnaujama tada, kai gerai yra padaroma tai, ko siekė daugybė žmonių iki tol ir tik dabar sugebėta padaryti ką nors itin gerai.

Juk pagalvokit - iki "Sopranų" atsiradimo JAV buvo visiškas filmų ar serialų susijusių su mafija bumas. Visi bandė įvairiausius būdus sukurti kažką panašaus į dar vieną "Krikštatėvį", bet Tonio Soprano nuotykiai visus tuos bandymus nubraukė rankos mostu. Aš neabejoju, kad pasikapsčius tokių pavyzdžių yra be galo daug (tuo pačiu ir nesakau, kad originalūs projektai negali būti geriausi), bet čia toliau kalbam apie "The Wire" - serialą, antruoju sezonu toliau keitusį nusikaltėlių gaudymo televizijoje žanrą.

Į subtilybes tarp eilučių velsimės kiek vėliau, tačiau pirmas čia į akis kritęs dalykas buvo labai netradicinis bruožas, šnekant apie policininkų gyvenimo vaizdavimą televizijoje. Antrajame sezone mes vėl susitinkame su tais pačiais pareigūnais, kurie prieš tai buvo sugavę kone didžiausius narkotikų platintojus Baltimorėje. Tačiau jie nėra ten, kur paprastai televizija įkiša kokius nors policijos didvyrius - praėjusiame sezone blizgėjusi komanda dabar išsibarsčiusi ir visi jos nariai dirba toli gražu ne tokį intriguojantį darbą, kokį dirbo prieš tai. Aš į šį faktorių žiūriu kaip į rimtą tikroviškumo apraišką - realiame gyvenime tai yra policininkų darbas, kurį jiems padarius jų niekas nenešios ant rankų ir nekurs apie juos legendų. Ilgainiui tave visi pamirš ir tau beliks atsiminti senus gerus laikus.

2013 m. birželio 22 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Antra serija

Visur gamtoje vyrauja balansas. Tai sakydamas nenoriu teigti, jog Žemėje vyrauja vidutinybės - tokių yra, tačiau yra ir daugybė kraštutinumų. Jeigu kas nors puikiai moka matematiką, kas nors jos tikrai ir nemoka (aš). Jeigu yra puikiai krepšinį žaidžiantis žmogus, yra ir toks, kuris niekad normaliai neišmoks driblingo ar niekad neįmes nuo vidurio linijos. Ir pastarasis žmogelis bus tas, kuris yra matematikos genijus. Iš populiariosios kultūros serialai šį pavyzdį iliustruoja geriausiai. Nekalbant apie visus legendinius produktus ("Sopranai", "The Wire", "Breaking Bad"), kurie visada išlaiko aukštą tempą, jeigu serialas pagamina kone idealią seriją, jis greitai duos ir nė iš tolo jai neprilygstantį kūrinį. Taigi kaip ir minėjau praėjusioje apžvalgoje, "Adrift" yra labai nekoks "Man of Science, Man of Faith" tęsinys.

Balansas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad buvo puikiai nuspręsta į vieną seriją nesukišti abiejų praėjusio sezono pabaigoje paliktų kabliukų. Jei pirmąją seriją būtume praleidę ir su Maiklu bei Sojeriu, ir su Džeku, tai pirmiesiems būtų buvę geriau, nes jų pasakojimas būtų suspaustas ir pasakyta tik pagrindinė mintis, o visas 40 minučių puikiai besitęsusi Džeko istorija būtų stipriai nukentėjusi. Taigi savo nuomonę, kad tokia serijų struktūra buvo puikus sumanymas, pagrįsti galiu nesunkiai - apie antrą sezoną pagalvojęs žmogus labai retai kada atsimena antrąją seriją, vis prisimindami sezono premjerą. Nei vienas kūrėjas nemėgsta, kai jo kūriniai yra pamiršti, tačiau tokie kontrastai yra geriau nei už žiūrovus potencialiai galėjusią nuvilti premjerą.

2013 m. birželio 21 d., penktadienis

Telemano savaitė #30


Mad Men. 6 sezonas. 12 serija
Šis "Mad Men" sezonas yra žymiai panašesnis į kokį nors procedūrinį serialą, kuris karts nuo karto sukuria gerą seriją, bet jis neturi istorijos, apie kurią viskas suktųsi. Jums gali atrodyti, kad tokių istorijų "Mad Men" turi, bet šį sezoną to tikrai nėra (vienintelis Bobis atnešė kažką įdomesnio). Nebent Weineris finalui palieka didžiausią žmonijos istorijoje siurprizą, šis sezonas buvo didžiulis nusivylimas, net lyginant su penktuoju. Tačiau tai man netrukdė mėgautis šia serija. "Mad Men" įtartinai padaugėjo linksmų ir lengvų serijų, kurios būna gana greitos ir dažnai stipriai pastumia reikalus į priekį, panašiai buvo ir šį kartą. Salės ir Gleno nuotykiai mokykloje buvo gana normali reakcija į tai, kad dukra pamatė, ką išdarinėja tėvas; ji tiesiog galvojo, jog ką gali jis, tą gali visi. Pyto ir Bobo santykiai man šiame sezone yra gana nenatūralus dalykas, bet pamatyti pirmojo žmogiškesnę pusę tikrai nepakenkė ir buvo gana gražus serijos motyvas. Ir, be abejo, kaip galima pamiršti sergančio Dono scenas, kurias kulminavo jo kūdikio verkimo imitavimas. Net neįsivaizduoju, kur keliauja "Mad Men", bet labai tikiuosi - kaip ir nuo pačios sezono pradžios, - jog paskutinė serija atpirks visas tas, kurios buvo konkretus stovėjimas vietoje. 8/10

Hannibal. 1 sezonas. 13 serija
Arba keičiuosi aš, arba stipriai keičiasi laikai, bet tikrai įtemptų serialų dabar man tiesiog nebėra. Paskutiniu metu įsitempęs ir labai susikaupęs serialą aš galėjau žiūrėti tik "Game of Thrones" šio sezono priešpaskutinės serijos metu ir tuomet, kai žiūrėjau "24 valandas". Dabar į šį sąrašą įrašau ir "Hannibal". Šis serialas man įtampos prasme dabar jis stovi žymiai aukščiau, nei anksčiau paminėtieji. Vien dėl to, kad jis, išvengdamas žudymų ir šaudymų, sugeba sukurti tokią atmosferą. Kuo mane labiausiai sužavėjo ši serija buvo tai, kad ne taip, kaip yra įprasta networkams, jog paskutinėje serijoje visi veikėjai peržengia ribas, šįkart jos buvo išlaikytos. Taip, Vilas išprotėjo turbūt galutinai, tačiau tai buvo tik laikinas užtemimas, vėliau jis ir vėl tapo tuo nežinančiu ką/ar jis ką nors padarė žmogeliu. Hanibalas irgi išbuvo ramus visą laiką, o jo apsiverkimas man nebuvo per daug netikėtas, bet nuo to bendra nuotaika pasidarė dar slogesnė. Ką jau kalbėti apie aktorių pasirodymus, kurie čia buvo neabejotinai geriausi per visą sezoną. Ir Mikkelsenas, ir Dancy, ir net tas pats Fishburne'as čia buvo tiesiog neįtikėtini. Kartu su "The Americans", tai - geriausia šių metų premjera. 10/10

Savaitės serialas - Hannibal

Savaitės scena - Hannibal. Paskutinė scena

Savaitės citata - Mad Men. 'I've got good news' 'What? You found a hooker who takes travelers' checks?'

2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Game of Thrones. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo "Game of Thrones" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kiekvienam serialui ilgainiui ateina laikas, kai tenka persilaužti į draminę pusę. Dažniausiai pirmieji sezonai - kad ir kokio žanro tai serialas bebūtų - būna skirti žiūrovo užkabinimui, kad šis bent jau įsijungtų televizorių visuomet tikėdamasis išvysti veiksmo prikimštą valandą. Pirmaisiais sezonais dažnai būna daug netikėtų posūkių ir, žinoma, veiksmo, tad dažniausiai yra daroma taip, kad žiūrovui būtų įdomu. Bet vėliau įvyksta persilaužimas, kuris dažniausiai yra pastebimas paėmus kurį nors sezoną atskirai, jis tiesiog negali įvykti per vieną seriją ar sceną. O persiritus į dramą, rizika žiūrovų praradimui iškyla labai didelė.

Veiksmo prasme, pirmieji du "Game of Thrones" sezonai buvo tiesiog stulbinantys. Didžiuliai mūšiai, netikėtos mirtys ir visokie antgamtiniai dalykai tikrai privertė pamilti šį serialą ir knygas skaičiusius, ir neskaičiusius (tokius kaip aš) žmones. Supraskite mane teisingai - aš jokiu būdu nesakau, kad trečiajame sezone veiksmo nebeliko ir pastoviai matėme tik kokius nors graudžius dialogus. Taip tikrai nebuvo, bet jėgų santykis kiek pasikeitė. "Game of Thrones" tempą kiek sulėtino ir tai tikrai pasijautė.

Vėlgi, tai galima įvertinti tik pažvelgus bendrai į visą praėjusį sezoną. Taip, jis prasidėjo labai lėtai ir pirmosiomis serijomis kažko įsimintino tikrai neįvyko, bet tai būdavo ir ankstesniuose šio serialo sezonuose. "Game of Thrones" turi nežmonišką kiekį veikėjų, kurį visada vis papildo ir pirmosios serijos visuomet būna skiriamos jų supažindinimui.

Whaddya gonna do?


Kovo pradžioje šiame bloge baigiau savo "Sopranų" apžvalgas. Šis serialas mane sužavėjo iki tokio lygio, kad jį pradėjau rekomenduoti visiems iš eilės (lygiai kaip ir dariau po to, kai peržiūrėjau "Breaking Bad"). Taip, "Sopranus" buvo girdėję visi aplinkui ir su savo rekomendacijomis aš atrodžiau tikrai keistai, tačiau labai nedaugelis šį serialą buvo iš tikrųjų matę. Galiausiai sugebėjau į "Sopranų" žiūrėjimą įkalbėti vieną pažįstamą ir po kelių dienų jis man pasakė vieną dalyką. "Neįdomu, nes viskas čia yra tik apie vieną žmogų".

Tą vietą apie neįdomumą praleiskim - čia yra subjektyvus dalykas, dėl kurio ginčytis beprasmiškai galima valandų valandas. Esmė tame, kad "Sopranai" buvo serialas apie Tonį Soprano. Čia buvo daugybė antro plano veikėjų - jaunasis Kristoferis, žmona Karmela, problematiškas sūnus AJ, - bet kad ir ką jie bedarydavo, visi jie galiausiai atsidurdavo pas Tonį.

Stiprių ir aiškių pagrindinių veikėjų televizijoje iki "Sopranų" buvo nemažai, bet tokio veikėjo, kokį sukūrė Davidas Chase'as ir žmogus, dėl kurio aš čia ir rašau - Jamesas Gandolfini, - mes nematėme niekur. Tonis Soprano buvo pirmasis ir ryškiausias antiherojus televizijoje, kas ir padarė "Sopranus" tokiais išskirtiniais.

2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Pirma serija

Yra tokia kategorija kūrinių, kurie yra vadinami tam tikro žanro pradininkais. Jų yra visose meno sferose - ekspertas nesu, bet tikrai žinau, kad ir literatūroje, ir dailėje, ir muzikoje yra tie pirmieji autoriai, davę pradžią visiems panašiems šio tipo kūriniams. Kadangi mes čia kalbam apie nufilmuotą pasaulį, jis nėra kažkokia išimtis - iki kai kurių kūrinių išėjimo kinas ir televizija toli gražu nebuvo tokie, kokius dabar yra įprasta matyti. Pavyzdžių žinote patys ir jų tikrai yra įvairiausių, tačiau man visuomet buvo įdomu pasikapstyti kiek giliau. Nes tie pradininkai praktiškai neturėdavo absoliučiai jokio atramos taško, jokio pavyzdžio, kuriuo būtų galima remtis kuriant tam tikrą produktą, ir visgi jis būdavo sukuriamas tokio aukšto lygio, kad jo pasekėjai galėdavo tik varvinti seilę. Antrojo "Dingusių" sezono premjera "Man of Science, Man of Faith" yra būtent tokia.

Aš nenoriu spekuliuoti koks yra šio serialo žanras. Ar tai drama, ar mistika, ar romantika - čia yra visko, lygiai kaip ir kituose kūriniuose. Tačiau širdyje mes jaučiam, kad toks dalykas kaip "Dingę" yra naujo ir nepaaiškinamo žanro, kurį dabar pastoviai bandoma atkartoti, pradininkas. Tokio lygio intrigos prieš pirmąjį serialo sezoną nebuvo matęs niekas (kažkur šalia gal buvo tuomet itin populiarios "24 valandos") ir serialo kūrėjai tiesiog pakeitė žmonių supratimą apie televiziją tiek, kad dabar žiūrint serialus žmonės kiekvienos serijos pabaigoje laukia kažkokio kabliuko. Nei "Sopranai", nei "The Wire", nei procedūriniai serialai tokių dalykų paprasčiausiai nedarydavo. Bet pirmojo sezono serijos buvo niekas palyginus su jo pabaiga. Ji buvo tai, dėl ko 23 serijas pastoviai buvo keliama įtampa ir atrodė, jog didžiausia serialo paslaptis bus atskleista. Bet žiūrovai negavo NIEKO ir buvo priversti laukti kelių mėnesių iki naujų serijų. Premjeros rezultatas - auditorija, kurios "Dingę" daugiau niekada ir nesutraukė bei geriausia iki tol serialo serija.

2013 m. birželio 17 d., pirmadienis

The Wire. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "The Wire" serijos.

Amerikietiškų serialų istorija yra gana aiški - labai ilgą laiką joje karaliavo paprastos situacijų komedijos, skirtos paprastam laiko praleidimui. Dramos tarp jų patekdavo retai, o jei taip atsitikdavo, jų kokybė - palyginus su mūsų dienomis - būdavo apverktina. Tačiau maždaug devintajame dešimtmetyje prasidėjo dramų bumas, o jų karalius buvo istorijos apie policininkus ir nusikaltėlius. Tiksliai pasakyti kas pradėjo šį žanrą negalima, tačiau ilgainiui jis tapo tokiu nuvalkiotu, kad buvo išsemtos visos jo temos ir originalumo prasme policininkų nuotykiai tikrai nespindėjo. Nesuklyskit - su visais CSI, NCIS ir kitais procedūriniais serialas šis žanras reitingų prasme klesti kaip reikiant, bet prieš daugiau nei dešimt metų pasirodęs serialas įrodė, jog ši tema kokybės prasme yra tiesiog aukso gysla.

Jeigu dar nesate su tuo susidūrę, ilgainiui įsitikinsite, jog visuomenėje, kad ir kokia pasidalinusi ji bebūtų, geriausiais yra pripažįstami du serialai - "Sopranai" ir "The Wire". Abu jie pasirodė HBO aukso amžiuje (tiesa, Tonis Soprano kartu su "Oz" jį ir pradėjo) ir abu pasižymėjo ypatingai spalvingais veikėjais ir temomis, iki kurių lygio iki šiol bent kažkiek priartėję yra vos keli serialai. Tarp abiejų kūrinių fanų verda žiaurūs ginčai kuris yra geresnis, tačiau reikia suprasti, jog mes turime du praktiškai tobulus produktus, sukėlusius revoliuciją televizijoje ir visiems laikams įėjusius į jos istoriją. Todėl čia - tik apie "The Wire".

2013 m. birželio 16 d., sekmadienis

Viskas apgalvota: kiečiausi serialų kūrėjai

Kalbu ne apie įprastus showrunnerius, kurie taipogi būna atsakingi už visą kūrybinį procesą serialuose, tačiau jie gali būti priskirti tam serialui jau gerokai įsibėgėjus. Kalbu apie žmones, kurie su serialu buvo (ar vis dar yra) nuo A iki Z. Jie jį sugalvojo, jie jį kūrė, jie jam padarė didžiulę įtaką visomis prasmėmis. Aš į tokius kūrėjus žiūriu kaip į žmones, sugebančius išreikšti savo mintis per veikėjus ir jų dialogus, ir kadangi aš pats save laikau gan savanaudišku žmogumi, tokiais žmonėmis aš tikrai žaviuosi. Vėlgi, sąrašas yra gana subjektyvus, tačiau paskutinieji keturi mano aprašyti žmonės yra visuotinai pripažįstami geriausiais serialų kūrėjais, todėl mano nuomone kliautis nedraudžiu.

Louis CK (Louie)
Šviežiausias kūrėjas iš šio sąrašo (nors girdėję jūs jį esate tikrai daugiausiai), tačiau vienu jau prieš tai minėtu aspektu visus kitus jis lenkia labai stipriai - didesnį egoistą sunku ir surasti. Kas dar gali pasigirti serialu, kurio pavadinimas yra kūrėjo vardas, kūrėjas vaidina pats save, rašo ir režisuoja visas serijas, o retkarčiais su savo laptopu užsiima ir montažu. Nuėjęs pasiūlyti serialo idėją jis irgi nesielgė taip, kaip turėtų būti įprasta kitiems serialų kūrėjams. CK žinojo, kad jo idėja visiems patiks, todėl jis iškart išdėstė savo sąlygas, tarp kurių buvo ir visiška kūrybos laisvė (kanalo vadovai paprastai peržiūri visas serijas ir jas kaip nors redaguoja - čia tokio dalyko nėra) bei 250k dolerių už seriją. Serijas jis irgi kuria jam patogiu metu - pusę savaitės jis prižiūri savo dukras iš buvusios santuokos ir tuo metu jis tiesiog atsisako filmuotis. Egoistas? Taip. Įžūlus? Taip. Bet šių bruožų dėka turime komediją, kokios pasaulis nematė jau labai seniai.

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt ketvirta serija

Štai dėl ko aš pradėjau daryti šias apžvalgas - tokių serijų aš pasiilgau ir nemačiau niekur kitur. Įtampa, įspūdingumas (be kokių nors šaudymų ar gaudymų) bei netikėtumo faktorius paskutinėje "Dingusių" pirmo sezono serijoje yra nepralenkiamas. Ir aš visiems visada sakiau, jog tik nuo šios serijos prasideda visas serialo gyvenimas - įvykiai, vedę link "Exodus", buvo labai reikalingi, bet tik dabar viską galima pradėti labai rimtai. Visko čia yra nežmoniškai daug ir kiekvienas veikėjas gavo bent kažkiek laiko, todėl nusprendžiau pabandyti struktūrą, bandydamas į šią seriją pažvelgti iš veikėjų perspektyvos - kiekvienam jų skiriu po pastraipą (surašymo eilė jų svarbai ar mano nuomonei apie juos įtakos neturi).

Džekas. Ne be reikalo rašiau, kad prie Džeko moterys limpa pačios - pats jų kabinti jis tikrai nemoka. Merginos, pataisykit jeigu klystu, bet nemanau, kad jums patinka kai vaikinui penkis kartus pakartojat kažko nedaryti, bet šis vistiek tai padaro. Daktaro dinamito įsikrovimas į savo kuprinę buvo parodymas, kad šis žmogelis, kad ir kiek jis buvo talžomas gyvenimo, apie kai kuriuos dalykus nenutuokia ir tam tikrose vietose kaip reikiant perspaudžia. Loko gelbėjimas buvo savaime suprantamas dalykas, o po jo sekęs pokalbis irgi buvo neišvengiamas, bet vistiek vienas geriausių ir reikšmingiausių "Dingusių" istorijoje (apie abu šiuos faktorius kiek vėliau). Džekas šioje serijoje buvo tarp mažiausiai ką nors nuveikusių veikėjų ir tai paliko mane spėliojantį. Arba pora jo išsišokimų buvo bandymas parodyti ne itin racionalią daktaro pusę, arba desperatiškas scenaristų mėginimas bet kokiomis priemonėmis iškišti jį į pirmą planą. Noriu tikėti, kad tai buvo pirmasis variantas, nors, jei atmintis neapgauna, galiu ir klysti.

2013 m. birželio 14 d., penktadienis

Telemano savaitė #29


Game of Thrones. 3 sezonas. 10 serija
Ko aš labiausiai nemėgstu sezonų finaluose? Ačiū, kad paklausėt. Taip, tai yra maždaug tai, ką ir padarė "Game of Thrones" - investavimas vien į ateitį. Galima puikiai suprasti, kad tai yra serialas, kuris turi tikslą ir link jo eina, todėl judėjimas į priekį turi vykti visada. Bet suprantat, visos situacijos būna skirtingos. Daugeliu atveju paskutinės sezonų serijos man labiausiai patinka tokios, kurios uždaro visas vykusias siužeto linijas ir palieka bent kelis kabliukus, o šįkart tokia struktūra buvo tiesiog būtina. Dabar visą seriją buvo prasimalta keliant įtampą ir siekiant prisukti tas 50 minučių, šnekant apie labai abstrakčius dalykus ir tiesiog gyvenant atostogų nuotaikom. Ko GoT labiausiai reikėjo šią savaitę, buvo reagavimas į žiaurias žinias, kurios veikėjus privalėjo nustebinti daugiau negu mus. Tačiau vienintelis į šią situaciją rimčiau reagavęs žmogus buvo Sansa, bet to ir buvo galima tikėtis, todėl rimtesnio draminio akcento čia tiesiog nebuvo. Ne kartą minėjau, kad GoT negali leisti sau prabangos gyventi vien ateitimi, kadangi serijų skaičius pas juos yra labai ribotas, juolab kad kitame sezone viską žiūrovams vis tiek reikės priminti. 6/10

Mad Men. 6 sezonas. 11 serija
Pagrindinis dalykas, kuris vežė šį, labai vidutinišką "Mad Men" sezoną į priekį, buvo savotiškos paslaptys, kurios būdavo tik dar labiau sustiprinamos po įvairių fanų teorijų. Tiesą sakant, paskutinėmis savaitėmis tik galvodamas apie tas teorijas žiūrėdavau "Mad Men" serijas, kurios tikrai nebuvo kažkuo ypatingos. Bet liko tik dvi serijos, o tos paslaptys išaiškėjo, ir tikrai ne tokiu būdu, kokiu tikėjausi. Galima sakyti, kad Weineris pastaruoju metu išsėmė visą savo originalumą ir planavimą, kadangi kažko išskirtinio čia nebuvo. Kad Megan gyva nebuvo per didelis siurprizas, todėl priekaištų šioje vietoje neturiu. Bobis - gėjus? Ne šnipas, ne žudikas, ne agentas - gėjus. Ir visa tai yra po to, kai jis įkyriai lindo prie Pyterio ir Dono bei vaikščiojo su kažkokiais neaiškios paskirties šortais? Per daug aiškus variantas, juolab kad Salą mes jau turėjom, todėl kažką naujo išspausti šioje vietoje bus sudėtinga. Be abejo, geriausia šios serijos dalis buvo Salės (kuri labai ilgai buvo dingusi iš ekranų ir buvo sugrąžinta per daug staigiai, bet už tai atleisim) pamatytos tėvelio linksmybės. Kaip tai traumavo vaiką, man nėra per daug įdomu, bet tai, kaip elgėsi Donas, kartu yra ir viena linksmesnių, ir sudėtingesnių serijų šį sezoną. 7/10

2013 m. birželio 12 d., trečiadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt trečia serija


Turbūt mėgstamiausias mano paties pasakymas yra tai, kad kiekvienas dalykas turi ir savų pliusų, ir minusų. Tai nėra teiginys, kuriuo galima vadovautis gyvenime (nebent jūs esat viskam labai abejingas ir taikot visada į vidurį), bet labai dažnai aš pagaunu save patį galvojant apie teigiamus ir neigiamus kokios nors srities aspektus. Tai dažnai padeda - galima objektyviai ir nemeluojant sau susidaryti normalią nuomonę apie ką nors ir vėliau ja vadovautis. Tačiau yra dalykų, kurių tokiais teoriniais apmąstymais nelabai ir apgalvosi. Kai kuriuos minusus ar pliusus galima suvokti tik juos pamačius prieš savo akis ir supratus, kad tu apie juos niekada nepagalvojai. Nors turėjai.

Privalau pasakyti, jog ši "Dingusių" serija mane pastatė į gana nepatogią situaciją. Tai sukėlė ne per daug akcentuota tema, o kažkokio efekto seriale ji irgi neturėjo. Bet susimąstyti privertė. Serialus aš visuomet giriu dėl to, kad ilgą laiką matome tuos pačius veikėjus ir juos gerai pažįstame. Tai suteikia gilumo, daugiau dramos ir psichologinių motyvų. Kuriam nors veikėjui dingus mes pasielvartaujame, bet ilgainiui priprantame. Bet šioje serijoje į priekį išlindęs Arztas atnešė problemą, kuri gali būti būdinga tik šiam serialui. Nepaisant to, kad visuomet žiūrint į tuos pačius veikėjus jų gyvenimus mes pažinome puikiai, tie patys veidai ilgainiui reiškė žiaurų serialo įspraudimą į rėmus ir jo sustabarėjimą.

2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Mad Men. Penktas sezonas

Pinigų karta, 2013 06 10

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo "Mad Men" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Neabejoju, kad kiekvienas jūsų pažįstate žmogų, kuris užsispyręs teigia, jog kitų pastabos jam neįdomu. Jis daro ką nori, eina kur nori ir nors kiti už tai jį peikia, jis apsimeta, kad jų negirdi. Esmė tame, kad tai netiesa - kiekvienas žmogus vienokiu ar kitokiu būdu reaguoja į aplinką ir stengiasi prie jos prisitaikyti, valingai ar nevalingai, bet taip tiesiog yra. Jeigu jis absoliučiai nekreipia dėmesio į aplinkinius, reiškiasi jam yra išsivysčiusi kažkokia patologija ir jam ne visi namie. Tuo tarpu menininkai su aplinka yra susiję glaudžiai, nepaisant to, jog jie kritikus pastoviai vadina ne itin maloniais žodžiais. Ir tada, kai menininkas pasiduoda išoriniams veiksniams, prasideda jo kelionė žemyn.

Nesusidarykit klaidingos nuomonės - aš kalbu toli gražu ne apie kritiką "Mad Men" link. Ketvirtasis šio serialo sezonas buvo jo neabejotinas pikas ir tai pripažino kiekvienas jį žiūrėjęs žiūrovas ar kino kritikas. Bėda buvo tame, kad šių žmonių nebuvo daug. Na gerai, kritikams šis serialas yra tiesiog analizavimo lobynas, tad jie prie šio serialo praleisdavo daug laiko. Bet paprastų žiūrovų čia buvo baisiai mažai. Norėtųsi kaltinti tai, jog "Mad Men" rodomi per antrarūšiu ilgai laikytą AMC kanalą, bet jau prieš metus ten pat "The Walking Dead" sukviesdavo tiek žmonių, kad pavydėti galėtų visi nemokami JAV kanalai. Taigi nepaisant to, jog dauguma kabelinių televizijų į reitingus didesnio dėmesio nekreipia, Matthew Weineris žengė gana keistą ir tik iš dalies nusisekusį žingsnį - į serialą įtraukti daugiau didžiosioms masėms skirtų elementų.

2013 m. birželio 8 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt antra serija


Pagrindinę televizijos teoriją turėtų mokėti (ar bent jau suprasti) kiekvienas serialus mėgstantis žmogus. Aš nesakau, kad mokų ją tobulai, tačiau kuriuos dalykus žinau, mėgstu pasidalinti ir su kitais. Vienas tokių dalykų (kurį miniu tikrai ne pirmą kartą) yra filler episode. Paprastai tariant, televizijai darant 16 ar 22 serijų sezoną (kabelinėse tai nutinka rečiau), kiekvieną savaitę istorijos vesti į priekį fiziškai neįmanoma - kartais scenaristai tiesiog numuša tempą ir kelias serijas per sezoną sukuria tiesiog todėl, kad reikia. Tokios serijos kartais būna labai geros (kaip kad šio sezono "The Walking Dead" serija "Clear"), tačiau dauguma jų, kaip ir privaloma, nepasako nieko (pavyzdžių yra tiek daug, kad nėra nuo ko pradėti). Tai yra natūralus procesas, ir nors jis žiūrovui nepatinka, reikia sutikti, kad procesas yra būtinas.

Tačiau tam visada yra laikas ir vieta. Užkemšamųjų serijų vieta yra labai aiški ir nesukelianti didesnio nusistebėjimo - jos dažniausiai būna įkišamos sezono viduryje, grubiai tariant tarp aštuntos ir šešioliktos serijos (ten jų daugiausia, pasitaiko ir kitur). Tada įsipareigojimai nebūna labai žiaurūs - sezono premjeros laukę žiūrovai jau yra patenkinti, o pabaiga dar tolokai, todėl įtampą pakelti laiko yra apsčiai. Visgi sezono pabaigoje, o ypač likus dvejoms serijoms, toks ėjimas negali būti suprantamas niekaip. Nežinau, ką sau galvojo "Dingusių" kūrėjai, bet kol kas šį ir draminiu, ir mistiniu aspektu itin gerą sezoną jie sugebėjo apkartinti serija, esančia visai ne savoje vietoje. O prie jos pridėjus ir Keitę, gauname vieną prasčiausių serijų kol kas.

2013 m. birželio 7 d., penktadienis

Telemano savaitė #28


Game of Thrones. 3 sezonas. 9 serija
Man darbo praktiškai neliko. Visi užsieniečiai ir visi lietuviai jau išanalizavo šią seriją, bet pakalbėti man vistiek norisi. Džiaugiuosi, kad tris metus išgyvenau nežinodamas, kas laukia "The Rains of Castamere", nes tai buvo turbūt didžiausias pastarųjų metų siurprizas televizijoje. Kad serijos pabaigoje laukia kažkas žiauraus aš nesitikėjau, bet mane labiau nustebino tai, kad didžioji serijos dalis buvo nelabai reikšminga, kas buvo kiek keista, žinant, kad liko vos viena serija. Kažkas kažkur pasislepia, kažkas pabėga, kažkas kelia vestuves. Ir net užsidarius toms durims nesupratau, kad kraujo čia bus tikrai nemažai. Tačiau kas bus po Robo ir jo motinos nužudymo aš nežinau. Jų praradimas buvo labiau statomas ant netikėtumo ir tokios audringos reakcijos sulaukė ne dėl to, kad jie būtų buvę itin svarbūs veikėjai. Emocine prasme, nei Robas, nei Catelyn nebuvo fanų numylėtiniai (nebent jie buvo mėgstami vien dėl to, kad yra Starkai) ir jų praradimas ateityje neturėtų jaustis. Siurprizas - taip, labai didelis ir apie šią seriją bus kalbama labai ilgai, bet ar po kokios nors scenos bus kalbama apie tai, ką čia būtų daręs Robas? Nemanau. Susilaikau nuo išankstinių spėliojimų ir dėl paskutinės serijos. Norėčiau sakyti, kad ji nenustebins taip, kaip ši, bet tikėtis verta. Žiūrėdamas didžiąsias HBO dramas - "Sopranus", "The Wire" - pripratau, kad didžiausias veiksmas vyksta priešpaskutinėje sezono serijoje, tačiau "Game of Thrones" jų turi tiek nedaug, kad paskutinę seriją skirti atsisveikinimui su veikėjais yra tiesiog per didelė prabanga. 10/10

Mad Men. 6 sezonas. 10 serija
Kol kas sunku pasakyti kaip vėliau bus vertinamas šis sezonas, bet įtariu, kad jo lygis gali būti labai panašus ar netgi žemesnis už penktąjį sezoną. Tačiau kad jis įeis į istoriją kaip keisčiausias iš "Mad Men" - faktas. Weineris jau labai drąsiai naudojasi Dono vaizduote ir tai man patinka vis mažiau. Toks dalykas po nedaug yra tikrai pakenčiamas ir atnešantis į serialą nemažai gero, bet kai haliucinacijos jau yra kas antroje serijoje, tuo yra per daug piktnaudžiaujama. Ši serija buvo viena tų laisvesnių "Mad Men" valandų, kur kurioziškų situacijų būna nemažai ir dažnai galima net pasijuokti. Rodžeris tarp hipių ir labai jau jautraus ir visais aplinkui pasitikinčio Tedo šnekos buvo gana linksmi momentai. Tiesa, nemanau, kad serialas suteikia pakankamai dėmesio kompanijų susijungimui - visgi tai kol kas yra didžiausias įvykis šiame sezone, bet kai tik prie jo priartėjama, vėl grįžtama prie Dono lėbavimų. Beje, čia jums pamąstymui - Megan jau gali būti mirus, kaip teigia ši fanų teorija (kurių pastaruoju metu labai padaugėjo). Aš nemanau, kad "Mad Men" gali labai daug užsižaisti su paranormaliais reiškiniais, bet kad panašaus siurprizo galime sulaukti sezono pabaigoje - pilnai tikiu. Bet ši teorija man jau įstrigo. 7/10

2013 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Arrested Development. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "Arrested Development" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jau pasibaigusių serialų atgaivinimas yra vienas slidžiausių dalykų televizijoje, sukeliantis begalę kalbų. Iš vienos pusės, tai yra tiesiog tobulas komercinis manevras. Jeigu serialas anksčiau buvo itin populiarus (arba toks nebuvo, bet laikui bėgant šiuolaikinių technologijų dėka jį pamatė itin daug žmonių), jis gali mušti reitingų rekordus. Sugrįžimas sukels daug kalbų, visi atkreips dėmesį į projekto kūrėjus ir aktorius, o tai jiems bus tik į naudą.

Bet yra ir kita pusė - žiūrovai, kuriems iš to pasipelnyti yra sunku. Praėjus keliems metams ir susibėgus tai pačiai kūrybinei grupei, kažkas vis tiek bus kitaip. Jie jau bus turėję kitokių projektų, jų požiūris į viską bus kitoks ir serialas tiesiog nebebus toks pats, kokį pamilo publika. Toks apibūdinimas tinka visiems serialų atgaivinimams be išimties, jis tinka ir naujajam "Arrested Development".

Šis serialas buvo viena pirmųjų komedijų, kurias peržiūrėjau maratoniniu tempu. Ir aš iškart supratau, kad tobulesnės komedijos sukurti neįmanoma. "Arrested Development" aš įsimylėjau iš karto, kadangi tai buvo itin protingas, humoro prasme - neįtikėtinai juokingas ir labai universalus serialas.

Ir kadangi aš esu žiaurus priešininkas visų serialų atgaivinimų (filmai yra kas kita, bet apie tai vėliau), žinią apie AD sugrįžimą sutikau skeptiškai. Be abejo, aš jo labai laukiau ir visas serijas suvalgiau labai greitai, bet šis sezonas galėjo sugadinti visą serialo palikimą. Ką jis sėkmingai ir padarė.

2013 m. birželio 5 d., trečiadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimt pirma serija


Meilė yra keistas dalykas ir aš jo jums aiškinti nenoriu. Kiekvienas ją supranta savaip, subjektyviai ir kalbos tos tikrosios, abipusės meilės tema bent jau man yra beprasmės. O populiariojoje kultūroje būtent tokia meilė pateikiama - vyras susitinka moterį, iš pradžių jie pykstasi, bet žino, kad vienas kitą myli. Tokios temos kokybės turi labai mažai ir intelektualesnius žiūrovus nelabai ir traukia. Bet žymiai didesnis šaltinis kokybei išgauti yra meilės variacijos, kurių yra įvairių, bet jos kažkodėl naudojamos itin retai. Viena tokių yra vieno žmogaus pasiaukojimas dėl mylimojo, nepaisant to, ar pastarasis tą patį darytų dėl tavęs.

Jeigu aš "Dingusių" nemačiusiam žmogui parodyčiau visų šio serialo veikėjų nuotrauką, ką jie parodytų kaip galimą meilės įsikūnijimą seriale? Tarp kitko, ką parodytų ir tie, kurie serialą yra matę? Kažkodėl nemanau, kad bent jau iš pradžių visų mintys suktųsi apie Saidą. Aš nieko nekaltinu - šis žmogus kalbant apie meilę bent jau vizualiai yra vienoje paskutiniųjų vietų. Tačiau jeigu jūs pagalvotumėte geriau, kone visas Saido gyvenimas yra susijęs su išskirtine meile, nebūdinga nei vienam iš serialo veikėjų. Praeityje šio žmogaus išreikšta meilė buvo nepalyginamai didesnis pasiaukojimo įrodymas nei bet koks romanas, kurį bandoma daryti su Keite ir Džeku ar Kler ir Čarliu. O ši serija kankintoją pavertė nenuverčiamu romantizmo simboliu negyvenamoje saloje.

2013 m. birželio 3 d., pirmadienis

Mad Men. Ketvirtas sezonas

Pinigų karta, 2013 06 06

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "Mad Men" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Permainos yra tai, kas leidžia žmonėms neužsistovėti vienoje vietoje ir judėti į priekį. Jos kuriam laikui sukrečia žmonių gyvenimus, įneša į juos chaoso, tačiau vėliau prie pasikeitimų apsiprantama. Tai galioja ne tik kalbant apie žmonių gyvenimus, tai galioja visur - neišskiriant ir kultūros. Permainos yra ypač aktualios televizijos serialams - kuo jie ilgiau užsitęsia, tuo labiau reikia atnešti ką nors naujo siekiant, jog žiūrovai kur nors nepabėgtų. Su permainų problema susidūrė visi serialai be išimties, tačiau vieniems jas įgyvendinti sekėsi geriau, kitiems - blogiau. Ketvirtasis "Mad Men" sezonas pademonstruoja tai, kas į televizijos istoriją gali įeiti labai ilgam - naujovės čia buvo įgyvendintos tiesiog tobulai.

Kažkada minėjau, kad su tokio pobūdžio serialu kaip šis aš nesu susidūręs. Čia nėra veiksmo, čia viskas ramu ir tvarkinga, o pagrindinės intrigos vyksta žmonių galvose. Seriale nėra šaudymų ar kokių nors žiaurių priešų, pasirengusių vienas kitą nudobti. Nes, pripažinkim, populiariausias permainų serialuose įgyvendinimo būdas yra paprasčiausias veikėjo nužudymas (arba mirtis, bet natūraliai tai pasitaiko rečiau). Taigi, kaip galima išbraukti iš serialo tuos, su kuo žiūrovai jau spėjo susigyventi ir apsiprasti, o ne gana to, tai reikia padaryti įtikinamai ir tikroviškai? Matthew Weineris, kardinaliai pakeisdamas serialo aplinką ir kai kuriuos jos veikėjus, į mus tėškė labai elementarų atsakymą.

2013 m. birželio 1 d., šeštadienis

Dingę. Pirmas sezonas. Dvidešimta serija


Mirtis kiekviename seriale užima itin svarbią vietą. Apie komedijas nekalbu, bet jeigu draminiame kūrinyje veikėjo išėjimas nėra sureikšminamas, kažką kūrėjai padarė baisiai blogai. Žinoma, kokio nors veikėjo numarinimas visada yra rimtas sprendimas - jei jis patiko žiūrovams, nuo to reitingai gali kaip reikiant nukentėti. Po to prie pokyčių priprantama, tačiau pramogos ieškantys žiūrovai ilgai gali būti supykę (normaliems kūrėjams tai nerūpi, tačiau reitingų siekimas yra žiaurus biznis). Iš serialo išmesti kokią nors svarbią poziciją užėmusį veikėją visuomet būna sunku, tačiau mirtį pateikus tam tikru būdu, nepatenkintų gali ir nelikti. O esmė tame, kad blogų būdų dabar pasitaiko retai - šis aspektas yra vienas tų, kurie metams bėgant televizijoje vis labiau tobulėjo ir dabar ką nors numarinant suklysti yra labai sunku. Tačiau čia apie senus būdus - nauji ir geri būdai atsiranda retai, bet čia - būtent apie vieną jų

"Dingę" savo pirmąją veikėjo mirtį pateikė tokiu stiliumi, kuris mane visą seriją privertė žiūrėti apšalusį. "Do No Harm" buvo toks meno kūrinys, kurį retai kada pamatome rimtuosiuose kabelinių serialuose, o mes jį išvydome seriale, kuriame pagrindinė mintis turėtų būti veiksmas. Pati mintis gal ir buvo akivaizdi, tačiau nelabai pamenu, kad ją būčiau matęs dar bent kuriame nors seriale. Žinoma, "Dingę" nėra paprastas serialas, tačiau šįkart buvo panaudota tai, apie ką televizija ir sukasi. Su šia drama per dvi dešimtis serijų jau spėjome susidraugauti ir ją pažinti, todėl kūrėjai galėjo leistis į eksperimentus bandant atrasti sau tinkamą kelią. Ir tie bandymai pasiteisino velniškai gerai.