2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Pirma serija

Yra tokia kategorija kūrinių, kurie yra vadinami tam tikro žanro pradininkais. Jų yra visose meno sferose - ekspertas nesu, bet tikrai žinau, kad ir literatūroje, ir dailėje, ir muzikoje yra tie pirmieji autoriai, davę pradžią visiems panašiems šio tipo kūriniams. Kadangi mes čia kalbam apie nufilmuotą pasaulį, jis nėra kažkokia išimtis - iki kai kurių kūrinių išėjimo kinas ir televizija toli gražu nebuvo tokie, kokius dabar yra įprasta matyti. Pavyzdžių žinote patys ir jų tikrai yra įvairiausių, tačiau man visuomet buvo įdomu pasikapstyti kiek giliau. Nes tie pradininkai praktiškai neturėdavo absoliučiai jokio atramos taško, jokio pavyzdžio, kuriuo būtų galima remtis kuriant tam tikrą produktą, ir visgi jis būdavo sukuriamas tokio aukšto lygio, kad jo pasekėjai galėdavo tik varvinti seilę. Antrojo "Dingusių" sezono premjera "Man of Science, Man of Faith" yra būtent tokia.

Aš nenoriu spekuliuoti koks yra šio serialo žanras. Ar tai drama, ar mistika, ar romantika - čia yra visko, lygiai kaip ir kituose kūriniuose. Tačiau širdyje mes jaučiam, kad toks dalykas kaip "Dingę" yra naujo ir nepaaiškinamo žanro, kurį dabar pastoviai bandoma atkartoti, pradininkas. Tokio lygio intrigos prieš pirmąjį serialo sezoną nebuvo matęs niekas (kažkur šalia gal buvo tuomet itin populiarios "24 valandos") ir serialo kūrėjai tiesiog pakeitė žmonių supratimą apie televiziją tiek, kad dabar žiūrint serialus žmonės kiekvienos serijos pabaigoje laukia kažkokio kabliuko. Nei "Sopranai", nei "The Wire", nei procedūriniai serialai tokių dalykų paprasčiausiai nedarydavo. Bet pirmojo sezono serijos buvo niekas palyginus su jo pabaiga. Ji buvo tai, dėl ko 23 serijas pastoviai buvo keliama įtampa ir atrodė, jog didžiausia serialo paslaptis bus atskleista. Bet žiūrovai negavo NIEKO ir buvo priversti laukti kelių mėnesių iki naujų serijų. Premjeros rezultatas - auditorija, kurios "Dingę" daugiau niekada ir nesutraukė bei geriausia iki tol serialo serija.

Nežinau, ar taip sakiau, bet kad daugiau taip nesakysiu - faktas. Šią seriją aš atsimenu geriausiai iš visų ir esu ją matęs daugybę kartų. Ji turbūt nėra mėgstamiausia mano serija, tačiau kai pagalvoju apie "Dingusių" paslaptis, prieš akis iškyla paleidžiama vinilinė plokštelė. Nuo jos galima pradėti ir normalią apžvalgą - pirmoji serijos scena, bent jau meniškąja prasme, yra turbūt geriausia serialo istorijoje. Jos pateikimas yra paprasčiausiai superinis ir ginčytis būtų beprasmiška. Ramiai atsikeliantis žmogus papusryčiauja, nusiprausia, pasportuoja, užsileidžia smagią muziką ir, panašu, tuoj eis į darbą. Nekalbant apie siurprizus, scenos genialumas tame, kad jei kūrėjai ją lygiai taip pat būtų pateikę kaip flashbacką, niekas nebūtų pykęs - ir pripažinkim, viskas tarsi ėjo link to.

Tačiau žiūrint ne pirmą kartą, keistumų tikrai galima pastebėti. Aplinka gana senovinė (poros dešimtmečių, jei ne daugiau), o garbingesnio amžiaus žmonių čia nelabai ir yra. Apsitrynusios plokštelės man čia visada labiausiai išduodavo didelį laiko tarpą, bet naujokui tai pastebėti yra kone neįmanoma. Gaila, kad per mažai yra akcentuojamas pypsėjimas, bet į jį atkreipus per didelį dėmesį, įdomumas dingtų. Ir visgi tas momentas, kai kamera po kažkokio trinktelėjimo lėtai pereina nuo prabangiai gyvenančio žmogaus į tamsų ir laukinį dangų, kuriame matosi Džeko ir Loko veidai, žiūrovai supranta, kad toks ilgas laukimas toli gražu nenuėjo veltui. Ir sprendimas paslaptį atskleisti iš karto irgi geras - iškentus kelis mėnesius, žiūrovams tu tikrai esi skolingas.

Bet tai - dalykas, kurio visi jei nesitikėjo, tai bent jau laukė. Tačiau yra baigtinis skaičius paslapčių, todėl serialo vien tuo nepaveši. Ir tai čia yra puikiai suprantama.

Daug kas yra sakęs, kad "Dingę" yra puiki drama veikėjų prasme. Bet šiuo atveju aš visada nesutinku - tiesiog buvo sukurta palanki struktūra tam, kad jūs taip pradėtumėte galvoti, ir tikrųjų dramos kūrinių matėme pavienes serijas. Ir meluočiau, jeigu sakyčiau, kad čia nėra viena tokių. Pirmame sezone stebėjome įkyriai brukamą Džeko tapimą lyderiu ir su tuo ilgainiui susitaikėme, tačiau jis nebuvo taip išplėtotas veikėjas, kad galima būtų drąsiai teigti, jog jis - pagrindinė serialo ašis. Taip negaliu teigti ir po šio sezono ar netgi viso serialo, tačiau kad mus prie tokios išvados ši serija priartina, tai tikrai taip.

Esu užsiminęs, kad Sarą laikau tarsi savotišku Džeko trofėjumi, kurį jis laikė prie savęs kaip įrodymą, kad jis gali kažką padaryti pats. Šios nuomonės neatsisakau, bet dabar į ją žiūriu kiek iš kitos pusės. Sara nėra trofėjus vien tik dėl paprasto Džeko bandymo įtikti tėvui. Ji seriale simbolizuoja neįtikimą žmonių keitimąsi, kai koks nors įvykis asmenį pakeičia tiesiog neatpažįstamai. Gal ne išoriškai ir gal jis pats to nepripažįsta (kaip Džeko atveju), bet faktas yra tas, jog žmonės gali pasikeisti ir patys to nenorėdami.

Juk suprantat, kad tiesiogiai nekalbu apie Sarą ir ji čia tėra dėl Džeko. Nes jai atvykus į ligoninę, daktaras vis dar buvo man of science. Jis tikėjo tik tuo, ką mato, ir jis tokį požiūrį norėjo įskiepyti žmonėms - jis buvo realistas, traukiantis link pesimistiškumo. Ir visgi pamokytas tėvo ir nepažįstamojo, Džekas nusprendė laikinai į galvą įsileisti mintį, jog tik tuo ką matome pasaulis neapsiriboja. Taip giliai lįsti šnekant apie tai, jog kokia nors sala ar dar kas nors pajudino Saros kojos nesiryžčiau - tai tiesiog buvo stebuklas (arba - mano akimis - sutapimas), privertęs Džeką tapti man of faith. Vikipedija rašo apie tai, kad anot serialo kūrėjo, Džekas yra ir mokslo, ir tikėjimo žmogus. Žinau, kad tokių yra, bet daktaras paprasčiausiai tarp šitų dalykų balansuoja ir nori būti mokslo žmogumi. Romantikams galiu pasakyti taip - protas jam liepia kliautis mokslu, širdis - tikėjimu.

Man Džeko susitikimas su Desmondu niekada nesirišo su Sara. Į tą sceną aš žiūriu žymiai banaliau. Aš netikiu, kad daktaras gali būti taip lengvai paveiktas tokias nesąmones šnekančio žmogaus, todėl man čia viskas krypsta į Desmondo tematiką. Ši scena buvo būdas pristatyti (bent jau paviršutiniškai) šį, su akcentu kalbantį žmogelį, jo legendinę frazę bei paruošti serijos pabaigoje esančiam siurprizui. Man netgi šios scenos aplinkybės nesiriša - Džeko grįžimas į ligoninę ar net bėgiojimas darbo metu yra gan keistas dalykas, bet kai esi lyderis, tau viskas leidžiama.

Ką dar gerai daro ši serija yra puikus praeities ir dabarties siejimas. Jis nėra toks tipiškas, kad po scenos praeityje, dabar kas nors pasakytų lygiai tokią pačią frazę, suskambėtų baugi muzikėlė ir būtų pakelta dirbtinė įtampa. Ne, šįkart tokie momentai nebrukami ir viskas paliekama žiūrovų valiai - jei jie viską žiūrėjo atidžiai, tam tikroje vietoje jie atkreips dėmesį. Ryškiausias tokio pobūdžio momentas buvo Džeko šnekėjimas prieš minią, kai jis privalėjo patapti tuo apsimestiniu tikėjimo žmogumi ir prisiversti sumeluoti žmonėms. Jų reakcija man atrodė kaip reikiant perspausta (nors statistai serialuose visada pateikiami kaip debilai), bet vėlgi - tai serija apie Džeką, todėl didesnis dėmesys turėtų kliūti jam.

Sugebėjau serijoje atrasti kažką naujo (arba atkreipti dėmesį į tai, kas anksčiau nebuvo pernelyg svarbu). Džeko apžvalginis turas bunkeryje buvo tiesiog puiki įžanga į kol kas potencialius išsigelbėjusiųjų namus. Piešiniai ant sienų aiškiai rodė, kad čia būta žmogaus, ir jis veikiausiai neturėjo ką veikti. Raktas traukiamas link sienos įdomesnis gal tik fizikos žinovams, bet pagrindinius šio dalyko dėsnius juk maždaug numanot. Per daug spekuliuoti įvairiais įrenginiais nenoriu, kadangi ateityje laiko bus į valias, tačiau susipažinimas yra tikrai geras.

Silpnesnioji serijos pusė kyla iš - atspėjot - Šenon linijos. Ją galiu pateisinti nebent dėl to, kad reikėjo užkišti tas kelias minutes, tačiau ji paprasčiausiai apkartino puikią seriją. Į kalbas leistis per daug nenoriu, bet bent jau kol kas galėjot tapti liudininkais dviejų prasčiausių "Dingusių" siužeto linijų susitikimo liudininkais. Šenon bukumu per pirmą sezoną jau įsitikinote (ir kuo labiau ji yra akcentuojama, tuo beprasmiškesnė ji tampa), o Volto istorija dar tik prasideda. Pasiruoškit absoliučiai jokios prasmės neturinčioms scenoms ateityje.

Taigi ši serija buvo tai, ko televizijoje jūs dar negalėjote būti matę iki tol. Kai kone visiems serialams be išimties reikia kelių serijų supažindinti su naujais veikėjais (o jų čia tikrai bus), "Dingusių" sezonas prasideda tokiu tempu, kad pavydėti gali daugelis. Serija duoda visko - ir vieną geriausių Džeko serijų, ir atsakymus į sezono pabaigoje kilusius klausimus, ir pastarųjų užduoda dar daugiau. Nėra paliečiama plausto siužeto linija, tačiau tai buvo tik į naudą šiai serijai (ir nelabai į naudą kitai), bet jėgos ilgainiui išsilygins. Taip kad galima sakyti, jog "Dingę" po šios serijos jau galėjo drąsiai būti įrašyti į televizijos istoriją.

Antruoju sezonu bandau pradėti ir dvi naujas skiltis. Jos labai priklausys nuo to, ar turėsiu ką pasakyti jose, tačiau apsidrausti nepakenkia. Su citatų skiltimi viskas aišku, nes Harlio perliukai vis dar byra. Veteranų kampelis bus vieta, kurioje kažkokius serijoje įvykusius įvykius bandysiu susieti su ateities įvykiais ir ji bus skirta serialą jau mačiusiems žiūrovams. Visuomet skilčių užpildymo nepažadu, bet visos mintys bus sudėtos čia.

Citatos

  • 'See you in another life then, eh brother?'
  • 'Why gig you light the fuse, man?' 'Why wouldn't I light the fuse?' 'Uh, maybe because I was running towards you, waving my arms, yealling "don't do that"?'

Veteranų kampelis

  • Viskas, ką atradau šioje serijoje, buvo tai, kad Džekas nusprendė gelbėti Sarą Šenon tėvo sąskaita, bet tai nėra itin daug reikšmės turintis faktas.




Namų darbai: s02e02 - Adrift

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą