2013 m. birželio 24 d., pirmadienis

The Wire. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios "The Wire" antrojo sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Priežastis, dėl kurios kai kurie žmonės ar dalykai yra įvardijami geriausiais dažnai yra ne ta, kad jie padaro ką nors originaliai. Didžiausia pagarba yra užsitarnaujama tada, kai gerai yra padaroma tai, ko siekė daugybė žmonių iki tol ir tik dabar sugebėta padaryti ką nors itin gerai.

Juk pagalvokit - iki "Sopranų" atsiradimo JAV buvo visiškas filmų ar serialų susijusių su mafija bumas. Visi bandė įvairiausius būdus sukurti kažką panašaus į dar vieną "Krikštatėvį", bet Tonio Soprano nuotykiai visus tuos bandymus nubraukė rankos mostu. Aš neabejoju, kad pasikapsčius tokių pavyzdžių yra be galo daug (tuo pačiu ir nesakau, kad originalūs projektai negali būti geriausi), bet čia toliau kalbam apie "The Wire" - serialą, antruoju sezonu toliau keitusį nusikaltėlių gaudymo televizijoje žanrą.

Į subtilybes tarp eilučių velsimės kiek vėliau, tačiau pirmas čia į akis kritęs dalykas buvo labai netradicinis bruožas, šnekant apie policininkų gyvenimo vaizdavimą televizijoje. Antrajame sezone mes vėl susitinkame su tais pačiais pareigūnais, kurie prieš tai buvo sugavę kone didžiausius narkotikų platintojus Baltimorėje. Tačiau jie nėra ten, kur paprastai televizija įkiša kokius nors policijos didvyrius - praėjusiame sezone blizgėjusi komanda dabar išsibarsčiusi ir visi jos nariai dirba toli gražu ne tokį intriguojantį darbą, kokį dirbo prieš tai. Aš į šį faktorių žiūriu kaip į rimtą tikroviškumo apraišką - realiame gyvenime tai yra policininkų darbas, kurį jiems padarius jų niekas nenešios ant rankų ir nekurs apie juos legendų. Ilgainiui tave visi pamirš ir tau beliks atsiminti senus gerus laikus.

Tokioje situacijoje atsidūrė ir pagrindinis serialo veikėjas Džimis. Dabar jis dirba patruliu prieplaukoje, kurioje, bent jau išoriškai, nieko nevyksta ir plaukiojimas visą dieną tikrai nėra pats įdomiausias užsiėmimas. Viskas pasikeičia, kai vieną dieną prieplaukoje yra atrandami dvylikos prostitučių lavonai, o tryliktąjį atradus pačiam Džimiui tampa aišku, jog senoji komanda privalės susibėgti. Kalbant apie ją, pasakyti kažko naujo nelabai įmanoma - praktiškai niekas nepasikeitė nuo to, kaip juos apibūdinau pirmojo sezono apžvalgoje. Be abejo, pastovų jų sėdimą darbą buvo bandoma praskaidrinti viena kita tarpusavio intriga, bet jos greitai būdavo numalšinamos ir vėl buvo imamasi darbo. Kone vienintelis skirtumas nuo pirmojo sezono bent jau pradžioje buvo Džimio nebuvimas komandoje, kadangi niekas dar nepamiršo jo kvailysčių, padarytų praėjusios bylos metu.

Kiek žinau iš bendro išsilavinimo, kiekvienas "The Wire" sezonas yra paskirtas konkrečiai temai, tad jeigu praėjusi buvo narkotikų platintojai, ši, be abejo, buvo prieplaukos darbuotojai. Žiūrint paviršutiniškai, ši tema tikrai nėra per daug intriguojanti - čia nėra nei per daug šaudymų, bent jau vizualiai apsimetama, jog jokios nelegalios veiklos čia nėra, bet pinigai ir garbė čia irgi daro savo. Kyšiai krovinių versle yra pagrindinė pokalbių tema, todėl kalbų apie pinigus čia tikrai netruks. Taisyklės čia irgi primityvios, bet griežtos ir kiekvienam savaime suprantamos (kartu ir panašios į narkotikų verslą) - čia kiekvienas kovoja už save ir už savo šeimą, o jeigu tu nebandai sekti savo tėvo pėdomis krovinių biznyje, jis tavęs tiesiog atsižada. Praktika yra tokia pati, kaip ir teorija - jei pirmame sezone veiksmas ir psichologija pasidalino po lygiai, šįkart karaliauja pastarasis faktorius.

Dažnai galit išgirsti, kad "The Wire" pasakoja apie visuomenės sluoksnius, tačiau nėra taip, kad būtų rodomi ištisi vis besikeičiančių krovikų nuotykiai. Čia, kaip ir su narkotikais, buvo pasirinkta viena šeima ir išnagrinėjus ją galima pajusti visą prieplaukos intrigų dvasią. Kontrabandininkų vadovas čia buvo paslaptingasis Graikas - mažai rodomas, bet turintis tokią pat įtaką ir reputaciją kaip ir Avonas. Tačiau žymiai dažniau matome savotiško prieplaukos darbininkų profsąjungos vadovo Franko bandymus gelbėti darbo vietas prarandančius darbininkus. Kartu jam tenka tvarkytis su savo sūnumi Zigiu, kuris per savo jaunatvišką entuziazmą bando pralenkti savo tėvą, tačiau šiam paprasčiausiai trūksta proto. Jo bando įkrėsti Franko sūnėnas Nikas, protu lenkiantis daugumą aplink esančių darbininkų, bet taisyklių dėka esantis vienas jų. Vos vienos šeimos užtenka, kad susidarytumėme bendrą (kad ir ne itin tikslią) nuomonę apie dar vienos Baltimorės grupės gyvenimą.

Šiuo sezonu taipogi pasimatė ir genialus, ir kartu rizikingas sprendimas. Serialus aš myliu dėl to, kad jie sukuria savo pasaulį su savo gyventojais, kurie iš to pasaulio niekur nedingsta. Taigi nepaisant to, kad pareigūnų ir prieplaukos gyvenime atsirado naujų veikėjų, nepamiršti ir narkotikų istorijos herojai. Tiesa, šįkart pagrindinis veiksmas vyko kalėjime - už grotų pasiųsti Avonas ir D'Angelo ten jautėsi kaip namie, greitai sugebėję įsitvirtinti lyderių pozicijose. Verslo prasme ši tema buvo labai retai minima, tačiau bizniui vadovaujantis Stringeris privalėjo tvarkytis su didžiojo kodekso taisyklėmis - jis privalėjo apsispręsti ar dėl savų interesų verta paaukoti draugystę su vienu iš geriausių savo parankinių.

D'Angelo ir Avono nuotykiai man buvo turbūt įdomiausia sezono linija. Šie, žiūrint iš paprastų žmonių pusės, visuomenės padugnės kalėjime jautėsi žymiai geriau negu gete, kuris tariamai buvo jų namai. Nors ten jie turėjo viską, kalėjimas jiems buvo atgaiva nuo pastovių problemų, susijusių su jų verslu. Pats D'Angelo čia gavo puikią progą - būdamas vienas intelektualiausių kalinių, jis skatino kitų mokymą ir bandė sudominti įvairiomis priemonėmis, tarsi rodydamas, jog jis baigė nešvarius žaidimus ir yra pasiruošęs tapti doru piliečiu. Avonas į sūnėno reikalus per daug nesikišo, bet visai nebandė atsiversti į legalų gyvenimą. Vienok su juo yra susijęs dar vienas serialo scenaristų stereotipų laužymas - paprastai matome, jog kalėjimų naujokai dažnai yra engiami, tačiau šiuo atveju Avonas greitai tapo kalinių vadovu ir niekas nė nebandė prieštarauti. Kaip jau sakiau - tema ta pati, bet požiūris - visai kitoks.

Narkotikų pasaulyje sugrįžo ir daugybė antraeilių veikėjų (tarp kurių buvo ir Omaras bei Babsas), kas man irgi sukėlė ne itin malonius jausmus - kol kas tokį veikėjų lygį dar galima pavežti, bet jeigu kiekviename sezone sugrįš tie patys veidai ir prie jų prisijungs nauji, tokio kiekio nebus galima išvežti fiziškai.

Ir šiam nerimui aš turiu pagrindo. Jei pirmasis sezonas pasižymėjo savo lėtumu, jis buvo palyginti greitas kalbant apie antrąjį sezoną. Aš visą šitą dalyką įsivaizduoju kaip posakį, kuris angliškai skamba tikrai gerai - vienu metu "The Wire" kūrėjai kaip cirke pradėjo sukti tokį didelį skaičių lėkščių, kad ilgainiui gali tapti fiziškai neįmanoma išlaikyti jas nenukritusias. Tai nebūtų problema, jei būtų norima pateikti paviršutinišką veiksmą ir šiokias tokias jo pasekmes. Bet čia dar yra bandoma gilintis į daugelio veikėjų gyvenimus, ką trijuose frontuose padaryti yra tikrai sunku. Iš to kilo ir visas lėtumas, kuris nesijautė, kad atsipirktų - maždaug du trečdaliai sezono paskirti savotiškam pamato liejimui, kai buvome supažindinami su naujais veikėjais ir jų charakteriais, bet ne viskas buvo panaudota. Buvo veikėjų, kuriems buvo skiriamas didelis dėmesys be rimtesnės rolės vėliau, buvo ir tokių, kurie buvo įmesti tik prasidėjus didžiajam veiksmui.

Vienaip ar kitaip, žiūrėdamas šį serialą aš jaučiu, kad jis yra kuriamas turint kažkokią viziją. Kalbant paprastai, daugelis pradedamų kurti serialų savo pirmąjį sezoną bando sukurti universalų - jeigu netyčia jis nebūtų pratęstas, sukuriama pabaiga, tinkanti ir paties serialo pabaigai. Šiuo atveju pirmas sezonas buvo paprasčiausia įžanga ir susipažinimas su platesniu kūriniu - tada buvo užkabinti kai kurie veikėjai, o šįkart į jų gyvenimus įlendama kiek giliau. Pastovios Džimio nesėkmės tik parodo, kad nors jam ir sekasi darbe, socialine prasme jis yra toli gražu ne pats geriausias draugas ar pažįstamas. Savotiška jo dvikova su Danielsu ir kitais savo viršininkais tik parodo, jog jis nori būti nemėgstamas ir trokšta save įtraukti į situacijas, iš kurių išsisukti yra tiesiog neįmanoma. Tačiau Džimis vis dar išliko vienintelis, kurio gyvenimas yra nagrinėjamas iš dviejų pusių - su kitais veikėjais mūsų santykiai buvo grynai profesiniai, kas šiek tiek trukdė jiems jausti kažkokią atgailą.

Rašau šią apžvalgą dar nematęs kitų sezonų, bet drįstu spėti, kad pirmieji du buvo didžiulė ir labai neįprasta įžanga į labai rimtą istoriją. Antruoju sezonu buvo parodyta ko "The Wire" imsis ateityje ir kuo jie nori pasižymėti, todėl galima jausti, kad žiūrovų apšildymas jau yra baigtas. O tendencija gali išlikti - lėtumas ir didžiuliai veikėjų kiekiai naujokui gali būti nesuprantami, bet po dviejų sezonų pastovaus darbo prie to sugebėjau priprasti. Nors aš matau, link ko antrieji "The Wire" metai bandė atvesti, aš negaliu į šį sezoną žiūrėti visiškai adekvačiai - jis nebuvo savo pirmtako lygio. Nežmonišką lėtumą gal ir būtų galima pateisinti, tačiau jis neturėjo tokios prasmės kaip pirmajame sezone. Mačiau, kokį potencialą turi šis serialas (kurį geriausiu iš geriausių pavadinti dar nedrįsčiau), todėl šįkart į sezoną žiūriu kaip į labai gerą, bet ne puikų tęsinį.

Vertinimas: 8/10

1 komentaras:

  1. Girdėjau, kad neblogas serialas, žadu pradėt žiūrėt, o ir ši apžvalga pasirodė įdomi.

    AtsakytiPanaikinti