2013 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

Whaddya gonna do?


Kovo pradžioje šiame bloge baigiau savo "Sopranų" apžvalgas. Šis serialas mane sužavėjo iki tokio lygio, kad jį pradėjau rekomenduoti visiems iš eilės (lygiai kaip ir dariau po to, kai peržiūrėjau "Breaking Bad"). Taip, "Sopranus" buvo girdėję visi aplinkui ir su savo rekomendacijomis aš atrodžiau tikrai keistai, tačiau labai nedaugelis šį serialą buvo iš tikrųjų matę. Galiausiai sugebėjau į "Sopranų" žiūrėjimą įkalbėti vieną pažįstamą ir po kelių dienų jis man pasakė vieną dalyką. "Neįdomu, nes viskas čia yra tik apie vieną žmogų".

Tą vietą apie neįdomumą praleiskim - čia yra subjektyvus dalykas, dėl kurio ginčytis beprasmiškai galima valandų valandas. Esmė tame, kad "Sopranai" buvo serialas apie Tonį Soprano. Čia buvo daugybė antro plano veikėjų - jaunasis Kristoferis, žmona Karmela, problematiškas sūnus AJ, - bet kad ir ką jie bedarydavo, visi jie galiausiai atsidurdavo pas Tonį.

Stiprių ir aiškių pagrindinių veikėjų televizijoje iki "Sopranų" buvo nemažai, bet tokio veikėjo, kokį sukūrė Davidas Chase'as ir žmogus, dėl kurio aš čia ir rašau - Jamesas Gandolfini, - mes nematėme niekur. Tonis Soprano buvo pirmasis ir ryškiausias antiherojus televizijoje, kas ir padarė "Sopranus" tokiais išskirtiniais.

Ir, be abejo, didžiausios liaupsės šioje vietoje tenka Gandolfiniui. Aš visada stengiuosi nebūti tas žmogus, kuris komentuoja žmonių išvaizdą, bet mano manymu "Sopranuose" šis dalykas buvo itin svarbus.

Visų pirma, netradiciškai atrodantis Gandolfinis jau nuo pačios pradžios išskyrė "Sopranus" iš gangsterinių ir su mafija susijusių filmų, kur visi itališko kraujo turintys vyrai būdavo susišukavę džentelmenai, viešumoje esantys svajonių vyrais, kuriais žavėdavosi moterys ir ekranuose, ir prieš juos. Tonis Soprano tikrai nebuvo toks - jis keikėsi visur, kur tik galėjo, valgydavo viską, ką rasdavo pilname šaldytuve, o namie visada būdavo su tokia maike, kurią vilki prasirūkę ir žmonas mušantys diedai ir kuriems džentelmenas yra keiksmažodis. Sulysęs aktorius tokio estetine prasme atbaidančio efekto padaręs nebūtų, juolab kad mytbolus valgyti tokiais kiekiais tiktų tik Gandolfinio sudėjimo žmogui.

Antroji su išvaizda susijusi Tonio Soprano genialumo priežastis yra glaudžiai susijusi su pirmąja. Dėl to, kad Gandolfinis bent jau iš pradžių nebuvo gražuolis, skirtas tam, kad moterys turėtų į ką pažiūrėti, dar labiau išryškino šio veikėjo psichologiją, dėl kurios ir garsėjo "Sopranai". Tonis įrodė, kad mafijoje svarbiausias yra būtent protas ir mąstymas, o ne grėsminga išvaizda. Juk visi atsimenate, kaip Kristoferis visuomet treniruodavosi ir kas vėliau iš jo išėjo? Tonis savo autoritetą užsidirbo įvairiomis strategijomis, o ne vien mušdamas visus iš eilės, kas labai padėjo išryškinti pagrindinę mafijos taisyklę, jog protas eina pirmiausiai. O kartu su tuo atėjo ir iš pradžių nesuprantamas bei gana keistas dalykas - ilgainiui Tonis Soprano pasidarė patrauklus ir serialo veikėjų, ir žiūrovių akyse, kas buvo įrašyta į gan ilgą "Sopranų" fenomenų sąrašą.

Taip, aš manau, kad Tonio ar Jameso išvaizda buvo vienas svarbiausių "Sopranų" faktorių, tačiau dėl ko paprasti žiūrovai, neieškantys serialuose gilesnės prasmės prisimins Tonį Soprano, yra jo realistiškumas. Kalbu apie Gandolfinio vaidybą, kurios pasaulis televizijoje nebuvo matęs.

Tonis šiame seriale turėjo daugybę pareigų - jis buvo vyras, tėvas, sūnus, dėdė, bosas ir pacientas. Aš nenoriu sakyti, kad Gandolfinis galėjo būti vienintelis Tonis Soprano ir tik jis galėjo taip vaidinti, bet iš to, ką mes matėme, ką nors geresnio surasti būtų tiesiog neįmanoma. Jamesas buvo suradęs tiesiog puikų balansą tarp visų ką tik išvardintų pareigų ir tai kiekvienam padarė didžiulį įspūdį.

Užsimerkit ir pagalvokit patys - ar galit pasakyti, kad Tonis buvo didesnis mafijos bosas negu tėvas? Juk jis viską mesdavo siekdamas padėti savo vaikams, o vėliau lygiai taip pat aukodavosi dėl savo vyrų. Jis buvo toks pats ir vyras, ir sūnus - taip, jis kone viską šiame seriale darė siekdamas išlaikyti Karmelą šalia savęs, tačiau visiems Tonio veiksmams įtaką darė jo motina, vaikystėje jį paveikusi negrįžtamai.

Aš nenoriu apsimesti kaip didžiausias Gandolfinio fanas ir tikrai negaliu sakyti, kad mačiau visus filmus su juo. Bet tai, ką mačiau - "Zero Dark Thirty", "Killing Them Softly", "Surviving Christmas", - man tik sutvirtino nuomonę, jog šis žmogus buvo vienas nuostabiausių aktorių, pasižymėjusių didžiuliu universalumu ir sugebėjusiu įkūnyti bet kokio žanro personažą. Viena geriausių pastarųjų metų komedijų, "In the Loop", parodė linksmąją Gandolfinio pusę, kuri taip padėjo bendrai "Sopranų" nuotaikai.

Kai žmonės galvoja apie "Sopranus", jie dažniausiai galvoja apie Tonį ir prieš juos išnyra Gandolfinio veidas. Pripažįstu, kad to neišvengiu ir aš, tačiau aš visuomet pagalvoju ir apie Davidą Chase'ą. Šis žmogus pastebėjo Jamesą ir suteikė jam progą tapti geriausiu ir reikšmingiausiu veikėju televizijos istorijoje, ką jis sėkmingai ir padarė. Todėl yra gana simboliška, kad vienas paskutiniųjų Gandolfinio darbų buvo vaidmuo ne itin gerai vertinamame "Not Fade Away", kurį režisavo Chase'as. Šie du žmonės sukūrė tokį Tonį, kokį mes ir pažinojome. Bet Davidas buvo žmogus užkulisiuose, o Tonio atvaizdas visuomet bus apkūnus Gandolfinis. Mes praradome ir veikėją, ir jį įkūnijusį aktorių, tačiau abu jie paliko didžiulį ženklą televizijos istorijoje ir jo neištrins niekas.

Whaddya gonna do?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą