2013 m. liepos 31 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Trylikta serija

Ką "Dingę" buvo ištobulinę labai gerai, buvo siurprizų menas. Taip, tai yra tikras menas - siuprizai privalo būti pateikti gražiai, įpinant juos į bendrą temą, jie neturi būti ištraukti iš konteksto ir turėti ne tik momentinę reikšmę. Vienintelis serialas, kuris bent kiek buvo prisiartinęs prie tokių netikėtumų genialumo, buvo "24 valandos". Tebūnie jo kokybė ir buvo toli gražu ne iš gerųjų, jis visų yra atsimenamas dėl kiekvienos serijos pabaigoje paliekamo kabliuko (ir Džeko Bauerio muštynių, bet čia ne apie tai).

Jau pirmam sezone "Dingę" labiausiai stebino savo siurprizais. Lokas vežimėlyje, Harlis milijonierius, Sojeris žudikas ir panašūs siurprizai prie serialo populiarumo prisidėjo nežmoniškai. Esmė tame, kad svarbiausi netikėtumai susiję su veikėjais jau yra išsemti. Dabar reikia imtis kur kas rimtesnių siužetų, kuriuose netikėtumo faktorius labiausiai pasireiškia siužeto sudėtingumu. Ir pradžia yra puiki.

Prieš pradėdamas pakartotine peržiūrą aš tikrai negalvojau, kad bus tiek daug serijų, kurių eigos aš neatsiminsiu. Kalbant konkrečiai apie šią seriją, jos pabaiga man stovėjo prieš akis, bet eiga link jos man buvo tamsus miškas. Žinoma, yra dvi pusės - galiu viską žiūrėti tarsi šviežiomis akimis ir efektas yra žymiai didesnis, bet tai taipogi verčia sunerimti dėl mano atminties, kuri senatvėje turbūt bus ne iš gerųjų. Bet kol tai toli, susikoncentruokime į pirmąjį faktorių.

2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

Deadwood. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo "Deadwood" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Svarbiausias dalykas, kuris skiria geriausius serialus (ir šis pasakymas gali būti pritaikytas visur - nuo sporto, iki verslo ar politikos) nuo vidutiniškų yra tai, jog jie nebijo priimti rizikingų sprendimų. Prieš atlikdami tokius manevrus kūrėjai žino, jog jie gali būti nepopuliarūs ir sutinkami labai priešiškai, tačiau kartu jie žino, kad ilgainiui tokie sprendimai išeis tik į gerą. Tiesa, televizijoje tie nepopuliarūs sprendimai apsiriboja maždaug ties viena tematika - veikėjo numarinimu.

Atlikus tokį veiksmą su svarbiu veikėju, galima tikėtis daug emocijų iš žiūrovų, o scenaristai gauna progą įsivaizduoti pasaulį ekrane be tam tikro žmogaus. Bet čia yra gan paviršutiniški ir žemiški dalykai, pernelyg dažnai neturintys didesnės įtakos bendrai serialo eigai. "Deadwood" antrajame sezone pritaikė panašią veikėjo pašalinimo taktiką šiam iš tikrųjų niekur nedingstant ir toks rizikingas sprendimas kūrėjams tikrai pasiteisino.

Šiame sezone "Deadwood" kūrėjai žiūrovams suteikė kiek kitokį požiūrį į Dedvudo gyvenimą ir netgi į visą pirmąjį sezoną. Sezonas jis buvo gana tradicinis (ir šiek tiek geresnis už standartinį) supažindinimas su serialo veikėjais ir pačia jo tematika, tačiau kas veš viską į priekį vis dar buvo nelabai aišku. Ryškiai išsiskyrė du veikėjai - Setas ir Elas, veikėjai, tarytum stovintys gėrio ir blogio pusėse ir kurių įtaka pačiam serialui nebuvo įprastai apibrėžta. Tam galbūt trukdė tai, kad jeigu serialas pradeda savo istoriją nuo pasikeitimų kokio nors žmogaus gyvenime (šiuo atveju tai buvo Setas), jis ir bus pagrindinis veikėjas. Tačiau "Deadwood" savo vedliu pasirinko jau seniai toje pačioje vietoje esantį ir visada tą patį darantį Elą.

2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

TCA turai: vieta, kur televizijos kritikai tikrai dirba


Kai žmonės kalba apie geriausius pasaulio darbus, man viskas tampa panašu į geriausių serialų rinkimą (apie ką aš jau esu kalbėjęs). Žinoma, objektyvių kriterijų yra visur, tačiau su tokiais dalykais subjektyvumas yra tiesiog neišmatuojamas. Kalbant apie darbą, tai yra vienas aukščiausių subjektyvumo lygių - juk tai dažniausiai apibūdina pagrindines žmogaus svajones ir šioje vietoje universalių bruožų tiesiog nėra.

Aišku, visokie topai buvo ir bus sudarinėjami visai nekreipiant dėmesio į tai, jog kiekvienas žmogus skirtingas. Bus ir darbdavių, skelbiančių, kad jie siūlo geriausią darbą ever (vienas tokių pavyzdžių yra kažkokio Australijos parko prižiūrėtojo darbas, kurio aš neatsisakyčiau).

Bet kadangi tai labai priklauso nuo žmogaus, tokie pareiškimai yra daugmaž beverčiai. Pavyzdžiui aš, kaip televizijos maniakas, jau labai seniai galvoju, kad "Mythbusters" ir "Top Gear" vedėjai yra laimės kūdikiai, ir su kiekviena serija šį įsitikinimą aš tik patvirtinu. Dabar, kai į televizijos pasaulį bandau žiūrėti giliau, supratau, kad televizijos kritikai turi nors ir tikrai sunkius, bet tiesiog puikius darbus.

Netempiant mano asmeninių išvedžiojimų, paaiškinu, kas yra TCA. Tai yra Television Critics Association, organizacijos, vienijančios visus JAV ir Kanados televizijos kritikus, sutrumpinimas. Taip, turbūt kiekviena profesija turi organizaciją, vienijančią visus jos atstovus, bet ši yra ypatinga dėl savo renginių.

2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Dvylikta serija

Prieš pradėdamas pakartotinę peržiūrą aš žinojau, kurios serijos bus blogiausios. Tiksliai neatsiminiau visų jų pavadinimų ar net kuriuose sezonuose jos buvo, bet mintyse turėjau bent kelias istorijas. Žinojau, kad prie prastųjų bus Šenon ir Būno serijos - ir kokybės prasme, ir dėl asmeninės antipatijos jiems. Žinojau, kad pradžioje Keitės istorijos irgi bus gan sunkiai žiūrimos, bet tragedija nebus.

Visgi mintyse turėdavau tris absoliučius favoritus, kurie yra žemiausi "Dingusių" taškai. Vienas jų (kaip sužinojau pasitelkęs internetus) dar laukia trečiajame sezone, tačiau tarp kitų dviejų atradau panašumą, apie kurį niekada negalvojau. Ir mano jau apžvelgta pirmojo sezono "Homecoming", ir dabartinė "Fire + Water" pasakoja istoriją apie Čarlį.

Nors aš jau kurį laiką aktyviai bandau paneigti, jog antrasis "Dingusių" sezonas nėra absoliuti tragedija ar katastrofa, žiaurių požymių yra ir to paslėpti nesugebėsiu. Kad trūksta esmės praeities istorijose labai blogai nėra - saloje vykstantys įvykiai dažnai atperka klaidas, todėl viskas išsilygina. Bet problema tame, kad tie nuotykiai saloje yra įdomūs tik čia ir dabar.

Telemano savaitė #35


Dexter. 8 sezonas. 4 serija
Aš tikrai negaliu sakyti, kad kažko tokio nesitikėjau ir man šios serijos pabaiga tikrai nėra netikėtumas. Aš galvojau, jog Debra bandys nužudyti Deksterį, bet kada ir kaip tikrai nenutuokiau (nors banalu, bet visgi manau, jog pagrindinį šios istorijos kozirį scenaristai laiko sezono pabaigai). Bet tai man ir nebuvo šios serijos vinis, nes su bandymu nužudyti bus prikurta tik nereikalingų ir besikartojančių intrigų tarp brolio ir sesės. Kas mane šįkart labai sužavėjo yra Vogel ir Debros scenos. Man tai - ir tai sakau labai rimtai - atrodo kaip geriausias dalykas šiame seriale nuo ketvirto sezono Trejybės žudiko, ir jei viskas bus įgyvendinta aukštu lygiu, tą istoriją galima netgi pralenkti. Vogel argumentai yra visai kitokie nei esu įpratęs matyti šiame seriale - jie yra negirdėti ir, bent jau man, netikėti, todėl susimąstyti kelis kartus tikrai privertė. O Carpenter čia rodo aukščiausią lygį ir prisiekiu, ji kitais metais privalo būti nominuota bent kažkam. Deksterio supykimas ant Vogel yra kiek ištrauktas iš konteksto ir net neabejoju, jog jis pas ją dar grįš, todėl tai tebuvo laiko užmušinėjimas. Kalbant apie šio sezono žudiką, jo protingumas yra labai kvaila istorija, nes, pripažinkim, jis bendrai istorijai nieko nepadarys, tik penkis kartus pergudraus Deksterį kol šis jį nužudys. Ir nepamirškim Kvino, kurio ateitis dabar priklauso nuo jo geriausio draugo ir kuris susidūrė su kažkokia dilema ir man tai tiesiog neįdomu. Nors man jau aišku, kad Kvinas galiausiai įgaus kokią nors svarbią rolę ir iki tol jį reikia laikyti kažkur arti, bet šito dalyko beprasmiškumo tiesiog neįmanoma apibūdinti. Beje, Masuka ir jo dukra yra viena didžiausių "Deksterio" nesąmonių, bet taip balsu nesijuokiau jau labai seniai. 6/10

2013 m. liepos 24 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Vienuolikta serija

Niekam nėra paslaptis, kad antras ir trečias "Dingusių" sezonai yra laikomi šio serialo dugnu. Trečiąjį aš daugiau ar mažiau atsimenu - nors istorija ten buvo įdomi, bet kokybės tikrai buvo mažai. Paėmus šį, antrąjį sezoną bendrai, aš negaliu sakyti, kad jis yra prastas, bet kai kurios serijos atskirai buvo tiesiog tragiškos ir pasiekusios visišką dugną (visai nelaukiu kitos apžvalgos).

Blogiausia, ką galiu pasakyti apie šį sezoną, yra pirmoji jo pusė, per kurią, nepaisant ambicingų planų, nieko rimtesnio neįvyko. Vėlesnėse serijose didesnis dėmesys bus skiriamas salos mistikai, kas niekada nenuvilia, bet iki šiol daugiausia laiko buvo praleista bandant giliau lįsti į veikėjų gyvenimus, ko "Dingę" dar nėra išmokę.

Aš nesakau, kad drama yra silpniausia jų pusė, bet aš niekada nepritariu tiems, kurie svaigsta, jog "Dingę" tokios sėkmės sulaukė dėl nuostabiai išplėtotų veikėjų. Jie visada buvo įdomūs ir būtent tokie, kurių reikia masinei televizijai, jų gyvenimai niekada nebuvo per daug sudėtingi. Serija "The Hunting Party" į vieną vietą suveda tuos kontrastus. Juk jūs patys viską matėte - tebūnie su Džeko praeitimi buvo stengiamasi išspausti kažką įdomesnio, bet įvykiai saloje viską tiesiog nustelbė.

2013 m. liepos 22 d., pirmadienis

„Deadwood“: didysis televizijos epas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "Deadwood" serijos.

Kai pagalvojame apie filmus, prieš mus galvoje iškyla visas Holivudo blizgesys su dirbtinėmis aktorių šypsenomis ir Kalifornijoje esančia prabanga. Esmė tame, kad Holivudas ne visada asocijuojasi su JAV. Galbūt tai būdavo prieš kelis dešimtmečius, tačiau dabar žiūrovai, žiūrėdami filmą, per daug nemąsto apie tai, kiek jis yra paveiktas Amerikos kultūros. Visgi ir juostų žanrai yra skirtingi - įvairūs romantiniai filmai, veiksmo filmų šaudymai ir panašūs kūriniai yra universalūs visame kino pasaulyje.

Tačiau paminėjus vieną žanrą kiekvienas atsimena JAV didingumą ir įspūdingą praeitį. Praėjusiame amžiuje masiškai kepti vesternai yra tiesiog neatskiriami nuo Holivudo (tokių žmonių kaip Leone kūriniai gali būti išimtis, bet jų nėra daug). Problema tame, kad dauguma šių filmų yra skirti paprastai pramogai, per daug nesigilinant į istorinį laikotarpį ar jo subtilybes. Prireikė šio žanro serialo, kad pamatytume laukinius vakarus ne vien paviršutiniškai.

Ir kas gi geriau, nei legendinis HBO galėjo iškepti tokį televizijos produktą. Tuomet, kai "Sopranai" jau buvo pelnę visuotinę šlovę, o "The Wire" lėtai, bet užtikrintai skynėsi kelią link geriausios dramos vardo, į trasą buvo paleistas "Deadwood" - serialas, užbaigęs didžiąją HBO trejybę. Šis kūrinys, jeigu pasikapstytume giliau, pasaulį išvydo pačiu laiku. Televizijos aukso amžius jau buvo įsibėgėjęs ir visi galėjo matyti, kokias klaidas daro kiti grandai ir to paties nebekartoti savo seriale. Kadangi "Deadwood" kūrėjas Davidas Milchas gan ilgai turėjo omenyje tokią serialo struktūrą, kurioje yra daugybė veikėjų, "The Wire" jam turėjo tapti pavyzdžiu kuriant šį istorinį miestelį. Ir, tenka pripažinti, geriausios pirmtakų savybės šiam serialui netgi labai pravertė.

2013 m. liepos 20 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Dešimta serija

Tikėjimas visuomet buvo viena populiariausių (nors net neabejoju, kad pati populiariausia, jeigu neskaičiuosime meilės) temų kultūroje ir bendrai visuomenėje. Taip yra ir bus todėl, kad tikėjimas labai aiškiai suskaldo žmones į dvi grupes ir taip bus visuomet, kadangi jokių mokslinių ar kitokių neginčijamų įrodymų šia tema nebus. Ir būtent todėl, kad tikėjimas (kuris dažniausiai yra susijęs su religija) yra toks universalus, jis yra naudojamas pradedant moksliniais straipsniais ir knygomis, baigiant filmais, paveikslais ar serialais. Tebūnie būsiu prakeiktas, tačiau kito tokio serialo, tokį didelį dėmesį skiriančio tikėjimui kaip "Dingę", paprasčiausiai niekada nebuvo. Čia ši tema svyruoja nuo Dievo iki paprasčiausio išsigelbėjimo ir ji visuomet yra įgyvendinama tobulai.

Serija "The 23rd Psalm" šį  teiginį puikiai iliustruoja. Čia yra pasakojama ir apie (pusiau) kunigo gyvenimą, ir apie įvairių formų nuodėmių atleidimą, kurio tiesiog negalima įgyvendinti be tikėjimo. Tačiau ne tai šioje serijoje mane visuomet stebindavo. Žinoma, dabar aš žymiai labiau vertinu psichologinius veikėjų išgyvenimus, į kuriuos anksčiau kone nekreipdavau dėmesio, bet kai pirmą kartą žiūrėjau šią seriją aš buvau apstulbęs. Tuomet dar nelabai supratau, kaip veikia televizija, bet manau, kad dabar pirmas įspūdis būtų lygiai toks pat stiprus. Momentą, apie kurį šneku, aprašysiu vėliau, tačiau jo svarbos sumenkinti tikrai negalima.

2013 m. liepos 19 d., penktadienis

Telemano savaitė #34


Dexter. 8 sezonas. 3 serija
Aš turėjau suprasti, kad nepaisant visų mažų "Deksterio" suklupimų šiame sezone, būtinai privalės atsirasti ir vienas didelis minusas, nustelbiantis juos visus. Ir tokį darbą šią savaitę, bent jau pirmoje serijos pusėje, atliko Debra. Šitas serialas eina ne lengviausiu, o blogiausiu keliu, kiekvieną savaitę galvodamas, kad parodyti į bėdą pakliūnančią Debrą ir ją iš tos bėdos traukiantį Deksterį yra labai originalu, bet tai yra tiesiog tragiška. Todėl antra serijos pusė buvo nepalyginamai geresnė už pirmąją. Pagaliau kiek rimčiau pasistūmėti Debros išgyvenimuose dėl LaGuertos nužudymo ir suteikti bent kiek rimtesnį (ir, mano nuomone, visai logišką) vaidmenį Kvinui vienu veiksmu pagerino dvi siužeto linijas, ko "Deksteris" nėra padaręs jau labai seniai. O svarbesnis paslaptingosios daktarės vaidmuo man patinka turbūt dar labiau, kadangi, kaip supratau iš serijos eigos, ji nėra šio sezono žudikė, todėl jos vaidmuo gal nebus toks banalus. Ir niekad negalvojau, jog tai pasakysiu, bet aš tikrai laukiu jos bandymo pagydyti Debrą. Žinoma, serijos pradžia kokybės prasme buvo nepakeliama, Debros nuotykiai darbe yra tokie pat juokingi kaip seržanto egzaminai, bet kryptį - ir visai neblogą - sezonas jau pasirinko. 6/10

2013 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Teisingos "Emmy" nominacijos


Šiandien dieną buvo paskelbtos "Emmy" nominacijos ir pagrindines kategorijas galite rasti čia. Aš tradiciškai su "Emmy" nesutinku ir pateikiu alternatyvų ir teisingą nominantų sąrašą. Apdovanojimai yra tokie dalykai, kuriuose yra vertinama objektyviai, o ne pagal patiko/nepatiko principą. Visų šių serialų aš tikrai nesu matęs, bet tuos, kuriuos mačiau, objektyviai įvertinti tikrai galiu, ką dabar ir darau.

Geriausias serialas (drama)
Be jokių skrupulų pakeisčiau "Homeland" ir "House of Cards". Ne vien dėl to, kad pirmojo kokybė krito labai smarkiai, bet ir todėl, jog dramine prasme šįkart neparodyta nieko ypatingo. Antra sezono pusė buvo kaip kažkoks nelogiškas veiksmo filmas.

"House of Cards" labai gerai veikia kaip pramoga, nepaisant to, kad turi labai gerą kūrybinę komandą ir kone neribotus išteklius, bet galiausiai labai kenčia nuo mano išrasto "Deksterio" komplekso, kuomet nekreipiama dėmesio į antro plano istorijas.

Juos reikia keisti į "Justified" ir "The Americans". Ir dėl vienos priežasties, siejančios šiuos du serialus. Jie puikiai suderina istoriją, dramą ir veiksmą, ko geriausi serialai daugiausia ir turi, todėl į šį sąrašą jie įsilietų puikiai. Abiejų šių serialų paskutinieji sezonai (nepaisant to, kad "The Americans" tai buvo debiutas) buvo neįtikėtinai geri ir pagarbos nusipelno.

2013 m. liepos 17 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Devinta serija


Sunku pasakyti kiek "Dingusių" kūrėjų planus pakeitė sprendimas pagrindiniu veikėju paskirti Džeką. Nežinantiems dar kartą primenu - originaliajame variante Keitė turėjo būti išsigelbėjusiųjų vadovė ir vesti juos panašiai kaip tai dabar daro daktaras. Jai, be abejo, būtų sukurta visai kitokia istorija, negu matome dabar, todėl mano ar jūsų pasakymas, kad ši moteriškė lyderio vaidmeniui netiktų, dabar yra beprasmiškas. Bet mane domina kita pusė.

Niekam ne paslaptis, kad serialo pradžia buvo sukalta neįtikėtinai greitai, ir nors ji išėjo kone tobulai, idealiai ir greitai nebūna. Todėl galimas dalykas, kad kai kurie dalykai buvo pražiūrėti ir kai kas gavo neadekvačiai per didelį ar per mažą veiksmo kiekį. Mano įsitikinimu, bandant Džeką išstumti į priekį buvo padaryta klaida Keitės istorijoje.

Kur ši klaida buvo padaryta ir ar ji išvis buvo pasakyti sunku. Vienaip ar kitaip, man tikrai sunku galvoti, kad scenaristai gyveno tik šia diena neplanuodami į ateitį, bet kai kuriose vietose buvo stengiamasi labiau, nei kitose. Tai, kad Keitės praeitis buvo pirmoji, kurią šis serialas nagrinėjo (po pilotinės serijos iš karto ėjo "Tabula Rasa"), suteikia šansą tokiems skeptikams kaip aš už kažko kabintis. Kadangi visos istorijos čia yra vienokiu ar kitokiu būdu susijusios, pradžia galbūt ir lėmė tokį žemą šios merginos istorijų lygį. Nei viena vėliau pasirodžiusi Keitės serija nesugebėjo jos pateikti kaip normalios ir sudėtingos veikėjos, ir nors ši serija ir vėl stengiasi tai padaryti, jai ir vėl ne itin pasiseka.

2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

The Wire. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo "The Wire" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Viena iš daugelio universalių žmonių ydų yra ta, kad mes esame besaikės būtybės. Net jeigu ir yra žmonių, kurie įvairioms pagundoms ar vilionėms atsispiria, kada nors jie tikrai praras saiką. Tai yra neginčijama tiesa, bet tai tikrai nėra kritika žmonių atžvilgiu. Juk saiko nebuvimas atsiranda tada, kai mums kažkas sekasi. O jeigu viskas einasi be klaidų, kokiais logikos dėsniais remiantis mes turėtume sustoti daryti tai, ką darome?

Ne veltui daugiausiai valios turintys asmenys gyvenime nužengia toliausiai - pradedant lošėjais, baigiant verslininkais, jeigu sugebi laiku sustoti, tavo gyvenimas bus tiesiog puikus. Tiesa, gyvenime tokių pavyzdžių nėra begalybė ir dažniau pamatome tai, kaip žmonėms įtaką daro saiko nebuvimas. Paskutinį kartą šį reiškinį pamačiau penktajame "The Wire" sezone.

Geriausia (o gal ir blogiausia, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsite) šio serialo savybė yra ta, kad ji apima ypatingai daug temų ir vieną jų susieti su realiu gyvenimu yra tiesiog per lengva. Šiuo atveju saiko tema gali būti matoma tik pabaigus visą sezoną ir nemanau, kad ji čia turėjo būti. Po ypatingai didelės šlovės sulaukusio ketvirtojo sezono (fenomeno, kurio aš vis dar nesuprantu), serialo kūrėjas Deividas Saimonas, galima sakyti, užmigo ant laurų ir nusprendė paskubomis sukurpti paskutines dešimt serijų.

Nesakau, kad jos nebuvo reikalingos - be jų serialas nebūtų pabaigtas. Ir vėl nesakau, kad jos buvo prastos - jos buvo puikios lyginant su bendru televizijos lygiu, bet neprilygo "The Wire" viršūnei. Tiesiog jautėsi, kad į paskutinį sezoną nebuvo įdėta tiek minčių, darbo ir jis nebuvo taip apgalvotas kaip jo pirmtakai.

2013 m. liepos 13 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Aštunta serija

Gyvenime aš pats viską mėgstu planuoti. Prie įvairių pasikeitimų ar netikėtumų prisitaikau, bet tai man užtrunka ilgiau, nei kitiems mano aplinkiniams. Tame savo planavime aš nematau nieko blogo, kadangi taip bent iš dalies apsisaugau nuo neapgalvotų sprendimų, o tokie dalykai man labai nepatinka.

Ir tas planavimas į ateitį yra svarbiausia savybė kalbant apie serialų kūrėjus. Žinoma, pirmaisiais sezonais jie privalo stengtis taip, kad jų projektas nebūtų atšauktas, tačiau jei taip neatsitiktų, reikia apgalvoti kiekvieną veiksmą, kadangi jis gali pakenkti net ir tolimoje ateityje. Aš nesakau, kad "Dingę" neplanavo - tai, savo struktūra, yra vienas geriausių serialų istorijoje, tačiau viena kita detalė ilgainiui pradeda kelti klausimų. Šiuo atveju tokia pasirodė esanti veikėjų priešistorė. Sumanymas kiekvieną seriją skirti vienam veikėjui buvo puikus iš pradžių, bet jau antrajame sezone matome, kad tos paslaptys greitai išsisems ir praeities istorijos nebus tokios intriguojančios. Tai patvirtina ir faktas, kad naujo veikėjo istorija yra tarsi šviežias kraujas visam serialui.

2013 m. liepos 12 d., penktadienis

Telemano savaitė #33


Dexter. 8 sezonas. 2 serija
Mano pasąmonė yra keistas dalykas, kadangi praėjusią savaitę aš tiesiog mėgavausi "Deksterio" nesėkme ir atvirai tikėjausi, kad serialas toliau kurs žemo lygio serijas, bet tarsi iš dalies galvojau, jog ilgainiui viskas susitvarkys. Bet vis tiek nustebau kai pamačiau, jog ši serija turėjo potencialo ir jį iš dalies išnaudojo. Man tikrai patiko sumanymas atskleisti daktarės sąsajas su Deksteriu ir netempti gumos šiuo atveju, tačiau žinant šio serialo banalumą, drąsiai galima galvoti apie kitą variantą. Tai gali nebūti vienintelė daktarės paslaptis ir ji laisvai gali tapti pagrindine šio sezono žudike, kuo aš dabar pilnai ir tikiu (jeigu tai būtų kitas serialas, aš galvočiau, kad tokia mintis yra peršama įtartinai įkyriai, bet su "Deksteriu" prie banalumo aš pripratau). Debrą padaryti žudike irgi nėra pats originaliausias sumanymas, bet tenka pripažinti, kad scenos susijusios su šia tema man tikrai patiko ir buvo įgyvendintos gana gerai (pasirodo Hallas režisavo šią seriją ir debiutas buvo visai gražus). Aišku, su Kvino ir Batistos istorijomis šis sezonas niekada iš manęs nesulauks visiškų pagyrimų, kadangi vaikeli, toks siužeto bukumas man dar nėra matytas niekur. 6/10

2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Septinta serija

Vienas iš mano mėgstamiausių serialuose naudojamų triukų yra kitas žvilgsnis į tuos pačius įvykius. Be abejo, tai galima atlikti ir žodiniu būdu, kai koks nors veikėjas skirtingai interpretuoja kokią nors situaciją. Bet nieko nėra geriau kaip tiesiogiai parodyti įvykiai, vykstantys tuo pačiu metu. Ši taktika dažnai yra puikiai pritaikoma animaciniuose serialuose ar sitcomuose ("How I Met Your Mother" yra puikus pavyzdys), bet dramos tokių dalykų imasi retokai. 2005 metais "Dingę" parodė, kad be reikalo. Šio serialo formatas yra labai palankus tokioms serijoms ir juo kūrėjai pasinaudojo taip puikiai, kad sukūrė vieną geriausių savo serijų. Tokią, kuri ir pasibaigus serialui išlieka neabejotinai geriausia pirmųjų "Dingusių" sezonų serija.

Pristatyti naujus veikėjus visada būna sunku. Žiūrovams turi būti suteiktas bent jau pirminis įspūdis, kad neatrodytų, jog viskas yra daroma be tikslo. Šiuo atveju, "Dingę" susidūrė su kitokia problema. Reikėjo pristatyti ne tik keturis naujus veidus (penktasis greitai dingo iš ekranų), bet ir itin svarbią bendrą jų istoriją.

Vėlgi, buvo du būdai. Vienas jų galėjo būti įprasti flashbackai ketvertui jau pasiekus kitą grupę ir kiekvienam veikėjui kovojant su savo psichologinėmis problemomis, taip ilgainiui atskleidžiant daugybę paslapčių apie laiką, praleistą kitoje salos pusėje. Pagalvojus, variantas tikrai nebūtų prastas - siurprizų būtų užtektinai, kad išeitų nemažai serijų, tačiau jų efektas ilgainiui išblėstų ir taptų monotoniškas. Vietoje to "The Other 48 Days" nusprendė viską sukišti į vieną seriją ir palikti įspūdį visiems laikams.

2013 m. liepos 8 d., pirmadienis

The Wire. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "The Wire" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Aš save retkarčiais drįstu pavadinti į paranoją linkstančiu žmogumi. Priežastis tam nėra kokia nors filosofinė ar netiesioginė, šią savo būseną aš dažniausiai sieju su televizijos ar kino žiūrėjimu. Paranoja pasireiškia tame, kad man reikia labai nedaug išankstinės nuomonės susidarymui, todėl aš visomis išgalėmis stengiuosi vengti bet ko, kas man galėtų padaryti kokią nors netiesioginę įtaką.

Be abejo, šiais laikais tokios informacijos išvengti yra ypatingai sunku, todėl dažnai mano pastangos nueina veltui. O jeigu kalbėtume apie serialą, kurį daugelis žmonių vadina geriausiu televizijos istorijoje, pokalbių apie jį išvengti yra kone neįmanoma. Taip buvo ir šįkart - jau prieš kelis sezonus buvau perskaitęs, kad "The Wire" ketvirtas sezonas yra visiška ir neabejotina televizijos viršūnė, todėl tai mano mintyse klajojo ilgai. Deja, iš didelių mano lūkesčių išėjo nekas.

Vėlgi - aš jokiu būdu nesakau, kad ketvirtasis sezonas yra blogas. Jis tikrai yra puikus televizijos kūrinys, kurį pralenkti gali vos keletas serialų, bet aš linkęs lyginti jį pagal bendrą serialo pajėgumą. Palyginus su praėjusiu, trečiuoju sezonu, kokybė jeigu nenukrito, tai bent jau nepagerėjo.

Keistesniu dalyku galima būtų pavadinti tokią, kone vienbalsę nuomonę, kad ketvirti "The Wire" metai buvo visa galva geresni už visus kitus. Galbūt aš negalvoju taip, kaip kiti žmonės, o gal čia kažkoks marketingo triukas, bet aš į šį sezoną žiūriu kaip į paprasčiausią (arba, "The Wire" terminais kalbant, mažiausiai sudėtingą) struktūrą turintį serialo kūrinį. Tiesiog nebuvo viskas taip painu, kaip būdavo anksčiau, ir tai turbūt padėjo didesnėms masėms prisijungti prie serialo žiūrėjimo.

2013 m. liepos 7 d., sekmadienis

Šventasis TV ketvertas: geriausi serialai yra geriausi

Menas yra labai subjektyvus dalykas. Jis ir yra kuriamas tam, kad būtų subjektyvus, t.y. kam nors patiktų. Jeigu jums nepatiks vienas kūrinys ar net viena meno rūšis, jūs galite rinktis kitą ir jų yra tiek daug, kad tiks tikrai kiekvienam. Bet žinoma, žmonės nėra tie sutvėrimai, kurie visur mato tik gerąją pusę, ir minusų galima įžvelgti visur. Taip atsiranda tikri ar apsimestiniai (kuris iš jų aš, spręsti palieku jums) kritikai, kurie bando įrodyti, kad menas gali būti geras ir blogas. Ir aš nieko prieš.

Taip, kritikai dažniausiai būna subjektyvūs ir į viską žiūri iš savo prizmės, bet vėlgi - kritika yra meno forma, kritikų yra daug ir žmonės gali išsirinkti tą, kurio skonis su jų labiausiai ir sutampa. Bet tie kritikai (ir paprasti žmonės) įvairius kūrinius aptaria atsižvelgdami į nusistovėjusias taisykles, iš kurių ir kyla nuomonės, geras tas kūrinys ar blogas. Ir kadangi televizijos serialai nėra išimtis, atsižvelgiant į pagrindinius kriterijus, jie irgi yra skirstomi į blogus, gerus ir geriausius. Šįkart apie pastarąją grupę.

Dar kartą pabrėžiu, kad čia nerašau vadovaudamasis vien subjektyvumu (nors jo čia daugiausia). Aš rašau apie tuos serialus, kurie, vienokiu ar kitokiu būdu, atsiras kiekviename geriausių dramos projektų sąraše. Ir taip "Sopranus", "The Wire", "Mad Men" ir "Breaking Bad" aš laikau "Šventuoju TV ketvertu". Man tai tikrai yra įspūdingiausi televizijos kūriniai, praktiškai neturintys trūkumų. Ir kadangi geriausio iš jų aš rinkti nesu nusiteikęs (nors mėgstamiausią tikrai turiu), šįkart pabandysiu kitaip. Šįkart duodu jums po argumentą, dėl kurio šie serialai yra geresni už kitus tris. Vėliau galėsit girtis, kad patys sugalvojot.

Nematę šių serialų galit skaityti toliau - apie viską kalbu apibendrintai ir be spoilerių.

"Sopranų" veikėjai tapo mūsų šeimos nariais
Pagrindinis televizijos dramos uždavinys yra sukurti puikius veikėjus ir mus su jais supažindinti. Nesuklyskit - visi keturi serialai pasižymėjo genialiais veikėjais, tačiau "Sopranai" viską ne tik pradėjo, bet šioje srityje vis dar yra nepralenkiami. Savaime suprantama, didžiausi laurai čia tenka Toniui Soprano ir to tikrai nesakau dėl neseniai mirusio Gandolfinio. Man Tonis yra nuostabiausias visų laikų veikėjas televizijoje, kurį serialas sugebėjo išnagrinėti itin nuosekliai, o paslaptis apie šį žmogų vis dar liko. Ir nors viskas čia buvo susiję su Toniu, kiti veikėjai toli gražu nebuvo statistai. Karmela pradėjo tą užguitų žmonų temą televizijoje, bet originalas buvo tiesiog nuostabus ir jos santykiai su Toniu buvo serialo pažiba. Humorą mėgstantis, bet surimtėti mokantis Kristoferis sugebėdavo parodyti kitokią Tonio pusę, ir aš vis dar laikausi nuomonės, jog šis veikėjas buvo jaunoji savo dėdės kopija, todėl jo užduotis čia buvo svarbesnė, nei dažnai yra manoma. Kiekvienas veikėjas čia pasirodydavo ne be reikalo - ir Tonio gauja, ir jo tolimesni šeimos nariai, ir net policininkai gaudavo kad ir menkiausią dramos kruopelę, kuri priversdavo žiūrovus stebėtis tuo, kaip jie žavisi tais veikėjais. "Sopranai" ne tik pradėjo tokį veikėjų kruopštumą serialuose, bet tai padarė taip genialiai, kad jų negali pralenkti niekas.

2013 m. liepos 6 d., šeštadienis

Dingę. Antras sezonas. Šešta serija


Po trečiojo "The Walking Dead" sezono daugeliui iškilo klausimas, kuris galbūt turėjo praeiti kaip paprastas juokas, bet mane rimtai užkabino. Spoilerių nebus, bet pagrindinė mintis yra tokia: ar geriau nužudyti tam tikrą veikėją tuomet, kai jisai visus žiūrovus sugeba užknisti negyvai (šių metų "The Walking Dead" variantas)? O gal geriau priversti žiūrovus mėgti veikėją ir vėliau jį drastiškai užmušti (pirmojo "Game of Thrones" sezono variantas)? Mano nuomonė, kaip visada, dvejopa. Antrasis atvejis suteikia žymiai daugiau emocinės ir meninės vertės, bet tokių sprendimų mažiau patyrusi publika nesupras. O pirmasis atvejis yra paprasčiausias pataikavimas. Daugelis žiūrovų televiziją žiūri kaip pramogą ir jie nori gerų emocijų, todėl su jiems patinkančiais sprendimais ateina ir geri reitingai. Ir nors aš šio būdo nemėgstu, "Dingusiems" už serijoje "Abandoned" priimtą sprendimą dėkosiu visuomet.

Aš nenoriu paversti šios apžvalgos į kažkokį nekrologą, nes tai turėtų būti tarsi aprašymas to, ką žmogus nuveikė per visą savo gyvenimą. Žinoma, svarbiausia yra tai, ką jis nuveikė gero. Kur link vedu turbūt suprantat - Šenon būdama šiame seriale rimčiau tikrai nepasižymėjo ir jos mirtis mums yra kaip vanduo nuo žąsies. Bet apie viską nuo pradžių.

2013 m. liepos 5 d., penktadienis

Telemano savaitė #32


Dexter. 8 sezonas. 1 serija
Aš savimi per daug nesididžiuoju, bet į "Deksterį" aš rimtai tiesiog negaliu žiūrėti. Žinau, kad septintą sezoną pavadinau šio serialo atsigavimu, bet mano lūkesčiai vis tiek buvo itin žemi. Tačiau nustebinti serialas mane sugebėjo - viską padarė dar prasčiau, nei tikėjausi. Humoras "Deksteryje" visuomet buvo ir jis buvo viena stipresnių serialo vietų, bet visada buvo aišku, kada kas nors juokauja. Tuo tarpu dabar tiesiog atvirai matėsi, kad scenaristai viską darė stengdamiesi kelti įtampą, bet iš to aš tiesiog juokiausi. LaGuertos suoliukas - come on, scena prie jo yra turbūt žemiausias šio serialo lygis ever. Kvino istorija, kaip visuomet, žada būti tokia neįdomi ir neturinti absoliučiai jokios reikšmės, kad per ją, kaip visada, bus galima eiti pavalgyt. Tai, kad Deksterio sūnus taps kažkokiu psichopatu, buvo taip nuspėjama ir neįdomu, jog net nesinori pamatyti šios istorijos pabaigos. Scenos tarp Deksterio ir jo sesers buvo kiek rimtesni epizodai, bet jie buvo labai trumpi ir nepasakė praktiškai nieko (tarp kitko - Deb kaip narkomanė irgi yra baisiai neoriginalu). Visgi niekas nepralenkia didžiausios ne tik šios serijos, bet ir viso sezono klaidos - praleisti paskutinius šešis mėnesius. Mane kaip tik ir intrigavo įvykiai iškart po sezono finalo, o dabar viskas yra nubraukiama ir apie tai net neužsimenama - tinginiavimas at its best. Naujoji daktarė galbūt yra vienintelis dalykas, kuris mane stabdys nuo iššokimo pro langą per kitas 11 serijų. 3/10

Ray Donovan. 1 sezonas. 1 serija
"Showtime" ir NBC yra šlykščiausios JAV televizijos. Paskutinieji tokie buvo beveik visada, o ir ne apie juos dabar. Šį sezoną "Showtime" į savo dramas kone nusispjovė. "Homeland", nepaisant to, kad aš jį išgyriau, buvo net nepanašu į tai, kas buvo pirmajame sezone. Reikalus su "Deksteriu" matote patys. Ir dabar, kai su tokiu grandioziniu projektu galima viską atitaisyti, jis yra visiškai sudirbamas. Serialas mane pritraukė paprasčiausiai dėl vardų - aktoriai kaip Lievas Schreiberis ir Jonas Voightas bet kur nesimėto. Ir būtent jie mane privertė šio serialo nekęsti. Ne, aktoriai jie yra nuostabūs ir viskas, ką mačiau su jais, man yra patikę, tačiau tie, kas kūrė šiuos veikėjus, tikrai nėra profesionalai. Aktoriai (ir ne tik šitie) atrodė tokie pasimetę ir nenatūralūs, kad klausimų man kilo tikrai nemažai. Istorija čia irgi yra per daug paprasta, o jos banalumą įvertina vienas (ne mano sugalvotas) sakinys: Ray is a fixer, who cannot fix himself. Čia nėra nieko gilesnio, niekas čia neužkabina ir net apie potencialą šnekėti yra sunku. Vasarą serialų yra nedaug, bet šio aš žiūrėti nesiruošiu, nebent pamatysiu, kad bendri jo vertinimai bent kiek pakilo. 4/10

2013 m. liepos 3 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Penkta serija


Anglų kalba man visuomet patiko tuo, kad joje yra daug dviprasmybių. Jos dažnai trukdo susikalbėti su tos kalbos per daug gerai nemokančiais piliečiais, tačiau kalbant apie meną, toks žodynas labai praverčia. Kai žodžio reikšmių yra daugiau negu viena, daugiau vietos yra paliekama pačio žiūrovo (ar skaitytojo) fantazijai, kuo ir yra grįstas menas. Šio serialo pavadinimas irgi gali būti puikus pavyzdys. Taip, Lost reiškia dingti, kas, paviršutiniškai žiūrint, ir yra viso serialo esmė. Tačiau pavadinime yra užslėpta ir kita šio žodžio reikšmė, nuostabiai atitinkanti "Dingusių" nuotaiką - veikėjai savo gyvenime yra pasimetę, paklydę, ir šis nuotykis yra skirtas tam, kad jie save atrastų (lost gali reikšti ir pralaimėjimą būtuoju laiku, ką irgi galima būtų įpinti į serialą, kadangi laimėtojų čia nėra daug).

Ir ši serija yra būtent apie ieškojimą (pavadinimas "... and Found" yra tiesiog genialus ir privertė mane pasukti galvą kodėl nebuvo panaudota pilna frazė). Tačiau čia vėl turime galimybę įsitikinti, kad ne viskas šiame pasaulyje turi tik vieną reikšmę. Ieškojimas čia vyksta daugeliu skirtingų būdų - pradedant materialiniu, baigiant filosofiniu, - ir jis į bendrą istoriją yra įpaišomas labai gerai. Vieną aiškią temą turinčios serijos yra vertinamos labai skirtingai, bet kadangi aš jas mėgstu, šios keturiasdešimt minučių buvo gana gera reabilitacija po košmariškos Harlio istorijos.

2013 m. liepos 2 d., antradienis

Mad Men. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo "Mad Men" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Paklausę bet kurio žmogaus, praleidusio bent šiek tiek laiko prie televizoriaus, kokia yra pagrindinė nesvarbu kokio žanro serialo taisyklė, kiekvienas atsakytų, jog tai yra pagrindinio herojaus buvimas. Na, jeigu ir nepasakytų, tai visi tokiai nuomonei pritartų. Ir tai galioja ne tik televizijoje - nėra nei vieno filmo, romano ar teatro vaidinimo, kuriame nebūtų žmogaus, laikančio visą pasirodymą kartu. O kadangi iš visų šių paminėtų meno rūšių ilgiausia yra televizijos serialai (su kuriais gali nebent pasigalynėti knygos), pagrindinis veikėjas čia yra dar svarbesnis, nei kur nors kitur. Joks serialas, siekiantis sukurti draminį šedevrą, negali ignoruoti savo centrinio veikėjo ir jeigu jis nusibosta, jo pakeisti tiesiog negalima, todėl vienas didžiausių iššūkių televizijoje ir yra sudominti žiūrovus tais pačiais, labai ilgą laiką matomais veikėjais.

Ir tokį rezultatą gali pasiekti tikrai ne visi. Ir iš tų galinčių, jį pasiekia dar mažiau. Serialo niekas negali kurti ekspromtu - tai yra neįtikėtinas projektas, kuris privalo būti kuriamas žmonių (ar, "Mad Men" atveju, vieno žmogaus), kurie jį sugalvojo ir žino, kur viskas gali nueiti. Jie privalo būti suplanavę ne tik serialo pradinį ir galutinį tašką, bet jie turi žinoti visus sustojimus pakeliui į finišą. Jie turi atiduoti viską, ką yra sugalvoję, tam, kad žiūrovai žiūrėtų ir toliau, bet kartu reikia ir pasilikti rezervo, nes galiausiai visas tikroviškumas gali būti išsemtas labai lengvai. Ir kalbant apie tokius žmones, pirmas vardas, kuris šauna į galvą, yra Matthew Weineris - "Mad Men" kūrėjas ir valdovas, savo paskutiniuoju sezonu sugebėjęs pažvelgti kitu kampu į vieną žymiausių ir geriausiai pažįstamų visų laikų vyrų televizijoje.

2013 m. liepos 1 d., pirmadienis

The Wire. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo "The Wire" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Tai kartoju praktiškai be perstojimo, bet noriu, kad šį dalyką į galvą įsikaltų visi - paskutiniai 15 metų buvo televizijos revoliucija (jei tiksliau - serialinės televizijos, bet manyčiau, kad tai suprasti nėra sunku). Ir tą revoliuciją vykdę serialai turėjo daugybę panašumų ir skirtumų, kas žiūrovui leido mėgautis kokybišku ir originaliu turiniu visą laiką. Bet kone didžiausias serialų panašumas buvo tai, kas dabar yra suprantama savaime ir į šį faktorių nėra kreipiamas dėmesys. Tai yra antiherojų (pagrindinių serialo veikėjų, turinčių egoistiškas ir daugeliu atveju kitiems kenkiančias savybes) buvimas. Tik pagalvokit - Donas Dreiperis dėl savo praeities gali išduoti kiekvieną, Tonis Soprano jam nepaklususius draugus sugebėdavo pašalinti gana greitai, o Volteris Vaitas iš paprasto mokytojo tapo tikru narkobaronu. Trečiuoju sezonu į šį įspūdingą ir dar daugiau narių turintį klubą įsijungia ir Džimis Maknaltis.

Dabar mintyse matau tik šiuos keturis išvardintus veikėjus ir ši teorija gali būti susijusi pagrinde su jais, bet net neabejoju, jog ją galima pritaikyti ir kitiems antiherojams. O teorija yra tokia, jog trečias sezonas jiems dažniausiai yra persilaužimas nuo geriečio, iki blogiuko. Aiškiausias pavyzdys - Volteris iš "Breaking Bad" (be spoilerių), kuris trečiajame serialo sezone kentėjo nuo krizės ir visą verslą gana nešvariomis priemonėmis bandė paimti į savo rankas. Geriau pagalvojus, trys sezonai yra tobula persilaužimo vieta - per pirmus du veikėjas yra su mumis supažindinamas iki tokio lygio, kad jo elgimasis visai neherojiškai yra tuo pačiu ir gana logiškas, ir netikėtas.