2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Dingę. Antras sezonas. Septinta serija

Vienas iš mano mėgstamiausių serialuose naudojamų triukų yra kitas žvilgsnis į tuos pačius įvykius. Be abejo, tai galima atlikti ir žodiniu būdu, kai koks nors veikėjas skirtingai interpretuoja kokią nors situaciją. Bet nieko nėra geriau kaip tiesiogiai parodyti įvykiai, vykstantys tuo pačiu metu. Ši taktika dažnai yra puikiai pritaikoma animaciniuose serialuose ar sitcomuose ("How I Met Your Mother" yra puikus pavyzdys), bet dramos tokių dalykų imasi retokai. 2005 metais "Dingę" parodė, kad be reikalo. Šio serialo formatas yra labai palankus tokioms serijoms ir juo kūrėjai pasinaudojo taip puikiai, kad sukūrė vieną geriausių savo serijų. Tokią, kuri ir pasibaigus serialui išlieka neabejotinai geriausia pirmųjų "Dingusių" sezonų serija.

Pristatyti naujus veikėjus visada būna sunku. Žiūrovams turi būti suteiktas bent jau pirminis įspūdis, kad neatrodytų, jog viskas yra daroma be tikslo. Šiuo atveju, "Dingę" susidūrė su kitokia problema. Reikėjo pristatyti ne tik keturis naujus veidus (penktasis greitai dingo iš ekranų), bet ir itin svarbią bendrą jų istoriją.

Vėlgi, buvo du būdai. Vienas jų galėjo būti įprasti flashbackai ketvertui jau pasiekus kitą grupę ir kiekvienam veikėjui kovojant su savo psichologinėmis problemomis, taip ilgainiui atskleidžiant daugybę paslapčių apie laiką, praleistą kitoje salos pusėje. Pagalvojus, variantas tikrai nebūtų prastas - siurprizų būtų užtektinai, kad išeitų nemažai serijų, tačiau jų efektas ilgainiui išblėstų ir taptų monotoniškas. Vietoje to "The Other 48 Days" nusprendė viską sukišti į vieną seriją ir palikti įspūdį visiems laikams.

Taip sakau dėl to, kad mane ši serija vis dar stebina. Kai ją mačiau pirmą kartą, mane, be abejo, itin žavėjo jos įtampa ir veiksmas. Bet dabar yra labai sunku aprėpti tai, kiek ši serija atskleidžia klausimų, jau spėjusių kilti iki dabar matomų įvykių. Nors žavi ne vien tai.

Dabar šią seriją branginu dar labiau, kadangi ji labai puikiai atpasakoja pirmojo sezono įvykius. Jūs tik pagalvokit - praktiškai visi veikėjų charakterio bruožai ir įvykiai turi atitikmenį kitoje stovykloje, kas vienų žmonių gali būti palaikyta kliše, kitų - puikus būdas pridėti dar daugiau mistiškumo į tokį paslaptingą serialą. Na, jūs suprantat, kad aš esu iš pastarųjų.

Serija prasideda panašiai kaip ir pilotinė serialo serija. Į vandenyną nukrenta lėktuvas (šiuo atveju - galinė jo pusė) ir visi paniškai gelbėjasi bei padeda kitiems. Ir pirmoji užuomina, kad tai - tarsi stipriai suspausta ir žymiai labiau sukoncentruota pirmojo sezono analogija, yra Anos Liusijos iškilimas. Niekas net nebando prieštarauti jos vadovavimui, o ji pati irgi nesispyrioja užimti atsakingas pareigas. Ana yra, bent jau iš šios serijos sprendžiant, tam tikras Džeko atitikmuo. Kaip jau minėjau, žiūrovams yra bandomas sukelti didelis įspūdis, todėl per daug tuo kietumu nepasitikėkit. Bet šią moterį laiko pažinti dar turėsime.

Kitas išsiskiriantis veikėjas yra Eko, galingas ir stiprus milžinas, tampantis tam tikra Anos dešiniąja ranka. Kitaip sakant, Eko yra jėga, Ana protas. Palyginti su kita grupe čia yra kiek sunkiau, bet įmanoma - Loką pavadinti protu galima drąsiai, bet daktarą jėga - sunkiai. Galbūt kritiškas mąstymas gali būti suprantamas kaip jėga, bet į filosofijas dabar nesileiskim.

Kadangi anokia čia paslaptis, kad ši grupė sumažėjo iki keturių žmonių, dėmesio verti yra tik Bernardas ir Libė. Nors kai kuriems jie gali pasirodyti gana neįdomūs, man ši serija jų atžvilgiu labai patiko. Jie neįkrito į aiškius stereotipus ir turi potencialo atsiskleisti ateityje. Libė atrodo pakvaišusi psichologė, Bernardas - ramus senolis, bet tai jiems palieka pakankamai erdvės.

Kad ir kiek veiksmo čia buvo prikišta, dvi gan emocingos siužeto linijos išsiskyrė. Pirmoji buvo Eko tylėjimas. Kai pirmą kartą pamačiau šį veikėją ir, tiesą sakant, netgi gerokai vėliau apie jį galvojau kaip apie tą dičkį iš "Žaliosios mylios". Jis atrodo baisiai didelis ir žiaurus, galintis sutraiškyti ką tik nori, bet viduje turbūt nerasite jautresnio žmogaus. Na, Eko jautruolis tikrai netaps, tačiau jo tylėjimas šiokią tokią minkštesnę jo pusę parodė. Bet bendrai šis sumanymas yra turbūt vienintelė vieta, prie kurios galėčiau prisikabinti šioje serijoje.

Atsimenu, kad man itin patiko prieš porą metų pasirodžiusiame filme "Extremely Loud and Incredibly Close" negalėjęs kalbėti seniokas. Ir jis pasakydavo žymiai daugiau, nei kiti veikėjai (pats filmas buvo gan vidutiniškas, bet su Hanksu man viskas sueina). Aš suprantu, kad tai būtų buvęs didžiulis žingsnis, bet jeigu Eko daugiau nebūtų prakalbėjęs, draminiu aspektu tai turbūt būtų vienas įdomiausių "Dingusių" sprendimų. Rizikinga, bet ištraukus tokį dalyką scenaristus galėjo nešioti ant rankų. Na, tai yra teorija, su kuria buvo bent kiek prašauta. Padalinus Anos Liusijos ir Eko istorijas į dvi dalis, galutinis rezultatas būtų buvęs žymiai geresnis; jei Eko būtų prakalbėjęs kad ir po kelių serijų, viskas būtų kone idealu (nors ir dabar buvo tik labai gerai).

Kad Aną buvo bandoma iškelti kaip labai aiškią lyderę gal irgi buvo nedidelis serijos minusas, bet jis žiūrėti tikrai netrukdė. Būtent jos emocinis protrūkis buvo tai, kas privertė mane pagalvoti apie panašumą su Džeku. Kitoje salos pusėje vadovą buvo galima rinktis iš daugelio variantų, čia - ne, bet rezultatas gavosi tas pats. Ir daktaras, ir Ana tapo puikiais lyderiais su didžiulėmis asmeninėmis problemomis. Aš nekantrauju leistis į Anos analizę, bet ji laukia kitoje apžvalgoje. O kol kas mes turime daugybę potencialo, kuris neabejotinai bus paliestas ateinančiose serijose.

Žinoma, aš galiu pradėti pasakoti kaip man patiko bunkerio ir keistų dalykų jame atradimas, kaip man patiko Anos ir Gudvino pasivaikščiojimas, kaip man patiko vaikų pagrobimo scena ir daugybė kitų smulkių niuansų, bet tada gautųsi siužeto atpasakojimas, o aš nenoriu, kad šios apžvalgos tokiomis virstų. Tačiau aš galiu pasakyti viena - jeigu jūs žiūrite "Dingusius" pirmą kartą, stipriai rekomenduoju peržiūrėti šią seriją iš naujo. Atidžiai. Praktiškai visos mažos detalės čia įgaus rimtesnį vaidmenį ateityje. Tai tik parodo koks genialus yra scenaristų Lindelofo ir Cuse'o duetas. Aš tai kartosiu visuomet, kai apžvelgsiu jų parašytą seriją (o tokių vis daugės), nes tokio pastovumo kokybėje yra sunku ir surasti. Serija - stulbinanti ir žavinti, nesvarbu kiek kartų bežiūrėčiau.

Citatos

  • 'Hey, calm down, let's figure this out.' 'Calm down? Let's figure this out? Here are the names of every single person they took, all nine of them, what they were wearing, what they look like, one of them had a list of us.'
  • 'Because my wife - I can't find her.' 'I will pray for her.' 'Where the hell are the rescue planes?' 'I will pray for them, too.'
  • 'What? You're talking now?' 'It has been forty days.' 'You waited forty days to talk?' 'You waited forty days to cry?'

Veteranų kampelis

  • Šįkart pasigailėjau, kad neužsirašau tų smulkių detalių, kurios įgaus rimtesnę prasmę ateityje, bet bent dvi atsimenu. Anos Liusijos ir vaikų santykiai yra ne per daug akcentuojama, bet kitoje serijoje stipriai paliečiama tema (tuomet, kai ji prarado kūdikį). Kitas dalykas, kurį turbūt kokio 5 sezono metu perskaičiau internete, yra tai, kad Gudvino turėtas peilis yra tų vargšelių, kuriuos atvykusius į salą užmušė Ričardas. Planavimas, svarbiausia planavimas.







Namų darbai: s02e08 - Collision

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą