2013 m. liepos 2 d., antradienis

Mad Men. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo "Mad Men" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Paklausę bet kurio žmogaus, praleidusio bent šiek tiek laiko prie televizoriaus, kokia yra pagrindinė nesvarbu kokio žanro serialo taisyklė, kiekvienas atsakytų, jog tai yra pagrindinio herojaus buvimas. Na, jeigu ir nepasakytų, tai visi tokiai nuomonei pritartų. Ir tai galioja ne tik televizijoje - nėra nei vieno filmo, romano ar teatro vaidinimo, kuriame nebūtų žmogaus, laikančio visą pasirodymą kartu. O kadangi iš visų šių paminėtų meno rūšių ilgiausia yra televizijos serialai (su kuriais gali nebent pasigalynėti knygos), pagrindinis veikėjas čia yra dar svarbesnis, nei kur nors kitur. Joks serialas, siekiantis sukurti draminį šedevrą, negali ignoruoti savo centrinio veikėjo ir jeigu jis nusibosta, jo pakeisti tiesiog negalima, todėl vienas didžiausių iššūkių televizijoje ir yra sudominti žiūrovus tais pačiais, labai ilgą laiką matomais veikėjais.

Ir tokį rezultatą gali pasiekti tikrai ne visi. Ir iš tų galinčių, jį pasiekia dar mažiau. Serialo niekas negali kurti ekspromtu - tai yra neįtikėtinas projektas, kuris privalo būti kuriamas žmonių (ar, "Mad Men" atveju, vieno žmogaus), kurie jį sugalvojo ir žino, kur viskas gali nueiti. Jie privalo būti suplanavę ne tik serialo pradinį ir galutinį tašką, bet jie turi žinoti visus sustojimus pakeliui į finišą. Jie turi atiduoti viską, ką yra sugalvoję, tam, kad žiūrovai žiūrėtų ir toliau, bet kartu reikia ir pasilikti rezervo, nes galiausiai visas tikroviškumas gali būti išsemtas labai lengvai. Ir kalbant apie tokius žmones, pirmas vardas, kuris šauna į galvą, yra Matthew Weineris - "Mad Men" kūrėjas ir valdovas, savo paskutiniuoju sezonu sugebėjęs pažvelgti kitu kampu į vieną žymiausių ir geriausiai pažįstamų visų laikų vyrų televizijoje.

Praleidus penkis sezonus su nedideliu kiekiu veikėjų, kurie niekada nesikeičia - rimtai, "Mad Men" mane visuomet žavėjo tuo, kad naujų veikėjų kiekvieną sezoną būna vos pora ir jie būna labai menki, - atrodo, kad juos pažįsti tiesiog puikiai. Ir pagal tai, ką matome ekrane, mes tuo galime būti įsitikinę. Tačiau su Donu Dreiperiu istorija yra kitokia - mes žinome, kad už šio žmogaus slypi kažkas, kas yra pasirodęs tik kelis kartus, ir per tuos kartus tas padaras sugebėjo nustebinti kiekvieną.

Tingintiems skaityti, galiu iškart susumuoti visą sezoną - tai buvo galutinis išaiškinimas, jog Donas Dreiperis neegzistuoja. Egzistuoja Dikas Vitmanas, apsimetantis kitu žmogumi, ir jis ten, priešingai, nei atrodo aplinkiniams, nesijaučia patogiai. Ir šį sezoną tai tapo labai aišku.

Iš čia ir pasirodė kita Dono pusė, kuri ir yra šio sezono pažiba. Šiam vyrui atsibodo pastovus melavimas ir jis pradėjo ieškoti sau pasiteisinimų, dėl kurių jis galėtų atskleisti tikrąją savo tapatybę. Donas pradėjo draugauti su moterimi, kuria jis naudojosi ne vien tik paprastam smagumui kaip jau tapo įprasta, tačiau ir šiek tiek atviresniam išsikalbėjimui apie savo praeitį. Savo kolegas darbe jis tarsi provokavo; jis norėjo, kad jie jo teirautųsi dėl ko Donas pasidarė toks nervingas, bet, pagrindinio herojaus nuostabai, į jo išsišokimus niekas per didelio dėmesio nekreipė. Galima sakyti, jog po ilgų metų, kuomet Donas melavo sau ir visiems aplinkiniams, jis dabar pradėjo meluoti vien sau, iš ko ir kilo tokia tamsi šio sezono nuotaika.

Mano manymu, pagrindinis šio sezono lūžis buvo serija, po kurios pašlijo Dono santykiai su savo dukra Sale. Aplinkybių saugumo sumetimais neminėsiu, tačiau tuomet aš pamačiau tokį Dreiperį, kokio aš dar nebuvau matęs. Donas tada buvo išsigandęs ir sumišęs, absoliučiai nežinantis, ką daryti. To jam šiame seriale dar nėra nutikę (nebent labai lengva forma) ir tai yra dar viena nematyta Dono pusė.

Šis sezonas patvirtino ir faktą, apie kurį galvojau jau po Betės ir Dono skyrybų, tačiau to pagrindimo nebuvau radęs. Šis vyras turi kažkokį įprotį (ar ligą, ar jam tai tiesiog patinka) savo žmonos nelaikyti savo drauge. Betė anksčiau buvo jo vaikų motina ir žmogus, pas kurį reikėjo grįžti po darbo dienos, bet ne žmogus, su kuriuo leistum visą savo laisvalaikį. Dabar panašioje situacijoje atsidūrė Megan, o Betės ir Dono draugystė tapo labai gražiu, nors ir neilgu sezono akcentu. Tokio ryšio jie dar nėra turėję ir tai tikrai žavi.

Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, nepaisant labai aukšto lygio Dono istorijos, visa kita padarė šį sezoną turbūt silpniausiu "Mad Men" istorijoje. To priežastimi laikau vis didėjantį Weinerio užsispyrimą labai didelį kiekį informacijos palikti nepasakytos ir žaisti su simbolizmu, tarsi siekiant lavinti žiūrovų mąstymą ir protą. Ir šis sezonas buvo turbūt pirmasis, kuriame dėl šios priežasties krito kokybė.

Galima pradėti nuo tos pačios Megan, kuri tapo dar nereikalingesnė veikėja, negu buvo. Ji pasirodydavo tik epizodiškai ir tik tam, kad būtų pabrėžiama kokią sėkmingą karjerą ji padarė ir kokia ji dabar yra laiminga. Žinoma, tai visuomet duodavo kontrastą nelaimingam Donui, tačiau pagrindinio veikėjo žmona privalo turėti rimtesnę rolę.

Tiesa, simbolizmas padėjo Pyteriui. Visi jau labai seniai šneka, jog šis veikėjas bent iš dalies atspindi Dono gyvenimą ir tai, bent jau paskutiniosiose šio sezono serijose, matėsi labai gerai. Buvo keletas scenų su Pytu, kuriose jis šnekėjo arba tiesiog stovėjo (tikrąja to žodžio prasme) taip pat kaip ir Donas pirmajame sezone (tai yra vienas šeštojo sezono bruožų - daugybė užuominų į pirmąjį sezoną).

Mane labiausiai sužavėjusi scena, kurią pamatęs aš ir pats supratau, iš kur ji ištraukta (be interneto aš tikrai nesuprasčiau "Mad Men" taip, kaip suprantu dabar, tačiau šiuo supratimu aš didžiuojuosi), buvo paskutiniojoje sezono serijoje, kurioje Pytas sėdėjo prie miegančios dukros, o jo žmona stovėjo tarpduryje. Tai, vizualiąja prasme, man buvo viena geriausių scenų pirmojoje serialo serijoje, kur Betė, Donas ir Salė buvo išsidėstę lygiai taip pat, todėl pamatyti tą pačią sceną su kitais veikėjais buvo tiesiog gražu.

Tačiau nuklysti nuo serialo nuodėmių negalima. Pegė, kuri iš serialo pažibos pastoviai leidosi į antrą planą, šį sezoną tapo visai antraeile. Pirmojoje sezono pusėje, kuomet ji buvo Tedo kompanijoje, viskas atrodė gerai iš tos pusės, kad Pegė tarsi tapo savo mokytojo Dono kopija. Tačiau tuomet, kai (šioks toks SPOILERIS) susijungė Tedo ir Dono kompanijos, iš Pegės istorijos beliko tik neaiškus romanas su Tedu. Romanas buvo labai išmėtytas ir be reikalo skubinamas, ir nepaisant neblogos jo atomazgos, nesuteikė Pegei rimtesnio vaidmens. Bendrai šis kompanijų susijungimas darbe vykstančias dramas pavertė grynai komedijos elementais, nepaisant to, kad anksčiau linksmybes ir rimtas akimirkas pavykdavo suderinti.

Iš simbolizmo kilo ir vienas įdomiausių, tačiau kokybe per daug nepasižymėjusių sezono faktorių. Svarbiausias naujas veikėjas - Bobas Bensonas - seriale gal ir neturėjo labai didelės įtakos, tačiau tarp žiūrovų jis buvo aptarinėjamas labai gausiai. Dėl savo keisto elgesio ir neaiškios praeities, apie Bobą buvo pradėtos kurti įvairios teorijos ir dažniausiai - visai ne juokais. Jis buvo ir FTB agentas, ir Dono sūnus, ir kažkokioje paralelinėje visatoje gyvenanti jauno Dono kopija, ir dar velniai žino kas. Galutinė jo paslaptis nebuvo tokia intriguojanti, tačiau nustebinti vis tiek sugebėjo. Bobas buvo antro plano veikėjas, bet dėl ne per daug nuveikusio sezono jis tapo žiūrovų pasiteisinimu viską labiau sudominti.

Galima tvirtai sakyti, kad tai buvo tamsiausias ir chaotiškiausias "Mad Men" sezonas. Vėlgi, net man pačiam atsibodo aiškinti, kad Matthew Weineris nieko nedaro be priežasties, bet to paneigti tiesiog neįmanoma. Šio sezono įvykiai vyko 1968-aisiais metais, kurie JAV pasižymėjo kaip pilni žudymų, riaušių, žmonių teisių aktyvistų judėjimų ir keistų prezidento rinkimo kampanijų. Tuomet viskas buvo sujaukta, visi gyveno ne tiek bijodami, kiek budėdami, ir viskas jautėsi šiame sezone. Septintojo dešimtmečio pabaigoje visi galvojo, jog pasaulis tuoj pats sugrius, ir nėra daug žmonių, kurie dabar negalvoja apie panašų "Mad Men" likimą.

Vertinimas: 7/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą