2013 m. liepos 8 d., pirmadienis

The Wire. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "The Wire" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Aš save retkarčiais drįstu pavadinti į paranoją linkstančiu žmogumi. Priežastis tam nėra kokia nors filosofinė ar netiesioginė, šią savo būseną aš dažniausiai sieju su televizijos ar kino žiūrėjimu. Paranoja pasireiškia tame, kad man reikia labai nedaug išankstinės nuomonės susidarymui, todėl aš visomis išgalėmis stengiuosi vengti bet ko, kas man galėtų padaryti kokią nors netiesioginę įtaką.

Be abejo, šiais laikais tokios informacijos išvengti yra ypatingai sunku, todėl dažnai mano pastangos nueina veltui. O jeigu kalbėtume apie serialą, kurį daugelis žmonių vadina geriausiu televizijos istorijoje, pokalbių apie jį išvengti yra kone neįmanoma. Taip buvo ir šįkart - jau prieš kelis sezonus buvau perskaitęs, kad "The Wire" ketvirtas sezonas yra visiška ir neabejotina televizijos viršūnė, todėl tai mano mintyse klajojo ilgai. Deja, iš didelių mano lūkesčių išėjo nekas.

Vėlgi - aš jokiu būdu nesakau, kad ketvirtasis sezonas yra blogas. Jis tikrai yra puikus televizijos kūrinys, kurį pralenkti gali vos keletas serialų, bet aš linkęs lyginti jį pagal bendrą serialo pajėgumą. Palyginus su praėjusiu, trečiuoju sezonu, kokybė jeigu nenukrito, tai bent jau nepagerėjo.

Keistesniu dalyku galima būtų pavadinti tokią, kone vienbalsę nuomonę, kad ketvirti "The Wire" metai buvo visa galva geresni už visus kitus. Galbūt aš negalvoju taip, kaip kiti žmonės, o gal čia kažkoks marketingo triukas, bet aš į šį sezoną žiūriu kaip į paprasčiausią (arba, "The Wire" terminais kalbant, mažiausiai sudėtingą) struktūrą turintį serialo kūrinį. Tiesiog nebuvo viskas taip painu, kaip būdavo anksčiau, ir tai turbūt padėjo didesnėms masėms prisijungti prie serialo žiūrėjimo.

Tokią mano teoriją patvirtina ir tai, kad tai buvo pasikeitimų sezonas. Visi pagrindiniai veikėjai vis dar buvo tie patys, tačiau kone kiekvienas jų atsidūrė ne ten, kur buvome juos įpratę matyti, o naujiems žiūrovams tai galėjo atrodyti tarsi nauja pradžia, nuo kurios galima ramiai pradėti žiūrėjimą be jokios būtinybės pasivyti serialą maratonų stiliumi. Pasikeitimai prasidėjo jau praėjusiame sezone, kai Džimis nusprendė siekti ramesnio gyvenimo ir dirbti paprastą patrulio darbą. Šis darbas buvo ir jo atspindys serialo atžvilgiu - Džimis neturėjo jokios galios, jis rodydavosi itin retai, bet tai jam išėjo tik į gera.

Nepaisant Danielso raginimų prisijungti prie rimtesnių pajėgų, Džimis ramiai sau gyveno su antrajame sezone matyta pareigūne Rasel ir jos vaikais. Todėl šis sezonas tik dar labiau sustiprino mintis, kad tokio pagrindinio veikėjo mes nesame matę turbūt nei viename seriale - nėra daug kūrėjų, kurie leidžia sau prabangą tokį svarbų žmogų sumenkinti iki epizodinio vaidmens. Džimiui tai tikrai išėjo į naudą (jis sugebėjo susitvarkyti ir savo alkoholizmą, ir paleistuvavimą), todėl reikia tikėtis, kad jis grįš pasisėmęs jėgų.

Pagrindinė seklių komanda irgi buvo kaip reikiant supurtyta. Pradėjo jie viską savo vietose, toliau sekdami narkotikų platintojus, tačiau ilgainiui į jų darbą aukščiau esantys pareigūnai pradėjo nekreipti dėmesio. Nesulaukiant paramos, Lesteris ir Kima buvo priversti persikelti į žmogžudysčių skyrių. Jų perėjimą stebėti buvo tikrai įdomu, kadangi jų prisitaikymas buvo netradicinis. Matėsi, kad abu jie atsidūrė tikrai ne ten, kur jie priklauso, tačiau jie privalėjo apsiprasti su naująja aplinka.

Lesteris viską priėmė profesionaliai ir, nors ir bambėdamas, vėl visiems įrodė, kad yra vienas protingiausių policijoje dirbančių žmonių. Kimai šis darbas pasirodė labai monotoniškas, bet ilgainiui ji viską priėmė rimtai ir nuobodus darbas jai tapo visai įdomiu. Policijoje pasikeitimų buvo ir daugiau - Danielsas buvo paaukštintas, Herkas dirbo apsauginiu, Karveris vaikėsi gatvės vaikus, tačiau jie, kaip ir Džimis, daugiau tapo retai pasirodantys veikėjai, nedarantys tokio didelio įspūdžio dirbdami atskirai.

Nors policija iš pradžių dar vaikėsi Avono praeities nuopelnus, narkotikų pasaulyje viskas irgi sparčiai keitėsi. Nelikus pagrindinių Baltimorės vadų, į priekį išlindo Marlo Stenfildas ir šią tamsią liniją jis sugebėjo pateikti vėl iš kitos pusės. Nebuvo rodoma, kaip jis užėmė tokią aukštą poziciją (kadangi tai suprantama kaip natūralus procesas), bet jo bandymas pakeisti narkotikų platinimo sistemą buvo kažkas naujo.

Tiesa, nors potencialo buvo nemažai, jautėsi, kad jis tikrai nebuvo išnaudotas iki galo. Marlą ilgą laiką sekęs Omaras buvo kone vienintelis teisingumo siekiantis žmogus visame seriale ir šių dviejų veikėjų neapykanta vienas kitam didėjo su kiekviena serija, bet tai, kaip su ja buvo susitvarkyta, manęs per daug nesužavėjo ir dar kartą įrodė, jog "The Wire" didesnį dėmesį kreipia ne į kulminaciją, o į ėjimą link jos. 

Šįkart buvo sugrąžinta ir antrojo sezono linija, kadangi pagrindinis Marlo narkotikų tiekėjas buvo paslaptingasis Graikas. Tačiau pastarasis nublanko prieš naująjį ir žiaurųjį savo draugą, nemėgstantį jį išduodančių žmonių. Nors ši istorija ir nebuvo per daug akcentuojama, ji sugrąžino šiokią tokią pirmųjų sezonų dvasią, kai nusikaltėliai būdavo gaudomi ne ten, kur reikia. Tenka pripažinti, kad narkotikų linijai pasikeitimai į naudą neišėjo - po itin mėgstamų Stringerio ir Avono pasitraukimo, Marlas buvo gana vienpusiškas veikėjas be jokio patrauklumo.

Nebuvo pamiršta ir praėjusio sezono politikos tema, kurios pasikeitimai buvo labiausiai nuspėjami ir mažiausiai nustebinę. Gana greitai ketvirtajame sezone Karsetis tampa Baltimorės meru ir tai jis pasiekia kone holivudiniu stiliumi - vos ne paskutinėmis sekundėmis dalinti lankstinukai ar agitacijos nepasirodė per daug originalu. Žinau, kad kūrėjas Davidas Simonas nuo pat pradžių norėjo serialą paversti į nuo politikos priklausantį pasaulį, tačiau manyčiau, jog žymiai geresnis variantas būtų buvęs Karsečio pralaimėjimas ir bandymas nuversti naująjį miesto vadovą. Bet čia tik teorijos, o vėlesnė praktika parodė, kad sprendimas buvo priimtas tikrai geras.

Turbūt geriausias šio sezono momentas priklauso jaunajam merui, kai jis, išėjęs pasivaikščioti vakare, sužinojo, kad laimėjo rinkimus. Jo reakcija viską pasakė apie jo laukiančius įvykius - jis pasiekė tai, ko labiausiai norėjo visą gyvenimą, tačiau jis net neįsivaizduoja, ką daryti toliau. Tačiau šiuo atveju politikos subtilybes stebėti buvo tiesiog įdomu. Kadangi dažnai matome tik galutinius politikų sprendimus, kurie apkarpo biudžetą, nurėžia pensijas ar padaro dar ką nors keistesnio, sprendimų priežastis pamatyti buvo tikrai smagu. Apsipratęs naujoje vietoje, Karsetis ryžosi gana drastiškoms permainoms ir privalėjo susitaikyti su žmonių nepalankumu jo atžvilgiu, kas tokiam jaunam politikui buvo ne tiek netikėta, kiek, kad ir kaip jis tam ruošėsi, nemalonu.

Visgi šis sezonas turėjo naują pagrindinę temą ir jai skyrė ypatingai didelį dėmesį. Tai buvo švietimo, tiksliau - mokyklų sistema, kuri yra supuvusi nepataisomai. Tačiau tragiška situacija po kelių sezonų su baisiais Baltimorės užkampiais per daug nenustebino. Mokyklų istorija buvo padalinta į dvi dalis, kurios savo kokybe skyrėsi gana ryškiai. Iš pradžių turėjome liniją, kurioje praėjusiame sezone prisidirbęs Prezas persikėlė dirbti į problematišką mokyklą matematikos mokytoju ir privalėjo baisiausią mokyklos klasę atvesti į protą. Turbūt užburti tokių gerų atsiliepimų, kurių sulaukė dėl sporto salės statymo istorijos, kūrėjai labai panašią struktūrą sukūrė ir su mokyklomis.

Prezas atėjo į beviltišką aplinką ir po truputį patraukė vaikų dėmesį į mokslus, tačiau šitokia istorija paprasčiausiai buvo matyta labai daug kartų. Prezo metodai buvo gana netradiciški ir jiems didžiulę įtaką darė mokyklos vadovybė, netikinti, jog vaikai dar gali būti pataisyti, tačiau viskas atrodė labai pažįstama. Įdomesnė istorija sekė Prezo ir tylaus berniuko santykius, kurie buvo rodomi retai, bet buvo panašūs į šiltus ir tokiomis aplinkybėmis labai netradicinius tėviškus santykius.

Kita mokyklos linijos pusė buvo rimtesnė ir buvo tai, ko ir galima tikėtis iš šio serialo. Buvęs majoras Banis įsitraukė į programą, kurioje yra tiriama kaip gatvės vaikai elgiasi, kas daro jiems didžiausią įtaką ir dėl ko jie vėliau tampa nusikaltėliais. Nors ilgainiui tai tapo tik Banio ir vieno iš vaikų draugystės istorija, problematiški jaunųjų nusikaltėlių susitikimai sezono pradžioje buvo neįtikėtini jų gyvenimo pavyzdžiai. Tai, kad galima buvo matyti ir jų elgesį gatvėje, ir mokykloje, žiūrovams suteikė visai kitokį požiūrį į tai, iš kur kyla visos Baltimorės problemos. Visgi nepaisant vieno kito minuso, mokyklų istorija buvo turbūt stipriausia per visą "The Wire" istoriją. Ji buvo itin tikroviška ir parodžiusi, jog nusikaltimai yra miestelio kraujyje ir jo gyventojų pakeisti neįmanoma. Net pačiose anksčiausiose stadijose.

Kaip jau minėjau, ketvirtas "The Wire" sezonas yra puikus, tačiau neparodęs visko, ką gali šis serialas. Su visais pasikeitimais buvo susitvarkyta tikrai gerai ir buvo duota nemenka įžanga į visų itin laukiamą serialo pabaigą. Sprendimas - sąmoningas ar ne - sezono klaidas paskirstyti proporcingai buvo geras, kadangi per daug nesigilinant, nepastebėti minusų yra labai lengva. Būtent tame ir pasireiškia geriausių serialų savybės - viskas yra pateikiama taip, kad į didesnes ar mažesnes klaidas dėmesį atkreipti yra sunku. Tebūnie tai yra klaidų slėpimas, bet jis nėra draudžiamas ir juo naudojasi toli gražu ne visi.

Vertinimas: 9/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą