2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

The Wire. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo "The Wire" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Viena iš daugelio universalių žmonių ydų yra ta, kad mes esame besaikės būtybės. Net jeigu ir yra žmonių, kurie įvairioms pagundoms ar vilionėms atsispiria, kada nors jie tikrai praras saiką. Tai yra neginčijama tiesa, bet tai tikrai nėra kritika žmonių atžvilgiu. Juk saiko nebuvimas atsiranda tada, kai mums kažkas sekasi. O jeigu viskas einasi be klaidų, kokiais logikos dėsniais remiantis mes turėtume sustoti daryti tai, ką darome?

Ne veltui daugiausiai valios turintys asmenys gyvenime nužengia toliausiai - pradedant lošėjais, baigiant verslininkais, jeigu sugebi laiku sustoti, tavo gyvenimas bus tiesiog puikus. Tiesa, gyvenime tokių pavyzdžių nėra begalybė ir dažniau pamatome tai, kaip žmonėms įtaką daro saiko nebuvimas. Paskutinį kartą šį reiškinį pamačiau penktajame "The Wire" sezone.

Geriausia (o gal ir blogiausia, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsite) šio serialo savybė yra ta, kad ji apima ypatingai daug temų ir vieną jų susieti su realiu gyvenimu yra tiesiog per lengva. Šiuo atveju saiko tema gali būti matoma tik pabaigus visą sezoną ir nemanau, kad ji čia turėjo būti. Po ypatingai didelės šlovės sulaukusio ketvirtojo sezono (fenomeno, kurio aš vis dar nesuprantu), serialo kūrėjas Deividas Saimonas, galima sakyti, užmigo ant laurų ir nusprendė paskubomis sukurpti paskutines dešimt serijų.

Nesakau, kad jos nebuvo reikalingos - be jų serialas nebūtų pabaigtas. Ir vėl nesakau, kad jos buvo prastos - jos buvo puikios lyginant su bendru televizijos lygiu, bet neprilygo "The Wire" viršūnei. Tiesiog jautėsi, kad į paskutinį sezoną nebuvo įdėta tiek minčių, darbo ir jis nebuvo taip apgalvotas kaip jo pirmtakai.

Juk tuo šis serialas ir buvo visa galva aukštesnis už kitus televizijos projektus - "The Wire" yra itin įspūdingas ir apgalvotas kūrinys, kurio kiekviena istorija turi ypatingą prasmę ir yra susijusi su kitomis linijomis. Tiksliau - su pagrindine linija, kuri visada gauna daugiausiai dėmesio. Šįkart tokia buvo ir eterio laiko ji gavo tikrai užtektinai.

Naujajam merui karpant biudžetą, kartu nukentėjo ir policininkai bei pagrindinė serialo policininkų komanda, sekanti narkotikų platintojus. Atsiradus pinigų trūkumui, Džimis sugalvoja planą, kuris jo operacijai turėtų atnešti turtus. Jis nusprendžia surežisuoti situaciją, kad Baltimorėje atsirado serijinis žudikas, žudantis benamius gyventojus. Bet, kaip jau supratote, pajutus pergalės skonį Džimiui su saiku irgi pasidaro nekas.

Kone svarbiausias dalykas, gerąja ar blogąja prasme išskyręs šį sezoną iš kitų, buvo jo neįprasta struktūra. Tiksliau, neįprasta šiam serialui - į priekį labai aiškiai buvo iškelta viena istorija ir jai buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Ir priklausomai nuo to, kaip į šią liniją žiūrėsite, ją galite suprasti ir kaip didžiausią baigiamojo "The Wire" sezono kozirį, ir kaip prasčiausią jo dalį. Aš šiuo atveju matau ir pliusų, ir minusų.

Netikras serijinis žudikas buvo visa tai, prie ko su kiekviena serija buvo judama Džimio atžvilgiu. Jis padarė niekšišką dalyką, jis suprato, kad jis elgiasi baisiai nepadoriai, bet jis savimi didžiavosi. Džimis grįžo prie senųjų savo alkoholizmo įpročių ir dėl šio pomėgio priimdavo keisčiausius sprendimus, tačiau tie jo išgyvenimai ir vis prastėjantys santykiai su drauge, kuriuos mes matėme, buvo giliausias žvilgsnis į šį veikėją per visą serialo istoriją. Prie Džimio prisijungęs Lesteris buvo gana netikėtas istorijos papildas, ir nors visi rezultatai buvo pasiekti tik dėl šio intelektualo, jis yra vienas tų veikėjų, kuriuos geriau yra gauti mažomis dozėmis.

Prastesnioji pusė mane nustebino ne ką mažiau - ši istorija judėjo gana padrikai ir judėjo į nežinią. Esmė tame, kad tai yra paskutinis sezonas - ne koks antras ar trečias, kuriuose dar yra galimi kokie nors eksperimentai, bet sezonas, kuriuo visiems suprantamu ar pažįstamu būdu reikia uždaryti serialą. O juk būdavo nesvarbu, kiek "The Wire" turėdavo istorijų, visos jos vienokiu ar kitokiu būdu buvo susiejamos vienoje linijoje. Tačiau šįkart to paprasčiausiai nesimatė.

Galima teigti, jog visose istorijose būdavo minima žudiko byla, bet gal tai ir pakišo koją - subtilumo trūkumas (arba mažesnis jo kiekis, kadangi jo čia tikrai netrūksta) buvo šioks toks šokas ateinant nuo kitų šio serialo sezonų. Istorijų siejimas čia dažniausiai pasireiškė tik teoriškai ir be rimtesnių veiksmų, todėl tokia puiki linija iki galo nebuvo išnaudota.

Pripažįstu, kad keliais atvejais serijinis žudikas tikrai atsipirko, tačiau jis tiesiog užbaigė praėjusių sezonų pradėtą darbą - "The Wire" labai ilgai, bet labai puikiai mums papasakojo apie visus savo veikėjus ir penktuoju sezonu ši tema pasiekė viršūnę. Šįkart man šis supratimas labiausiai pasireiškė policininkų tarpe ir jų reakcijose į Džimio sumanymą.

Bankas ir Kima visuomet buvo tokie stereotipiniai, bet nepaprasti blogiukai. Jie dažnai žaisdavo šiurkščiai ir ne pagal taisykles, tačiau jie suprato, kad Džimis peržengia ribas ir jų reakcija tikrai buvo pagrįsta. Danielsas ir Ronda apie sumanymą sužinojo tik paskutiniosiomis serijomis ir neišduodant jų reakcijos galiu pasakyti, kad ši porelė, kaip ir buvo galima manyti, labai supanašėjo ir jei prieš kelis sezonus jų nuomonės šia tema būtų išsiskyrusios, dabar bendras sprendimas nestebina nieko.

Gaila, kad tokie veikėjai kaip Herkas, Karveris (gana staigiai tapęs rimtu pareigūnu, pasiruošusiu kilti pareigose) ar Sidnoras (tokiu pat būdu perėjęs į blogio pusę) gavo mažokai laiko ir jų reakcijos nebuvo tokios svarbios, tačiau viskas iki galo buvo daroma veikėjų ribose.

Dabar lietuvišku stiliumi galime pasidžiaugti, kad blogą valdžią turime ne tik mes - Baltimorės politika vis dar liko rimta tema ir ji stebino savo universalumu. Jos kulminaciją (arba galutinį rezultatą) gal ir buvo galima spėti jau praėjusiame sezone, tačiau toks politikų pateikimas buvo tiesiog per daug tikroviškas. Tomis ilgainiui tapo tokiu žmogumi, prieš kokius valdžioje dar nepakankamai ilgai pasimaudę žmonės žada kovoti atėję į rimtą politiką. Jaunasis meras iš reformatoriaus gana greitai tapo vien tik dėl savęs žaidžiančiu politiku, kuriam paimti kyšį, meluoti žmonėms ar priimti žiaurius, bet reitingus keliančius sprendimus jau tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Žiūrint šį sezoną jautėsi, kad Tomis yra turbūt antras žmogus po Džimio, kurio gyvenimas buvo išnagrinėtas gana nuosekliai ir iki galo. Bet vėlgi, politikos linija irgi turėjo ydą, apie kurią kalbėjau prieš tai. Serijinis žudikas merui buvo labai svarbus įrankis reitingų kovose ir ši tema buvo minima gana dažnai, bet bent jau mano paties ilgai lauktas tiesioginis šių dviejų linijų susipynimas neįvyko. Jeigu šnekėtume vaizdiškai, tai šios dvi istorijos ėjo paraleliai labai šalia viena kitos, bet joms susitikti nepavyko.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios aš stengiausi labiau kritikuoti negu pagirti visas šias istorijas yra ta, kad geriausios jų savybės mano jau buvo aptartos ir norėjau atkreipti dėmesį į nematytas vietas. Ir jei šios linijos tikrai buvo geros su viena kita klaida, didžiausią nerimą kėlė gatvės gyvenimas. Nors visa pagrindinė istorija buvo kuriama tik tam, kad būtų galima grįžti prie narkotikų platintojų gaudymo, pastarojo kokybė krito, o eterio laiko šie žaidėjai gavo tiek pat. Gatvių gyvenimas tiesiog sukosi apie kažkokią nematomą ašį pirmyn ir atgal, taip ir neatrasdamas pagrindinės minties.

Veikėjai irgi įgavo tokią formą, apie kurią dažnai yra kalbama kituose serialuose, tačiau niekada negalvojau, kad tai išvysiu "The Wire". Jie tapo tarsi kažkokios bespalvės būtybės, kurias mes pastoviai matome, bet nejaučiame jiems nei atgailos, nei kitokių jausmų. Atrodė, kad kokybės trūkumą yra bandoma kompensuoti žiaurumu ir įvairiomis mirtimis, tačiau veikėjai tuomet jau buvo šalti ir jų išėjimai didesnio įspūdžio nepadarė.

Gatvės liniją atpirko nebent Babso istorija, kuri buvo jausmingiausias ir šilčiausias "The Wire" sukurtas dalykas. Šalia visų intrigų ir melų į padorų žmogų pavirtęs buvęs narkomanas vienas pats sugrąžino viltį, jog bet kokie žmonės gali pasikeisti įdėjus tam tikrą kiekį pastangų. Tai buvo filosofinė linija, kurios rezultatus yra įmanoma pritaikyti kone prie kiekvieno veikėjo.

"The Wire" kulminacija mums papasakojo apie paskutinę supuvusios Baltimorės sistemos dalį - miesto žiniasklaidą. Ja gal ir nesibaigė visi šio miesto trūkumai, tačiau žurnalistai čia didžiulį vaidmenį atliko ne be reikalo. Dėl šios profesijos atsirado šis serialas - Deividas Saimonas anksčiau daug metų praleido žiniasklaidoje ir labai kruopščiai analizavo policijos gyvenimą, todėl tai buvo tarsi savotiška duoklė serialo gimdytojui. Be abejo, duoklė pateikta "The Wire" stiliumi. Nesiveliant į žurnalistų intrigas ir peripetijas - kurios man pačiam nebuvo itin įdomios ar kuo nors išsiskyrusios, - ši tema buvo išnagrinėta itin tikroviškai ir detaliai.

Templtonas ir jo kolegos buvo kuriami pagal paties Saimono buvusius bendradarbius ir jo matytas situacijas, todėl geriau šio darbo subtilybių, kuris savo sunkumu tikrai nesiskiria nuo kitų "The Wire" metu matytų pakampių, nepamatysime niekur kitur. Kadangi aš labiau tikiu tuo, ką matau, o ne tuo, kas yra interpretuojama (mokykloje teksto suvokimo užduotys buvo didžiausia įmanoma nesąmonė), netiesioginės prasmės ieškojimo aš nemėgstu. Tačiau jeigu kas nors šį sezoną ir priartėjo prie visų istorijų apjungimo, tai buvo būtent žiniasklaida - jie su atmosferoje tvyrojusiu melu tvarkėsi tiesiogiai ir nesismulkindami.

Paskutinis sezonas televizijos serialui visuomet yra svarbiausias dalykas. Jei tai buvo kokybiškas produktas, iš kūrėjų yra tikimasi ypatingai daug (geriausias mano matytas paskutinio sezono pavyzdys be konkurencijos yra "Sopranai", tokiu gali tapti ir "Breaking Bad"). Jei tai buvo prastas serialas, paskutiniosiomis serijomis viską galima paprasčiausiai ištaisyti. Lyginant pagal savo standartus, penktas "The Wire" sezonas buvo labai vidutiniškas ir neabejotinai prasčiausias (arba mažiausiai geras) šiame seriale.

Bet užbaigti viską reikėjo ir šįkart Saimonui tikrai neišėjo į naudą tokia daugybė istorijų, kurias būtinai reikėjo paliesti (o sprendimas bent kiek parodyti visus vis dar gyvus veikėjus mano nuomone buvo prastas ir nepagrįstas). Galiu tik pasakyti seniai kartojamą teiginį - kad ir koks blogas būtų "The Wire", jis visuomet bus geresnis už 99 procentus televizijos. Iš šio serialo aš negavau tokio jausmo, kokį gauti tikėjausi, tačiau įtariu, kad tai buvo mano klaida. Be jokios abejonės "The Wire" privalo būti peržiūrėtas dar kartą - ar po penkių, ar po dešimt metų. Tik tada be maratonų. Ir tik tokiu būdu šį Baltimorės paveikslą bus galima įvertinti objektyviai.

Vertinimas: 7/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą