2013 m. liepos 1 d., pirmadienis

The Wire. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo "The Wire" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Tai kartoju praktiškai be perstojimo, bet noriu, kad šį dalyką į galvą įsikaltų visi - paskutiniai 15 metų buvo televizijos revoliucija (jei tiksliau - serialinės televizijos, bet manyčiau, kad tai suprasti nėra sunku). Ir tą revoliuciją vykdę serialai turėjo daugybę panašumų ir skirtumų, kas žiūrovui leido mėgautis kokybišku ir originaliu turiniu visą laiką. Bet kone didžiausias serialų panašumas buvo tai, kas dabar yra suprantama savaime ir į šį faktorių nėra kreipiamas dėmesys. Tai yra antiherojų (pagrindinių serialo veikėjų, turinčių egoistiškas ir daugeliu atveju kitiems kenkiančias savybes) buvimas. Tik pagalvokit - Donas Dreiperis dėl savo praeities gali išduoti kiekvieną, Tonis Soprano jam nepaklususius draugus sugebėdavo pašalinti gana greitai, o Volteris Vaitas iš paprasto mokytojo tapo tikru narkobaronu. Trečiuoju sezonu į šį įspūdingą ir dar daugiau narių turintį klubą įsijungia ir Džimis Maknaltis.

Dabar mintyse matau tik šiuos keturis išvardintus veikėjus ir ši teorija gali būti susijusi pagrinde su jais, bet net neabejoju, jog ją galima pritaikyti ir kitiems antiherojams. O teorija yra tokia, jog trečias sezonas jiems dažniausiai yra persilaužimas nuo geriečio, iki blogiuko. Aiškiausias pavyzdys - Volteris iš "Breaking Bad" (be spoilerių), kuris trečiajame serialo sezone kentėjo nuo krizės ir visą verslą gana nešvariomis priemonėmis bandė paimti į savo rankas. Geriau pagalvojus, trys sezonai yra tobula persilaužimo vieta - per pirmus du veikėjas yra su mumis supažindinamas iki tokio lygio, kad jo elgimasis visai neherojiškai yra tuo pačiu ir gana logiškas, ir netikėtas.

Džimio gyvenimas prieš mūsų akis byrėjo nuo pat pirmųjų serijų. Jo savotiškas vaikų auklėjimo stilius, pasileidęs ir tikram policininkui ne itin garbingas ar padorus elgesys buvo tiesiog jo charakterio ruošimas pratrūkimui ateityje. Ir tai jį padaryti privertė būtent aplinkybės, o ne kokie nors Džimį suerzinę žmonės. Dėl valdžios sprendimų šis detektyvas praranda galimybę visu pajėgumu daryti tai, ką iš tiesų moka - dirbti, todėl besikaupiantį pyktį jis išlieja ant žmonių, kuriuos, kaip atrodo iš išorės, Džimis gerbia ir jiems yra draugas.

Jo protrūkiai pasikartojo porą kartų, bet jie nebuvo labai užtęsti, todėl didesnis dėmesys buvo kreipiamas į faktą, jog net ir labiausiai savyje užsidarę žmonės galiausiai gali neatlaikyti. Džimio bandymas ištaisyti klaidas - kad ir rodomas netiesiogiai, kadangi tiesmukas atsiprašinėjimas šiam žmogui nebūdingas - buvo savotiška antro plano istorija, bet pats rimčiausias ir šio serialo aplinkybėmis kone geriausias įmanomas postūmis pagrindinio veikėjo vidinio pasaulio narpliojimo prasme.

Sezonas nuo praėjusių skyrėsi tuo, kad nuo pat jo pradžios pagrindinė policininkų komanda dirbo kartu. Nereikėjo laiko jų surinkimui, nereikėjo patikrinti kur yra jų gyvenimai, tiesiog įšokome į patį nusikaltėlių gaudymo procesą. Problema buvo ta, kad bent jau banalaus veiksmo prasme tas procesas šįkart buvo žymiai lėtesnis, kadangi buvo apipintas policijos vadovų intrigomis. Vien leitenanto Danielso skyrimasis su žmona bei mums jau matytos draugės susiradimas darė įtaką jo santykiams su tiesioginiais vadovais. Pastarųjų vis dar jaučiama neapykanta Džimiui taipogi prisidėjo prie jo komandos engimo bei pagalbos neteikimo jiems. Politika, apie kurią šiek tiek vėliau, šiame sezone tik įrodė, kad gali pakeisti bet kurio proceso eigą, net jeigu tai ir reikštų, jog tai gali pakenkti paprastiems žmonėms.

Trečiaisiais metais "The Wire" skyrė kaip niekad didelį dėmesį veikėjų asmeniškumams. Gal tai pajaučiau tik aš, bet dėl šio dalyko priekaištų neturiu - žiūrint šias serijas tarsi nesijautė, jog lendama į šios policijos komandos narių gyvenimus, tačiau sezono pabaigoje supratau, kad šioje srityje buvo padarytas milžiniškas darbas. Be jau minėtų Danielso ir Džimio, Kima privalėjo rūpintis savo gana netradicine šeima ir netrukus gimstančiu vaikeliu, todėl dažnai ji atrodė kaip vyras, turintis begalę problemų ir namo grįžtantis tik į dar problematiškesnę šeimą. Prezas šiek tiek iškilo iš kolegų šešėlio ir nebesijautė kaip eilinis jaunuolis, o vienas įvykis jį iš viso iškėlė į aukštumas. Lesteris tebebuvo tas vyresnis žmogus, kuris verčia jauniklius gerbti savo vadovus, tačiau, kaip ir daugelis moralizuojančiųjų, susilaukdavo ne kokio atsako.

Jei atsimenate mano antrojo sezono apžvalgoje minėtą susirūpinimą, kad atvedant naujus veikėjus serialas ilgai neištemps, mano nerimas nuslūgo - prieplaukos darbuotojų šįkart beveik nematėme. Tačiau ant pagrindinės scenos vėl sugrįžo narkotikai, kurie buvo nagrinėjami iš dviejų pusių - priežasčių ir pasekmių.

Priežasties vietą šįkart užėmė Stringeris ir iš kalėjimo paleistas Avonas. Pastarajam sugrįžus namo, jis suprato, kad reikalai pasikeitė ir kad biznis buvo varomas savaip, todėl jam reikėjo laiko priprasti prie besikeičiančios situacijos. Tuo tarpu tarp nusikaltėlių didžiausią pažangą padarė Stringeris - nors ir buvo persekiojamas tų pačių policininkų, bet jis bandė varyti gana legalų verslą ir kiek įmanoma atsiriboti nuo narkotikų platinimo. Šią liniją galima suprasti kaip natūralų procesą - anksčiau ar vėliau nusikaltėliai norės atsiversti į padorų gyvenimą, tačiau problema tame, jog kalėjime ir laisvėje gyvenimas juda ne tuo pačiu ritmu, todėl atsivertimas ateis ne tuo pačiu metu (praėjusiame sezone padoriojo rolė buvo tekusi D'Angelo). Stringerio ir Avono kova brendo ilgai, bet galutinė jos kulminacija buvo puiki.

Narkotikų pasekmės į vieną vietą suvedė dvi temas - gyvenimą dėl kvaišalų vėjais paleidusius žmones bei politiką. Dėl artėjančių rinkimų visi buvo sukelti ant kojų tam, kad vienoje Baltimorės pusėje būtų sumažintas nusikaltimų (ypač susijusių su narkotikais) skaičius. Operacijai vadovavo majoras Banis, sugalvojęs itin netradicinį metodą - narkotikų platintojus perkelti į negyvenamą rajoną Hamsterdamą, kuriame, kaip ir Amsterdame, policininkai į kvaišalų laikymą žiūri pro pirštus. Visko aptarti čia neužtektų laiko, tačiau neilgai trukus tokie sprendimai pavirto politinėmis intrigomis ir valdžios nepopuliarumu, kuriuo pasinaudojo į viršūnę besiveržiantys politikai.

Vienas tokių buvo Karcetis - nešvariai kaip ir visi žaidžiantis valdžios atstovas, daugybę problemų turintis ir asmeniniame, ir darbiniame gyvenime. Politikų ir narkotikų istorija buvo painiojama ilgai ir galbūt kiek perlenkiant lazdą, tačiau šios istorijos pabaiga gali būti įrodymas, kad veiksmą ir įtampą "The Wire" tikrai gali sukurti.

Negalima nepaminėti vieno žmogaus, kuris užsiėmė tema, daug kartų matyta per filmus, bet čia įgavusia kiek natūralesnį atspalvį. Tai Katis (kurį puikiai įkūnija iš "The Walking Dead" pažįstamas Chadas Colemanas), po keturiolikos metų iš kalėjimo paleistas žmogelis, siekiantis praeities nuodėmių atpirkimo. Nors iš pradžių jis ir bando grįžti į nusikaltėlio kelią, greitai jis suranda užsiėmimą, susijusį su bloguoju gatvių jaunimu. Katis nusprendžia įkurti bokso klubą, kurį galėtų lankyti visi norintys. Tai buvo paprasčiausiai suprantama, lengviausia, bet taip pat ir daug apie gatves atskleidusi istorija.

Sporto salės kūrimas nuo visiško nulio, absoliutus aplink esančios policijos bei didžiųjų narkotikų platintojų palaikymas ir vaikų ieškojimas buvo labai įdomios trumpos istorijos. Kaip jau sakiau, filmuose tokių dalykų matėme - geras žmogus padeda blogiems žmonėms ir jie po ilgų įkalbinėjimų pasiduoda jo įtakai (kol kas į galvą šauna tik Banderaso "Take the Lead"), bet čia blogiukų atsivertimas yra žymiai natūralesnis. Serialo formatas leido per ilgą laiką pažinti problematiškus jo veikėjus, todėl jų sprendimai dabar jau atrodo itin logiški.

Priežastis, dėl kurios neminėjau sezono minusų yra ta, kad jų aš tiesiog nemačiau. Aš nesakau, kad tai yra pats geriausias ar tobuliausias kada nors sukurtas sezonas, bet vienas tokių - tikrai taip. Jis sugebėjo padaryti viską, ką užsibrėžė, sugebėjo pateikti dar vieną nematytą Baltimorės pusę ir "The Wire" neabejotinai įstumti tarp geriausių dramų. Dviejų sezonų reikėjo tam, kad būtume paruošti labai intriguojantiems įvykiams ir dabar į pirmuosius du šio serialo metus galima žiūrėti visai kitomis akimis. Trečiasis sezonas leido išsiveržti pas visus veikėjus ilgai besikaupusiam pykčiui, todėl tokia ilga įžanga dabar įgavo visai kitokią prasmę. Iš bendro išsilavinimo žinau, jog ketvirtasis "The Wire" sezonas yra vadinamas absoliučia televizijos viršūne, todėl nenutuokdamas kas gali visa galva pranokti trečiąjį sezoną, ji keliausiu žiūrėti su nerimu.

Vertinimas: 10/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą