2013 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

House of Cards. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "House of Cards" serijos.

Jau ilgą laiką televizijos serialai yra viena iš didžiausių populiariosios kultūros dalių. Dešimtmečius šeimos renkasi prie televizoriaus kiekvieną vakarą ir žiūri mėgiamiausius projektus. Tačiau amerikiečių tradicijos po truputį pradeda keistis į moderniąją pusę. Šiame amžiuje JAV televizijų reitingai krenta kiekvienais metais, kadangi atsiranda kitokių priemonių, skirtų mėgiamiausių serialų žiūrėjimui.

Jeigu anksčiau kai kurie projektai reguliariai prie ekranų sutraukdavo dešimtis milijonų žiūrovų, dabar didžiausiais hitais vadinami serialai vos viršija septynių nulių ribą. Įvairios laidų įrašymo priemonės ir panašūs dalykai reiškė, jog žmonės prie televizoriaus praleidžia nemažai laiko. Tačiau šiais metais vienas projektas užsibrėžė keisti mūsų požiūrį į tai, kaip mes žiūrime serialus.

Netflix.com jau keliolika metų užsiima ambicingais planais, susijusiais su televizija ir internetu. Ši svetainė talpina įvairius filmus ir serialus, o vėliau iš savo prenumeratorių (kurių yra apie 30 milijonų) uždirba neįtikėtinus pinigus. Šiais metais "Netflix" žengė kol kas patį rimčiausią savo žingsnį - kompanija sukūrė serialą "House of Cards", prieinamą tik jos prenumeratoriams.

Tai nėra pirmas jų projektas - "Arrested Development" atgaivinimas, apie kurį jau rašiau, nuskambėjo labai plačiai, o anksčiau pasirodęs "Lilyhammer" su "Sopranų" aktoriumi Steve'u van Zandtu pradėjo šios kompanijos originalių serialų kūrimą, tačiau jis toli gražu nesulaukė tokio dėmesio, kaip drama apie politikos reikalus Vašingtone (panašiai kaip neseniai pasirodęs "Orange is the New Black"). Reklamos kiekis pirmiesiems dviems serialams buvo žymiai didesnis, tačiau tai suprantama - į juos įdėtos pastangos ir pinigai rodė, kad jų lygis turėjo būti nepalyginamai aukštesnis.

Prieš pradedant nagrinėti šį serialą, noriu įspėti - čia šnekėti apie naują serialų kūrimo būdą nesiruošiu. Ši tema kada nors dar susilauks mano dėmesio, bet "House of Cards" aš stengiausi žiūrėti kaip paprastą serialą ir nekreipti didesnio dėmesio į jo užkulisius. Nors JAV serialai yra vadinami TV shows, aš neturiu nieko prieš projektą, kuris išlaiko pagrindines serialo savybes ir yra rodomas ne televizijoje. Žiūrint paviršutiniškai, "House of Cards" toks ir yra, ir jei šis, pagal britų projektą sukurtas serialas šiuo metu būtų televizijoje, aukščiau virš vidutiniokų jam pakilti būtų sunku.

Dramos centre serialas turi Franką Andervudą. Į valdžią atėjus naujajam prezidentui, Frankui buvo pažadėtos valstybės sekretoriaus pareigos, tačiau, kaip politikoje dažnai būna, šis žmogus ir toliau liko tik kongreso nariu. Visgi kaip ir kitų serialų pagrindiniai veikėjai, taip ir šis su esama padėtimi taikstytis nebando - pirmajame sezone jis meta visas pastangas tam, kad atkeršytų jam pakenkusiems asmenims arba pasiektų dar didesnių aukštumų, negu svajojo.

Frankas yra vedęs Kler, kuri didžiausią savo dėmesį skiria labdaringai veiklai. Ilgainiui žiūrint serialą darosi vis labiau panašu, jog ši santuoka nėra reali ir atsirado tik iš reikalo.

Visų pirma, politikas privalo turėti antrą pusę. Tai yra tarsi tradicija, kurią puoselėja kone kiekvienas politikas, užimantis aukštas pozicijas, todėl vedybos yra natūralus procesas - net jei tai nėra dalykas, kurio norėtų abi pusės. Frankas ir Kler sudaro tą tipinę politinę porą, kuri iš išorės atrodo tarsi sukalta nepriekaištingai, bet viduje viskas toli gražu nėra taip gerai.

Antra, santuoka užglaisto Franko praeities nuotykius. Jų lygis (nors ir minimas tik teoriškai) galėjo stipriai pakenkti šio žmogaus karjerai, todėl žmona yra puiki praeities priedanga.

Ir vienos Kler, ir sutuoktinių poros istorijos buvo vieni didžiausių serialo minusų. Tebūnie Franko ir Kler santykiai retkarčiais sužibėdavo, tačiau jie nėra tokio lygio kaip aukščiausio lygio serialuose matomi vyrų ir žmonų konfliktai. Šia tema buvo labai mėtomasi ir sutuoktinių vienas kitam suteikiamas laisvumas tam nepadėjo. Neištikimybė vyravo ir vyro, ir žmonos gyvenime, apie vienas kitą jie žinojo puikiai, tačiau elgdavosi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Galbūt ilgainiui jie priprato prie tokių aplinkybių, tačiau serialuose mes juk norime matyti tai, kas išveda veikėjus ten, kur jie dar nėra buvę. Serialui labai trūko rimtų šios poros konfliktų, bet tai yra vieta, kurią tikrai galima ištaisyti ateityje.

Pirmuoju sezonu "House of Cards" įlipo į labai gilią duobę ir pačios Kler prasme. Ši moteris buvo labai prastai išplėtota veikėja ir tai yra žiauri scenaristų klaida. Jos labdaringa veikla buvo visiška tragedija, nedariusi serialui jokios įtakos ir nesugebėjusi savo istorijos susieti su rimtesniais įvykiais. Kler kamuojančios tik moterims būdingos problemos vėl buvo labai staigiai ištrauktas triukas, kuris taip pat greitai buvo numestas.

Net ir šios moters santykiai su, bent jau teoriškai, savo sielos draugu Adamu buvo nesusipratimas besikartojančių dialogų prasme, pasitarnavęs tik kaip laiko stūmimas ir nesugebėjęs atskleisti gilesnių Kler jausmų. Visuomet, kai ekrane pasirodydavo Kler, kartu pasirodydavo ir jos įkyriai kišama depresija, kurią ji savo nesuprantamais veiksmais tik pagilina. O kai Kler įkūnija tokia puiki aktorė kaip Robin Wright, neišnaudojamas potencialas šią siužeto liniją padaro visiškai nepakenčiama.

Kitoje istorijos pusėje Franko keršto planas prasideda jaunos ir entuziastingos žurnalistės Zojos užverbavimu. Frankas jai teikia slaptą ir tik aukščiausiame lygmenyje žinomą informaciją, žurnalistė greitai iškyla į žurnalistikos aukštumas ir tampa savotiška įžymybe. Anokia čia paslaptis, kad šiuos žmones ilgainiui susieja ne vien darbiniai santykiai, bet kas galėjo tapti svarbiausia serialo linija, greitai buvo labai apleista istorija su šiokia tokia intriga ateičiai.

Franko ir Zojos pokalbiai buvo labai banalūs ir girdimi kiekviename žemesnio lygio filme, kas tokiam ambicingam projektui nesuteikia per daug pliusų. Frankas šnekėjo tokiomis frazėmis, kurios yra tarsi ištrauktos iš žymiausių filosofų veikalų, bet kontekstas joms būdavo pasirenkamas labai keistas. Subtilumą "House of Cards" dažniausiai naudojo proto ribose, tačiau šioje istorijoje buvo kaip reikiant persistengta.

Zojos asmeninė istorija irgi nebuvo stebuklas. Jos mėtymasis žurnalistikoje ir galios pajutimas pirmojoje sezono pusėje tikrai intrigavo, tačiau Zojos susidraugavimas su jai kenkiančiais žmonėmis buvo drastiškas tempo numušimas, o šioje vietoje jis per daug nepadėjo. Su antru planu čia vėl buvo nekas, o tai privertė mane ieškoti analogų įprastojoje televizijoje.

Tad jeigu ir galima būtų palyginti šį serialą su kitu JAV televizijos projektu, tai būtų "Deksteris". Jei šio serialo nematėte, tai yra istorija apie policijoje dirbantį serijinį žudiką, kurio niekas nesugeba pagauti. O didžiausias šio serialo minusas yra toks pat, kaip ir "House of Cards" - visiškas abejingumas antram planui. Istorijos, tiesiogiai susijusios su Franku, buvo nepalyginamai geresnės už asmenines veikėjų linijas. Tokių veiksmų galima imtis gal tik įsivažiavus serialui, kai pažįstame jau visas jo veikėjų puses, bet ne tada, kai su jomis dar privalome susipažinti. Bet viskas būtų pateisinama, jei tas koncentravimasis į vieną veikėją būtų pateiktas puikiai.

Dramos prasme žiūrovai negauna rimtesnio požiūrio į Franko gyvenimą. 90 procentų laiko veiksmas vyksta Baltuosiuose rūmuose ar kitose įstaigose, susijusiose su jo darbu, kuriose nors ir galima matyti šio žmogaus pyktį ir užsispyrusį charakterį - bruožus, kurie valdžioje yra svarbiausi, -  jokios praeities apie jį išsiaiškinti negalime.

Serialas paskyrė vos porą serijų, atsiribojusių nuo Vašingtono intrigų, kuriose galima buvo susipažinti su Franku ir jo praeitimi. Tos serijos neabejotinai buvo "House of Cards" viršūnė, parodžiusi, jog šis serialas gali būti puikus. Jos taip pat parodė, kaip mes turėtume žiūrėti į Franką - jis yra neįprastas veikėjas tuo, kad širdyje jis nėra kažkoks jautruolis ar švelnus pilietis. Priešingai nei Tonis Soprano ar kiti šių dienų populiariausi antiherojai, viduje jis yra dar žiauresnis žmogus, nei išorėje, kas ateityje privalo būti tinkamai išnaudota.

Tačiau blogai šioje vietoje viskas tikrai nebuvo ir tai įrodo geriausia šio sezono istorija, parodžiusi kiek jautresnę Franko pusę. Kitas Kongreso narys Pyteris kenčia nuo priklausomybės alkoholiui ir narkotikams ir Frankas jį bando ištraukti iš šių problemų liūno, tačiau jis tai daro toli gražu ne dėl draugo. Pyterį yra bandoma sutvarkyti ir pastatyti į atsilaisvinusią gubernatoriaus vietą, tam yra metamos didžiulės pastangos ir ištekliai, bet viskas galiausiai susiveda į tai, jog šis procesas vyko tik tam, kad pasipelnytų pats Frankas.

Asmeniniai Pyterio išgyvenimai irgi buvo labai stipri siužeto linija, kai mes galėjome matyti po truputį į geresnį gyvenimą grįžtantį žmogų, iš visų jėgų besistengiantį atsikratyti įvairių priklausomybių. Pyterio ir Franko santykiai buvo neabejotinas šio sezono koziris, nepaisant to, kad jam nebuvo skirtas toks dėmesys, kokio jis ir buvo vertas.

Nemeluočiau, jeigu sakyčiau, jog serialą kažkiek gelbėja techninės subtilybės. Į projektą pinigų sukišta tikrai nemažai ir visa tai prasideda nuo aktorių. Bet esmė tame, kad su jais dirba ne tie žmonės. Aktoriai savo darbą atlieka nuostabiai, bet tai, kad jie negauna rimtesnių scenų, yra tarsi pasityčiojimas. Kevinas Spacey viską daro neįtikėtinai gerai, bet apdovanojimų jis tikrai nenusipelnė. Ne dėl savo darbo, o dėl to, kad laiko pasireikšti jis beveik negavo - Baltųjų rūmų koridoriai nėra vieta, iš kurios galima išspausti aktoriaus talentą, o emocingesnių scenų (kurias Spacey suvaidino puikiai) pasitaikė vos keletas. Zoję vaidinanti Kate Mara turi gan savotišką stilių, kuris man nėra per daug priimtinas, bet čia labiau skonio reikalas. Tiesiog jaučiasi kažkoks nenatūralumas.

Ir visgi jeigu iš aktorių kas nors ir gali būti apdovanotas, tai Pyterį įkūnijantis Corey Stollas. Jam buvo skirta sudėtingiausia (ir vaidybos, ir scenarijaus prasme) linija ir jis ją išspaudė tiesiog puikiai. Priklausomybių atsisakantį narkomaną vaidinti tikrai nėra lengva, bet šįkart buvo galima matyti dar vieną puikų pretendentą į geriausio antro plano aktoriaus titulą (nors šioje kategorijoje lygiaverčių varžovų yra itin daug).

Vizualioji pusė šioje vietoje irgi padeda - šį serialą žiūrėti yra tiesiog gražu. Pirmąsias serijas režisavo garsusis Davidas Fincheris, bet ir jo pasekėjai sugebėjo išlaikyti labai akiai malonius vaizdus ir tik "Netflix" būdingas švelnias spalvas, nors tamsesnis fonas atsižvelgiant į blogas nuotaikas nepakenktų.

Įdomus yra ir serialo sprendimas Frankui karts nuo karto kalbėtis su žiūrovais į kamerą. Šis sumanymas čia veikia geriau, negu "Deksteryje", kadangi šiuo atveju Frankas labiau paaiškina neaiškumus, o ne sako, ką galvoja. Dar vienas, serialui visai įtakos neturintis dalykas - daugybė product placemento. Serialas tikrai yra labai brangus, todėl rėmėjų reikėjo daug, o jų net nėra stengiamasi kokiu nors būdu slėpti.

Visgi serialai visada yra kuriami pirmiausia pramogai, o tik vėliau ieškoma meninės vertės. Ir galima drąsiai sakyti - šį serialą žiūrėti yra labai smagu. Jis užkabina, ir nepaisant savo draminių minusų turi daug intrigų bei kabliukų, kas reiškia, jog "House of Cards" yra tiesiog puiki pramoga. Tačiau tam, kad šis serialas galėtų varžytis su geriausiomis šių dienų dramomis, jis privalo pasitempti labai rimtai.

Serialas turi viską, ko gali reikėti geram produktui - neįtikėtinus aktorius, puikią techninę komandą ir didžiulį finansavimą. Bet tai tik parodo, ką gali padaryti labai prastas ir nuvalkiotas scenarijus. Veikėjai šiame seriale pastoviai kalba girdėtomis klišėmis ir tai jiems neleidžia prasimušti į aukštesniąją kategoriją. Ateityje "House of Cards" turi galimybę tapti vienu geriausių tebeeinančių serialų, bet tam, kad būtų išspaustas visas potencialas, darbo reikia įdėti žymiai daugiau.

Vertinimas: 6/10

O ką apie šį serialą manote jūs?

3 komentarai:

  1. Siūlau padaryti straipsnio santrumpą (serialo įvertinimą) straipsnio pradžioje.. Sakau tai iš neturėjimo laiko perskaityti viską ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui, bet ne dėl santrumpų rašau, jų pilni internetai yra. Tam vertinimas balais apačioje duotas, kad kokybę vertinu būtent taip, jeigu įdomu kodėl - tam yra visas straipsnis. Dėl laiko trūkumo suprantu, bet trim sakiniais jokio serialo nėra įmanoma apžvelgt. :)

      Panaikinti
  2. Na manau, 1 sezonas buvo tikrai geresnis už antrąjį. Asmeniškai duočiau 7-8 balus. Galbūt veikėjai nėra iki galo išplėtoti, tačiau nepaisant to labai smagu žiūrėti Franko politinius žvilgsnius. Antram sezone tikėjausi, kad Raimondas Tuskas taps stipriu Franko antogonistu, bet deja tai nėra iki galo išpildyta.

    AtsakytiPanaikinti