2013 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Orange is the New Black. Pirmas sezonas

Tai apžvalga, skirta susipažinimui su serialu. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Orange is the New Black“ serijos.

Nedaug yra žmonių, prieštaraujančių teiginiui, kad žiūrint daug serialų (ar filmų, ar skaitant daug knygų, ar tiesiog pasisemiant daug iš kurios nors kultūros srities) tavo pasąmonė, nori ar ne, pradeda juos lyginti su kitais serialais. Tai yra neišvengiamas dalykas ir tai mums duoda gilesnį supratimą apie šią kultūros šaką. Toks mąstymas parodo, kad kas veikia viename seriale, nebūtinai veiks kitame, ir atvirkščiai, nes visgi dabar ką nors naujo sukurti yra labai sunku ir viskas televizijoje yra kažkokio lygio praeities kūrinių perdirbiniai. Ne išimtis yra ir „Orange is the New Black“, naujasis ir kol kas neabejotinai geriausias „Netflix“ kūrinys, esantis trijų televiziją pakeitusių serialų - „Oz“, „Lost“ ir „Louie“ - mišinys ir veikiantis stebėtinai gerai.

Jau vien pagal patį serialo aprašymą galima spręsti, kad „Orange is the New Black“ bus bent kažkiek panašus į „Oz“. Kaip ir pastarajame seriale, „Orange is the New Black“ veiksmas vyksta kalėjime, tiesa, šiuo atveju jame bausmes atlieka išskirtinai moterys. Pagal Piper Kerman tokio paties pavadinimo memuarus sukurto serialo centre atsiduria - taip, atspėjot - moteris, vardu Piper Kerman, kuri nusprendžia prisipažinti gabenusi narkotikus per sieną. Kiek visame seriale yra autentiškumo su tikrąja istorija sunku pasakyti, tačiau bent ši istorija yra tikra.

Piper nusprendžia pasiduoti teisėsaugai tuomet, kai ji jau susitvarko gyvenimą. Dabar ji yra susižadėjusi su Lariu, kuris palaiko sužadėtinę visais gyvenimo klausimais. Tačiau nepaisant jų ypatingo artumo, jis nežino visko apie Piper praeitį, o į šią kategoriją įeina ir tai, kad narkotikus ji gabeno tuometinei savo draugei, su kuria, švelniai pasakius, bendravo itin artimai. Nenustebkit kai sužinosit, kad toji draugė - Aleks - sėdi tame pačiame kalėjime.

Ir šiuo atveju „Orange is the New Black“ veikia žymiai geriau nei „Oz“. Ten pagrindinis veikėjas taipogi mėtėsi tarp vyriškos ir moteriškos meilės, tačiau ten visi jo argumentai pastoviai kartojosi ir pagrindinis jų buvo tiesiog meilė iš reikalo. Šiuo atveju yra kur kas sudėtingiau. Dabar Laris ir Aleks pačiai Piper simbolizuoja ramų ir pasileidusį gyvenimą, ir mergina privalo suprasti kuriam jų ji yra gimusi, kas jos blaškymąsi padaro žymiai įdomesnį (Piper įkūnijanti Taylor Schilling turi ypatingus aktorinius sugebėjimus, tinkančius ir dramai, ir komedijai, todėl jos vaidmuo yra visapusiškai stiprus).

Nepaleidžiant šios temos, vienas įdomesnių serialo bruožų yra tai, kaip jis elgiasi su Lariu. Šis vaikinas čia nėra pateikiamas kaip koks nors pralaimėtojas ar paprastas statistas, jis dėl Piper kovoja. Pats būdamas pradedantysis žurnalistas, jis pasakoja plačiosioms auditorijoms apie savo merginos likimą, kas į jį atkreipia didžiulį dėmesį (serija, kurioje Laris dalyvauja radijo laidoje, buvo neabejotinai stipriausia visame sezone). Karts nuo karto jis gauna galimybę susitikti su Piper, tačiau nuotolinis kovojimas už merginos meilę yra kur kas įdomesnis ir subtilesnis šios istorijos elementas.

Tačiau tos pačios lyties asmenų meilė čia nėra ta, kuri paliestų tik vieną porą - ji vyrauja visame kalėjimo gyvenime. Homoseksualumui čia yra suteikiamas kone didžiausias akcentas ir jeigu „Oz“ jis man nesukėlė daug nepatogumų, moterų kalėjime šios temos įgyvendinimą žiūrėti vis tiek yra lengviau („Netflix“ laisvumas šioje vietoje irgi padeda). Ir ne vien dėl ištvirkėliško faktoriaus - kiekviena veikėja čia turi skirtingus motyvus, ir seksas čia nėra skirtas vien tam, kad taptų bausme kitam kaliniui - išprievartavimų čia yra labai mažai, žymiai didesnis dėmesys yra skiriamas santykiams tarp veikėjų, o kas eina toliau būna tik priedai.

Ir visgi ne visas serialas čia yra nuogybės ir temos, kurios yra skirtos tik suaugusiems (nors vaikams šio kūrinio nerekomenduočiau niekada). Sakydamas, kad „Orange is the New Black“ yra panašus į serialą „Dingę“, aš neturėjau galvoje mitologijos ar paslaptingos kalinių grupės, gyvenančios požemiuose ir spaudančios ypatingą mygtuką. Čia kalbu apie tai, kaip serialas pasiskolina ryškiausią „Dingusių“ istorijos pasakojimo bruožą - praeities scenas, arba flashbackus.

Jie nėra skirti vien tam, kad atskleistų kontrastingą pagrindinės veikėjos praeitį, nors tam jie yra naudojami daugiausiai. Ne, flashbackai čia geriausiai veikia tuo atveju, kai jie yra naudojami vienam didžiausių šio serialo pliusų - antro plano veikėjams ir veikėjoms. Nors aš neapsimesiu, kad išmokau visus keistus šių veikėjų vardus, jų išplėtojimas man kėlė žavesį. Kiekvienai čia pasirodančiai kalinei yra suteikiamas draminis pagrindas dėl ko ji čia atsidūrė ir yra atskleidžiama jos skaudi praeitis.

Tiesa, šiuo atveju man kyla ir didžiausias nusiskundimas visu serialu (nors jų yra itin mažai). „Orange is the New Black“ kiekvieną veikėją bando pateikti taip, kad žiūrovai dėl jų likimo norėtų susigraudinti ar tas kalines užjausti. Kalėjimų nauda yra visai kita tema, kuriai šiame bloge ne vieta (nors seriale tai yra viena svarbiausių temų), tačiau viskam yra ribos - nepaisant to, kad kiekviena kalinė čia sėdi todėl, kad padarė kažką neleistino, visas jų yra bandoma pateisinti bloga praeitimi ir galiausiai prieinama išvados, kad nė viena jų čia nenusipelno būti, nes žinot, aplinkybės. Praeities istorijos yra tikrai įdomios ir nė karto nepasikartojančios (bei vedamos išskirtinai puikių aktorių, prie kurių prikibti negalima nei viename žingsnyje), tačiau jų išvados tokiam rimtas temas kabinančiam serialui yra per daug šališkos.

Bet pradžioje perskaitę, kad „Orange is the New Black“ yra panašus į „Louie“, turbūt negalvojot, kad čia bus tiek daug rimtų temų. Ir iš dalies jūs teisūs, nes „Louie“, kaip jau esu minėjęs, savo dramine puse nežavi ir jį čia pasirinkau ne todėl. Pasirinkau dėl to, kad „Orange is the New Black“ savo žanru yra pusiau komedija, pusiau drama, ir abi šias dalis serialas įgyvendina stebėtinai gerai. Humoras čia, kaip ir Louis C.K. kūrinyje, yra itin subtilus ir skirtas ne kiekvienam, nes čia yra juodo humoro elementų, ir - priklausomai nuo jūsų jautrumo - gana šlykščių scenų (šį serialą sukūrė Jenji Kohan, moteris, sukūrusi man nematytą panašaus tipo serialą „Weeds“ ir daugelis sako, kad humoras šiuose dviejuose serialuose yra identiškas, bet aš renkuosi panašiausią sau variantą).

Ir visgi su komedijos žanru yra susijęs neabejotinai geriausias ir stipriausias serialo aspektas. Aš esu labai didelis mėgėjas tokio humoro, kuriam yra suteikiamas emocinis pagrindas - juokingų frazių skaitymas be pagrindo man nėra prie širdies. O „Orange is the New Black“ yra vienas geriausių mano matytų tokio humoro pavyzdžių, puikiai atspindintis tai, kuo tikrieji dramedy kūriniai ir turėtų pasižymėti. Čia nėra pliko humoro, veikiančio porą sekundžių - čia po linksmų nutikimų seka priežastys, dėl kurių tie nutikimai įvyko, o jos linksmos būna labai retai. Išskirtinai vien paprastam humorui skirtų veikėjų čia nerasit, nes net ir mažai matomi prižiūrėtojai čia turi gan sunkias savo gyvenimo istorijas.

Tačiau tai neturėtų jūsų atbaidyti nuo šio serialo. „Orange is the New Black“ galėtų būti tarsi pradžiamokslis tiems, kurie nemėgsta rimtų dramos kūrinių. Šis serialas ypatingu būdu iš komedijos tolygiai pereina į dramą, ir tai pastebėti yra sunku, o būtent tai čia ir žavi - viskas be jokių užsikirtimų slysta paviršiumi.

„Orange is the New Black“ galbūt nėra toks projektas, kuris paimtų trijų puikių serialų geriausias savybes ir jas sujungtų sukurdamas nenugalimą serialą. Tačiau jis toks ir nesistengia būti. Jis sujungia tris jau matytus komponentus į vieną nematytą mišinį, kas „Orange is the New Black“ padaro kol kas geriausiu „Netflix“ projektu ir viena geriausių šio televizijos sezono naujienų.

Vertinimas: 9/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą