2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

„Under the Dome“: nes žmonių paslaptys visada yra įdomiau už paslaptingą kupolą

Kad ir kokiame pasaulio kampe bebūtumėte, vasaros televizija jums visada bus blogio sinonimas. Taip, tai yra pirmojo pasaulio problemos, bet kokios jos baisios. Žmonėms, kurie neturi jokios savigarbos ir vasarą leidžia prie televizoriaus, televizija dar drįsta įkišti senus pakartojimus ar itin prastas naujienas, kurias žiūrėti yra neįmanoma? Pasibaisėtina.

Bet čia išlenda JAV televizija CBS, pasižyminti tuo, jog yra atradusi stebuklingą formulę, kurią pasitelkus gali žiūrovus priversti žiūrėti bet ką. Net ir vasarinę televiziją. Paskutinis šios formulės panaudojimo pavyzdys yra serialas „Under the Dome“, savo premjeros metu prie ekranų sukvietęs didžiausią vasaros auditoriją nuo 1992 metų. Tokie pradiniai skaičiai stebinti neturėtų, nes žmonės dar nežinojo, kur papuolė (nors, sprendžiant iš reitingų, jie to nesuprato iki sezono galo). Tarp šių žmonių galit įrašyti ir mane. Nemeluosiu, nesu skaitęs nei vieno Stepheno Kingo kūrinio, tačiau žmogaus nepriekaištinga reputacija ir filmų bei serialų ekranizacijos, nors dauguma jų ir itin ypatingos, mane vertė tikėtis kažko tamsaus ir nebūdingo vasarai.

Serialo aprašymas tikrai suintriguotų kiekvieną. Tarsi iš „Simpsonų filmo“ pasiskolinta idėja miestelį uždaryti po milžinišku kupolu (Stepheno Kingo „Under the Dome“ buvo parašytas po „Simpsonų“ filmo, bet rašytojas įrodė, jog ši idėja yra jo paties sugalvota, todėl no hard feelings) leidžia tikėtis, kad tai bus mokslinė fantastika pilnu pajėgumu. Maža bendruomenė, priversta tvarkytis su mistine kupolo prigimtimi, bandymu pragyventi iš mažo likusių resursų skaičiaus ir išlaikyti sveiką protą iškart žada kažką neįprasto ir netikėto iš šio žanro.

Tokias mintis greitai išvaiko kiekvienos serijos pradžioje rodomas intro, kuriame graudžiu balsu kalba moteris, besiskundžianti, jog ant Chester's Mill miestelio nusileido kupolas ir kad didžiausia šių žmonių problema yra tai, jog jų paslaptys nebėra saugios. Taip, nebijoma mirties ar išprotėjimo, bet bijoma, kad bus atskleistos paslaptys.

Įprastame seriale, kuriame nėra iš niekur atsiradusio kupolo, kurio atsiradimo priežastis niekam nėra aiški, tokios paslaptys sukeltų šiokių tokių intrigų. Žudikas, pagal užsakymą nužudęs nepažįstamosios, kurią neseniai susitiko, vyrą ir dabar bandantis šį dalyką nuslėpti yra stiprus draminis kontekstas. Miestelio tarybos narys, nuslėpęs daug paslėptų atsargų, taipogi turėtų saugotis aplinkinių, nes žinot, korupcijos skandalai ir panašiai.

Tačiau kartoju dar kartą: ant miestelio nusileido kupolas, atsimenat? Su tuo susitaikyti veikėjams prireikė vienos serijos, bene geriausios per visą sezoną. Per tą valandą visi veikėjai buvo pasimetę, visi natūraliai reagavo į atskyrimą nuo pasaulio, visi susitelkė bendram tikslui ir bandė išsiaiškinti šio reiškinio priežastis. Šioje serijoje buvo ir dramos elementų, kurie atsirado dėl serialo mistikos, ir veiksmo, kuris mano dėmesį pagavo greitai.

Netrukau įsitikinti, kad be reikalo. Likusiose serijose paslaptingasis kupolas tapo kaip dar viena įprastine miestelio dienos detale. Taip, buvo užsimenama, kad kupolas egzistuoja (gerieji internetų žmonės skaičiuodavo kartus, kiek kartų bus pavartotas žodis dome, ir be dvidešimties paminėjimų nebūdavo apsieinama), bet tai niekam nesukeldavo problemų. Gyvenimas ir toliau virė, ir virė šlykščiausiu įmanomu būdu: bandant pataikauti žiūrovams.

Juk vasarą niekad nenori per daug mąstyti, tai kodėl nepadarius veikėjų aiškiai suprantamų? Va, paimkit Didįjį Džimą ir jo sūnų, ir padarykit jį blogaisiais veikėjais. Tokiais, kurie kiekvieną savaitę padaro naują blogą dalyką, ir taip žiūrovams primena, jog jie yra blogi. Ir kiekvienoje scenoje, kur šie veikėjai gali padaryti gerą darbą, tegul jie daro absoliučiai priešingą, kad ir kenkiantį jiems patiems ar aplinkiniams, ar prieštaraujantį jų moralei, bet jie yra blogi ir, therefore, neprotingi. Žmonės juk turi už kažką sirgti televizijoje, juk mes vis dar gyvename aštuntojo dešimtmečio veiksmo filmų eroje.

Būtent todėl „Under the Dome“ ir turi dvigubus standartus, tik patį geriausią dalyką televizijoje. Jeigu serialas aiškų blogietį priverčia nužudyti žmogų, žiūrovai juk jį privalo linčiuoti. Bet jeigu samdomas žudikas, išlindus jo paslapčiai, visų atsiprašys ir tai padarys vedamas meilės, jis juk bus geriausias. Tai negalioja tik vienam veikėjui, taip serialas išsprendžia kiekvieną problemą, kurioje prireiktų bent lašelio dramos. Jeigu tos didžiosios paslaptys, minimos serijų pradžioje, netyčia išlenda, jos yra aptariamos tarp dviejų veikėjų (viena jų dažniausiai būna kvailiausia pasaulyje policininkė), kaltininkas greitai atsiprašo ar pasako, jog viskas bus gerai, ir ta tema yra greitai numetama. Tarp visų serialo problemų, tai, jog nei vienas veikėjų veiksmas neturi absoliučiai jokių pasekmių, yra turbūt labiausiai įkyrėjantis aspektas.

Sakau turbūt, nes didelę serialo dalį užima paaugliai, o jeigu paaugliai yra ne kabelinėje televizijoje, lauk kassavaitinės nervinimosi dozės. Veikėjų prasme, jokio išskirtinumo čia nebuvo. Kiekvienas jaunasis veikėjas buvo skirtas arba skųstis tėvais, arba pajusti pirmąją meilę, arba švęsti su draugais, arba tapti visišku psichiniu ligoniu... what? O taip, Džimo sūnus būtent toks ir buvo. Įprastame seriale tai aš turbūt matyčiau kaip vieną įdomiausių linijų. Diktatorium tampantis vyras nesusitvarko su sūnumi, o sūnus tampa visišku maniaku. Šiuo atveju Jaunėlis tapo vaiku, kuris vienoje serijoje niekina tėvą, kitoje bėga pas mylimąją, vėliau vėl grįžta į šeimą.

Kaip tai paaiškinama? Tik pačiu geriausiu įmanomu būdu: to nori kupolas. Savo savaitinėse apžvalgose „Under the Dome“ porą kartų palyginau su serialu „Dingę“, kadangi nors kokybės skirtumų žodžiais čia nenusakysi, idėja yra šiek tiek panaši. Kaip ir sala, taip ir kupolas nurodo veikėjams ką daryti ir sutvarko absoliučiai kiekvieną kylančią logistinę problemą. Jūs norėjot, kad kiltų konfliktai dėl besibaigiančio vandens, maisto ar paslapčių atskleidimo? Nebijokit, kupolas jums visko parūpins, jo viduje palis, ir jis pasakys visų paslaptis.

Būtent vaikai gavo progą kalbėtis su kupolu, ir tai buvo serialo vieta, kurioje nesijaučiau tuščiai leidžiantis laiką, nes čia buvo galima paprasčiausiai pralinksmėti. Žiūrėti, kaip serialas bando taikyti simbolizmą, yra tas pats, kaip klausytis septynmečio, nugirdusio tėvų pokalbį apie politiką ir bandantį tą patį atkartoti tik tam, kad vidury sakinio pamestų mintį ir pradėtų kalbėti apie puponautus. Taip, atskiros dalys yra nors ir pakankamai aiškus, bet šiek tiek subtilumo išlaikantis simbolizmas, tačiau šios dalys tarpusavyje nesisieja jokiu logišku būdu, o kai tai buvo pabandyta susieti, buvo gauta paskutinė pirmojo sezono serija, a.k.a. vienas mažiausiai logikos turėjusių dalykų, kuriuos esu matęs televizijoje.

Simbolizmo problemos maždaug apibendrina visą serialą: yra vienas kitas padorus elementas, bet tarp daugybės reitingams skirtų serialų bruožų jie tiesiog pasimeta. Kaip serialui, kompiuteriniai efektai čia tikrai atrodo gražiai, tačiau jie dažniausiai neturi prasmės arba, jei matėte serialą, tęstinumo. „Breaking Bad“ žvaigždė Deanas Norrisas yra neabejotinai geriausias serialo aspektas, tačiau jo vaidyba pasislepia po paauglių ir tipinių gražuolių pasirodymais. Serialo idėja irgi stulbina tol, kol nesuprantat, jog vasarą visgi reikėjo veikti kažką kitą.

Vertinimas: 3/10

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą