2013 m. spalio 30 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Penkiolikta serija


I was standing right there when he told you not to come back and now you've ruined his chance to get off the island. - Juliet

Žiūrint serialus, mažai dalykų mane pradžiugina labiau negu veikėjai, kurie kažkada buvo užmiršti ir dabar yra prisimenami jiems suteikiant svarbesnę rolę (vienas dalykų, linksmesnių už šį faktą, yra tokios scenos kaip nufotografuotoji viršuje). Iš vienos pusės tai reiškia visišką serialo kūrėjų apsileidimą, nes tokie pasiteisinimai, jog „mes viską planavom“ šioje vietoje yra beprasmiški, tačiau veikėjo pastatymas į žymiai svarbesnę poziciją jau yra savotiškas scenaristų praeities klaidų prisipažinimas. Ir vienas rimčiausių tokių atvejų ne tik šioje serijoje, bet ir visame seriale, yra Keitė.

Ši mergina pradinėse „Dingusių“ kūrimo stadijose privalėjo būti pagrindinė serialo veikėja, moteriškasis Džeko variantas, if you will. Į pagrindinę rolę tradiciškai įspraudus vyrą, Keitė tapo tik objektu, neturinčiu aiškios nuomonės ir būnančiu kažkokiu tarpininku rimtesniems įvykiams pradėti. Ji buvo ir tebėra meilės trikampio centras, praeityje ji visą laiką buvo piešiama kaip nusikaltėlė, kuri viską daro dėl kol kas neapibrėžtos priežasties, o tai tiesiog reiškė, kad ji dar nebuvo sugalvota.

Ir visgi kai tokia priežastis scenaristams į galvą šovė, galutinis variantas išėjo visai neblogas. Pagaliau buvo atsiribota nuo tų atsibodusių „Keitė nuo kažko bėga“ serijų ir merginos veiksmams pagaliau buvo suteiktas rimtesnis ir logiškesnis pagrindas.

Žinoma, jis buvo pateiktas nesubtiliai, kadangi, kaip galiausiai paaiškėjo, visa serija buvo kurta tik dėl poros sakinių, tačiau iš daugybės tuščių valandų šiame sezone tokia auka yra leidžiama. Juolab kad ji yra pateikiama gana įdomiai.

2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Oz. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Subtilumo trūkumas pirmajame "Oz" sezone išryškino daugelį dalykų, kuriuos daro ar bando padaryti serialas. Dėl labiau procedūrinės kilmės jis stengiasi daugiau koncentruotis į kalėjimo gyvenimą ir jo smulkmenas, nei papasakoti kokią nors įspūdingą istoriją. Tačiau pagrindinė serialo idėja, nors ir gan įkyriai brukama pirmųjų aštuonių serijų metu, tinkamai užkabinta nebuvo, ir tai apie šio projekto užmojus uždavė nemažai klausimų. O ta idėja nėra kažkuo išskirtinė ar originali; tai klausimas, ar kalėjimas gali pakeisti žmogų. Galbūt taupymosi sumetimais, nors tai daro labai mažai kūrėjų, ši tema buvo palikta vėlesniems sezonams, bet tai, kaip ją adresavo antrieji "Oz" metai, yra pagirtina.

Antrasis serialo sezonas prasideda tuo pačiu, kuo baigėsi pirmasis. Pirmosios serijos veiksmas vyksta praktiškai iškart po įspūdingo praėjusio sezono finalo ir yra paskiriama tiesiogiai tam, kad atskleistų žmones, atsakingus už kalėjime kilusį chaosą. Tačiau likusios serijos vyksta jau maždaug po metų, kuomet kalėjimas ir vėl yra tinkamas gyventi (ar kalėti). Ir, tiesą pasakius, sezono pradžia visai nežadėjo kažko geresnio. Visų pirma, kruopštūs nusikaltimo tyrimai iškart nubraukė bet kokį potencialų serialo subtilumą, kuris galėtų palikti bent mažą dalelę paslapties. Vietoje to buvo pasiekta pakankamai lengva ir sąsajos su sezonu neturinti įžanga.

Ir nors su laiku sezonas tikrai stiprėjo, visa jo pirmoji pusė buvo labai keista. Veikiausiai todėl, kad praktiškai visi pirmosiomis serijomis kilę konfliktai kilo dėl tų pačių praėjusio sezono įvykių. Logikos čia neieškau - jau supratau, kad su tikrove serialas prasilenkia gan stipriai, todėl tai, kad per metus nebuvo atkreiptas dėmesys į šiuos įvykius, nėra per daug keista.

Keisčiau yra tai, kad tie konfliktai buvo beprasmiai ir tiesiog pritempti dirbtinai, o efekto jie neturėjo absoliučiai jokio. Taip, paskutinieji praėjusio sezono įvykiai buvo supriešinę kalinius vienus su kitais, bet kelias serijas vežti vien tuo, kad veikėjai negali praeiti vienas pro kitą neapsižodžiavę ar rodyti jų grupeles, rezgančias kažkokius sąmokslus, yra laiko stūmimas.

2013 m. spalio 26 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Keturiolikta serija

Who the hell's Nikki? - Sawyer

Tarp visų dalykų, kuriuos televizijos serialuose pirmieji išrado „Dingusių“ kūrėjai, ši serija, pavadinta „Exposé“, į tą sąrašą gali būti įrašyta. Nuomonės, kad ji yra gera ar įėjo į šio serialo istoriją, jūs nerasit niekur, ir aš nesu išimtis. Bet be visų šio sezono beprasmių serijų, iš kurių vos pora buvo aukštesnio (tiksliau, nepalyginamai aukštesnio) lygio, „Dingę“ šia serija parodė, kad originalumo jiems netrūksta. Visą sezoną žiūrovams rodant, kad scenaristams išseko mintys, serialas sukuria dar vieną laiko užkimšimui skirtą seriją tokiu būdu, kuris dar niekam nebuvo matytas.

Žinoma, subtilumo su Nikės ir Paulo pristatymu nebuvo daug. Jie nuo pradžių elgėsi kaip šiek tiek daugiau patyrusios Būno ir Šenon kopijos, bet įkyrumo prasme jiems tikrai nenusileido. Galima pagirti serialo kūrėjus už tai, kad šie veikėjai žiūrovams į akis per daug nebuvo kišami - kiekvienas jų pasirodymas buvo palydimas tuo pasikėlusiu „kodėl nepriimat mūsų į pagrindinę grupę?“ požiūriu, ir serialas turėjo per daug problemų, kad tvarkytųsi su šitais parazitais.

Taip, man šita porelė niekad nepatiko, nes ji man visada simbolizavo Šenon ir Būną bei nepakeliamas kančias su jais. Tačiau ši serija kaip visiškai atskira ir su niekuo nesusijusi istorija yra sukurta gana įdomiai, nors ir nesistengiant žaisti subtiliai.

Deimantų pagrobimas ir Nikė kaip kažkokio lygio aktorė yra holivudinis stilius, bet jo pakanka išvežti vieną seriją turintiems veikėjams - jiems kažkokių tėviškų problemų čia tikrai nereikėjo. Ir šios poros scenos praeityje buvo tikrai pakenčiamos. Žinoma, neskaitant to žiauriai banalaus susitikimo su Šenon ir Būnu, kas yra atseit subtilios jų kopijos, bet jūs turėjot tai suprasti per simbolizmą. Ačiū, jo nereikėjo.

Tačiau naujosios porelės scenos saloje man pasirodė labai neprotingos ir istorijos, ir užkulisine prasme. Istorija, kad jie žūtbūt bando surasti deimantus ir nekreipia dėmesio į kitus salos dalykus, yra gana juokinga, bet ne humoro prasme. Galbūt jų požiūris į viską ir pateikiamas kaip kitų herojų išprotėjimą atsveriantis veiksnys, kuriame Nikė ir Paulas neieško gilesnės prasmės, bet kažkoks smalsumo lygis turi būti pas abu žmones.

2013 m. spalio 25 d., penktadienis

Telemano savaitė #48


The Walking Dead. 4 sezonas. 2 serija. Infected
Veiksmo prasme, „The Walking Dead“ vis dar išlieka aukščiausiame lygyje. Šį serialą galima mėgti jau vien dėl jo kūrėjų pastangų sukurti tokias nuostabias ir įtemptas scenas. Praėjusiame sezone praktiškai nebuvo tiek veiksmo epizodų (neskaičiuojant pagrindinio susišaudymo) kiek čia buvo per pirmas dvi serijas, ir tai nuteikia optimistiškai. Net jeigu sumaištis kalėjime man pasirodė nelabai apibrėžta ir buvo žaidžiama tuo, jog žiūrovai dėl didelio tempo loginių šuolių nepastebės, man tai netrukdė. Scenos, kai kitus užpuolė Patrikas ir kai zombiai bandė išgriauti tvorą, buvo paprasčiausiai nuostabios ir įtraukusios mane kaip joks kitas šių dienų serialas.

Dramos prasme, „Infected“ buvo viskas, ką TWD gali sukurti blogiausio. Tai atsiranda dėl to paties veiksmo pertekliaus, kai scenaristai galvoja, kad žiūrovai pakankamai pasisotino, bet tingumas čia irgi duoda rezultatų. Jūs pagalvokit: visa ši serija buvo praleista seniems veikėjams gedint naujų, prieš savaitę atsiradusių veikėjų, kurių mes absoliučiai nepažįstam, bet turėtumėm dėl jų liūdėti. Apie šią seriją daug pasako vien scena, kurioje Rikas privalėjo pjauti kiaules, ir kurioje kiaulių buvo žymiai labiau gaila nei tų žmonių. Tai padaryta paprastai - veikėjui kiaulės yra ne vien maisto, bet ir darbo, pastangų, naujo gyvenimo simbolis, ir jos jam kažką reiškia. Tie nauji veikėjai, apie kuriuos psichavo ir kiti nauji veikėjai (bet tokiu būdu, kad apie save nepasakytų nieko naujo), mirė neturėdami jokios paskirties, ir visą seriją gedėjimui paskirti yra absoliučiai beprasmiškas sprendimas. Vis dar laikausi nuomonės, kad iš kalėjimo anksčiau ar vėliau grupė pasitrauks (dėl šnipų and shit), ir gali būti, kad tai bus padaryta itin banaliu būdu, bet susidomėjimo šiuo serialu prarasti dar nesiruošiu. 7/10

Homeland. 3 sezonas. 4 serija. Game On
Įprastame seriale, didįjį šios savaitės „Homeland“ posūkį pavadinčiau pigiu triuku: turi būti netikėta, turi būti įdomu, reitingams tinka. „Homeland“ atveju aš tai vadinu turbūt kvailiausiu šio serialo sprendimu. Taip, visuomet pasitaiko ir tokių posūkių gerbėjų, ir priešininkų, ir panašiai, bet čia kalbu ne iš patiko/nepatiko pusės (nes bent jau mane tai sugebėjo sudominti). Tris šio sezono serijas aš žiūrėjau kaip bręstantį Kerės ir Saulo konfliktą, jų santykius tarsi dukros su tėvu, ir juos abu paveikiančias pasekmes. Viena trumpa scena, atskleidusi, kad Kerė visą laiką dirbo Saului (veikiausiai nuo žymiojo 'Fuck you'), nubraukia draminį šio sezono aspektą ir jį nukreipia tiesiai į pirmojo sezono infiltracijos veiksmą. Daugelis jo prašė (taip, ir aš), bet gavo ne tokiu būdu, kokiu „Homeland“ jį pateikė pirmajame sezone. Serialas šiuo atveju galėjo būti drąsus ir judėti nauja linkme iki galo, bet savo pirmąsias (praktiškai keturias) serijas visiškai nubraukė ir atėmė iš jų prasmę, ko sorry, bent jau kol kas nesuprantu.

Ir taip, ačiū, kad priminėt Deiną, nes ji man šioje serijoje buvo vienintelis įdomus aspektas. Juk kam dabar neįdomu žiūrėti į tai, kiek giliai „Homeland“ bando įlįsti į paauglių dramą? Serialas pagrinde dabar tiesiog parašo Deinai daugybę frazių, kurios net ir ištrauktos iš konteksto turėtų absoliučiai tokią pačią reikšmę ir iš jų būtų galima sudaryti citatų knygelę, ir jos yra metamos žiūrovams į veidus. Pridėkit dar ir naująjį vaikiną, kuris iš viso kas jis toks yra? Apie jį iki šios serijos sužinojom absoliutų nulį, ir net dabar žinom tik apie jo baisią praeitį (nes apie ją išgirsti nori visi). „Homeland“ šią savaitę buvo pratęstas naujam sezonui, bet pažadu, jeigu panašia gaida praeis visas šis sezonas, šitą dalyką reikės mesti kuo toliau ir džiaugtis vienu nuostabiu sezonu. 5/10

2013 m. spalio 23 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Trylikta serija

And then you came striding out of the jungle, John, to make my dream come true. - Ben

Jau labai seniai „Dingę“ turėjo seriją, kuri tam tikram veikėjui buvo būtina. Žinoma, galima būtų aiškinti, kad Džeko, Keitės ir Sojerio istorijos šiems atvykus pas Kitus buvo reikalingos, bet jos pagrinde buvo akcentuojamos tik todėl, kad rodė nematytus ir ilgai lauktus dalykus saloje. Reikalingumo prasme Beno istorija šiame sezone būtų tikusi geriausiai, tačiau ją kūrėjai laikosi dar porai serijų, ir jūs dar spėsit pamatyti kodėl. Tačiau iš veikėjo draminės pusės tokia serija kaip ši, pavadinta „The Man from Tallahassee“, nebuvo reikalinga nuo praėjusių sezonų, nors net ir ten būtų sunku rasti kažką panašaus.

Loko atveju pastarosiomis serijomis scenaristai žaidė labai kontrastingai. Jis priėmė protu nesuvokiamus sprendimus, kainavusius ir žmonių gyvybes, ir potencialų išsigelbėjimą, tačiau į tai jo bendrakeleivių reakcija buvo visiškai neadekvati. Bet aišku, čia ne adekvatumo žiūrėti susirinkome, ir dar vienas Saido kankinimas būtų ir per daug stereotipų į tą pačią musulmonų pusę, ir visiškai neįdomus šios istorijos išaiškinimas. Todėl dabar galima ramiai tuos išaiškinimus pamiršti - „Dingę“ grįžta į savo ritmą su serija, kuri yra vežama įdomios istorijos, rimtų praeities scenų bei visiškai netikėtos atomazgos.

Kas šioje serijoje be pačios pabaigos stebina labiausiai, yra tai, kad ji Loko suluošinimui nesistengia skirti tiek dėmesio, kiek, atrodytų, turėtų. Juk tai įvykis, kuriuo serialas erzino žiūrovus nuo pirmosios savo puikios serijos „Walkabout“, todėl natūralu yra tikėtis suluošinimo pačioje serijos pradžioje ir tam paskirti filosofavimus ir praeityje, ir dabartyje.

Bet tai sakydamas aš būtent pabrėžiu, kad toks dalykas stebina - tikrai rizikingų ėjimų „Dingę“ nedarė jau seniai, todėl tokį dalyką matyti yra keista; tai yra žymiai kokybiškesnis ir man priimtinesnis variantas, bet vis tiek keista. Ir visgi prie fakto, kad suluošinimui nėra skiriamas didelis dėmesys, labiausiai prisideda tai, kad dėl jo yra kaltas Loko tėvas.

2013 m. spalio 21 d., pirmadienis

„Oz“: kalėjime kilusi televizijos revoliucija

G-taškas, 2013 10 31


Tai yra bendra serialo ir pirmojo jo sezono apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Oz“ serijos.

Kuo daugiau aš įsitraukiau į filmų ir serialų žiūrėjimą, tuo labiau mane pradėjo žavėti tie kūriniai, kurių veiksmas vyksta tam tikroje apibrėžtoje aplinkoje. Ta aplinka dažniausiai turi savo taisykles, savo paslaptis ir ten jau ilgai gyvenančius senbuvius. "Dingę" salą pavertė atskiru veikėju, tą patį padarė ir „The Wire su Baltimore, ir net "The Walking Dead" teoriškai turėtų daryti kažką panašaus, bet čia jau būtų atskira tema.

Ir galvodamas apie šiuos kūrinius aš supratau, kad visgi didžioji dauguma (praktiškai visi) jų yra sukurti pagal visiškai išgalvotus motyvus: juose rodoma aplinka ir vyraujančios taisyklės yra atėjusios vien iš scenaristų galvų. Iš tikroviškų serialų apie vietą, turinčią savo charakterį, man išsiskiria tik "The Wire", bet ir Baltimorė yra labai didelė vietovė, kurios visų subtilybių per serialo eigą tikrai neįmanoma parodyti. Ir čia pasirodo "Oz", demonstruojantis veikėjų gyvenimus per kalėjimo prizmę.

Šis serialas daugelio žmonių yra laikomas kaip savotiška šio televizijos aukso amžiaus pradžia. Nors dažniau šie laurai atitenka "Sopranams", "Oz" eteryje buvo jau du metus iki pasirodant Toniui Soprano. Teisybė ir tai, kad šis serialas pradėjo absoliutų HBO kanalo dominavimą, trukusį maždaug dešimtmetį ir iš dalies trunkantį iki šiol. "Oz" gali nebūti žymiausia HBO drama ir tai toli gražu nėra geriausia jų, tačiau šis serialas tikrai turėjo savybių, kurių iki jo pasirodymo žiūrovai dar nebuvo matę. Tiesa, ne visos jos buvo geros.

"Oz" yra serialas, pasakojantis apie gyvenimą itin kruopščiai saugomuose Osvaldo pataisos namuose, kas yra tiesiog supaprastintas kalėjimo apibūdinimas (maišant serialą su filmu "The Wizard of Oz" didelės klaidos nebūtų: keletas dažnai vartojamų išsireiškimų, kaip kad 'It's no place like home', yra panašūs į šio filmo frazes). Kalėjimo dydis man yra nelabai suvokiamas, tačiau pagrindinis serialo veiksmas vyksta taip vadinamame Emeraldo mieste, kas yra dar vienas panašumas į "The Wizard of Oz". Ši kalėjimo dalis labai primena prieš kelis metus internete labai paplitusias nuotraukas apie Norvegijoje esantį kalėjimą, kur kaliniai turi tokias gyvenimo sąlygas, kad dauguma dorų žmonių apie jas gali tik pasvajoti.

2013 m. spalio 19 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvylikta serija

The man who brought me here, who brought all of my people here, he is a magnificent man. - Mikhail

Televizija gali jūsų neišmokyti socialinių įgūdžių. Šiuo klausimu aš nesu kraštutinumų mėgėjas - nesakau, kad žiūrint daug serialų ar laidų jūsų smegenys atbuks ir į tikrus žmones jūs negalėsit pažiūrėt, bet kartu nesakau, kad per televiziją rodomos laidos bendravimo tema jus išmokys kalbėti be praktikos. Tačiau vienas dalykas, kurį televizija šiuo klausimu gali padaryti, yra jus paskatinti mokytis šio ar bet kokio kito dalyko, jeigu toks patarimas nebus metamas tiesiai jums į veidą.

Tos siunčiamos žinutės serialuose, kad padarytų rimtesnį poveikį, privalo būti užslėptos. Ne apipintos metaforom, bet pateiktos subtiliai, per kitų žmonių laimingas/tragiškas istorijas. Yra tikimybė, kad tos žinutės - ir tai, įtariu, būna dažnai - yra ne tai, ką serialo kūrėjai norėjo jums pasakyti, bet jei tai jums nekenkia, jiems nuo to dar geriau.

Ši serija, pavadinta „Par Avion“ ir esanti tiksli šio serialo pusiaukelė, veikiausiai yra pastarasis variantas. Čia mus norima nustebinti siurprizu veikėjų sąsajų prasme ir tik nemeluokit, kad „Dingę“ nepasiekė savo. Faktas, kad Kristijanas Šepardas yra Kler tėvas, kad Kler ir Džekas yra broliai, ir kad, po velnių, jų bendras negyvas tėvas skrido tuo pačiu lėktuvu Kler to nežinant, yra momentas, kuris užgniaužia kvapą ne dėl savo mistikos, o dėl savo draminės pusės.

Veikėjų išsikalbėjimo temą aš palietęs jau buvau, bet tokio atvejo iki šiol dar nebuvo. Tiesa, visi rimčiausi atvejai buvo susiję su Džeku, ir kontekstas jų buvo nelinksmas. Sojeris apie pasikalbėjimą su Kristijanu Džekui jau pasakojo, ir ta scena yra viena stipriausių draminių vietų visame seriale. Ana Liusija ilgainiui gal ir būtų išsikalbėjusi apie kelionę į Australiją su nepažįstamuoju, bet jos likimas nėra pats linksmiausias.

Tuo tarpu su Kler atveju pasistengta gana rimtai. Aš nemanau, jog serialo kūrėjai buvo iš pradžių sugalvoję brolio ir sesers sąryšį, bet planavimui prireikė laiko. Dedlainas tam galėjo būti Anos Liusijos ir Kristijano išvyka Australijoje pas kažkokią moterį, kuri, kaip supratote, buvo Kler teta. Taip Kristijanas įsirašė dar vieną šio serialo herojų į jo pakeistų žmonių sąrašą, bet nebijokit, sąrašas dar gali pailgėti.

2013 m. spalio 18 d., penktadienis

Telemano savaitė #47


The Walking Dead. 4 sezonas. 1 serija. 30 Days Without and Accident
Zombiai grįžo, ir juos žiūrėjo daugiausiai amerikiečių per visą serialo istoriją. Ir kaipgi nežiūrės, nes pamatyti ūkininkavimo pradmenis ar didesnį žmonių kiekį kalėjime nori pamatyti visi. Aš žiūrėjau pirmiausia iš įpratimo, bet turbūt labiau iš smalsumo, nes kaip ir kiekvieno sezono pradžioje, TWD pradeda iš naujo. Sezonai su ferma ir su kalėjimu prasidėjo veikėjams klajojant, šis prasideda su žymiai didesne grupe nei praėjusiame sezone ir prasideda viskas žymiai ramiau. Netgi per daug ramiai, nes kontrastą tarp baisybių ir ramybės mums norima įbrukti gana stipriai. Ir gerai, nes tai iššaukė vieną kraupiausių pastaruoju metu matytų istorijų televizijoje: Riko sutiktą merginą. Neapsimetinėkit, įtarinėjot ją ir jūs, ir jums buvo baisu visą jų bendros kelionės laiką (praktiškai meldžiau, kad būtų išvengta banalumo ir kad Rikas nebūtų nuvestas pas Gubernatorių). O šios kelionės pabaiga ir išvada irgi buvo vienas svarbesnių TWD momentų: pagrindiniai veikėjai iš tiesų gyvena per daug atsipalaidavę ir yra apatiški juos supančiai žiauriai aplinkai.

Tokia išvada pasiteisins būtent tokiose baugiose situacijose, kurios turėtų būti naudojamos gan retai. Bet ši išvada gali labai kliūti kalėjimo gyvenimui, kuris jau pirmoje serijoje atrodo kaip neturintis pasakyti kažko rimtesnio. Taip, aš visad kalbu apie tai, kad tokių serialų veikėjai privalo atsižvelgti į aplinkybes ir bandyti išgyventi, ką kalėjimo gyventojai sėkmingai ir daro, bet TWD nėra tas serialas, kuris tokioje uždaroje aplinkoje sugebės išspausti dramą (o tai padaryti tikrai galima). Tokie dalykai, kaip Carol paskaitos vaikams ar nesutarimai tarp vaikų, yra paruošimai konfliktui, kuris iššauks veiksmą - pritemptą ar ne, - o ne dramą, bet ir gerai. Šitą dalyką serialas išmano nuostabiai, ką tik patvirtina iš dangaus krentantys zombiai - nuostabiausia šios savaitės scena, kuri turėjo būti baisi, bet man sukėlė isterišką juoką, nes tokį vaizdinį pamatysi ne kasdien. Jau pirmoje serijoje galima matyti, jog serialas ruošia mus ką tik pasirodžiusių veikėjų mirtims ir sezono eigoje mes galim likti tik su klajojančia ir daugmaž originalia praėjusio sezono grupe, bet net jeigu ir bus nueita tokiu banaliu keliu, sudominti TWD vis dar sugebės. 8/10

Homeland. 3 sezonas. 3 serija. Tower of David
Praktiškai visą savaitę slapčia tikėjausi, kad „Homeland“ apžvalgoje galėsiu šnekėti apie tai, kad jums sakiau, jog Brodžio sugrįžimas pateisins visą su Deina praleistą laiką ir serialas ir vėl taps pirmojo sezono stebuklu. Tik nežinau, ar pusės minutės Brodžio galvos skutimas gali būti palaikytas sugrįžimu į formą. Kad „Homeland“ sulėtėjo niekam nėra paslaptis, bet ši serija vietomis buvo tiesiog nepakeliama. Tikslas suprantamas: Brodis kenčia ir būdamas toli nuo savo priešų, paskelbusių jį bene ieškomiausiu pasaulio teroristu. Ko iš „Homeland“ nebuvo galima tikėtis yra serijos statymas vien ant fizinės kančios ir ant noro grįžti namo, ne ant Brodžio bent jau plačiąja prasme su Kere susijusių išsipasakojimų. Serialas žiūrovus tarsi ruošia atskiram serialui su besikankinančiu Brodžiu ir užsimezgusia meile, ir anglų kalbos pamokomis, ir slaptų darbelių atlikimu mafijozams, ir sezono gale įvyksiančiam grįžimui namo. Tai realistiškas sprendimas, bet jeigu juo bus naudojamasi per dažnai arba naudojamasi vien nuotykiams Lotynų Amerikoje parodyti, serialas is really going down.

Kerės pasirodymas šioje serijoje buvo minimalus ir irgi paruošė ateičiai, bent jau manęs visai nedominančiai. Kad ir ką Kerė čia šnekėjo, ji dabar kažkokiu būdu yra įsitikinusi, kad privalo pakenkti Saului, ir paslaptingas svečias čia nebuvo parodytas be reikalo. Keršto planą su rimtais emociniais padariniais čia išpešti tikrai galima ir jis gali tapti serialo išsigelbėjimu, jeigu tik vėliau nelaukia graži pabaiga su Brodžiu ir mafijozais. Jei trumpiau, serija paruošia daugybei potencialių istorijų, bet paruošia tokiu būdu, kad tikėtumėtės blogiausio. 6/10

2013 m. spalio 16 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Vienuolikta serija


Why are we continuing to play this little game when we all know it has moved to the next stage? - Mikhail

Pastovumo tema serialuose man yra viena aktualiausių, todėl nenustebkite, jeigu aš prie jos grįšiu dar kelis kartus. Kadangi nuo tada, kai pirmą kartą kalbėjau apie pastovumą, „Dingę“ kiek pasikeitė, į tuomet aptartą fenomeną dėmesį atkreipti reikia.

Antrojo sezono pradžioje serialas buvo įkritęs į panašią duobę, kuomet viskas ką matėme buvo daugmaž beprasmiška. Taip, buvo atrastas liukas, bet apie jo paslaptis iš pradžių kalbėta labai nenoriai ir su perspaustu atsargumu. Ir nors praeities scenos ir tuomet, ir dabar dažnai yra visiškai bereikšmės bendrame kontekste, trečiojo sezono „Dingę“ turi vieną kozirį, kurio anksčiau neturėjo: daugiau paslapčių, kurias atskleidus nėra daug kas prarandama.

Antrojo sezono pradžioje jau žinojom, kad saloje lėktuvo keleiviai negyvena vieni, bet ši tema buvo pritildyta greitai ir ilgam. Tuomet, su karts nuo karto įmetamomis paslaptimis apie bunkerį, didesnis dėmesys buvo į dramą, bet žiūrovai susirinko ne tam (bent jau didžioji dalis). Dalinai atskleidus Kitų gyvenimą paaiškėjo, kad čia galima tikėtis visko, ir serialo kūrėjai tuo pasinaudojo. Jie pradėjo improvizuoti mėtydami nuotrupas apie salos paslaptis, ir ši serija, pavadinta „Enter 77“ dėl suprantamų priežasčių, yra puikus to pavyzdys.

Michailą teko galimybė pamatyti prieš kelias serijas ir jis buvo viena iš daugelio šio sezono paslapčių. Nors logiškai jį galima buvo surišti su Kitais, buvo ir nemenka galimybė, kad jis yra vienas iš DHARMA narių, juk visgi kameros yra sujungtos tarp šios organizacijos stočių. Ir nors aš nuoširdžiai galvojau, kad šitą veikėją pamatysim dar negreitai, džiugu, kad tai nebuvo vienas tų visiškai numestų į šalį ir iš niekur nieko primintų atvejų, kurie čia jau pasitaikė ne kartą (žinoma, realiu laiku tarp Eko mirimo ir šios serijų buvo praėję beveik 4 mėnesiai, bet vis tiek).

2013 m. spalio 14 d., pirmadienis

„Orphan Black“: lengvas serialas su sudėtingiausiu vaidmeniu televizijoje

Tai yra bendra serialo ir pirmojo jo sezono apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos "Orphan Black" serijos.

Mokslinė fantastika yra vienas keisčiausių, universaliausių ir įdomiausių populiariosios kultūros žanrų. Aš neslepiu, kad nesu tokio tipo kūrinių mėgėjas, bet tai yra labiau įpratimo reikalas - ne vienas šio žanro kūrinys man patiko, tačiau į juos įsitraukti man visuomet būna sunku. Veikiausiai tai yra todėl, kad prieš pradedant žiūrėti mokslinės fantastikos filmą ar serialą aš tiesiog nežinau, ko galima tikėtis. Man patinka bent bendrai žinoti ar kūrinys bus komedija, ar drama, ar didžiausią dėmesį skirs tik savo istorijai, o gal - geriausiu atveju - suderins paskutinius du aspektus. Su panašiu neaiškumu keliavau žiūrėti ir vienos iš labiausiai aptartų praėjusio sezono premjerų "Orphan Black", ir ji tikrai padėjo man kiek labiau pamilti šį žanrą.

Pagrindinė to priežastis yra ta, kad šis serialas išpildė tai, ko aš labiausiai noriu iš mokslinės fantastikos. "Orphan Black" turi puikią istoriją, kuri yra dažniau matyta filmuose, bet tokiu lygiu populiariojoje kultūroje ji niekad nebuvo įgyvendinta - klonavimas visada sugeba suintriguoti daugelį. Serialas sugebėjo nustebinti ir tuo, kad neapleido dramos ir jai skyrė nemažą dėmesį, tiesa, gerai tai ar blogai jau yra kitas klausimas. Bet apie viską nuo pradžių.

"Orphan Black" istorijos paprasta tikrai nepavadinsi. Vieną dieną būdama metro, Sara pamato moterį, atrodančią lygiai taip pat kaip ji, kuri po sekundės šokdama po traukiniu nusižudo. Mergina išsiaiškina, kad tai buvo policijoje dirbusi Betė, ir Sara, visą gyvenimą pažeidinėjusi įstatymus, nusprendžia perimti Betės tapatybę ir pabėgti nuo buvusio savo gyvenimo.

Kurį laiką ji galvoja, kad Betė buvo jos dvynė sesuo, kadangi Sara buvo įvaikinta Britanijoje ir vėliau su įtėviais atvyko gyventi į Ameriką (serialas filmuojamas Kanadoje ir nei ši šalis, nei JAV nėra aiškiai minimos, todėl gyvenamąją vietą nuspėti sunku). Tačiau ilgainiui Sara supranta, kad į ją panašių merginų yra dar daugiau ir kad visos jos yra medžiojamos. Klonų tema visuomet buvo populiari, bet iš visų mano matytų kūrinių, šis projektas ją įgyvendina stipriausiai.

Tai nėra kažkoks filmas, kur dvyniai atranda vienas kitą ir supranta, kad jie arba turi absoliučiai vienodus, arba absoliučiai skirtingus pomėgius ir tik tai tėra akcentuojama. Ne, čia pagrinde figūruoja keturios Saros, kurios visos yra gana skirtingos, kadangi jos augo visiškai kitokiose aplinkose, bet tuo pačiu turinčios ir bendrų bruožų.

2013 m. spalio 12 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dešimta serija

The girl who helped me escape, she was about sixteen years old and her name was Alex. I'm pretty sure she's your daughter. - Kate

Kuomet aš anksčiau pagalvodavau apie „Dingusius“ (apie serialą dabar galvoju dar dažniau, bet todėl viskas dažnai susilieja), man prieš akis iškildavo keli vaizdai. Vienas jų buvo Loko daužymas į dangtį, kitas - Desmondo pasirodymo scena, dar keli (ir itin įsimintini) vaizdai dar tikrai laukia. Bet niekas, niekas nepralenkė ir jau nebeturi galimybės pralenkti Harlio nusileidimo nuo kalno su autobusiuku.

Ir visgi tai man neatsveria fakto, kad ši serija eina po blogiausios visų laikų serialo valandos ir savo bendruoju lygiu už tą seriją nėra daug kuo pranašesnė. Nebent tuo, jog anoji buvo tiesiog tuščias šaudymas ir laiko deginimas, kurį žiūrėti buvo nepakeliamai sunku. Tuo tarpu ši serija, pavadinta „Tricia Tanaka is Dead“, irgi juda visiškai tuščiai ir nepasako nieko naujo, tačiau tai bent jau daro linksmai.

Šios dvi serijos (ir dar kelios, laukiančios kiek vėliau) yra pagrindinė priežastis, dėl kurių trečiasis „Dingusių“ sezonas yra vadinamas tragišku, ir jeigu pasižiūrėsit tik į jas, su tuo sutikti būtų galima. Tačiau vidurkio iš dviejų serijų imti negalima. Priežastis, dėl kurios aš nesutinku su sakančiais, kad šis sezonas yra tragiškas (nors pripažįstu, kad jis yra silpniausias), yra ta, jog jis parodė būtinus dalykus, kurie bus itin aktualūs ir ateityje (Kitų pristatymą į šį sąrašą įrašykit laisvai, bet laukia kur kas daugiau). Ir visgi priežastis, dėl kurios ši ir kelios gretimos serijos yra vienos prasčiausių, yra ta, jog jos nepataiko į sezono temą.

Vienas legendinių „Dingusių“ kūrėjų Damonas Lindelofas pripažino, kad šioje vietoje serialo kūrimo procese jie buvo pasimetę ir nežinojo ką daryti su veikėjais, ir taip atsirado tuščios serijos. Tuščios jos ne vien tuo, kad rodo absoliučiai nieko neduodančius flashbackus, bet ir dėl to, kad jos nerodo to, ko sezonui reikia. Trečiasis sezonas buvo skirtas pristatyti Kitus ir ruošti juos bei mūsų herojus tarpusavio kovai (kartu ir tvarkymuisi su bunkerio sprogimu), tačiau šios serijos apie tai praktiškai nešneka.

2013 m. spalio 11 d., penktadienis

Telemano savaitė #46


Homeland. 3 sezonas. 2 serija. Uh... Ooh... Aw...
Supratau. Tai, kaip jums patiks šis sezonas, bus tiesiogiai proporcinga tam, kiek jūs galit iškęsti Deinos. Skaitydami mano apžvalgas jau supratot, kad yra mažai dalykų, kurie mane televizijoje nervina labiau nei paauglių istorijos, bet šiuo atveju aš šią liniją noriu mėgti. „Homeland“ visiškai pakeitė trajektoriją ir aš tikiu, kad tai buvo padaryta ne be reikalo, turint aiškų tikslą. Bet kol kas tai, atsiprašau už išsireiškimą, tėra šaudymas tuščiais šoviniais. Kol Deina buvo priemonė, reaguojanti į tėvo poelgius, viskas atrodė prasmingai ir gerai (nors didžiausia jos užduotis buvo kažkoks romanas su viceprezidento sūnumi). Dabar jos depresija man atrodo labai logiška ir ji yra ruošiama reakcijai į tėvo grįžimą, bet to paties kartojimui pusės serijos paaukoti tiesiog negalima, o apie Deinos siekį ignoruoti aplinkinius mes jau ačiū, supratom.

Tuo tarpu kitame fronte man viskas patiko kiek labiau, bet nesupyksiu, jei jūs apkaltinsit mane dvigubais standartais, nes Kerė šioje serijoje taipogi neveikė praktiškai nieko. Šią situaciją gelbėjo net ir įkyrią bobą nuostabiai vaidinanti Claire Danes ir jos veikėją supantys įvykiai. Pastaruoju atveju kalbu apie Saulą, kuris dabar privalo kaip tikras tėvas kovoti dviem frontais. Jis įskaudino tariamą savo dukrą tam, kad ją apsaugotų nuo didesnių problemų, ir stipriausioje sezono scenoje paaukojo visą savo orumą ir paprašė Kerės tikrųjų tėvų, kad pastarieji dukrą išgelbėtų dabar pat. Šioje istorijoje irgi buvo man nepatikusio šaudymo pro šalį, tokio kaip Kvino įkišimas į seriją ar serialui, bet ne istorijai reikalingų CŽV operacijų rodymo, kur vajėzau kaip visi nustebo pamatę musulmonę patarėją. Vėlgi, serialas visiškai skiriasi nuo praėjusių sezonų ir visa tai sukėlė Brodžio nebuvimas pirmosiose serijose. Kitą savaitę jis grįš ir veikiausiai patvirtins, kad toks eksperimentinis metodas yra ambicingas, bet neefektyvus. 6/10

Masters of Sex. 1 sezonas. 2 serija. Race to Space
„Showtime“ jau prieš kokį mėnesį buvo išleidę pirmąsias dvi serialo serijas ir abi jas tuomet sužiūrėjau iškart, ir pripažįstu, jog pirmoji serija man patiko labiau. Bet antrosios serijos visuomet parodo bent šabloną to, kokia bus pasirinkta taktika pagrindinėms serialo istorijoms pasakoti, o šis šablonas man įspūdį tikrai padarė. Pagrinde dėl to, kaip drąsiai jis pradėjo formuoti pagrindinių serialo veikėjų porą. Bilas šioje serijoje buvo pradėtas pateikti kaip žmogus, kuris gali drąsiai (kartais - netgi per daug drąsiai) atskirti mokslą nuo malonumų, teikdamas pirmenybę pirmajam. Scena viešnamyje parodė savotišką jo liguistumą mokslo prasme, kur jis eksperimento metu nesijaudino nei kaip vyras, matantis nemažą kiekį prieš jį esančių moterų, nei tuomet, kai jo atvažiavo supakuoti policija ir jis tikėjo, kad jeigu jis jau mokslininkas, visus jo metodus galima pateisinti. Va jūs turit kontūrus, kuriuos antrojoje serijoje sugeba nubrėžti retas serialas.

Virdžinijos istorija man patiko kiek mažiau vien dėl to, kad nors jos idėja buvo pakankamai stipri, plėtoti jos nelabai pavyko ir teko stebėti nemažai sukimosi apie tą pačią mintį. Ištęsimas prasidėjo jau nuo tos minutės, kurioje buvo pristatyta idėja Virdžinijos istorijai: ji bijo ir gerbia Bilą, ir labai jaudinasi dėl jo atsakymo, galinčio nulemti jos gyvenimą. Tos scenos variacijų man asmeniškai buvo per daug iki tiek, kad buvo galima suprasti, kurias scenas Virdžinija įsivaizduoja, o kurių ne. Moters istorija tikrai buvo svarbi ir galutinė jos išvada mane tikrai patenkino, tačiau tas tąsymasis ką jis pasakys/nepasakys buvo užtęstas tiek, kad mane galutinis Bilo atsakymas domino vis mažiau. Ir visgi tai buvo pateikta tikrai stipriai, net jeigu ir serialas dar turi kur tobulėti (pagrinde Bilo ir Virdžinijos santykiuose, kurie man atrodo per daug ir per greitai artimi), bet tokia pradžia vis tiek yra pavydėtina. 8/10

2013 m. spalio 10 d., ketvirtadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Antra dalis

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo "Breaking Bad" sezono antrosios dalies detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Savo struktūrine prasme, „Breaking Bad“ yra tobulas serialas. Jis veikia būtent taip, kaip ir turėtų veikti kiekvienas meno kūrinys: kiekvienas to kūrinio pabaigoje vykstantis įvykis neatsiranda iš niekur, jis visuomet būna pasekmė jau anksčiau matytų veiksmų. Tokiu būdu žiūrovų galvos nėra prikišamos nereikalingo simbolizmo ir nebūtų dalykų, kurie tik galvojant labai abstrakčiai gali pasirodyti kaip logiški veikėjų sprendimai. „Breaking Bad“ to niekada nedarė. Tai visada buvo serialas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą, nesistengdavęs savo istorijos judinti į priekį nepagrįstais veikėjų sprendimais.

Būtent todėl, kad šis serialas visuomet buvo apie žmonių sprendimo pasekmes, paskutinis jo sezonas ir buvo toks įspūdingas. Paskutinės aštuonios „Breaking Bad“ serijos (arba penktojo sezono antroji dalis, arba, teisingiau, šeštasis sezonas, arba, jeigu dar teisingiau, genialus AMC televizijos sprendimas užsidirbti nežmonišką pinigų kiekį padalinant paskutinį sezoną į dvi dalis) buvo vežamos praeityje veikėjų priimtų sprendimų, kurie anksčiau galbūt neatrodydavo kaip itin svarbūs, bet galiausiai sugebėjo išaugti į serialą pakeitusius veiksmus.

Jūs čia turbūt galvojat, kad rašau čia labai kvailai, nes pradžioje kalbėjau apie nesąmoningus abstrakčius dalykus, o dabar būtent tokiomis užuominomis aš dabar ir kalbu. Bet aš išgyvenau tas paskutiniąsias aštuonias serijas. Jų metu, kad ir kiek aš tarp sezonų būčiau kūręs teorijų, serialas mane sugebėdavo savo priimamais sprendimais nustebinti kas kelias minutes, ir nežinau ką aš būčiau padaręs žmogui, kuris man būtų atskleidęs kad ir pirmosios šio sezono serijos pabaigą, kurios kulminacija buvo scena, nuostabiai pradėjusi Volto ir Heisenbergo gyvenimo griūtį.

2013 m. spalio 9 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Devinta serija

'That's what they say. It's not what they mean.' - Jack

Nesu iš tų, kurie visą savo gyvenimą praleidžia bet kokiu atveju prieštaraudami plačiajai nuomonei. Jeigu koks nors dalykas yra visų mėgstamiausias, man tikrai nėra sunku pripažinti, jog toks jis yra ir man. Tai sakau bandydamas labai protingai - kaip visada - išsisukti nuo jūsų potencialių komentarų, kad vertinant šią seriją mane paveikė populiarioji nuomonė. Trumpiau tariant, serija, pavadinimu „Stranger on a Strange Island“, yra neabejotinai blogiausia, ką kada nors yra sukūręs šis serialas.

Žiūrėdamas šią seriją, aš visada jaučiu itin nemalonų jausmą. Įtariu, panašiai jaustųsi žmogus, valgantis brangiausiame Paryžiaus restorane patiekalus už šimtus eurų ir desertui gaunantis pasenusį džiūvėsį, kurio po tokių patiekalų nuryti yra tiesiog neįmanoma.

Pirmą kartą žiūrėdamas šią seriją ir apskritai nežinodamas, jog kas nors dar besivargina reitinguoti ar analizuoti atskiras serialų dalis, aš supratau, jog kažkas yra ne taip. Aš mačiau tuos Desmondo keliavimus laiku, kurie man susuko smegenis, o dabar savaitę laukiau šito? Bet ši serija bent jau sugeba nustebinti. Su laiku ji darosi vis prastesnė.

„Stranger on a Strange Island“ daro du labai gėdingus dalykus tokiu lygiu, iki kokio nusmukti dar reikia pasistengti. Vienas šių dalykų yra konkrečiai būdingas „Dingusiems“, kitas yra pastebimas visuose sci-fi serialuose.

Pirmuoju atveju aš, be abejo, kalbu apie serijos praeities scenas. Galbūt mano smegenys dėl šios serijos jau ir atrofavosi, bet aš nelabai suprantu net teorinės minties pasakoti apie Džeko tatuiruotes. Jei jos priklausytų šiam veikėjui ir būtų nupieštos tik šio serialo proga, be my guest - tai neabejotinai turėtų ypatingą mintį ir įtaką, nes be reikalo tokių dalykų niekas nedaro.

2013 m. spalio 7 d., pirmadienis

Justified. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo "Justified" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Per pirmus tris sezonus "Justified" pagrindinės istorijos, žiūrint labai paviršutiniškai, nebuvo originalios. Žmonės, paskaitę apibendrintus sezonų aprašymus, turbūt galėjo pagalvoti, kad šis serialas nedaug kuo skiriasi nuo įprastų geriečių prieš blogiečius kūrinių. Juk visas pirmasis sezonas buvo praleistas supažindinant su veikėjais, kuriuos matysime viso serialo metu. Antrajame galima buvo pamatyti ryškią policininkų ir nusikaltėlių dvikovą. Praėjusiame sezone matėme Reilano lūžio tašką, kas dramose taipogi yra įprasta. Ir nors visuose sezonuose "Justified" sugebėjo senas temas pateikti itin originaliai, įdomiai ir kokybiškai, šįkart nuspręsta sukurti ką nors mažiau įprasto ir naujas 13 serijų apsukti apie paslaptį. Jums turbūt net nereikia sakyti, kad viskas šiam serialui pavyko kone puikiai, ane?

Ta paslaptis šiuo atveju yra gana sena. Ir sakydamas sena, turiu galvoje 30 metų senumo. 1983-aisiais vienoje gatvėje neišsiskleidus parašiutui nukrito ir užsimušė vyras, su savimi turėjęs ir labai didelį kiekį kokaino. Šis įvykis ilgainiui buvo pamirštas, nes galvota, kad tai tėra nelaimingas atsitikimas, tačiau Reilanui pas savo tėvą atradus parašiutininko dokumentus, maršalas ir vėl ėmėsi šiol bylos, kurioje paaiškėjo, kad žuvusįjį iš lėktuvo išstūmė niekam nežinomas Driu Tomsonas. Rimčiau pagalvojus, Reilano tėvas gal ir nėra toks blogas - jis juk visada rūpinasi, kad sūnui netrūktų darbo.

Sena byla nebuvo vienintelis pagrindinio serialo veikėjo rūpestis. Reilanas privalėjo pradėti rūpintis savo būsimojo vaiko gerove, todėl taupymo sumetimais jis apsigyveno virš ne pačios geriausios reputacijos baro. Ir kad tai nepavirstų vien rūpesčiais dėl vaiko, Reilanas užmezgė santykius su to baro savininke, kas kurį laiką buvo visai kokybiška laiko užkimšimo istorija. Nors ji ir neturėjo jokios įtakos bendram siužetui, tai bent jau parodė kitokią Reilano pusę, kuomet jis susitikinėja su žmogumi žinodamas, kad jį greitai paliks. Ta jo pusė nėra graži maršalo pažįstamiems, bet paprastiems žiūrovams toks jo naglumas yra vienas geriausių "Justified" aspektų.

2013 m. spalio 5 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Aštunta serija

'You don't do it because you choose to, Desmond. You do it because you're supposed to.'

Nuo pat pirmųjų šio serialo serijų pagrindinė "Dingusių" tema buvo tikėjimas. Gal tai prasidėjo ne nuo pirmosios scenos, tačiau Loko paralyžiaus atskleidimas ir pasiryžimas gyventi kaip normalus žmogus serijoje "Walkabout" šią temą užkabino gan rimtai. Tikėjimo tema yra nuostabi tuo, kad ji gali būti suskaidyta į daugybę mažų potemių, kurios visai neatrodo kaip pritemptos iš niekur. Viena tokių potemių atsiranda trečiojo serialo sezono serijoje, pavadinimu "Flashes Before Your Eyes".

Ta tema yra dilema tarp tikėjimo, kad viskas šiame gyvenime yra nulemta už mus ir tikėjimo (nors, kadangi toks mąstymas priklauso racionalesniems žmonėms, šiuo atveju - žinojimo), kad kiekvienas žmogus susikuria savo likimą. Tai yra tema, kuri dar kartą suskirsto žmones į dvi visiškai skirtingas grupes, kurių vienoje yra tie, kurie garbina kokias nors būtybes danguje ir tikisi jų palaimos, o kitoje yra tie, kurie viską daro patys ir bet kokį keistesnį nutikimą visomis priemonėmis bando pateisinti logiškai. Jei kalbėsime šio serialo terminais, tai tiesiog būtų Lokas ir Džekas.

Bet šios temos centrine ašimi netampa šie du veikėjai. Jie gyvena per daug apie tai negalvodami, nors žino, kad tai nulemia daugelį jų veiksmų. Ne, čia centre atsiduria žiūrovams mažai matytas Desmondas, kurio eterio laikas nors ir buvo apribotas, pagrindinį jo gyvenimo tikslą - Penę - žino jau visi. Ir paėmus nedaug išplėtotą veikėją, kurio norai visiems yra daugmaž aiškūs, galima sukurti puikų galvosūkį, kas dabar ir buvo padaryta.

Serija apie Desmondą prasideda tuo, kas žiūrovus labiausiai ir jaudino apie šį veikėją visą trečiąjį sezoną. Jo žinojimas apie Loko kalbą dar prieš jam ją pasakant bei žaibolaidžio pastatymas ten, kur trenks žaibas, buvo vienas keisčiausių dalykų seriale. Nors aš kaip nevisprotis bandžiau šitą dalyką apeiti, nemanau, kad buvo daug nesupratusių, jog Desmondas mato ateitį.

2013 m. spalio 4 d., penktadienis

Telemano savaitė #45


Breaking Bad. 5 sezonas. 16 serija. Felina
Baigtas dar vienas televizijos istorijos etapas, kurio liudininkais mes visi galėjome būti. Per penkias dienas nuo savo apžvalgos parašymo, paskutiniosios „Breaking Bad“ serijos, „Felina“, vis dar nepamėgau, bet liūdesį dėl to, kad serialas baigėsi, vis dar jaučiu. „Breaking Bad“ pagerbti norisi, ir pagarbą po kurio laiko serialui tikrai atiduosiu, bet dabar tik atsiminkit, jog gyvenam nuostabios televizijos, drąsiai galinčios numalšinti serialo pabaigimo depresiją, laikais, todėl skausmą numalšinti tikrai yra kuo.

Homeland. 3 sezonas. 1 serija. Tin Man is Down
„Homeland“ tampa absoliučiai kitu serialu. Dabar jis, bent jau sprendžiant iš pirmos serijos, turėtų tapti serialu, kuris tvarkysis su praėjusių sezonų pasekmėmis, bet čia aš matau didelę problemą. Vienintelis vertas pasekmių įvykis (arba iš viso vienintelis rimtas serialo įvykis) yra praėjusio sezono pabaigos sprogdinimas ir atskleidimas, jog Brodis visgi buvo išdavikas. Būtent todėl daugelis problemų čia atrodo arba per daug pritemptos, arba tiesiog matytos.

Kerės eilinis išprotėjimas serijos pradžioje yra dalykas, nuo kurio ji kentėjo viso serialo metu, ir net jei čia yra kiek sunkesnė depresijos forma, kažko naujo apie šią veikėją bent jau dabar nebuvo atskleista. Tai turbūt yra tik į gera, kadangi Saulo išdavystė, dalykas, kuris buvo pateiktas taip, kad Saulą būtų galima teisti, nors aš to tikrai nedarysiu, ilgainiui turėtų duoti pakankamai vaisių veikėjų plėtojime. Tai yra maždaug visas principas, kaip veikė ši serija. Ji paruošė istorijas ateičiai tempdama juos tokiu būdu, kad būtų pasiektas serijai nustatytas minučių limitas (rimtai, didžioji dalis serijos buvo dalykų, kuriuos mes jau matėm ir girdėjom dešimtis kartų, sakymas, ir tariamas pašalinių žmonių reagavimas į juos, nors tie pašaliniai šokiruoti dėl tėvynės išdavystės neatrodė).

Tuo tarpu Brodžio šeimos intrigos yra labiau žemiškos, netgi iki tokio lygio, kad istorijai jos įtakos neturėtų turėti, bet gali drąsiai pasitarnauti veikėjų plėtojime. Džesikos bandymas išspręsti pinigų trūkumo problemą arba Danos kažkas ten tokio, kas galiausiai iškels jos gėdingas nuotraukas į paviršių kažkur sezono vidury, gali tapti centru to, kuo „Homeland“ dabar bandys tapti. Kelios scenos, kuriose CŽV pilnu pajėgumu gaudo nusikaltėlius, yra skirtos tik priminti, jog serialas pagal pavadinimą vis dar yra tas pats, bet kuo jis galiausiai taps šio sezono pabaigoje aš net neįsivaizduoju. 7/10

2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Deksteris. Aštuntas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios aštuntojo "Deksterio" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Deksterį“ rimtai žiūrėti pradėjau tik šiais metais. Anksčiau per lietuvių televizijas pagaudavęs vieną kitą atskirą seriją, pažįstamų įkalbinėjamas nusprendžiau prieš paskutinįjį sezoną serialą pasivyti. Iš internetų jau buvau supratęs, kad paskutinieji serialo sezonai buvo nepalyginamai prastesni už pirmuosius, bet jeigu pirmieji buvo labai geri, tragiška juk negali būti, ane? Buvo, ir dar baisiau, nei galėjau įsivaizduoti, bet kol kas ne apie tai.

Mane šis serialas visuomet domino jau vien dėl pačios jo idėjos. Jeigu dabar būtų „Deksterio“ premjera, prie projekto, kuriame policijoje dirbantis sociopatas tuo pačiu yra ir serijinis žudikas, pulčiau net nedvejodamas. Juk tai yra aukščiausio lygio veiksmo ir dramos mišinys. Policininkas, kiekviename žingsnyje privalantis saugotis nuo savo kolegų ir sesers, jau yra intriguojanti detalė. Pridėkit ir tai, jog šis policininkas ir visas serialas susiduria su moraline dilema dėl klausimo, ar tikslas pateisina priemones, ir jūs turit kokių penkių sezonų serialą, kuris tuo pačiu yra ir gilus, ir įdomus.

Šią idėją „Deksteris“ išmetė iš galvos jau turbūt antrajame sezone. Net jeigu aš visuomet galvosiu, kad serialo viršūnė buvo ketvirtieji jo metai, antrasis sezonas, kuriame grėsmė iš Daukso pusės buvo itin artima ir galinti turėti labai rimtų padarinių, yra arčiausia kiek buvo prieita prie paties Deksterio paslapties atskleidimo ar net moralės. Tas sezonas aiškiai pasakė, jog Deksteris yra nesugaunamas ir jo paslaptis visuomenei atskleista negali būti, todėl pasilikit dar šešis metus ir pažiūrėkit, kaip mes tyčiojamės iš šito potencialo.

Ir visi septynių metų pasityčiojimai labai jaukiai įkrito į paskutinįjį, aštuntąjį „Deksterio“ sezoną. Sezoną, kuriam septintojo pabaiga paruošė, jeigu žiūrėsite į viską protingai, kelią, kuriame pagrindinio veikėjo ir jo aplinkinių gyvenimai subyrėtų dėl paties Deksterio priimtų sprendimų. Šis sezonas, jeigu nekreipsit dėmesio į mano paskutinių savaičių lietą pyktį ant serialo, prasidėjo nors ir ne idealiai, bet einant teisinga linkme į panašaus tipo pabaigą.

2013 m. spalio 2 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Septinta serija



'I've been on this island for 3 years, Jack. 3 years, 2 months, and 28 days. He said that if I let him live and I helped you, that he would finally let me go home.' - Juliet

Septintoji trečiojo "Dingusių" sezono serija, kuri 2007 metais buvo parodyta po 13 savaičių pertraukos ir yra pavadinta "Not in Portland", yra viena nedaugelio šio serialo valandų, kur yra pateikiama daugiau atsakymų negu klausimų. Na, jeigu teisingiau, tai bent jau skirtumas tarp šių dalykų mažesnis - neaiškumų čia vis dar yra pilna. Bet "Dingę" bent jau vienu atveju laikosi žiūrovus patenkinančios tradicijos - jeigu yra pabaigiama su kokiu nors kabliuku prieš itin ilgą pertrauką, kita serija prie jo iškart sugrįš. Taip serialas darė su liuko susprogdinimu, taip dabar daro su Džeko grasinimais.

Ši serija staigiai įšoka į veiksmą, kur Keitė ir Sojeris privalo bėgti tol, kol Džekas, grasindamas nužudyti Beną, laiko Kitus. Ir abejose šiose istorijose vyrauja bendra tematika: Kitų tarpusavio santykiai yra fucked up, ir viso to centre, be abejo, yra ne kas kitas kaip Benas.

Nors iš draminės pusės ir iš to, kiek laiko skiriama abiems atvejams, Sojerio ir Keitės bėgimas nebuvo pati svarbiausia šios serijos siužeto linija, ji apie Kitų gyvenimą pasakė netgi daugiau, negu reikėjo. Juk vienas dalykas yra supykdyti savo kolegas, kuriems galima pasakyti ką nors į šalį ir tu jau nebesi jų draugas, todėl Džiuljetos nepasitenkinimas Benu gali būti logiškai paaiškinamas (arba bent jau galėjo iki šios serijos).

Visai kas kita yra taip supykdyti savo dukrą, kad ji bet kokiu atveju stengtųsi tau pakenkti. Taip, šita mergina yra paauglė, bet ji puikiai supranta, kad Benas čia yra diktatorius ir ji tokiam valdymui absoliučiai nepritaria. Pridėkit dar ir paauglišką meilę, kuriai trukdo tėvas, ir gausit merginą, kuri jį nori užmušti.

2013 m. spalio 1 d., antradienis

Justified. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo "Justified" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Galbūt tai yra dėl mano smulkmeniškumo, ar šiaip dėl kokių nors priežasčių, tačiau man patinka ieškoti sąsajų tarp įvairių, kartais ir nesusijusių dalykų. Aš negaliu sakyti, jog esu įsitikinęs, kad viskas šiame pasaulyje yra susiję, bet atradus kažkokį ryšį tarp dviejų visiškai skirtingų objektų visuomet būna malonu. Iš mano šito ieškojimo ir atsirado kai kurios mano jau aprašytos teorijos. Viena jų - paskutiniajame dešimtmetyje serialuose išpopuliarėję antiherojai daugiausiai informacijos atskleidžia trečiajame sezone. Apie tai jau rašiau ir trečio "The Wire" sezono apžvalgoje, tačiau nors aš ir negalvoju, jog tai yra taisyklė, tokių atvejų yra tikrai daug. Ir kodėl gi jų neturėtų būti - per du sezonus galime susipažinti su pagrindinio veikėjo aplinka ir vėliau belieka tik gilintis į jo gyvenimą.

Tuo tarpu "Justified" atveju toks žingsnis buvo turbūt vienintelis logiškas ir mažiausiai palyginimų sulauksiantis sprendimas iš visų įmanomų. Pasižiūrėjus atgal, antrieji metai šiam serialui buvo tiesiog neįtikėtini dėl vienos priežasties - Benetų šeimos. Galima drąsiai sakyti, kad tokių blogiečių televizijoje yra buvę tikrai nedaug ir šie yra kažkur viršuje, todėl buvo natūralu, kad "Justified" šiek tiek pristabdys. O tai jie padarė suteikdami daugiau dėmesio savo pagrindiniam veikėjui, kas buvo sveikintinas, bet kiek nenusisekęs sprendimas.

Tiesa, ne viskas buvo taip vidutiniška, kaip gali skambėti. Sezonas buvo pradėtas su labai didele ir šiame seriale nematyta jėga. Dėmesys buvo skiriamas kone išskirtinai Reilanui, bandančiam atsigauti po patirtos traumos - ir fizinės, ir psichologinės. Maršalas neprarado savo linksmumo ir neperspausto įkyrumo, tačiau scenos vien tik su juo ar su artimiausiais Reilano draugais gana rimtai parodė tai, kad jis kenčia gana stipriai. Tai, kaip buvo perteiktas jo užsispyrimas, buvo turbūt rimčiausia (nuotaikos prasme) siužeto linija visame seriale (nors taip būtų galima apibūdinti ir visą sezoną).