2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Deksteris. Aštuntas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios aštuntojo "Deksterio" sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Deksterį“ rimtai žiūrėti pradėjau tik šiais metais. Anksčiau per lietuvių televizijas pagaudavęs vieną kitą atskirą seriją, pažįstamų įkalbinėjamas nusprendžiau prieš paskutinįjį sezoną serialą pasivyti. Iš internetų jau buvau supratęs, kad paskutinieji serialo sezonai buvo nepalyginamai prastesni už pirmuosius, bet jeigu pirmieji buvo labai geri, tragiška juk negali būti, ane? Buvo, ir dar baisiau, nei galėjau įsivaizduoti, bet kol kas ne apie tai.

Mane šis serialas visuomet domino jau vien dėl pačios jo idėjos. Jeigu dabar būtų „Deksterio“ premjera, prie projekto, kuriame policijoje dirbantis sociopatas tuo pačiu yra ir serijinis žudikas, pulčiau net nedvejodamas. Juk tai yra aukščiausio lygio veiksmo ir dramos mišinys. Policininkas, kiekviename žingsnyje privalantis saugotis nuo savo kolegų ir sesers, jau yra intriguojanti detalė. Pridėkit ir tai, jog šis policininkas ir visas serialas susiduria su moraline dilema dėl klausimo, ar tikslas pateisina priemones, ir jūs turit kokių penkių sezonų serialą, kuris tuo pačiu yra ir gilus, ir įdomus.

Šią idėją „Deksteris“ išmetė iš galvos jau turbūt antrajame sezone. Net jeigu aš visuomet galvosiu, kad serialo viršūnė buvo ketvirtieji jo metai, antrasis sezonas, kuriame grėsmė iš Daukso pusės buvo itin artima ir galinti turėti labai rimtų padarinių, yra arčiausia kiek buvo prieita prie paties Deksterio paslapties atskleidimo ar net moralės. Tas sezonas aiškiai pasakė, jog Deksteris yra nesugaunamas ir jo paslaptis visuomenei atskleista negali būti, todėl pasilikit dar šešis metus ir pažiūrėkit, kaip mes tyčiojamės iš šito potencialo.

Ir visi septynių metų pasityčiojimai labai jaukiai įkrito į paskutinįjį, aštuntąjį „Deksterio“ sezoną. Sezoną, kuriam septintojo pabaiga paruošė, jeigu žiūrėsite į viską protingai, kelią, kuriame pagrindinio veikėjo ir jo aplinkinių gyvenimai subyrėtų dėl paties Deksterio priimtų sprendimų. Šis sezonas, jeigu nekreipsit dėmesio į mano paskutinių savaičių lietą pyktį ant serialo, prasidėjo nors ir ne idealiai, bet einant teisinga linkme į panašaus tipo pabaigą.

Sezono pradžioje Deksterio sesuo Debra dėl to, ką padarė dėl brolio, puolė į nepakeliamą depresiją, iš kurios būtent tas pats brolis, jausdamas, kad viskas gali baigtis jo paslapties atskleidimu, bandė ją ištraukti. Tai buvo vienos geriausių brolio ir sesers scenų, kuriose jų konfliktai buvo pasiekę aukščiausią lygį. Bet čia Deksterio problemos nebuvo pasibaigusios. Neseniai jis susipažino su daktare Vogel, psichiatre, žinančia apie Hario kodą ir gydžiusia Deksterio tėvą.

Bet scenaristai suprato, kad čia nėra tikrasis „Deksteris“. Tikrasis „Deksteris“ nesusiduria su tokiomis problemomis, kurios dabar gali išlįsti pilnu pajėgumu ir - neduok dieve - priversti žiūrovus bent kruopelyte nekęsti pagrindinio veikėjo, įstatymus žiauriai laužančio policininko, naktimis žudančio žmones. Todėl priimtas labai lengvas sprendimas: išbraukti iš scenarijaus bet kokią istoriją, kurioje Deksteris galėtų bent potencialiai pakliūti į bėdą, ir kurti istoriją, savo nuotaika absoliučiai nepanašią į paskutinį bet kokio serialo sezoną.

Būtent šioje vietoje kone kiekvienas JAV leidinys paleido straipsnį, kuriame pagrindinė tema buvo lygiai tuo pačiu laiku sekmadieniais paskutinio savo sezono serijas rodančių „Breaking Bad“ ir „Deksterio“ skirtumai. Bet aš čia ne apie kokybę, nes jeigu jūs tinginiai, tai skyriau šiam sezonui dvejetą, būkit ramūs. Ne, čia apie serialų tematiką, kuri bent jau pagal aprašymą yra labai panaši, bet šių dviejų serialų joks protingas žmogus net nedrįs lyginti.

Todėl, kad „Breaking Bad“ visada buvo apie veiksmų pasekmes. Prasidėjęs kaip cool serialas apie chemijos mokytoją, pradėjusį gaminti narkotikus, BB tolygiai peraugo į tokią gilią prasmę turintį serialą, kuriame kiekvienas menkas sprendimas turi didžiulius padarinius, kad jis jau yra visiems laikams įrašytas į televizijos istoriją. Tuo tarpu „Deksteryje“ pasekmių niekada nebuvo, nes juk reitingai tikrai dramai visuomet bus mažesni. Deksteris čia visada buvo superherojus (ir tai net ne mano žodžiai, jie pasiskolinti iš nesuvokiančio kur atsidūrė „Deksterio“ paskutiniųjų sezonų kūrėjo Scotto Bucko), kuriam visada yra atleidžiamas bet koks nusižengimas, ir jis nekliudomas gyvens toliau.

Superherojiškumas pilnu pajėgumu pasirodė tuomet, kai į Deksterio gyvenimą grįžo Hana, kuri jau nebe kalėjime, bet ji vis tiek yra ieškoma nusikaltėlė, žinanti, kad buvimas prie Deksterio apsaugo kiekvieną veikėją nuo negandų. Hana praėjusiame sezone kaip veikėja manęs per daug nežavėjo, bet vienas kitas tarp jos ir Deksterio kilęs konfliktas leido tikėtis, kad jos atsiradimas šiek tiek prisidės prie pagrindinio herojaus gyvenimo griūties ir paskutinis sezonas dar gali būti išgelbėtas.

Koks naivus aš tuomet dar buvau. Hana atvyko būtent tuo pačiu metu kai Debra stebuklingu būdu išsigydė savo depresiją ir vieną dieną vaikščiojusi apsinešusi, kitą dieną ji jau buvo geriausia savo brolio draugė. Tuo pat metu buvo atskleista, jog daktarė Vogel, kurią pagal apgailėtino scenarijaus galimybes vaidino Charlotte Rampling, turi dar daugiau paslapčių, bet tai juk yra visiškai nauja paskutiniajame sezone pristatyta veikėja, kuri visiškai nebuvo išnagrinėta ir kurios paslaptys serialui nereiškia absoliučiai nieko.

Tuomet „Deksterio“ paskutinis sezonas tapo kitu serialu, pasakojančiu istoriją, kurios atomazgoje mes turime sirgti už pagrindinį veikėją ir tikėtis, kad jis susilauks taip pelnytos geros pabaigos. Dėl jos buvo paaukota daug kas: veikėjai, kurie anksčiau pasižymėjo šiokiu tokiu racionalumu, buvo arba padaryti visiškais kvailiais, arba nužudyti, nes Deksteriui kelio pastoti negali niekas. Pabaiga yra aiški ir jis turi vienokiu ar kitokiu būdu iki jos prieiti.

Dėl šios priežasties aštuntąjį sezoną aš ir vadinčiau prasčiausiu šiame seriale. Jau galim nekalbėti apie tai, kad tai yra prasčiausias mano matytas paskutinis bet kokio serialo sezonas, kuris suprato, jog baigiasi, tik paskutinėse dvejose serijose. Prasčiausias sezonas apskritai jis yra galbūt dėl subjektyvių priežasčių, bet jeigu jūs skaitot šią apžvalgą, jūs su serialu pasilikot dėl tokio paties kvailo sprendimo kaip ir aš, todėl problemų dėl asmeniškumų kilti čia neturėtų.

Šeštas sezonas, kuris jau galvojau, kad buvo žemiausias serialo taškas, buvo kvailas iki tokio lygio, kad Deksteris viską pasiekdavo tuomet, kai antro plano veikėjai racionalizuodavo savo sprendimus kvailiausiu įmanomu būdu ir iš to aš nuoširdžiai juokdavausi. Šiame sezone kelią galintys pastoti veikėjai būdavo tiesiog pamirštami, o optinei iliuzijai sudaryti buvo pristatomi nauji veikėjai, kurie greitai būdavo nužudomi, bet jie juk kažkiek sutrukdė, tai čia turbūt geras dalykas, ane?

Vienintelis teigiamas dalykas su šiuo sezonu, neskaičiuojant Debros kankinimųsi, buvo nebent Masukos ir jo atsiradusios dukters istorija, kuri savo nesąmoningumu aplenkė viską, ką „Deksteris“ iki šiol yra daręs, bet ačiū bent jau už užtikrintą humoro dozę kiekvieną savaitę. Man reikėdavo pralinksmėti po tokių scenų, kaip naktinis Kvino susitikimas su Deksteriu, žmogumi, kuris yra apsirengęs visiškai juodai ir įtarimų sukeltų kiekvienam praeiviui, bet tik ne geriausiam detektyvui, kuris atseit šiame sezone turėjo tapti seržantu, ir Batista susidūrė su dilema ką su tuo daryti, bet jūs apie tai negalvokit. Galvokit apie tai, kaip Kvinas Deksteriui, susiruošusiam į žudymą, palinki gero vakaro ir nuvažiuoja į tolumą.

Pirmajame sezone apie tokias scenas niekas net nebūtų pagalvojęs. Pirmuosiuose sezonuose net ir pačiose nelogiškiausiose vietose serialas šnekėdavo apie pagrindinio herojaus paslapties atskleidimą ir to dalyko padarinius, kas turėjo būti logiška serialo pabaiga, kuri būtų pasirašiusi pati už save. Pastarieji sezonai, o ypač aštuntasis, nebuvo apie tai ir išvis nežinia apie ką jie buvo.

Potencialiai sugrąžinti į teisingą kelią „Deksterį“ buvo galima netgi paskutinės serijos scenoje, kur likus kelioms minutėms buvo galima drąsiai atskleisti pagrindinio veikėjo paslaptį ir bent jau palikti žiūrovus įsivaizduoti teisingą ir kiekvienam patinkančią pabaigą. Vietoje to serialas baigėsi tikru superherojišku stiliumi. Paskutinėje scenoje Deksteris tapo Betmenu, absoliučiai be jokios užuominos, kad jis yra serijinis žudikas, nužudęs dešimtis žmonių, ir laiminga pabaiga yra mažiausiai, ko jis nusipelnė. O apgailėtinai pasibaigęs serialas gavo būtent tai, ką ir užsidirbo.

Vertinimas: 2/10

O ką apie šį sezoną manote jūs?

2 komentarai:

  1. Pamenu laikus, kai dar žiūrėjau 4-ą sezoną. Tuomet laikiau šį serialą geriausiu, kurį drąsiai galima rekomenduoti kitam. Bet per kitus 4-is situacija pasikeitė taip, kad net sunku patikėt jog tas pats serialas. Neįdomūs veikėjai, mažai intrigos, nuobodus siužetas. Sunkoka kažką labai gero pasakyti apie paskutinį sezoną. Gerai, kad tuo pačiu metu rodė ir Breaking Bad finalinį sezoną, tai bent buvo geri pavyzdžiai, tobulo ir prasto serialo užbaigimo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. tobulas serialas su puikiais aktoriais:)

    AtsakytiPanaikinti