2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Oz. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Subtilumo trūkumas pirmajame "Oz" sezone išryškino daugelį dalykų, kuriuos daro ar bando padaryti serialas. Dėl labiau procedūrinės kilmės jis stengiasi daugiau koncentruotis į kalėjimo gyvenimą ir jo smulkmenas, nei papasakoti kokią nors įspūdingą istoriją. Tačiau pagrindinė serialo idėja, nors ir gan įkyriai brukama pirmųjų aštuonių serijų metu, tinkamai užkabinta nebuvo, ir tai apie šio projekto užmojus uždavė nemažai klausimų. O ta idėja nėra kažkuo išskirtinė ar originali; tai klausimas, ar kalėjimas gali pakeisti žmogų. Galbūt taupymosi sumetimais, nors tai daro labai mažai kūrėjų, ši tema buvo palikta vėlesniems sezonams, bet tai, kaip ją adresavo antrieji "Oz" metai, yra pagirtina.

Antrasis serialo sezonas prasideda tuo pačiu, kuo baigėsi pirmasis. Pirmosios serijos veiksmas vyksta praktiškai iškart po įspūdingo praėjusio sezono finalo ir yra paskiriama tiesiogiai tam, kad atskleistų žmones, atsakingus už kalėjime kilusį chaosą. Tačiau likusios serijos vyksta jau maždaug po metų, kuomet kalėjimas ir vėl yra tinkamas gyventi (ar kalėti). Ir, tiesą pasakius, sezono pradžia visai nežadėjo kažko geresnio. Visų pirma, kruopštūs nusikaltimo tyrimai iškart nubraukė bet kokį potencialų serialo subtilumą, kuris galėtų palikti bent mažą dalelę paslapties. Vietoje to buvo pasiekta pakankamai lengva ir sąsajos su sezonu neturinti įžanga.

Ir nors su laiku sezonas tikrai stiprėjo, visa jo pirmoji pusė buvo labai keista. Veikiausiai todėl, kad praktiškai visi pirmosiomis serijomis kilę konfliktai kilo dėl tų pačių praėjusio sezono įvykių. Logikos čia neieškau - jau supratau, kad su tikrove serialas prasilenkia gan stipriai, todėl tai, kad per metus nebuvo atkreiptas dėmesys į šiuos įvykius, nėra per daug keista.

Keisčiau yra tai, kad tie konfliktai buvo beprasmiai ir tiesiog pritempti dirbtinai, o efekto jie neturėjo absoliučiai jokio. Taip, paskutinieji praėjusio sezono įvykiai buvo supriešinę kalinius vienus su kitais, bet kelias serijas vežti vien tuo, kad veikėjai negali praeiti vienas pro kitą neapsižodžiavę ar rodyti jų grupeles, rezgančias kažkokius sąmokslus, yra laiko stūmimas.

Ir jau tuomet, kai beveik praradau viltį, jog serialas dar gali kažkuo nustebinti, supratau, kad "Oz" daro vieną, bent jau jų lygiu genialų dalyką. Serialas bando rodyti kalėjimo įtaką kaliniams, ir tai jis daro įdomiai.

Reikia įvertinti serialo kūrėjų sprendimą "Oz" palikti daugiau procedūrinio tipo. Vienos didelės istorijos tokioje uždaroje aplinkoje sugalvoti yra neįmanoma, o veikėjai yra neabejotinai stipriausia serialo dalis. Todėl kiekvienam jų suteikti istorijas, kuriose veikėjai gali užkabinti gan rimtas problemas, yra tikrai sumani idėja.

Kone visi personažai iš pirmojo sezono gavo savas istorijas, kurių įdomumas slypėjo tame, kad jos buvo pateikiamos kalėjimo stiliumi. Taip, tos adresuojamos temos buvo rimtos: meilė, išsilavinimas, šeima, religija, net ir tas pats homoseksualumas, kuris yra tarsi visa "Oz" idėja (bent jau žiūrint iš serialo heiterių pusės). Bet tos temos buvo pateikiamos kalėjimo stiliumi.

Kad būtų lengviau suprasti, galiu pateikti nedaug siurprizų spoilerių prasme turintį pavyzdį. Vienas kalinių turi galimybę išeiti iš kalėjimo anksčiau laiko ir jo advokatu pasisiūlo tapti kitas kalinys. Pastarasis gana komišku būdu pradeda studijuoti įvairius teisės vadovėlius ir ieškoti kažkokių teisinių spragų. Žinoma, jų neradus yra pereinama prie šantažo, kuris yra pateikiamas tikrų nusikaltėlių būdu. Vėlgi, nors toks advokatavimas negali būti įsivaizduojamas tikrovėje, nežiūrint į priežastis, serialas pasekmes pateikia tikrai neblogai.

Dauguma šių istorijų turi vieną temą, kurią suprasti nėra sunku: serialas žiūrovams nori parodyti, kad kaliniai tobulėti tikrai gali. Jeigu jie turi bendrą tikslą, jei tas tikslas padės jiems patiems ar jų statusui kalėjime, jie to tikslo sieks bet kokiu atveju ir bet kokiomis priemonėmis.

Tiesa, kai kurie dalykai, kurie veikė pirmajame sezone, neveikė antrajame. Labiausiai išsiskyręs iš jų yra veikėjų draminė pusė, gilinimasis į juos. Pirmajame sezone tai buvo pasiekiama juos pastatant į scenas, kuriose jie jaučiasi nepatogiai, ir buvo žiūrima, kaip iš jų tie veikėjai kapstosi. Rezultatas iš draminės pusės buvo tikrai patenkinamas.

Šįkart į draminę pusę buvo daugiau atsižvelgiama per veikėjų istorijas, per būdą, kuris, kaip nėra paslaptis, yra pats įdomiausias ir sunkiausiai pasiekiamas. Istorijoms judant į priekį visai nestabdant, per įvairius veikėjų veiksmus buvo pakankamai neblogai perteikiami jų charakterio bruožai.. Ir šįkart sekėsi tik su šiuo būdu.

Dvi ilgainiui neaiškioje vietoje atsidūrusios istorijos pradžioje tikrai buvo daugiausiai žadančios. Teorinio pagrindinio serialo veikėjo Byčerio meilės istorija demonstravo itin stipriai pasikeitusį veikėją, o Adebisio palaipsninis išprotėjimas buvo potencialiai gili linija. Tačiau kūrėjai, atradę neblogas istorijas, jas nusprendė išmelžti iki galo.

Pirmuoju atveju myli/nemyli istorija buvo palaikoma kažkokiais nerealiais dalykais, kuomet neaiškiai atsiradusios aplinkybės tarytum stūmė istoriją į priekį, bet visos kalbos būdavo absoliučiai apie tas pačias problemas, stabdžiusios istorijos ėjimą kur nors gilyn. Adebisio išprotėjimas, kol progresavo palaipsniui, buvo itin rimtas dalykas, kadangi jis palietė daugelį veikėjų. Tačiau pasiekus galutinę fazę, kuomet nieko naujo jau nebebuvo parodoma, tai tebuvo nereikalingas būdas laikyti veikėją, kuris kiekvienoje serijoje privalo ką nors sulaužyti ar sumušti.

"Oz" sprendimas sezoną sukoncentruoti iš mažų, bet skirtingų istorijų, kurias sudėjus yra išnagrinėjamos pagrindinės žmonių problemos, galiausiai tapo potencialiu išsigelbėjimu serialui. Tokio pat būdo matyti dar keturis sezonus nesinori, bet į tai, kas veikia, dėmesį atkreipti reikia. Žinoma, aš vis dar nerandu priežasties, dėl kurios "Oz" yra įvardijamas tarp geriausių dramų (be to, kad jis tą dramų kultą pradėjo). Subtilumo iš veikėjų pusės, pagrindinio faktoriaus dramose, čia vis dar nerasta, nors į tą temą bent šiek tiek buvo pasistūmėta: Augusto intarpų čia sumažėjo, nors jiems pasirodžius mano akys prisimerkdavo tiesiog automatiškai.

Vertinimas: 7/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą