2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Vienas


Lygiai prieš vienerius metus (kažkada vakare, todėl sveikinimus priimti jau galiu oficialiai) parašiau pirmą įrašą šiame bloge (nesididžiuoju daugeliu ankstyvųjų savo įrašų, tačiau jie ten yra, ir gėdos jausmas nėra toks jau blogas dalykas). Pats blogas buvo įkurtas kiek anksčiau, galbūt dar prieš savaitę, bet gimtadienis tebūnie būtent šiandien, lapkričio 30-ąją.

Ir blogo gimtadienis vis tiek yra kažkas tokio kiekvienam jo įkūrėjui (jei užklydote čia norėdami gimtadieninių dovanų, jų nėra, move on). Bet šitą sakinį jūs jau esate girdėję tikrai ne kartą. Kaip ir šitą. Ir visgi tik dabar galiu suprasti ką jaučia banalius sveikinimus sau rašantys blogeriai, kurie švenčia kažkelintas savo blogų sukaktuves. Kad ir koks menkas ir nereikšmingas, ir nesuskaičiuojamą laiką prieš ekraną simbolizuojantis pasiekimas tai bebūtų, tai vis tiek yra bent kiek širdį glostantis dalykas, kuris bent jau tokiam nevalingam žmogui kaip aš kažką reiškia.

O jeigu sugebėjot iškęsti dvi banalybių kupinas pastraipas, reiškiasi, kad prie mano stiliaus jūs jau pripratot (ir jūsų, tokių kantrių skaitytojų, tikrai nėra daug, todėl tikrai branginu kiekvieną. No homo). Stilių, kaipo tokį dalyką, atradau tik visai neseniai, nes, kaip buvau minėjęs dar pradedant blogą, ir apžvalgose, ir rašyme, ir blogų pasaulyje buvau visiškas naujokas, net jeigu apie pusę metų bandžiau kurti kitokios pakraipos blogą, į kurį aš jūsų nenukreipinėsiu, atrasite patys.

Per šiuos metus, kaip galite spręsti ir iš pirmųjų mano straipsnių, aš patobulėjau ir rašymo, ir srities, kurią aprašinėju - televizijos - supratimo prasme, ir skirtingai nei galvojau iš pradžių, rašymas apie šią meno šaką privertė mane ją pamilti dar labiau. Per metus peržiūrėjau labai daug aukščiausio (ir, neslėpkim, žemiausio) lygio dramų ir komedijų, kurios buvo ir šedevrai, ir košmarai, bet visos jos sugebėjo suteikti kažką naujo. Jeigu peržiūrėsit mano apžvelgtus serialus, suprasit, kad serialų elitą jau peržiūrėjau, todėl artimiausiu metu, tikėtina, pradėsiu leistis kiek giliau ir į mažiau žinomus serialus, ir į kitokio tipo televizijos analizes, bet apie visa tai papasakosiu po naujų metų.

Bet jeigu rimtai, tai, kaip supratot, aš tiesiog neįsivaizduoju kaip reikia pasisveikinti pačiam save be visų tų klišių, kurių visada bandau vengti. Oh well. Žinokit tik tiek, kad egzistuoju čia jau metus laiko, ir kol kas neketinu niekur dingti. Straipsnių ilgainiui gali kiek mažėti, nes kokybė (ir laikas) tampa vis svarbiau už kiekybę, apie ką man primelavo internetai, sakydami, kad kiekvieną dieną reikia rašyti ką nors naujo (netikėkit šituo dalyku, tikrai nebūtina). Bet stipriai keistis neturėčiau. Gerai tai ar blogai, spręsti jums.

Važiuojam į antrąjį sezoną.

Dingę. Ketvirtas sezonas. Antra serija

Now if you're gonna sleep with my daughter, I insist you call me Ben. - Ben

Po trijų sezonų apie šį serialą galima suprasti vieną dalyką: jo kūrėjai, pagrinde - Damonas Lindelofas bei Carltonas Cuse'as, prieš pradedant serialo produkciją tikrai neturėjo didžiojo šešių sezonų plano. Jie turėjo idėją, kaip tą planą pradėti, ir jie jau nuo pradžių gyrėsi turį pabaigą, bet didžioji dalis tarp šių dviejų taškų buvo sukurta serialui judant į priekį. Tai reiškia, jog „Dingę“ buvo pradėti kurti ne vien turint omenyje serialo pabaigą, o siekiant išbandyti savo jėgas kuriant du televizijoje praktiškai nematytus dalykus: įspūdingą mitologinį pasaulį bei kitaip pateiktas veikėjų istorijas.

Jūs turbūt paklausit iš kur man atėjo toks nušvitimas, ir aš jums galiu paprastai atsakyti, kad iš Cuse'o ir Lindelofo interviu. Bet tai, kad jie visų pirma kūrė serialą norėdami žaisti veikėjų gyvenimais, galiu įrodyti šia serija bei praėjusiu sezonu.

Visgi trečiasis sezonas labiausiai kentėjo nuo tų beprasmių praeities scenų, niekaip nepasakančių nieko naujo apie veikėjus. Tokios prabangos, kokią turi šis sezonas (ateities scenos), praėjęs neturėjo, ir teko likti su originalumu nepasižyminčiomis serijomis. Bet serijų, kurios būtų puikiai išsivertusios ir be flashbackų, tikrai buvo ne viena ir jas prailginti praeities scenų sąskaita buvo galima drąsiai. Tačiau taip padaryta buvo vos kartą su Desmondo istorija, o visa kita buvo paprastas kūrėjų įsikabinimas į jiems mėgstamą dalyką.

Visai kitaip buvo ir tebėra elgiamasi su naujais veikėjais. Jiems nereikia (bent jau kol kas) gilių istorijų, jiems reikia įdomios priešistorės, kuri gali ateityje padengti visą veikėjo buvimą saloje. Vien žiūrint šią seriją, „Confirmed Dead“, iš galvos neišeina mintis, jog naujųjų veikėjų istorijos yra kuriamos su pasimėgavimu, kuris per ekraną puikiai persiduoda.

2013 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Pirma serija

I'm one of the Oceanic Six! - Hurley

„Dingę“ mano visokeriopą pagarbą užsitarnavo būtent su paskutiniais trimis savo sezonais. Tai gali būti dėl to, kad ketvirtas ir vėlesni sezonai mano buvo peržiūrėti realiu laiku ir neužklystant sezono viduryje (kaip jau esu minėjęs, į šį serialą įsitraukiau tik trečiojo sezono metu). Tačiau aš manau, kad to priežastys nėra vien subjektyvaus patikimo prasme. Šį serialą aš labiausiai gerbiu dėl to, kad jis buvo susikūręs plačias ribas ir galėjo jas visas išnaudoti, ką jo kūrėjai sėkmingai ir padarė.

Net antrajame (o trečiajame - juo labiau) sezone „Dingę“ buvo neįtikėtinai nuostabus serialas tuomet, kai veiksmas vykdavo saloje, bet labai kentėdavo su praeities scenomis. Prieštaravimas tam galėtų būti tokios serijos kaip „The Other 48 Days“, „Three Minutes“ ar trečiojo sezono „Flashes Before Your Eyes“, tačiau jos yra puikios tuo, jog nukrypo nuo įprastinio serialo formato. Šiuo atveju mūsų laukia ne keturiasdešimt tokių minučių, o keturiolika kartų tiek.

Serialas pirmąja ketvirtojo sezono serija laikosi premjerų tradicijų - kankinę žiūrovus klausimais tol, kol serialo nebuvo televizijoje, „Dingę“ grįžta su bent jau didžiausiu tarpsezonio atsakymu: taip, šįkart visas sezonas koncentruosis į išsigelbėjusiųjų ateitį, o ne į daugmaž atskleistą jų praeitį.

Įdomiausia tokio formato dalis (žinoma, be to, kad viskas vyksta ateityje) yra tai, jog išsigelbėję yra ne visi išgyvenusieji saloje. Kol kas mes nežinome visų grįžusių į savo buvusį gyvenimą, kaip ir nežinome to, kas atsitiko saloje, tačiau šioje serijoje jau buvo galima išgirsti vieną žymiausių serialo terminų „Oceanic Six“, kas reiškia, jog iš šešių išsigelbėjusiųjų kol kas žinome tik tris: Džeką, Keitę ir Harlį.

Būtent pastarasis ir tampa šios serijos centru veikiausiai tam, kad žiūrovams būtų pateiktas adekvačiausias veikėjas šioje situacijoje. Situacijoje, kurioje viskas atrodo kaip netikra ir nelogiška, į viską žmogiškai reaguojantis storulis yra turbūt realiausias variantas. Kadangi iš visų išsigelbėjusiųjų renkantis žmogų, kuris psichologiškai palūžtų greičiausiai, turbūt kiekvienas rinktųsi žmogų, pabuvusį tam tikroje įstaigoje.

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Oz. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Serialo pabaigimas prie jo kokybės ir populiarumo prisideda labai daug. Tai yra menas, kuomet kūrinys žiūrovui parodo savo pabaigą tokiu būdu, kad kartu yra jaučiamas noras žiūrėti dar ir dar, bet kartu mintyse kirba kažkokia mintis, kad tokia pabaiga yra puikiai parodanti pačią serialo ir jo veikėjų dvasią. Ėjimas link pabaigos, jeigu tai nėra serialas, susijęs su kokia nors galiausiai atskleidžiama mistine paslaptimi, dažniausiai prasideda tik paskutiniajame sezone ir tai jaučiasi vizualiai.

Jūs galit pabandyti į mane nukreipti mano paties teiginį, kad „Oz“ pradėjo naują žanrą ir tą pabaigų meną jie patys turėjo išrasti. Bet tai tikrai netiesa - net jeigu anksčiau ir nebuvo tokio aukšto lygio dramų, komedijų „M*A*S*H“ ir „Seinfeld“ finalai iki šiol yra laikomi vienais tobuliausių pavyzdžių. Todėl „Oz“ bent šioje vietoje turėjo kūrinius, kurių pavyzdžiais galėjo sekti.

Aš nesakau, kad serialo pabaiga turi būti atkalta kaip iš vadovėlio - žiūrovams reikia netikėtumo, ir kuo geriau tu jį pateiksi ar išrasi naują būdą tam padaryti, tuo visiems geriau. Bet paskutinio šio serialo sezono nuotaika visai neparodo pastangų, kurias scenaristai būtų dėję į pabaigą. Šis sezonas buvo chaosas, kokio serialas dar nebuvo parodęs, ir tai pabaigai labai pakenkė.

Iš visų istorijų, kurias buvo bandyta kabinti šeštajame sezone, galima buvo suprasti, kad serialo kūrėjai yra pasimetę. Buvo jaučiamas dėmesys pagrindinėms veikėjų istorijoms ir tai suteikė vilties, kad bus bandoma bent kažkokiu būdu jas visas uždaryti. Tačiau po pirmųjų serijų viskas buvo pamiršta. Serialas vėl grįžo į savo tradicines vėžes, kur veiksmas vyksta taip, kaip vykęs.

Ir jeigu „Oz“ žmonėms ir parodė kokią nors didžiąją žinutę, kurią sudarytų ne atskiros Augusto šnekos (kurios keliuose pastaruosiuose sezonuose pagaliau tapo gana subtiliu serijų kokybę keliančiu papildu), o viso serialo įvykiai, yra tai, kad gyvenimas kalėjime tęsiasi. Nuo pirmojo sezono iš pagrindinių veikėjų tie patys liko vos keli, pastoviai čia ateidavo naujų kalinių ir jie įsiskverbdavo į kalėjimo bendruomenę.

2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimt antra serija

We have to go back. - Jack

Aš nesu mėgėjas pasakymų, jog puiki sezono ar serialo pabaiga kartu pakelia ir ėjimo link jos kokybę. Čia ne apie tuos kūrinius, kurių paskutinės minutės visiškai pakeičia požiūrį į praeities įvykius - tai yra atskiras žanras, kuriam reikia labai daug pastangų. Tačiau yra tokių kūrinių, kurie žino pradžią, žino pabaigą ir nusprendžia tarp šių dviejų taškų ką nors įmesti, kad neatrodytų visai apgailėtina. Trečiasis „Dingusių“ sezonas buvo lengvas šio atvejo variantas su itin prasta vidurine dalimi bei tiesiog neįtikėtina paskutiniąja serija. Ir tik nesakykit, kad jos dėka nėra atperkamos jūsų kančios žiūrint Džeko išvyką į Tailandą.

„Through the Looking Glass“ padaro sunkiausią darbą televizijoje ar absoliučiai bet kurioje srityje - serija itin sudėtingą istoriją papasakoja lengvai. Ji vis dar yra kaip reikiant sujaukta, tačiau ši valanda nepamiršta absoliučiai nieko ir visi pagrindiniai dalykai, apie ką buvo šis sezonas, gauna savo kulminaciją. Nuojauta kužda, kad tų dalykų buvo itin daug.

Svarbiausias įvykis, arba bent jau toks, kuris turėjo užtikrintai rimtą kulminaciją dar prieš šią seriją, buvo Čarlio mirtis. Apie ją vėliau, bet po vandeniu gyvenančių amazonių pasirodymas yra vienas mažiausiai tikėtinų dalykų siekiant išjungti po vandeniu esantį mygtuką, blokuojantį radijo signalą negyvenamoje saloje (jei su „Dingusiais“ nebūčiau gyvenęs nuo pradžių, išgirdęs tokį aprašymą nieku gyvu šitokios nesąmonės nebūčiau žiūrėjęs).

Amazonės, tiesa, čia nėra itin svarbus įvykis. Jis yra skirtas sukurti daugiau intrigos ir galbūt žiūrovams įpiršti mintį, jog Čarlis miršta nuo jų rankos, o ne gelbėdamas pasaulį. Tai taip pat yra eilinis Beno melo atskleidimas, tačiau tai jau nebestebina nei žiūrovų, nei Kitų. Tačiau vinys šioje istorijoje yra du ir Kiti čia tėra įrankiai tam užkirsti kelią.

Visų pirma, Čarlio stebuklingas susisiekimas su Pene daugiausiai stebina ne tuo, kad po vandeniu esančiame ekrane išlenda žmogaus, vaikštančio kažkur kitame pastato gale, mergina. Vėlgi, tai stebintų naujokus, bet mes pripratę jau prie visko. Svarbiausias šioje vietoje yra faktas, jog Penė nesiuntė jokio laivo, nepažįsta jokios Naomi ir iš viso ko jūs man trukdot dirbti. Arba ji Čarlio nesuprato, kas būtų itin lėkštas scenaristų triukas, arba Naomi čia atvyko visai ne Desmondo. Būtų keista, kadangi ji savo knygoje turėjo būtent jo nuotrauką, tad sutapimu pavadinti šio dalyko nedera. Žinoma, gražiausios mano matytos meilės istorijos dalyviai vienas kito nepamato, bet tai pasitarnauja kitam serialo istorijos momentui.

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimt pirma serija

You are a hero, sir. And don't let anyone ever tell you differently. - Nadia

Nepaisant šio sezono duobių, nepaisant neaiškumų ir įvairių istorijų numetimų, „Dingę“ ir trečiajame sezone parodo vieną ryškiausių savo bruožų: struktūrą. Iki pat galo šis serialas liko ištikimas savo formatui, kuris buvo pateikiamas kaip iš vadovėlio. Kai kurie galėtų ginčytis, kad sezonai buvo konstruojami netgi per gerai, kadangi juos buvo galima nuspėti. Ne didžiuosius posūkius, nes netikėtų siurprizų dar bus užtektinai, bet bent jau jų šabloną.

Jeigu imtume tik šių trijų sezonų vidurkį, jis yra gana pastovus. Pirmosiomis serijomis veikėjai privalo apsiprasti naujoje aplinkoje, ar tai būtų sala, ar bunkeris, ar Kitų stovykla. Ilgainiui vyksta susipažinimas su tos aplinkos gyventojais ir jų atsiradimu saloje. Kažkur ties viduriu, ir čia jau nėra tyčinis veiksmas, būna bent kelios beprasmiškos serijos, nesugebančios pasakyti nieko naujo. Tačiau likus kelioms valandoms iki sezono pabaigos viskas pradeda rištis į vieną vietą tokiu būdu, kuris visus sugeba nustebinti ir užbaigti sezoną atsakant ir į užduotus klausimus, ir užduodant dar daugiau naujų.

Ir jau vien dėl to yra gražu žiūrėti į „Greatest Hits“, priešpaskutinę trečiojo „Dingusių“ sezono seriją. Net jeigu jūs nesate šio serialo įsimylėję taip, kaip aš, jeigu jūs jaučiate bent kokią pagarbą televizijai ir serialams, ši valanda yra paprasčiausia meistriška. Ir menine, ir dramine, ir struktūrine prasme.

Bet pradėti reikia nuo dramos, vežamos vienos istorijos, kuri bėgant sezonui atsidurdavo tai arčiau, tai toliau nuo kranto, tačiau buvo aišku, kad jos kulminacija vienokiu ar kitokiu atveju ateis. Desmondo išpranašauta Čarlio mirtis kurį laiką atrodė kaip kliedesiai, bet Desmondo alternatyvios praeities scenos bei pastovus Čarlio gelbėjimas rodė, kad ši istorija nėra juokai. Bet „Greatest Hits“ prie šios temos priartėja labiausiai.

Aš tikiu, kad jeigu skaitote šias apžvalgas niekad nematę „Dingusių“, jūs pažįstate serialus. Pažįstate jų nuotaikas, pažįstate jų paruošimą ateičiai. Aš nenoriu pradėti spekuliuoti kas bus ateityje, nes su Čarlio mirtimi tegali būti tik dvi išeitys, tačiau ši serija paruošia tik vienai jų.

2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Oz. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Šeštoji penktojo „Oz“ sezono serija yra praktiškai viskas, ko aš tikėjausi iš šio serialo. Bent jau nuo tada, kai pamačiau jo pirmąjį ir šiek tiek daugiau vilties suteikusį antrąjį sezoną. Ši serija, pavadinta „Variety“, toli gražu nėra šedevras, bet, geriau pagalvojus, toks nėra ir visas šis serialas. Bet jis tokiu tapti ir nebando, o iš šios valandos, pasinaudodamas visomis geriausiomis savo savybėmis (kad ir kiek jų būtų likę), išspaudžia viską.

Šioje serijoje, vietoje įprastų Augusto intarpų, yra parodomos kelios serialo veikėjų atliekamos dainos. Jas atlieka ne vien kaliniai ir tai yra ne vien solo pasirodymai - čia pamatysit ir dainuojančią psichiatrę, ir seriale mažai matytą tatuiruotą budulį. Bet šie intarpai, kartu su rimtosiomis scenomis kalėjime, parodo, koks „Oz“ buvo aukščiausiame savo lygmenyje.

Šioje serijoje yra puikus humoro ir dramos balansas. Joje nagrinėjama pagrindinė tema tikrai nėra verta pajuokų, bet scenaristai sugeba iš jos išspausti juodo humoro ten, kur jis veikia tikrai gerai, ir draminį elementą tik papildo. Režisūriniai sprendimai čia irgi yra verti pagyrų - muzikinės scenos yra iš dalies komiškos, bet su jų antruoju planu yra primenamas tamsus kalėjimo gyvenimas. Seniai bematytų rimtų draminių scenų dėka ir taip viską išspaudžiantys aktoriai čia pasirodo žymiai geriau nei visada.

Bėda ta, kad to reikėjo laukti net ne šešias serijas. To reikėjo laukti bent jau nuo antrojo sezono pabaigos, nors dabar aš esu įsitikinęs, kad ši serija yra aukščiausias serialo lygis (dėl šešto sezono kol kas labai abejoju). Ir visgi viena serija neatsvėrė to fakto, kad penkios iki tol ėjusios serijos buvo prasčiausia, kas iki šiol buvo sukurta po „Oz“ pavadinimu.

Ir didžiausia problema tame, kad serialas pirmojoje serijoje pasirinko teisingą kelią. Tebūnie tas ketvirtame sezone paliktas kabliukas vėl išspręstas banaliuoju „praėjo 10 mėnesių“ būdu ir tai neturėjo įtakos sezono eigai. Tai nebuvo ir ta kelio pradžia, apie kurią kalbu. Ne, scenaristai pasirinko gana rimtą ir skaudžią daugeliui serialo veikėjų taktiką, kuri privalėjo turėti rimtų pasekmių jų gyvenimuose, kurios be abejo turėjo atsispindėti visame seriale. Tai man atrodė kaip geriausias serialo sprendimas kol kas.

2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Dvidešimta serija

I think there is no Jacob. I think your people are idiots if they think you take orders from someone else. You are the man behind the curtain, the Wizard of Oz, and you're a liar. - John

Kiekvienas su bet kokia kultūros rūšimi susidūręs žmogus supranta, kad į visus išgalvotus kūrinius jų kūrėjai įdeda savo gyvenimo dalį. Nebūtinai tikrą įvykį, bet bent kažkokį simbolį, kuris, priklausomai nuo subtilumo suvokimo, gali būti matomas aiškiai arba nepastebimas viso to kūrinio metu. Todėl tai nereiškia, kad „Dingusių“ kūrėjai kažkurią savo gyvenimo dalį praleido kokioje nors saloje, kad ir kaip tai viliojančiai skambėtų. Ne, tai veikiau reiškia tai, kad turbūt visi serialo scenaristai yra žmonės, kurių tėvai pakenkė visam jų gyvenimui.

Juk jūs tik pažiūrėkit - visi serialo veikėjai saloje vienokiu ar kitokiu atžvilgiu atsidūrė būtent dėl savo tėvų. Ne dėl motinų ir tėvų. Tiesiog dėl tėvų. Vieni jiems kenkė visą gyvenimą, kiti į juos nekreipė taip trokštamo dėmesio, treti apsireiškė tik po kelių dešimtmečių. Tiesą sakant, greitai peržvelgus dabar gyvų veikėjų sąrašą, tėvas bent jau iš kol kas parodytos istorijos įtakos nėra padaręs tik Džiuljetai, Saidui ir Čarliui (nors pastarasis augo su motina, todėl šis dalykas yra per vidurį).

Todėl visai nenuostabu, kad scenaristų kompleksai išlenda su vos ne kiekvieno veikėjo praeitimi, o šįkart serijos, pavadinimu „The Man Behind the Curtain“, centre atsiduria Benas su taip laukta savo istorija. Ir jeigu ji jums atrodo silpna ar neįdomi, serialą mesti galite iš karto, nes tai yra viena valandų, kuriose per mistiką yra pateikiama veikėjų psichologija.

Pradėti šnekėti apie šią seriją nėra lengva, kadangi ji yra tiesiog prikimšta netikėtos ir intriguojančios istorijos. Jau vien ko yra verta pirmoji serijos scena, kurioje moteris (iš labai gero kampo atrodanti, tarsi esanti saloje) padedama savo vyro gimdo. Iš jau pasenusio jų aprangos stiliaus galima suprasti, kad veiksmas vyksta ne dabartyje, o vėliau yra atskleidžiama, jog tai toli gražu nėra sala - tai vieta šalia greitkelio, vedančio į Portlendą (prieš akis man iškart iškilo serijos „Not ir Portland“ pavadinimas).

Ir taip jūs turit pirmą riebų Beno melą. Jis toli gražu nebuvo gimęs saloje, jis netgi į salą nebuvo atvežtas kaip vaikas, kuris negalėtų atsiminti, jog yra gyvenęs kažkur kitur. Į salą jis atvyko jau sąmoningas žmogus, tačiau joje suprato, jog tai yra vieta, kurią gali vadinti savo namais.

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Devyniolikta serija

You killed my daddy. - Sawyer

Galbūt tai jums pasirodys banalu, nes taip turbūt ir yra, tačiau apie „Dingusius“ aš visuomet galvojau kaip apie tuos vaikiškus žaidimus, kuriuose reikia sujungti taškus, a.k.a. connect the dots. Nes kalbant apie šio serialo mitologiją, geresnių analogijų jai tiesiog nėra. Pirmus sezonus scenaristai mėtydavo atrodytų nesusijusius dalykus kur papuola, ir vėlesniuose sezonuose būdavo atskleidžiama, kad absoliučiai visi jie yra susiję. Ar tai, kad kiekvienas menkniekis čia turi savo vietą, yra geras ar blogas dalykas, spręskite patys, tačiau ribos privalo būti viskam.

Rašydamas šias apžvalgas, aš atradau „Dingusių“ fanų forumus, kurie rimtai išpopuliarėjo tik trečiajam sezone. Ir skaitant žmonių spėliojimus apie kai kuriuos dalykus aš visuomet esu apstulbęs, nes jie sugebėjo atspėti ne tik šio sezono, bet ir kai kuriuos paskutiniųjų sezonų svarbiausius įvykius. Tie forumų skaitymai gali numušti jūsų pasitikėjimą savimi, nes iš visko, ką aš spėliojau žiūrėdamas serialą pirmą kartą, savo teorija didžiuojuosi tik vienu atveju, o čia, dar likus trims metams iki „Dingusių“ pabaigos, buvo atspėtas serialo finalo principas, bet jūs jos palaukit.

Ir vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų tuose forumuose buvo gilus įsitikinimas, jog Loko tėvas buvo žmogus, kuris apgavo Sojerio motiną ir privertė nusižudyti jo tėvus. Geriau pagalvojus, šie spėjimai tikrai nebuvo akli ar nepagrįsti, viskas buvo logiška. Jau išsiaiškinom, kad viskas seriale yra susiję, tad toks dalykas neturėtų nustebinti. Aišku ir tai, kad Kūperis yra absoliutus blogio įsikūnijimas, pakenkęs nežinia kokiam kiekiui žmonių, todėl tai, kad jo apgavystės galėjo įpainioti ir Sojerį, yra įmanoma.

Bet nesvarbu, ar jūs jau buvot numatę tokį scenarijų, ar galiausiai nustebote taip pat, kaip ir aš, šią seriją galima įvertinti dvejopai. Ją padalinus atskiromis scenomis, galima gauti įspūdingą produktą, tačiau keliavimas iki tų scenų yra kankynė.

2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Oz. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Aš norėjau, kad man patiktų šis serialas. Aš to vis dar noriu. Ir dėl to, kad jis tariamai pradėjo naują televizijos dramų amžių, ir dėl to, kad jį kūrė mano mylimas HBO kanalas, ir netgi labai maža dalimi dėl to, kad aš nesijausčiau tuščiai švaistydamas laiką žiūrėdamas "Oz". Tačiau jis stengiasi jokiu būdu netenkinti mano norų.

Kai pamačiau, jog ketvirtąjį sezoną sudaro dvigubai daugiau nei įprastai - šešiolika - serijų, man galvoje sukosi tik viena mintis: sezone bus kokia nors ypatinga istorija. Nors jau seniai galima buvo susitaikyti su tuo, kad "Oz" koncentruojasi į mažas istorijas labiau, nei į vieną bendrą, galima buvo patikėti, kad serialo kūrėjai nusprendė imtis kažko neįprasto.

Visgi toks sprendimas nebuvo grynai kūrybinis ir jam didesnę įtaką darė išoriniai veiksniai. Nors HBO garsėja tuo, kad per daug nesikiša į kanale rodomų serialų kūrimą (be to, kad jiems išrašo itin didelius čekius), šįkart padaryta išimtis dėl didžiausio HBO kozirio - "Sopranų". Pastarajam serialui padarius daugiau nei metų pertrauką tarp antrojo ir trečiojo sezonų, tarpą kažkokiu būdu reikėjo užkimšti, todėl nuspręsta ketvirtą "Oz" sezoną prailginti ir padalinti į dvi dalis, kad bent jau vizualiai programų tinklelis atrodytų patenkinamai. Dėl vaizdo nesiginčysiu ir tai buvo gan protingas ėjimas iš HBO pusės, bet kokybės prasme "Oz" nukentėjo itin stipriai.

Nuo sezono pradžios matėsi, kad yra bandoma kurti rimtesnę istoriją. Istoriją, kuri galbūt neįtrauktų tiesiogiai pagrindinių serialo veikėjų, bet juos bent kokiu nors būdu paveiktų, kas yra jau šis tas. Tačiau ilgainiui pasidarė aišku, kad niekas iš kūrybinės grupės tokio tipo serialo nėra kūręs (jeigu vadinsim "Oz" žanro pradininku, tai atrodytų logiška). Net jeigu ir yra tai daręs, tai labai greitai pamiršęs.

Nes pagrindinis serializuotos, per daugelį serijų pasitęsiančios istorijos principas yra tai, kad kiekvienos serijos įvykiai daro įtaką ateities įvykiams ir tai tęsiasi iki pabaigos. Taip, tokią istoriją, kurios kiekviena dalis yra viena su kita susijusi, sukurti yra ypatingai sunku ir gerai tai yra įgyvendinę vos keli serialai, tačiau žymiai daugiau jų yra pasiekę mažesnių pergalių (nepaisant savo nelogiškumų) bent stengdamiesi plėtoti istoriją. Čia nebuvo net tokio dalyko.

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

„Masters of Sex“ kaip naujos televizinės dramos eros pradžia

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Masters of Sex“ serijos.

Per paskutinį dešimtmetį žmonių supratimas apie serialus pasikeitė ir, tam tikra prasme, išsikreipė. Televizijoje įvyko tam tikra revoliucija dramos žanre, kuomet serialų struktūra tapo visiškai kitokia nuo praėjusio amžiaus. Kai anksčiau didžiausią eterio dalį užimdavo didžiuosiuose ir visiems prieinamuose kanaluose rodomos pusiau linksmos, pusiau rimtos procedūrinės dramos apie policininkus ar kitų profesijų atstovus, šiame amžiuje dominuoja daugiau sau leidžiančiose kabelinėse televizijoje pasirodantys žiauresni serialai. Tokie veikėjai kaip Tonis Soprano, Volteris Vaitas ar, atsiprašau už paminėjimą, Deksteris Morganas, yra antiherojai, padėję pamatą žiauriai televizijai su nuotaikos prasme tragiškomis istorijomis.

Tai rašau ne todėl, kad pasirodyčiau esantis vienas tų, kurie visomis išgalėmis bando įrodinėti blogą žiaurumų įtaką jaunimui ir kad „Labanakt, vaikučiai“ privalo būti vienintelė televizijos forma. Šiuos veikėjus (na, išskyrus trečiąjį) ir dar daugelį panašių aš myliu ir dėl jų aš pamilau serialus. Bėda tame, kad juos įsimylėjo ir nepaleidžia pati televizija. Per paskutinius kelis metus pasirodžiusių dramų, kurių centre nėra su žiaurumais susijusio antiherojaus, skaičių galima parodyti pirštais ir tai tiesiog pradeda atsibosti. Per šiuos metus aš peržiūrėjau daugybę geriausiais laikomų serialų, ir juose vyraujantys tragiški konfliktai ilgainiui keičia nuotaiką.

Ir tuomet, kai baiginėjantis „Breaking Bad“ ir „Mad Men“ visi pradėjo šnekėti apie televizijos aukso amžiaus pabaigą, į „Showtime“ kanalą atėjo serialas, kuris turi labai rimtą galimybę pradėti naują ir visai kitokią serialų erą. Tikra istorija paremtame seriale „Masters of Sex“ yra daug kokybiškos, rimtos ir įtraukiančios dramos. Jame yra nuostabūs veikėjai ir aktoriai, kurių žiūrovai neprivalo nekęsti už nužudymus ar išprievartavimus. Čia yra sukuriama šeštojo dešimtmečio aplinka su visomis jai būdingomis dekoracijomis ir nuotaikomis. Bet svarbiausia, kad čia pasiekiama drama nereikalauja kiekvienoje serijoje tvyrančios įtampos.

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Aštuoniolikta serija

Flight 815. They found the plane. There were no survivors. They were all dead. - Naomi

Šiais metais itin išpopuliarėjęs „Netflix“ serialų kūrimo būdas daugiausiai kalbų sukėlė dėl to, kokiu būdu serialai privalo būti žiūrimi. Aišku, ne amerikiečiams, žiūrovams, kurie serialus žiūri kitais būdais, tokios kalbos tikrai nerūpi, nors aš pats esu įsitikinęs, kad serialai privalo būti žiūrimi po seriją ir iš to žiūrėjimo nepadarant 13 valandų trukmės filmo. Tačiau man „Netflix“ modelis labiausiai įstrigo ne tuo. Mane žavi jo laisvumas, kuris labiausiai pasireiškia tuo, kad nėra apibrėžiama serialo trukmė.

Iš šios kompanijos serialų tuo aiškiai niekas nepasinaudojo (nors „Arrested Development“ prie to priartėjo labiausiai), tačiau pati idėja sako, kad tai tėra laiko klausimas. Nes idėja, jog serija gali tęstis tik tiek, kiek jai reikia, ir nieko per daug neužtęsti dėl to, kad reikia ištęsti 42 minutes, ar jose neišsitekti, yra kokybės sinonimas.

Su networkais tokia problema yra ryškiausia, ir ši „Dingusių“ serija, pavadinimu „D.O.C.“, tai tik išryškina. Šis serialas trečiajame savo sezone, kuris savo nuotaika parodo, kad artėja link pabaigos, labiausiai kentėjo dėl praeities scenų beprasmiškumo vien dėl to, kad jas reikėjo parodyti. Džeko tatuiruotės ir kelios kitos serijos buvo prasmės neturintys kūriniai, kurie kurti tik iš reikalo.

Panašiai yra ir su „D.O.C.“. Čia praeities scenose yra parodomas dalykas, apie kurį buvo užsiminta ir anksčiau, bet jis niekad nebuvo išnagrinėtas. Ir čia slypi problema: ne kiekviena subtili užuomina privalo būti išnagrinėta. Dažniausiai žiūrovai supranta tokias užuominas, ir nebent ten slypi kokios nors salos paslaptys, paaiškinimo ten nėra.

Paimkit šią seriją. Apie tai, kad Džinas gėdijasi savo praeities, jau buvo kalbėta ne kartą. Galų gale net buvo parodytas jo susitikimas su savo tėvu, kuris yra žvejys. Ir buvo išaiškinta, kad San jos vyro kilmė nerūpi ir ji jį myli bet kokiu atveju. Todėl kitokiais veiksmais perteikiamos tos pačios mintys šioje serijoje nėra koks nors stebuklas.

2013 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Dingę. Trečias sezonas. Septyniolikta serija

"With enough money and determination, you can find anyone," she said. That's how I get through my nights; I think that she actually meant it, that she never gave up. - Desmond

Struktūrine prasme „Dingusių“ sprendimas sulėtinti tempą grąžinant pagrindinius serialo veikėjus iš Kitų stovyklos ir vėl daugmaž ramiai juos apgyvendinant jau namais tapusiame paplūdimyje yra tikrai sumanus. Nežinia, kiek šis dalykas buvo planuotas ir galbūt jis išėjo natūraliai, tačiau bet kokiu atveju galutinis rezultatas yra tiesiog reikalingas pačiam serialui. Kartu su tempo sulėtėjimu ateina ir serijos, kuriose yra nagrinėjami jau seniai kilę klausimai, kurie anksčiau ar vėliau privalėjo būti paliesti.

Ir koks gi neaiškumas šiame sezone yra svarbesnis nei Čarlio mirtis, kurią mato Desmondas? Ši tema paliečia visas svarbiausias serialo vietas, kurios susideda iš mistikos, veikėjų dramos ir mirties, ir jai pagaliau po kiek laiko yra skiriamas bent jau dalinis dėmesys.

Tačiau Čarlio mirtis nėra vienintelis didelis šio sezono klausimas. Vienas jų yra žiūrovams visai neprimintas ir daugelio jau pamirštas praėjusio sezono paskutinės serijos kabliukas, kuomet pora mokslininkų, apsistojusių kažkuriam ašigaly, aptiko salos skleidžiamą signalą ir apie tai pranešė Penei. Apie šią intrigą daugiau nebuvo užsiminta nei karto ir gana logiška, kad viskam vėl atsistojus į savo vietas ji vėl buvo pristatyta.

Bet apie viską nuo pradžių. Aš šią seriją esu matęs gal kokius tris kartus, bet kažkokiu būdu aš visuomet tikiuosi, kad ji man nepatiks. Tačiau tai būna tik tol, kol „Catch-22“ įsivažiuoja. Juk pripažinkit, faktas, kad visa Desmondo praeities istorija vien apie tai, dėl ko jis visus vadina savo broliais, visai neskamba įdomiai. Su smulkmenų paaiškinimais, kurių žiūrovai niekad nepastebi, „Dingę“ nelabai seniai prašovė, todėl dar viena panaši serija nevilioja.

2013 m. lapkričio 4 d., pirmadienis

Oz. Trečias sezonas

Žiūrėdamas "Oz" aš vis pamirštu, jog tai yra serialas, padėjęs pamatus vėlesniems televizijos šedevrams - daugybė dramų buvo ir anksčiau, bet į veikėjus ir istoriją dėmesį pirmasis atkreipė šis projektas. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko dauguma šio serialo siužeto linijų yra tokios keistos ir priimančios keistus sprendimus: "Oz" neturėjo iš ko mokytis. Ir man pasidarė įdomu, ar šio serialo kūrėjai, pajutę, kad jie daro kažką neįprasto, specialiai ėmėsi kokių nors sprendimų.

Kad jie suprato, jog yra kuriamas naujas žanras, klausimų nekyla. Tomas Fontana nėra įvardijamas tarp didžiausią įtaką televizijai padariusių žmonių, bet jo idėjos tuomet buvo tikrai neįprastos (kaip ir jų pateikimas). Ir žiūrint trečiąjį sezoną kilo tokia mintis, jog "Oz" bando viską padaryti pirmas. Šiame sezone buvo išbandyta daugybė įvairių istorijos pateikimo būdų, ir kaip kiekvienas žiūrovas žino, per daug idėjų vienoje vietoje niekada nebuvo gerai.

Šis sezonas atrodo kaip vieta, kurioje serialo kūrėjai nusprendžia, jog bet kokį logikos faktorių reikia tiesiog išmesti. Dabar tapo svarbu žiūrovams nusiųsti kokią nors žinutę, kuri privalo būti pasiekiama absoliučiai bet kokiomis priemonėmis, nesvarbu, ar gali jos būti įgyvendintos kalėjime, ar ne.

Trečiojo sezono pradžia kardinaliai skiriasi nuo antrojo. Pastarasis pirmąją savo pusę praleido nagrinėdamas prieš tai ėjusio sezono konfliktus, o šis daugumą jų tiesiog pamiršta. Bendrame siužete kardinalių pasikeitimų nėra (nebent tai, kad pasikeičia kalėjimo pavadinimas, kas yra niekam neįdomu), tokio drastiško laiko šuolio taipogi, bet svarbiausia, jog daugumos konfliktų tiesiog nebelieka.

2013 m. lapkričio 2 d., šeštadienis

Dingę. Trečias sezonas. Šešiolikta serija

Jacob said he would take care of it himself. Unless, of course, you don't have faith in him. - Ben

Įprasti networkų serialai jau nuo seno turi bėdą, kurią pastaruoju metu yra bandoma taisyti, tačiau galutinai ji niekur nedings: veikėjai juose būna labai vienpusiški. Tai nėra būdinga išskirtinai visiems serialams, tačiau kabelinių televizijų kūriniuose tokių dalykų pamatysite žymiai mažiau. Tokius serialus atskirti yra lengva, užtenka tik pasižiūrėti į jų reitingus. Kodėl taip yra man vis dar yra mistika, tačiau kuo mažiau seriale įdedama pastangų į veikėjų plėtojimą, tuo daugiau žiūrovų tą serialą žiūri. Didžiausi skeptikai galėtų nurašyti tokius faktus ant tariamo amerikiečių kvailumo ir tingėjimo galvoti, bet aš esu linkęs tikėti, kad tokiuose serialuose didesnis dėmesys yra skiriamas istorijai ir veikėjai joje yra tik paprastos priemonės jai sukurti.

O geriausiais serialais visuomet buvo pripažįstami ne tie, kurie kūrė vien įdomią istoriją - tarp kitko, aš neapsimetu, kad tokių serialų nežiūriu; ir „The Walking Dead“, ir „The Big Bang Theory“, ir panašūs serialai labai tinka paprastai pramogai, - bet tie, kurie kartu su ja turėjo įdomius veikėjus. Ne tokius, kurių veiksmus galima nuspėti ir žinoti, kad jie darys tik gera arba tik bloga, bet tokius, kurie turi įdomias istorijas ir gali į skirtingas situacijas reaguoti skirtingai.

Ir vienas tokių serialų yra būtent „Dingę“. Čia galbūt nėra būdingas toks veikėjų įvairiapusiškumas kaip aprašiau, tačiau čia kartu su serialu visi veikėjai keitėsi nuo savo pradinės būsenos, o toks variantas irgi yra vertinamas palankiai. Aš jums nepasakosiu apie besikeičiančius individualius veikėjus, nes tam laiko buvo ir dar bus, čia kalbu apie tik šiame sezone ryškiau užgriebtą žmonių grupę, arba, kaip jie yra pažįstami geriau, Kitus.

Du sezonus šie žmonės buvo pateikiami kaip nenugalimi. Jie be jokio pagrindo grobė vaikus ir nėščias moteris, jie visais įmanomais būdais neleido serialo herojams palikti šios salos sprogdindami plaustą ir grobdami jachtą, jie infiltravosi ir artimai pažino visus išgyvenusius, ir apskritai buvo tokia grupė, kuri yra tarsi pagrindinis blogietis veiksmo filmuose: nedaro jokių klaidų, ir miršta dėl to, kad jį pergudrauja pagrindinis herojus.