2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Oz. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Aš norėjau, kad man patiktų šis serialas. Aš to vis dar noriu. Ir dėl to, kad jis tariamai pradėjo naują televizijos dramų amžių, ir dėl to, kad jį kūrė mano mylimas HBO kanalas, ir netgi labai maža dalimi dėl to, kad aš nesijausčiau tuščiai švaistydamas laiką žiūrėdamas "Oz". Tačiau jis stengiasi jokiu būdu netenkinti mano norų.

Kai pamačiau, jog ketvirtąjį sezoną sudaro dvigubai daugiau nei įprastai - šešiolika - serijų, man galvoje sukosi tik viena mintis: sezone bus kokia nors ypatinga istorija. Nors jau seniai galima buvo susitaikyti su tuo, kad "Oz" koncentruojasi į mažas istorijas labiau, nei į vieną bendrą, galima buvo patikėti, kad serialo kūrėjai nusprendė imtis kažko neįprasto.

Visgi toks sprendimas nebuvo grynai kūrybinis ir jam didesnę įtaką darė išoriniai veiksniai. Nors HBO garsėja tuo, kad per daug nesikiša į kanale rodomų serialų kūrimą (be to, kad jiems išrašo itin didelius čekius), šįkart padaryta išimtis dėl didžiausio HBO kozirio - "Sopranų". Pastarajam serialui padarius daugiau nei metų pertrauką tarp antrojo ir trečiojo sezonų, tarpą kažkokiu būdu reikėjo užkimšti, todėl nuspręsta ketvirtą "Oz" sezoną prailginti ir padalinti į dvi dalis, kad bent jau vizualiai programų tinklelis atrodytų patenkinamai. Dėl vaizdo nesiginčysiu ir tai buvo gan protingas ėjimas iš HBO pusės, bet kokybės prasme "Oz" nukentėjo itin stipriai.

Nuo sezono pradžios matėsi, kad yra bandoma kurti rimtesnę istoriją. Istoriją, kuri galbūt neįtrauktų tiesiogiai pagrindinių serialo veikėjų, bet juos bent kokiu nors būdu paveiktų, kas yra jau šis tas. Tačiau ilgainiui pasidarė aišku, kad niekas iš kūrybinės grupės tokio tipo serialo nėra kūręs (jeigu vadinsim "Oz" žanro pradininku, tai atrodytų logiška). Net jeigu ir yra tai daręs, tai labai greitai pamiršęs.

Nes pagrindinis serializuotos, per daugelį serijų pasitęsiančios istorijos principas yra tai, kad kiekvienos serijos įvykiai daro įtaką ateities įvykiams ir tai tęsiasi iki pabaigos. Taip, tokią istoriją, kurios kiekviena dalis yra viena su kita susijusi, sukurti yra ypatingai sunku ir gerai tai yra įgyvendinę vos keli serialai, tačiau žymiai daugiau jų yra pasiekę mažesnių pergalių (nepaisant savo nelogiškumų) bent stengdamiesi plėtoti istoriją. Čia nebuvo net tokio dalyko.

Daugelis ketvirtojo sezono serijų baigdavosi kabliuku - kokiu nors netikėtų įvykiu, po kurio žiūrovas nori sugrįžti prie serialo dar kartą, nes atsiranda noras pamatyti kuo viskas baigsis. Šį meną jau vėliau išpopuliarino ir ištobulino "24 valandos" - Bauerio nuotykiai kiekvienoje serijoje baigdavosi kad ir nelogišku, bet įtampą keliančiu kabliuku, ir kita serija nuo jo prasidėdavo, kas priversdavo žiūrovus norėti dar ir dar. "Oz" atvejis yra atvirkštinis - jo tvarkymasis su padariniais yra anticlimactic (lietuviškai tai verčiasi antiklimaksiškas, bet prašau nevartokit šio žodžio, patys suprantat dėl ko).

"Oz" žaidžia tuo, kad gali sau leisti šokinėti per laiką į priekį. Daugiau nei pusė šio sezono serijų baigėsi tais kabliukais, kurie turėdavo daugybę padarinių. Kur jie vykdavo? Kažkur tarp serijų, nes prasidėjus veiksmui, tradiciškai būdavo praėję bent savaitė ar daugiau, o per tą laiką tie padariniai būdavo jau sutvarkyti. Jeigu įvykiai ir turėdavo kokią nors įtaką, ji visuomet būdavo minimali ir prie jos būdavo sugrįžtama labai retai.

Tokio dalyko net negalima pavadinti procedūriniu serialu. Ten didelio masto įvykiai nebūna praleidžiami pro akis - "CSI" pagrindinių savo veikėjų nužudymus priimdavo rimtai, ir tam paskirdavo kelias serijas, per kurias net galima buvo rasti kažkiek dramos.

Čia pagrindinių veikėjų nužudymai yra priimami ne kaip įvykis, galintis plėtoti kitus veikėjus. Ne, čia jaučiamas noras sukelti intrigą ir iš to padaryti kažkokią paslaptį, už kurią turėtų būti atsakingas koks nors pareigūnas ar visai nematytas kalinys. Tai buvo švaistomos progos reitingų vardan televizijoje, kuriai šis dalykas visuomet rūpėjo mažiausiai, todėl logiškai paaiškinti tokio sprendimo nelabai išeina.

Ir visgi jeigu reikėtų šį serialą abstrakčiai priskirti prie kokio nors televizijos žanro, tai veikiausiai būtų animaciniai serialai. Žinoma, tai būtų itin žiaurus ir tik suaugusiems skirtas filmukas, bet jo struktūra "Oz" labai tiktų. Juk pagrindinis animacinių serialų principas yra tai, kad jų veikėjai nesikeičia. Nepaisant bet kokių jų patirtų fantastinių nuotykių, jie visuomet išliks tokie patys; nesvarbu, ar kalbėtume apie "Tomą ir Džerį", ar apie "Simpsonus".

Bet tai nėra vienintelis argumentas "Oz" įrašyti prie animacijos. Kaip ir pieštuose serialuose, taip ir čia vyksta tokie įvykiai, kurie negalėtų būti pamatyti jokioje tikrovėje. Žinoma, veikėjai čia į kosmosą neskrenda, bet serialui, kuris puikuojasi tuo, kad yra bent iš dalies tikroviška kalėjimo ekranizacija, daugelis šio sezono įvykių peržengia ribas.

Tokie dalykai kaip pistoletai, šaltieji ginklai ar net telefonai čia yra nors ir draudžiami, bet jau tapę norma. Žudymai čia jau seniai yra kasdienis dalykas, ir visgi į tuos pistoletus kaliniai nekreipia dėmesio, o kalėjimo prižiūrėtojai nesivargina jų ieškoti.

Daugelio nelogiškų įvykių čia neaptarinėsiu, nes jie yra tie įspūdingieji serijų kabliukai, bet vieną paminėti visgi norisi. Ne dėl to, kad jis sezonui padarė didžiausią įtaką, bet dėl to, jog mane privertė mąstyti apie žmogų, sugalvojusį tokį dalyką.

Viena farmacijos kompanija sukūrė vaistą, kurį gerdamas žmogus pasensta - ir vidumi, ir išore. Kadangi iki šiol bandymai buvo atliekami tik su pelėmis ir vaisto įtaka žmonėms dar nebuvo ištirta, logiškai buvo nuspręsta tai išbandyti ant kalinių, nes kaipgi kitaip. Klausiate, kas jiems iš to? Jie pasens lygiai tiek metų, kiek jiems yra likę praleisti kalėjime.

I mean, ar kas nors pasaulyje yra sugalvojęs geresnį dalyką? Mokslinį šio dalyko pagrindą tebūnie praleiskim pro akis, nes net juokauti šia tema būtų beprasmiška. Bet serialas, kurio pagrindinė mintis turėtų būti ar kalėjimas padeda/nepadeda pakeisti žmogų, neturėtų imtis temų, kurių centre atsiduria idėja, jog mainais į mokslo atradimus, į laisvę turėtų išeiti žudikai, prievartautojai ir vagys. Net jei Kobros vyrai dirba visą parą.

Vienintelis logiškas dalykas šioje vietoje buvo sprendimas neduoti šanso išeiti į laisvę iki gyvos galvos sėdintiems kaliniams, bet su tokiais dalykais žodis logika nevartojamas. Ir dabar pagalvokit patys: kokiu būdu scenaristai, sėdėdami kokiame nors susirinkime ir išgirdę šios siužeto linijos idėją, pritartinai linkčiojo sakydami, kad "tai yra būtent tai, ko mes ieškojome"?

Bet kai serialas nebuvo absoliuti nesąmonė, neturinti jokių logikos užuomazgų, jis pasiekė savo dramos piką. Tiesa, šis dalykas paskendo visose klaidose ir neleido tuo mėgautis nuoširdžiai, bet paėmus atskirai, tai tikrai buvo atgaiva.

Kalba eina apie Šilingerio ir Byčerio istoriją, ir kartu, ir atskirai. Bendra juos siejusi istorija buvo tai, kad Šilingeris pasistengė tiesiogiai pakenkti (gana žiauriai) Byčerio šeimai ir pastarasis ieškojo būdų kaip jam atkeršyti. Šilingerio piktdžiuga ir Byčerio planai buvo jau kelis kartus matyti epizodai, bet tai nereiškia, kad jie buvo prasti, ir nuo kitų kartų savo svoriu jie tikrai skyrėsi.

Atskiros šių veikėjų istorijos buvo netgi dar stipresnės, nes jos grįžo prie to, kuo "Oz" pradžioje ir buvo puikus: veikėjų plėtojimas čia veikė aukščiausiu lygiu. Ir Šilingerio anūko laukimas globojant nėščią sūnaus draugę, ir Byčeriui atsiradusi proga ištrūkti į laisvę parodė žymiai jautresnes šių veikėjų puses, kas buvo šioks toks atitrūkimas nuo pastovių žudymų. Byčerio jautrumas žiūrovams jau buvo matytas, todėl bent jau man itin didelės įtakos nepadarė, bet Šilingerio bandymas rūpintis būsimuoju anūku buvo nematyta, įdomi ir gili linija.

Sezoną tik labai iš dalies ir vėl gelbėjo puikūs aktoriai - jie jau tapo norma, todėl kažko įspūdingo čia nebuvo. Bet vieną tendenciją pastebėti nesunku - suskaičiavau bent dešimt aktorių iš "The Wire". Tiesa, pastarajam seriale jie vaidino po "Oz", bet visus juos neabejotinai atpažįsta dėl serialo apie Baltimorę. Ir jie turbūt tą darbą įvardija kaip didžiausią savo karjeros posūkį. Nes serialas, pasakojantis apie žmonių vertybes ir tuo pačiu išrandantis senėjimo vaistą, niekada nebus priimtas visiškai rimtai.

Vertinimas: 4/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą