2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Oz. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Šeštoji penktojo „Oz“ sezono serija yra praktiškai viskas, ko aš tikėjausi iš šio serialo. Bent jau nuo tada, kai pamačiau jo pirmąjį ir šiek tiek daugiau vilties suteikusį antrąjį sezoną. Ši serija, pavadinta „Variety“, toli gražu nėra šedevras, bet, geriau pagalvojus, toks nėra ir visas šis serialas. Bet jis tokiu tapti ir nebando, o iš šios valandos, pasinaudodamas visomis geriausiomis savo savybėmis (kad ir kiek jų būtų likę), išspaudžia viską.

Šioje serijoje, vietoje įprastų Augusto intarpų, yra parodomos kelios serialo veikėjų atliekamos dainos. Jas atlieka ne vien kaliniai ir tai yra ne vien solo pasirodymai - čia pamatysit ir dainuojančią psichiatrę, ir seriale mažai matytą tatuiruotą budulį. Bet šie intarpai, kartu su rimtosiomis scenomis kalėjime, parodo, koks „Oz“ buvo aukščiausiame savo lygmenyje.

Šioje serijoje yra puikus humoro ir dramos balansas. Joje nagrinėjama pagrindinė tema tikrai nėra verta pajuokų, bet scenaristai sugeba iš jos išspausti juodo humoro ten, kur jis veikia tikrai gerai, ir draminį elementą tik papildo. Režisūriniai sprendimai čia irgi yra verti pagyrų - muzikinės scenos yra iš dalies komiškos, bet su jų antruoju planu yra primenamas tamsus kalėjimo gyvenimas. Seniai bematytų rimtų draminių scenų dėka ir taip viską išspaudžiantys aktoriai čia pasirodo žymiai geriau nei visada.

Bėda ta, kad to reikėjo laukti net ne šešias serijas. To reikėjo laukti bent jau nuo antrojo sezono pabaigos, nors dabar aš esu įsitikinęs, kad ši serija yra aukščiausias serialo lygis (dėl šešto sezono kol kas labai abejoju). Ir visgi viena serija neatsvėrė to fakto, kad penkios iki tol ėjusios serijos buvo prasčiausia, kas iki šiol buvo sukurta po „Oz“ pavadinimu.

Ir didžiausia problema tame, kad serialas pirmojoje serijoje pasirinko teisingą kelią. Tebūnie tas ketvirtame sezone paliktas kabliukas vėl išspręstas banaliuoju „praėjo 10 mėnesių“ būdu ir tai neturėjo įtakos sezono eigai. Tai nebuvo ir ta kelio pradžia, apie kurią kalbu. Ne, scenaristai pasirinko gana rimtą ir skaudžią daugeliui serialo veikėjų taktiką, kuri privalėjo turėti rimtų pasekmių jų gyvenimuose, kurios be abejo turėjo atsispindėti visame seriale. Tai man atrodė kaip geriausias serialo sprendimas kol kas.

Iki tol, kol nesupratau, kad tai yra „Oz“, projektas, kuris sugeba gerai padaryti tik vieną darbą. Pirmuosiuose sezonuose serialui geriau sekėsi kovoti su dirbtinai pritemptų įvykių pasekmėmis, kas atrodė visai neblogai; dabar „Oz“ savo sąskaitoje turi kelis neblogai sukurtus pagrindus dramai, bet juos tiesiog pamiršta.

Taip buvo ir šiuo atveju. Įvykis, kuris natūraliai turėjo būti nagrinėjamas visą sezoną, buvo numestas į šalį ir primenamas kaip „tas įvykis“, dėl kurio visi nuleisdavo galvas, bet rimtesnių emocijų tam neparodydavo. Geriausia proga, kurią yra turėjęs serialas, buvo tiesiog nuleista pro šalį.

Ir ta proga buvo pereita prie sezono struktūros, kuri buvo gėdingiausia iki šiol: visos istorijos buvo perdirbtos iš praėjusių sezonų, ir tai išryškino jau seniai matytą serialo problemą. „Oz“ kalėjimo dramą išsėmė jau seniai, ir jeigu pirmieji du sezonai buvo nematytos istorijos, trečiajame ir ketvirtajame tokių buvo vos viena kita. Šįkart tokių nebuvo visai.

Visos serijos buvo vežamos tų pačių centrinių istorijų. Tie patys rasiniai konfliktai, tie patys nesutarimai dėl religijos ir, kas yra blogiausia, tie patys argumentai visose šiose istorijose. Taip, veikėjai buvo nauji, bet kai kuriais atvejais buvo pasirenkamas arčiausias originaliosios istorijos veikėjo variantas, kad žiūrovai atsimintų. Atsiminė. Bent jau aš.

Be abejo, kad visai nuobodu nebūtų, serialo kūrėjai tuos konfliktus privalėjo pateikti kokiame nors kontekste, ir taip vėl atsirado vienas už kitą originalesnės idėjos (nemaišyti su tikroviškesnėmis). Vienas kalinių sugebėjo laimėti loterijoje, nes kuo labiau tau nesiseka, tuo labiau sekasi. Ir kaliniai tapo kinologais. Ne tais, kurie analizuoja kiną (nors kalėjime buvo įvesta HBO televizija, gan linksmas self-reference elementas), o tais, kurie dresiruoja šunis; logikos tame nebuvo nei kiek, nors šlykščių elementų užteko (taip, čia apie šunis).

Ir kaip ir kiekvienas save gerbiantis serialas, nebuvo apsieita be perdėtos religinės siužeto linijos. Nors ji čia buvo ryški nuo pat pirmo sezono, dabar buvo paeita kiek toliau ir pristatyti religiniai maniakai. Kaip ir „Deksterio“ šeštajame sezone, taip ir šiame, tie maniakai tebuvo skirti žudymui ir bandymui suteikti veikėjams kažkokio gilumo, bet nei pirmas, nei antras atvejis neturėjo rimto pagrindo, ką jau kalbėti apie gilią prasmę.

Bet visgi aš supratau, kad čia kalbu apie pirmąsias penkias serijas, neabejotinai blogiausią šio serialo laikotarpį. Su šeštąja serija čia prasidėjo kažkokie keisti dalykai. Likusios trys serijos nebuvo viena už kitą geresnės, tačiau dramine prasme jos buvo itin stiprios ir reikalingos visam serialui.

Tai, aišku, reiškė, jog scenaristai taupėsi. Nors šių serijų centru tapusi Šilingerio, Byčerio ir Saido istorija priverstinai buvo suvesta sezono pradžioje, nieko rimtesnio ji neveikė. Visos šių vyrų kalbos sukosi apie tą patį dalyką, ir buvo aišku, kad su tokiomis scenomis serialas į priekį tikrai neina.

Galiausiai kulminacija su šia istorija suveikė tikrai gerai, nes aiškiai matėsi, jog ji buvo kruopščiai suplanuota ir veikėjų priimti sprendimai čia buvo nors ir nelogiški, bet atspindintys taip ilgai mums rodytą jų gyvenimo būdą. Ir priežastis, dėl kurios aš giriu paskutiniąsias serijas, yra ne viena ši istorija.

O'Railių brolių tragedija taipogi pasiekė patį piką ir yra viena tragiškiausių serialo istorijų. Žinoma, subtilumu niekad nepasižymėjęs „Oz“ aiškiai visą laiką kūrė šiuos du veikėjus kaip fanų favoritus, tuos kietuolius, už kuriuos norisi sirgti ir kurių žiaurius sprendimus norisi pateisinti, bet ši taktika pasiekė savo. Bent jau mano atveju, kadangi tas bandymas O'Railius padaryti mėgstamiausiais veikėjais mane tikrai paveikė.

Panaši situacija buvo ir su Augusto ir Redingo istorija, bet tam, kad ji padarytų didesnę emocinę įtaką be savo netikėtos atomazgos, pagrindas tam nebuvo paruoštas. Šie du veikėjai gana greitai tapo kaip tėvas ir sūnus, bet tas kietuolių suskystėjimas (ypač Redingo atveju, kuomet jis kalėjime atsiduria reguliariai) yra labai holivudinis elementas, besivaikantis populizmo - iš jo išspausti ką nors rimtesnio yra sunku.

Ir būtent dėl šių istorijų paskutinės trys šio sezono serijos yra „Oz“ aukščiausiame savo lygmenyje. Tai yra viskas, ko aš kada nors tikėjausi iš šio serialo, tik bėda yra tame, kad šis dalykas atėjo per vėlai. Antrojo sezono apžvalgoje sakiau, kad jis suteikia kažkiek vilčių į ateitį, bet dabar jų tikrai nepuoselėju. Jeigu didžioji sezono dalis yra paskiriama laiko užmušimui sezono gale turint porą gerų idėjų, tai yra tiesiog gėdinga. Apie viltį tokiu atveju kalbėti net neverta, ir iš šeštojo sezono belieka tikėtis tik blogiausio.

Vertinimas: 5/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą