2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Oz. Šeštas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios šeštojo „Oz“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Serialo pabaigimas prie jo kokybės ir populiarumo prisideda labai daug. Tai yra menas, kuomet kūrinys žiūrovui parodo savo pabaigą tokiu būdu, kad kartu yra jaučiamas noras žiūrėti dar ir dar, bet kartu mintyse kirba kažkokia mintis, kad tokia pabaiga yra puikiai parodanti pačią serialo ir jo veikėjų dvasią. Ėjimas link pabaigos, jeigu tai nėra serialas, susijęs su kokia nors galiausiai atskleidžiama mistine paslaptimi, dažniausiai prasideda tik paskutiniajame sezone ir tai jaučiasi vizualiai.

Jūs galit pabandyti į mane nukreipti mano paties teiginį, kad „Oz“ pradėjo naują žanrą ir tą pabaigų meną jie patys turėjo išrasti. Bet tai tikrai netiesa - net jeigu anksčiau ir nebuvo tokio aukšto lygio dramų, komedijų „M*A*S*H“ ir „Seinfeld“ finalai iki šiol yra laikomi vienais tobuliausių pavyzdžių. Todėl „Oz“ bent šioje vietoje turėjo kūrinius, kurių pavyzdžiais galėjo sekti.

Aš nesakau, kad serialo pabaiga turi būti atkalta kaip iš vadovėlio - žiūrovams reikia netikėtumo, ir kuo geriau tu jį pateiksi ar išrasi naują būdą tam padaryti, tuo visiems geriau. Bet paskutinio šio serialo sezono nuotaika visai neparodo pastangų, kurias scenaristai būtų dėję į pabaigą. Šis sezonas buvo chaosas, kokio serialas dar nebuvo parodęs, ir tai pabaigai labai pakenkė.

Iš visų istorijų, kurias buvo bandyta kabinti šeštajame sezone, galima buvo suprasti, kad serialo kūrėjai yra pasimetę. Buvo jaučiamas dėmesys pagrindinėms veikėjų istorijoms ir tai suteikė vilties, kad bus bandoma bent kažkokiu būdu jas visas uždaryti. Tačiau po pirmųjų serijų viskas buvo pamiršta. Serialas vėl grįžo į savo tradicines vėžes, kur veiksmas vyksta taip, kaip vykęs.

Ir jeigu „Oz“ žmonėms ir parodė kokią nors didžiąją žinutę, kurią sudarytų ne atskiros Augusto šnekos (kurios keliuose pastaruosiuose sezonuose pagaliau tapo gana subtiliu serijų kokybę keliančiu papildu), o viso serialo įvykiai, yra tai, kad gyvenimas kalėjime tęsiasi. Nuo pirmojo sezono iš pagrindinių veikėjų tie patys liko vos keli, pastoviai čia ateidavo naujų kalinių ir jie įsiskverbdavo į kalėjimo bendruomenę.

Tačiau tokiam pasakymui reikia subtilumo, o jo serialas niekad neturėjo. Visos mirtys ir šiame sezone, ir praėjusiuose, būdavo praleidžiamos pro šoną. Nesvarbu, mirdavo pagrindinis veikėjas ar ne, niekas to neatsimindavo iki tol, kol nepraeidavo keli sezonai. Tai nėra „gyvenimas eina toliau“ logika. Tai tėra paprastas užmiršimas, nieko daugiau. Ir vos įterpus kelias scenas, per kurias veikėjai taikosi su savo draugo mirtimi ir galiausiai priima likimą, to subtilumo iš karto padaugėtų. Per šešis sezonus galima buvo pamatyti vos kelis tokius atvejus, šįkart tokio nebuvo nei vieno.

Žinoma, negalima sakyti, kad „Oz“ emocijas visiškai apleido. Jų prasme šis sezonas buvo turbūt stipriausias iš visų, o tai nustebinti sugebėjo. Tačiau tam prireikė laiko. Kaip ir praėjusio sezono atveju, iki šeštosios serijos. Aš žinau, kad praeitą kartą kalbėjau apie serialo aukštumą, bet galėčiau drąsiai sakyti, kad būtent ši serija („Exeunt Omnes“) yra geriausias „Oz“ kūrinys. Tačiau taip nesakau.

Ši istorija emocine prasme tikrai yra stipriausia iš visų. Kad ji galiausiai ateis galima buvo suprasti jau seniai, tačiau jos išpildymas kėlė klausimų. Ir galutinis variantas buvo graudus ir tragiškas (veikėjams). Bet tuomet, likus vos kelioms minutėms iki serijos pabaigos, serialas viską sugadino. Serialas, nebijodavęs žudyti ir prievartauti savo veikėjų, nusprendė pasukti pačiu primityviausiu ir holivudiškiausiu keliu. Ar būtų buvę graudu? Taip, bet tas graudumas būtų buvusi stipriausia ir kokybiškiausia serialo vieta. Dabar emocijos buvo nubrauktos, ir kai gėdingai bandyta tą pačią istoriją įpiršti antrą kartą, viskas buvo matyta ir emocinės vertės ji turėjo nepalyginamai mažiau, jei išvis turėjo.

Ši ir po jos ėjusi serijos buvo aukščiausias sezono taškas. Bet iki tol vykę įvykiai buvo absoliutus chaosas. Toks, kokio čia dar nebuvo. Atrodytų, kad visos nepanaudotos istorijos, kurios buvo užsilikusios stalčiuose, buvo ištrauktos ir nuspręsta, kad taip yra geriausia užbaigti serialą.

Ir visgi aš nebūčiau tikras, kad surinkti besikeikiančius kalinius darbui rinkimų kampanijoje skambinėjant rinkėjams į namus yra pats geriausias istorijos pasirinkimas paskutiniam sezonui. Aš nemanau ir kad sprendimas į serialą sugrąžinti veikėjus, kurie iš jo dingo prieš kelis sezonus arba visai neseniai, bet nebuvo padarę nieko įsimintino, vien tik tam, kad padarytų ką nors netikėto, yra geras būdas nustebinti žiūrovus.

Žinoma, pagrindinis bandymas stebinti ėjo ne vien tuo - didžiausias koziris kaip visada išliko mirtis. Ir jeigu serialas būtų pasilikęs dar kuriam laikui, dešimtajame sezone, kuomet visas veiksmas būtų vykęs tarptautinėje kosmoso stotyje ir leidžiantis Mėnulyje veikėjui atsidarytų šalmas ir jis mirtų, tam emocinė vertė būtų suteikta tikrai tinkama. Dabar mirtys turėdavo didesnę įtaką nei anksčiau, ir pasitarnaudavo veikėjų istorijų, su kuriomis nebuvo aišku ką daryti, uždarymui. Be mirčių, vienintelė rimtą ir adekvačią atomazgą pasiekė šeštojoje serijoje pasakota istorija - visos kitos gavo dalines pabaigas, tačiau jos buvo perdirbtos iš praeities įvykių.

Tačiau pamiršti vieno ir pačio svarbiausio dalyko negalima: paskutinė serialo serija. Ji truko lygiai šimtą minučių, tačiau sutrumpinti ją iki valandos būtų per lengva. Serija nebuvo bloga ir nebuvo šedevras, tačiau joje, lygiai taip, kaip ir visame seriale, buvo per daug šlamšto. Čia buvo scenų, kurios galbūt yra banalios, tačiau visai pusėtinai uždaro kai kurias istorijas. Čia buvo ir Holivudo elementų, kur tragiškų mirčių buvo galima tikėtis jau prieš kelias serijas. Tačiau čia kartu buvo ir scenų, kurios yra absoliutus laiko tempimas iki stebuklingo skaičiaus: 100. Tai pavyko, bet logikos tame nebuvo visai. O pirmieji žodžiai, kuriuos aš ištariau pasibaigus šiai serijai buvo gana riebūs keiksmažodžiai, nes paskutinės pora minučių čia taip nederėjo ir buvo tokios nereikalingos, kad žodžių tam apibūdinti nėra.

Ir visgi ta paskutinioji serija turbūt geriausiai apibūdina visą šį serialą. Jis turėjo labai daug savo momentų, kurie paėmus atskirai buvo itin stiprūs. Kai kuriais atvejais tokios būdavo ir ištisos serijos. Tačiau visi tie gerieji momentai nublankdavo prieš beprasmes, tuščias siužeto linijas, kurios tempdavo serijų laiką ir nesuteikdavo serialui jokios kokybės. Būtent tokios istorijos priversdavo mane galvoti apie tai, kaip serialas būtų gerai veikęs jeigu jo trukmė būtų apribota iki 42 minučių.

Aš pastoviai peikiau šį serialą, ir tai galbūt buvo dėl to, kad iš jo tikėjausi tikrai nemažai. Bet net ir galvojant objektyviai, jis nėra stebuklas. Tai, kad „Oz“ praėjo naują žanrą, nereiškia, kad originalas yra geriausias. Šio serialo dar kartą peržiūrėti noras tikrai nekyla, bet jis suteikė pakankamai linksmų elementų, kad prisiminęs negalvočiau apie iššvaistytas valandas jį žiūrint. Tomui Fontanai galiu padėkoti už naują požiūrį į televiziją, bet aš jau per daug išlepau, kad tai galėčiau įvertinti objektyviai.

Vertinimas: 5/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą