2013 m. lapkričio 4 d., pirmadienis

Oz. Trečias sezonas

Žiūrėdamas "Oz" aš vis pamirštu, jog tai yra serialas, padėjęs pamatus vėlesniems televizijos šedevrams - daugybė dramų buvo ir anksčiau, bet į veikėjus ir istoriją dėmesį pirmasis atkreipė šis projektas. Būtent tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko dauguma šio serialo siužeto linijų yra tokios keistos ir priimančios keistus sprendimus: "Oz" neturėjo iš ko mokytis. Ir man pasidarė įdomu, ar šio serialo kūrėjai, pajutę, kad jie daro kažką neįprasto, specialiai ėmėsi kokių nors sprendimų.

Kad jie suprato, jog yra kuriamas naujas žanras, klausimų nekyla. Tomas Fontana nėra įvardijamas tarp didžiausią įtaką televizijai padariusių žmonių, bet jo idėjos tuomet buvo tikrai neįprastos (kaip ir jų pateikimas). Ir žiūrint trečiąjį sezoną kilo tokia mintis, jog "Oz" bando viską padaryti pirmas. Šiame sezone buvo išbandyta daugybė įvairių istorijos pateikimo būdų, ir kaip kiekvienas žiūrovas žino, per daug idėjų vienoje vietoje niekada nebuvo gerai.

Šis sezonas atrodo kaip vieta, kurioje serialo kūrėjai nusprendžia, jog bet kokį logikos faktorių reikia tiesiog išmesti. Dabar tapo svarbu žiūrovams nusiųsti kokią nors žinutę, kuri privalo būti pasiekiama absoliučiai bet kokiomis priemonėmis, nesvarbu, ar gali jos būti įgyvendintos kalėjime, ar ne.

Trečiojo sezono pradžia kardinaliai skiriasi nuo antrojo. Pastarasis pirmąją savo pusę praleido nagrinėdamas prieš tai ėjusio sezono konfliktus, o šis daugumą jų tiesiog pamiršta. Bendrame siužete kardinalių pasikeitimų nėra (nebent tai, kad pasikeičia kalėjimo pavadinimas, kas yra niekam neįdomu), tokio drastiško laiko šuolio taipogi, bet svarbiausia, jog daugumos konfliktų tiesiog nebelieka.

O iš rimtesniųjų į šį sezoną persikėlė tik Kelerio ir Byčerio meilės istorija. Bet to užteko, kad viena ji išryškintų vieną pagrindinių "Oz" problemų, kurios nors ir ne taip ryškiai, bet matėsi ir anksčiau.

Serialas nemoka padėti stipraus pagrindo siužeto linijai. Į daugelį istorijų - arba, kaip ir šiuo atveju, jų posūkių - nebūna jokios įžangos, o jeigu ir būna, tai tik labai grubios ir tokios, kad būtų tik teoriškai be rimtesnės vertės. Su pasekmėmis "Oz" moka susidoroti žymiai geriau nei su ėjimu link jų, bet ilgainiui tokios smulkmenos pasidaro įkyrios.

Kaip ir šiuo atveju: Byčerio ir Kelerio istorija yra potencialiai geriausia serialo siužeto linija. Šių dviejų žmonių santykiai ir konfliktai yra įdomūs, nematyti ir turintys posūkių, kurių žiūrovai (bent jau aš) nesitiki. Bet tie konfliktai kyla daugmaž iš niekur. Visiškai iš oro jie neatsiranda, bet kyla iš tokių menkų įvykių, kad viską argumentuoti tampa labai sunku. Ir tai į kažką platesnio niekad neperauga - pastoviai yra diskutuojama apie kokį menką įvykį, kitoje serijoje jis yra pamirštamas ir surandamas dar vienas panašaus lygio pretekstas. Taip, tie konfliktai yra sukalti tikrai gerai, bet toks šabloniškas jų pateikimas iš jų iššvaisto didžiąją dramos dalį.

Praėjusiame sezone matytų istorijų, kurios priveda veikėjus iki rimtų draminių scenų, šįkart buvo visai mažai arba visai nebuvo, dabar kūrėjams tapo svarbu, jog žiūrovai jų serialu tiesiog domėtųsi. Padaugėjo intrigų, padaugėjo serijų pabaigoje paliekamų kabliukų, siekiant, kad publika vis sugrįžtų.

Viena tokių istorijų buvo kalėjime rengiamas bokso turnyras, į kurį O'Railis nusprendė užregistruoti savo brolį Sirilą. Rimtesnės temos šioje vietoje nebuvo - aišku, iš pradžių buvo praleista pora minučių aiškinant, jog O'Railis tai daro dėl savo nesveiko brolio, bet tuo gilesnės mintys ir baigėsi. Likęs laikas buvo paskirtas iš Rokio filmų paimtiems montažams apie Sirilo treniruotes ir nesąžiningu kalėjimo būdu laimimas kovas. Nors šią istoriją būtų galima pagirti bent tuo, kad tai yra gan protingas eterio laiko užkimšimas - bokso buvo kiekvienoje serijoje, baigtis ir moralas visuomet buvo tas pats, o laikas juk ėjo.

Po trijų sezonų sakyti, kad serialas išsisėmė - nesvarbu, kur vyktų jo veiksmas - tuomet, kai jis turi gerus scenaristus, tiesiog negalima, bet šiuo atveju "Oz" pajautė, kad galimų istorijų skaičius yra baigtinis, nežiūrint į tai, kiek naujų kalinių čia atvesi. Todėl šiame sezone buvo labiau pasisukta į kalėjimo personalą, kurio dramos buvo dar beprasmiškesnės nei kalinių.

Aš žinau, kad žiūrovams pataikauti niekada negalima, tačiau kiekvienas čia juk nori matyti kalinių gyvenimą ir istorijas, ar bent jau kažką, kas yra susiję su kalėjimu. Žiūrovams nėra įdomu žiūrėti į seserį, kuri kažkada pašventė gyvenimą dievui, bet dabar fantazuoja apie nelabai šventus dalykus. Iš personalo istorijų galima pateisinti nebent labai nelogišką meilės trikampį, kurio priežastys net ir patiems jo dalyviams turbūt buvo neaiškios. Tas trikampis, po kurio sunkiai atsigavo pareigūnė Diana, buvo pateisinamas būdas apriboti Edie Falco pasirodymą šiame seriale. 1999 metai buvo "Sopranų" pradžia, ir kaip aš jai dėkoju, kad pastarąjį projektą ji pasirinko vietoje pasirodymo kas porą serijų čia.

Bet kadangi aš visuomet labiau mėgstu pamatyti gerus aspektus, negu blogus, pagrindinį sezono pliusą pasilikau pabaigai. Tai yra vienintelės kalėjime sėdinčios moters istorija, kuri man yra tiesiog nuostabi. Didžiausi šios istorijos nuopelnai privalo keliauti aktorei Kathryn Erbe, kuri psichopatę, paskandinusią savo dukrą, vaidina labai originaliai. Jos manipuliacijos ir įsitikinimas, jog dukra mirti tiesiog privalėjo, primena, kad "Oz" moka pristatyti naujus veikėjus itin gerai, ir belieka tikėtis, kad šios veikėjos istorija nebus išnarpliota iki paskutinio siūlo, kadangi tai yra turbūt vienintelė subtili "Oz" siužeto linija.

Taip kad vienintelis po trijų sezonų išlikęs dalykas, kurį galima girti užsimerkus, yra aktoriai. Jeigu ne jie, veikėjų išsisėmimas būtų dar ryškesnis ir "Oz" būtų vidutiniškas kažkokių neblogų idėjų kratinys. Aišku, jeigu aš sugebėčiau nepastebėti logikos ir kokybės spragų, šis sezonas man būtų patikęs labiausiai. Bet kadangi dauguma siužeto linijų dabar atrodė kaip iš atskirų filmų paimtos mintys, serialas nusibaigti netruks.

Vertinimas: 5/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą