2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Vienas


Lygiai prieš vienerius metus (kažkada vakare, todėl sveikinimus priimti jau galiu oficialiai) parašiau pirmą įrašą šiame bloge (nesididžiuoju daugeliu ankstyvųjų savo įrašų, tačiau jie ten yra, ir gėdos jausmas nėra toks jau blogas dalykas). Pats blogas buvo įkurtas kiek anksčiau, galbūt dar prieš savaitę, bet gimtadienis tebūnie būtent šiandien, lapkričio 30-ąją.

Ir blogo gimtadienis vis tiek yra kažkas tokio kiekvienam jo įkūrėjui (jei užklydote čia norėdami gimtadieninių dovanų, jų nėra, move on). Bet šitą sakinį jūs jau esate girdėję tikrai ne kartą. Kaip ir šitą. Ir visgi tik dabar galiu suprasti ką jaučia banalius sveikinimus sau rašantys blogeriai, kurie švenčia kažkelintas savo blogų sukaktuves. Kad ir koks menkas ir nereikšmingas, ir nesuskaičiuojamą laiką prieš ekraną simbolizuojantis pasiekimas tai bebūtų, tai vis tiek yra bent kiek širdį glostantis dalykas, kuris bent jau tokiam nevalingam žmogui kaip aš kažką reiškia.

O jeigu sugebėjot iškęsti dvi banalybių kupinas pastraipas, reiškiasi, kad prie mano stiliaus jūs jau pripratot (ir jūsų, tokių kantrių skaitytojų, tikrai nėra daug, todėl tikrai branginu kiekvieną. No homo). Stilių, kaipo tokį dalyką, atradau tik visai neseniai, nes, kaip buvau minėjęs dar pradedant blogą, ir apžvalgose, ir rašyme, ir blogų pasaulyje buvau visiškas naujokas, net jeigu apie pusę metų bandžiau kurti kitokios pakraipos blogą, į kurį aš jūsų nenukreipinėsiu, atrasite patys.

Per šiuos metus, kaip galite spręsti ir iš pirmųjų mano straipsnių, aš patobulėjau ir rašymo, ir srities, kurią aprašinėju - televizijos - supratimo prasme, ir skirtingai nei galvojau iš pradžių, rašymas apie šią meno šaką privertė mane ją pamilti dar labiau. Per metus peržiūrėjau labai daug aukščiausio (ir, neslėpkim, žemiausio) lygio dramų ir komedijų, kurios buvo ir šedevrai, ir košmarai, bet visos jos sugebėjo suteikti kažką naujo. Jeigu peržiūrėsit mano apžvelgtus serialus, suprasit, kad serialų elitą jau peržiūrėjau, todėl artimiausiu metu, tikėtina, pradėsiu leistis kiek giliau ir į mažiau žinomus serialus, ir į kitokio tipo televizijos analizes, bet apie visa tai papasakosiu po naujų metų.

Bet jeigu rimtai, tai, kaip supratot, aš tiesiog neįsivaizduoju kaip reikia pasisveikinti pačiam save be visų tų klišių, kurių visada bandau vengti. Oh well. Žinokit tik tiek, kad egzistuoju čia jau metus laiko, ir kol kas neketinu niekur dingti. Straipsnių ilgainiui gali kiek mažėti, nes kokybė (ir laikas) tampa vis svarbiau už kiekybę, apie ką man primelavo internetai, sakydami, kad kiekvieną dieną reikia rašyti ką nors naujo (netikėkit šituo dalyku, tikrai nebūtina). Bet stipriai keistis neturėčiau. Gerai tai ar blogai, spręsti jums.

Važiuojam į antrąjį sezoną.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą