2013 m. gruodžio 5 d., ketvirtadienis

Boardwalk Empire. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Boardwalk Empire“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Nors televizijos teorijų kūrimu užsiimu žymiai rečiau nei tuomet, kai pradėjau šį blogą, aš vis dar jas atsimenu. Kai kurios jų skamba juokingai ir labai banaliai, bet vieną teoriją visada būnu įsikalęs į galvą: kiekvienas į aukštumas taikantis serialas savo viršūnę pasiekia ketvirtajame sezone. Nesakau, kad ketvirtas sezonas tam serialui privalo būti absoliuti siekiamybė, po kurios kokybė tik smigs žemyn. Tiesiog dauguma serialų ketvirtaisiais savo gyvavimo metais tampa visiškai kitokiu dariniu, tokiu, kuris padeda ir kokybei, ir istorijai eiti link pabaigos. „Boardwalk Empire“ šiemet nenuvylė ir įsirašė į ketvirtojo sezono stebuklų sąrašą.

Šiam serialui to labai reikėjo. Dažnai vadinamas „geru, bet dar ne puikiu“ serialu, „Boardwalk Empire“ kažkur arčiau elitinių dramų priartėjo antrajame savo sezone, tačiau jo pabaigoje serialas priėmė sprendimą, kuris nebeleido toliau užtikrintai judėti lėtu, bet kokybišku tempu. Skaitantys mano savaitines apžvalgas žino, kad prieš tą sprendimą aš visuomet buvau nusiteikęs priešiškai, ir mano nuomonės nesugebėjo pakeisti ir trečiasis sezonas, kuris su pasekmėmis tvarkėsi labai sujauktai ir iššaudavęs tik retkarčiais.

Šiais metais, tuo tarpu, „Boardwalk Empire“ šaudė kiekvieną savaitę. Pagrindinė priežastis tam veikiausiai yra serialo susikoncentravimas į kokybę, ne į kiekybę. Nuo pat pradžių jis plėtėsi pristatydamas vis naujų veikėjų, panašiai kaip tai darė ir „The Wire“, tačiau priešingai nei šioje legendinėje HBO dramoje, „Boardwalk Empire“ istorijų kiekio niekada nesugebėjo pateikti lengvai ir koncentruotai. „The Wire“ yra atskiras darinys, ir jo kokybės nepasieks niekas ir niekada, todėl „Boardwalk Empire“ teko rasti kitą išeitį.

Ji atėjo centrinės sezono istorijos pavidalu, dalyku, kurio serialas taip ryškiai dar nebuvo naudojęs. Taip, anksčiau Nakis (apie kurį kiek vėliau) turėdavo teorinę pagrindinę siužeto liniją, bet ji nebuvo ryški. Šįkart ji būtent tokia ir buvo, į vieną vietą apjungianti stipriausius „Boardwalk Empire“ kozirius. Sezono centre atsidūrė Čalkis ir tradicinis stipriausias sezono blogietis daktaras Narcizas, kurių nesutarimai ir vežė šį sezoną taip, kaip jokį kitą.

Vyrų konfliktas toli gražu nėra naujas „Boardwalk Empire“ sumanymas ir jį taip giriu ne dėl to, kad jis buvo įgyvendintas žymiai stipriau nei anksčiau. Šis konfliktas užgriebė nemažai temų, tarp kurių buvo ir juodaodžių padėtis trečiajame dešimtmetyje, ir nuostabiai perteikta to laikotarpio kultūra, ir, be abejo, naujos gangsterių grupuotės. Visi šie dalykai serialui yra įprasti, net jeigu ir žavintys kiekvieną kartą. Kas šiemet žavėjo žymiai labiau yra tai, kad Čalkis su Narcizu pasiekė tai, ko jokie kiti veikėjai čia dar nebuvo sugebėjo: jie tapo sudėtingais žmonėmis.

Juk jeigu tik pasuksite galvą, įsitikinsite, kad serialas dėl savo plėtimosi į visas puses tik labai paviršutiniškai peržvelgdavo savo veikėjus ir tikrojo jų vidaus niekada neatskleisdavo, o tai jokiai dramai nepadeda. Jau vien todėl, kad žiūrovai negali susidraugauti su veikėjais jeigu jų nepažįsta, kas ir būdavo dažniausia „Boardwalk Empire“ kritika. Šįkart serialas išnagrinėjo tik Čalkį, bet tai buvo padaryta taip meistriškai ir nuodugniai, pradedant jo šeima ir baigiant jo santykiais su kažkuo daugiau tampančiais pavaldiniais, kad to tikrai užteko norint įsitraukti į visą serialo gyvenimą, ir kam tikrai padėjo visuomet jaučiama grėsmė iš Narcizo pusės. Michaelas K. Williamsas ir ir Jeffrey Wrightas savo vaidmenyse čia tiesiog blizgėjo, ir ši siužeto linija buvo būtent tai, ko „Boardwalk Empire“ nuo savo sukūrimo ir reikalavo.

Reikalaus, tikėtina, ir ateityje, nes vienas Čalkis besiplečiančio serialo išvežti nesugebės. Tam reikia dar vieno stipraus lyderio, tačiau jis niekada nepasirodo Nakio pavidalu. Tai yra vienas įdomiausių mano matytų atvejų televizijoje, kuomet pagrindinis veikėjas yra taip sumenkinamas ir ignoruojamas. Šįkart visos Nakio istorijos, kurios vyko be serialo apleistos Margaret, laikėsi ant šiam serialui visai netinkančių istorijų, tarsi bandant vienintelį Nakį padaryti banaliai įdomų. Pirmojoje sezono pusėje rodant labai optimistiškus ženklus, kuomet Nakis pagaliau atrado žmogų, kuriam gali atsiskleisti ir kuris jam tikrai tinka (ir su kuriuo besikalbėdamas Nakis tikrai atsiskleidė labiau nei bet kada anksčiau), vėliau jis tapo dirbtinu įrankiu, prie kurio žūtbūt yra privedama kiekviena istorija, net jeigu ji su juo yra absoliučiai nesusijusi.

Nakis šioms istorijoms darė labai mažą įtaką, o jo paties siužeto linija laikėsi ant banalios ir antrą kartą seriale panaudotos intrigos su jo broliu Elajumi, kas atrodė tarsi iš kito serialo ištraukta istorija, besišaipanti iš vis dar nuostabaus, bet negalinčio visu galingumu pasirodyti Steve'o Buscemio. Kai kurie sakė, kad mano teorijos, jog Nakis bus nužudytas, yra absurdiškos, bet net jeigu aš esu įsitikinęs, kad scenaristai to niekada nepadarys, tai būtų be jokios abejonės teisingas sprendimas.

Teisingas ir dėl to, kad serialas turėtų ant ko laikytis net ir po tokio įvykio. Tai šįkart buvo įrodyta didelę veiksmo dalį perkeliant į Čikagą, kurioje po truputį plečiasi Al Kaponė ir jo kompanija (ir, jeigu žinote istoriją, serialas rodo maždaug tą laikotarpį, kuriame Al Kaponė užvaldė visą Čikagą, todėl tai intriguoja tik labiau ir labiau). Nuotykiai Čikagoje taipogi jautėsi kaip atskiras serialas, tik iš gerosios pusės. Tai dažnai buvo kaip kokybiško ir lengvesnio veiksmo bei linksmesnių istorijų kampelis, kurį dažniausiai valdydavo visiškai pasikeitęs Van Aldenas, iš žiauraus žmogaus tapęs tokiu, kuris gali pasakyti nuostabią frazę vos pasirodęs ekrane. Čikaga nesugebėjo manęs nuraminti ir aš vis dar jaudinuosi dėl to, kad „Boardwalk Empire“ išsiplės per daug, tačiau kol kas ten yra rodoma istorija, ne nagrinėjami veikėjai, todėl tokiais sumetimais grįžinėti prie Čikagos tikrai verta.

Toks serialo plėtimasis nepadeda ir man, kadangi viso sezono palyginus trumpu ir nespėjančiu atsibosti straipsniu aprašyti yra praktiškai neįmanoma, todėl praleisti tenka nemažai įspūdį palikusių dalykų. Tačiau prieš baigiant norisi grįžti tik prie vieno, prie to, prie kurio grįžčiau vėl ir vėl. Tai yra Ričardas, nuo pat pirmojo savo pasirodymo seriale man tapęs vienu mėgstamiausių visų laikų televizijos veikėjų. Iškentęs karą, žiaurumus, kankinimus, pats žudęs dėl to, kad išgyventų ir padėtų draugams, Ričardas buvo patyręs viską. Na, išskyrus meilę, kurią šiame sezone jis ir sugebėjo gauti (kokiu pavidalu tebūnie nutylėsiu, bet žinokit tik tiek, kad labai simbolišku ir sugebėjusiu sujaudinti ir mane). Jis niekada nebuvo sudėtingas veikėjas, bet visada buvo toks, į kurį žiūrėti yra malonu, ir tai, jog jis iš šio gyvenimo gavo viską, ko tik galėjo trokšti, yra labai žavus momentas seriale, kuriame ant kiekvieno kampo tyko tik mirtis.

Jos bus ir ateityje, nes serialas grįš ir kitais metais. Tikėtina, kad atsimindamas, ką darė gerai ir lįsdamas giliau, ne plačiau. Kol kas „Boardwalk Empire“ stipriai pasirodo tik kas antrą sezoną, tačiau tokių dalykų teorijos neveikia, ir jeigu serialas įsivažiuos, jis tikrai bus nesustabdomas. Ketvirtas sezonas yra puikus to pavyzdys, įrodantis, kad scenaristai savo serialą ir žiūrovus pažino tiesiog puikiai, ir nuteikiantis optimistiškai, jog ta pažintis tęsis ir pasibaigs tokia pat aukšta nata.

Vertinimas: 9/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą