2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

Homeland. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Homeland“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Homeland“ buvo nuostabus vieno sezono mini serialas. Visi išoriniai veiksniai tam tiko tiesiog tobulai. Terorizmo tema po 2001-ųjų metų televizijoje yra nagrinėjama reguliariai, tačiau žiūrėti į šią baisią temą iš psichologinės, ne iš gryno veiksmo pusės rimtai dar nebuvo pasiryžęs niekas. Tai, kad serialas buvo rodomas kabelinėje televizijoje, leido jam veikti be didesnių apribojimų ir turėti rimtą biudžetą, leidžiantį įtraukti ir visus žiaurumus, ir rimtą veiksmą, ir jame dalyvaujančius stiprius aktorius. Galų gale dvylika serijų, kaip buvo galima pamatyti prieš dvejus metus, yra puikus atskaitos taškas, kuomet per maždaug tris mėnesius yra sukuriama koncentruota istorija su pradžia ir pabaiga bei veikėjais, kurių gyvenimus per tokį laiką galima išnagrinėti labai sėkmingai.

Ir visgi tai yra „Showtime“, kanalas, sugebėjęs „Deksterį“, vieną didžiausių potencialų turėjusį serialą, užlaikyti aštuonis sezonus ir mes visi matėme, kaip tai baigėsi. Vieno „Homeland“ sezono, kuris, jeigu kalbėsime apie tobulą variantą, būtų susidėjęs iš pusės pirmojo, trečdalio antrojo ir mažos dalies trečiojo sezonų, niekas net negalėjo tikėtis, nes tai būtų tiesiog per daug gerai. Tačiau niekas negalėjo tikėtis ir to, kad vieną sezoną pabuvęs stebuklu, atsiradusiu iš niekur, serialas sugebės daryti dalykus, dėl kurių nedarymo jis ir buvo giriamas.

Nėra taip, kad „Homeland“ labai staigiai tapo tragišku serialu, ar kad jis visai tokiu tapo. Trečiasis sezonas buvo neabejotinai silpniausias iš visų, tačiau tam yra puiki priežastis, kuri yra logiška, bet nesugebanti pateisinti visų sezono klaidų. „Homeland“ šį sezoną privalėjo daryti kažką kitaip. Du sezonus tai buvo serialas apie vieną dalyką - Kerės ir Brodžio santykius ir tikrąją šių veikėjų tapatybę. Dėl to kentėjo antraeiliai dalykai ir veikėjai, kas tam tikra prasme ir buvo serialo koziris, nes siužetas buvo stipriai sukoncentruotas.

Todėl šis sezonas privalėjo išjudinti mažiau pažįstamus antraeilius veikėjus, kas buvo daroma tarsi bandant parodyti dar nenagrinėtus serialo aspektus, tačiau čia „Homeland“ neaplenkė didysis televizijos prakeiksmas, atėjęs paauglių meilės pavidalu. Žinau, kad dažnai šiame bloge peikiu visus paauglių romanus ir paaugliškas problemas, bet tai yra kritika jų pateikimui, kuris būna tragiškas dėl to, kad jį kuria penkiasdešimtmečiai, vidurio amžiaus krizę pergyvenę vyrai, kurie visiškai neatsimena, kas dėdavosi jų jaunystėje. Taip atsiranda paauglių maištavimas, kuris yra logiška siužeto dalis, bet kurią girti galima tik todėl, kad ji ten yra, o ne todėl, kad ji daro stebuklus.

Daug laiko šiai temai skirti nenoriu: Deinos meilė ir maištavimas, atsiradę kaip reakcija į tėvo darbus, buvo kvailas dalykas, kuriam serialas paskyrė nežmoniškai daug laiko. Svarbiausia, kad „Homeland“ pradžioje viską darė užtikrintai ir teisingai, leidžiant Deinai išsipasakoti ir atskleisti savo jausmus, kas ir padarė sezono pradžią pakankamai įdomia. Tačiau kai ši istorija tapo paaugliško maksimalizmo drama, kuomet ilgos scenos buvo praleidžiamos su Deina, kuri žiūri į tolumą ir nekalba, arba jos sužinojimu apie trečiaeilio ir niekad nekalbančio veikėjo paslaptį, viskas tapo absoliučiai beprasmišku laiko stūmimu, kuris buvo nepakeliamas ir neturėjęs įtakos absoliučiai jokiai vėliau ėjusiai scenai ar veikėjų plėtojimui, ką jau kalbėti apie bendrą serialo temą.

Deinos siužeto linija, tiesa, pasitarnavo kitais tikslais, kurie pabrėžė Brodžio pasiryžimą iškęsti visas jį užklupusias negandas tam, kad pamatytų jam mylimus žmones, kuriais jis laikė dukrą ir Kerę, visiškai pamiršdamas (kaip ir kiti serialo veikėjai) apie tai, kad jis turi ir sūnų Krisą, kas yra nepaaiškinama jokia logika. Brodžio istorija, kad ir kaip scenaristai pirmoje sezono pusėje bandė jos vengti, bendram serialo įvaizdžiui darė didelę įtaką, nes praktiškai visi čia matomi įvykiai nutiko kaip tiesioginė reakcija į praėjusio sezono pabaigą, kuri buvo susijusi su Brodžiu. Kadangi ši siužeto linija ir vėl atsidūrė aklavietėje, kuomet scenaristai nesugebėjo iš beveiksmės aplinkos išspausti draminių epizodų, kaip tai darydavo anksčiau, buvo pasitelkti keli su bet kokia logika prasilenkiantys metodai, kurių dėka visus veikėjus vėl buvo galima sugrąžinti maždaug ten, kur jie buvo pirmaisiais dviem sezonais.

Ir jūs jau turbūt pastebėjote, kad apie serialo logiką užsiminiau ne pirmą kartą, ir tikrai ne be reikalo. Kuo pirmasis (ir iš dalies - antrasis) sezonas taip žavėjo buvo tai, jog „Homeland“ nenukrypdavo nuo elementarios žmonių logikos ir nedarydavo savo veikėjų supermenais vien tam, kad pakreiptų istoriją reikiama linkme. Tuo tarpu antroji šio sezono pusė darė būtent tai. Joje ir ilgai chaotiškai besielgusi Kerė, ir savotišku jos priešu tapęs Saulas, ir keli jų kolegos visiškai pamiršo savo fizines ir emocines kančias ir elgėsi kaip visiškai kitokie žmonės, ir visa tai buvo tik dėka kelių siužeto vingių, kurie, vėlgi, jokios logikos savyje neturi, bet jie padeda „Homeland“ daryti tai, ką serialas sugeba geriausiai.

O tas dalykas yra emocinė serialo pusė, priežastis, dėl kurios dabar esu linkęs pamiršti pirmosios sezono dalies kančias. Sezonui einant į pabaigą, serialas sugebėjo labai rimtai nervinti tuo, kaip lengvindavosi savo gyvenimą peršokant laiką ir vengiant rodyti dalykus, kurie reikalautų rimtos scenaristų fantazijos, bet už tai galiausiai buvo sunku pykti. Tai, kaip pasilengvinęs gyvenimą „Homeland“ išnaudojo savo veikėjus ir aktorius emocingiems įvykiams ir atskiroms scenoms, buvo nuostabus reginys, tik dar labiau privertęs ilgėtis geriausiųjų šio serialo dienų, kurios, labai tikėtina, jau niekad nebegrįš.

Na, bent jau ne tokiu pavidalu, kokiu pasirodydavo anksčiau. Šio sezono pabaiga labai aiškiai sufleravo, kad serialas kitą sezoną visiškai pakeis savo kryptį, kas, žinant pirmąsias šių metų serijas, nenuteikia optimistiškai. Tačiau tai bus reikalingas ir neišvengiamas posūkis, prie kurio privalės stipriai prisidėti šiame sezone ir vėl blizgėję Danes, Lewisas ir Patinkinas, nes būtent žinojimas, kad jie pasirodys kitoje scenoje, ir vertė kentėti per paauglių maištavimus ir šokinėjimus laike. Su tokiomis scenomis „Homeland“ tik pabrėždavo, kad tai yra serialas, turintis nuostabias idėjas, tačiau kai jos pernelyg nukrypsta nuo pagrindinės serialo temos, kuri dažniausiai būna susijusi su žmonių bandymu išsiaiškinti tikrąją savo tapatybę, pasimato fantazijos antraeiliams objektams trūkumas, anksčiau buvęs didžiausiu serialo privalumu.

Vertinimas: 6/10

O ką apie šį sezoną manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą