2014 m. gruodžio 30 d., antradienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Felina


I did it for me. I was good at it. And I was really... I was alive. - Walt

„Breaking Bad“ kūrėjas Vince'as Gilliganas viename iš interviu pripažino, kad rašydamas paskutinę serialo seriją jis pradėjo jausti keistus jausmus Volto atžvilgiu. Jis pradėjo, paties Gilligano žodžiais tariant, suprasti Volto motyvus šiam darant visus blogus darbus ir iš dalies teisinti jo poelgius. Atkreipkite dėmesį į tai, kad šis interviu vyko vos pasibaigus paskutiniojo serialo sezono filmavimui ir likus pusmečiui iki paskutiniosios serijos pasirodymo. Vėliau to Gilliganas nemini jokiuose interviu (ar bent jau surasti jį taip sakantį yra sunku) ir šis motyvas yra praleidžiamas pro akis. Bet jis yra svarbus ir yra kertinė dalis to, dėl ko „Felina“ atrodo taip, kaip atrodo.

Meną kuria žmonės. Kvailas ir visiems suprantamas teiginys, tik apie jį per didelė žmonių dalis pagalvoja per daug retai. Nesakau, kad meną gali kurti kiekvienas, tikrai ne, tačiau bendrąja prasme jį kuria tie patys žmonės, kuriuos jūs matote aplinkui. Jie gali mąstyti kiek kitaip, bet jie neturi stebuklingos skrybėlės, iš kurios traukia savo idėjas - jie tiesiog įprasmina savo mąstymą ir iš to susikuria pragyvenimo šaltinį. Ir visgi jie niekada negali visiškai atsiriboti nuo gyvenimo, nuo savo emocijų, nuo savo patyrimų. Tame yra viskas gerai, nes kiekvienas dėmesio vertas meno kūrinys privalo kilti iš jo kūrėjų emocijų ir sukelti panašias emocijas meno priėmėjui.

Nebandau ir nebandysiu jūsų įtikinti apie meno kūrimo objektyvumą, nes man „Breaking Bad“ paskutinioji serija neveikia visai ne dėl to, kad ją kūrė kažkuria kryptimi palankiau nusiteikęs žmogus. Sukurti visus tenkinančią bet kokio serialo pabaigą neįmanoma (ir jeigu ką, kalbant apie šį serialą aš esu labiau išimtis nei taisyklė; šia serija nepatenkintų žmonių atsiliepimų internete mačiau, tačiau mano aplinkoje šia pabaiga visi liko patenkinti), tačiau likti ištikimu savo kūriniui yra privaloma. Žinoma, kiekvienas kūrėjas nėra Stephenas Kingas, kuris apie siužetą per daug negalvoja ir kiekvienos knygos pabaiga jam ateina natūraliai. Visgi stengtis išlaikyti kūrinio dvasią reikia, ir „Felina“, leidžianti Voltui laimėti paskutiniame savo mūšyje, nuo „Breaking Bad“ atmosferos yra nutolusi ganėtinai stipriai.

2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Granite State

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Granite State“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

„Ozymandias“ nėra serija, po kurios yra lengva kurti kažką naujo. Atsimenu, kad apie kažką panašaus rašiau ir tuomet, kai apžvelgiau „Dingusių“ seriją „The Other Woman“, ėjusią iškart po „The Constant“. Tik tuomet viskas buvo kitaip. Serialo kūrėjai žinojo, kad jie privalės kurti dar du sezonus, ir užmigti ant laurų žinant, jog sukūrei tikrą šedevrą, jiems niekas neleis. Kai „Breaking Bad“ dabar turi likusias tik dvi serijas, tikėtina, kad prisiversti kurti po absoliučios serialo viršūnės yra kankynė. Galima tiesiog visą seriją paversti kokiu nors pornografiniu spektakliu, ir niekas nesiskųstų (nors čia ne patarimas).

Lyginti „The Constant“ ir „Ozymandias“ kokybes beprasmiška (bent jau man čia būtų Sofijos pasirinkimas), bet pažiūrėti į tai, kaip jos veikia serialo kontekste, galima. „Dingę“ kitoje savo serijoje ėmėsi absoliučiai kitokios taktikos, kardinaliai sustabdę tempą ir kabinę kitą istorijos pusę. Tiesa, jie tai padaryti dėl dešimčių savo veikėjų galėjo drąsiai. „Breaking Bad“ tokios prabangos neturi. Laiko nėra, istoriją išsemti reikia, ir „Granite State“ tematiniais ir siužeto klausimais nuo „Ozymandias“ skiriasi minimaliai, dėl ko man iki šiol skauda širdį. Gali būti, kad jūs šitą teiginį girdėjote šimtus kartų, bet „Ozymandias“ buvo tikrasis serialo užbaigimas, ir likusios dvi serijos dėl to kenčia - ir dėl neišvengiamų palyginimų, ir netgi dėl „Ozymandias“ sumenkinimo.

Man bėda yra dar ir tame, kad „Granite State“ tinkamai išanalizuoti ir pasakyti pagrindinį serijos motyvą galėsiu tik kitą savaitę, nes ši ir kita serijos turi itin svarbią užduotį. Iš scenaristų pusės tai logiška, kadangi tai žiūrovus automatiškai priverčia negalvoti apie vieną iš šių serijų kaip apie nereikalingą, tačiau išvengti lyginimų tarp dviejų serialo pabaigų būtų itin sunku. Kaip pavyzdį imkime tai, kad per tą laiką, kai rašau šį blogą, niekada televizijos kritikų pasaulyje nemačiau tiek sumaišties kaip po „Ozymandias“. Visi tą seriją ir kiekvieną jos detalę analizavo po penkis kartus, nepraleisdami nieko, kas galėtų pakeisti serialo baigtį. Daugiausiai diskusijų susilaukė praėjusios serijos pabaigoje vykęs pokalbis telefonu, kai Voltas dviprasmiškai kalbėjosi su Skailer, ir internetai pasidalijo į dvi puses - Voltas arba norėjo įžeisti Skailer, arba apsaugoti savo šeimą, ir tos diskusijos buvo tiesiog nuostabos.

Praėjus penkioms „Granite State“ minutėms Solas garsiai pasako, kad Volto planas per tą skambutį apsaugoti savo šeimą buvo idealus.

2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Ozymandias

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Ozymandias“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

„Breaking Bad“ yra tobulas serialas. Tuo aš esu tvirtai įsitikinęs, tačiau dėl šio teiginio žmonės dažnai sutrinka ir pradeda vardinti serialus, kurie yra geresni už šį. Nebūkite tie žmonės ir perskaitykite tą teiginį dar kartą. „Breaking Bad“ yra neabejotinai vienas geriausių televizijoje kada nors egzistavusių dalykų, tačiau šioje vietoje didesnį dėmesį kreipkite į žodį serialas, ne į tobulas. Tiesiog kaip serialas, struktūrine prasme, šis Vince'o Gilligano projektas televizijoje neturi jokių konkurentų.

Kai kiekvienas serialo įvykis, kiekviena maža detalė yra panaudojama ne dėl to, kad kažką padaryti norisi dabar, o dėl to, kad ji darys įtaką ateityje, tai įprasmina daug serijų turinčio ir ribotą istoriją pasakojančio serialo apibrėžimą. Panašiai yra veikęs nebent „The Shield“, tačiau ne iki tokio lygio kaip „Breaking Bad“. Serija „Ozymandias“ yra viso to kulminacija. Žmonėms, kurie nebus matę nei vienos „Breaking Bad“ serijos, ji bus įspūdinga vertinant pagal techninius aspektus, tačiau emocinės vertės ji neturės. Tiems, kurie serialą žiūrėjo nuo pirmųjų serijų, „Ozymandias“ bus viskas, ko jie taip laukė penkis sezonus.

Serialo scenaristai tai suprato. Serija, kurią parašė Moira Walley-Beckett ir režisavo tokio būsimo nepriklausomo filmo „Žvaigždžių karai VIII“ režisierius Rianas Johnsonas, Vince'o Gilligano jau ilgai prieš jos pasirodymą buvo vadinama kaip serialo kulminacija ir geriausia jo valanda. Su tuo nesutikti būtų itin sunku. Jau vien tai, kad „Ozymandias“ prasidėjo su praeities rodymu, reiškė, jog serijoje bus norima pabrėžti visą serialo esmę ir jo veikėjų nueitą kelią. Kaip ir prieš metus, taip ir dabar dėl seriją pradėjusios scenos jaučiuosi dviprasmiškai. Puikiai suprantu tai, jog norėta pabrėžti veikėjų pasikeitimą ir pabaigti jų pusiau normalius gyvenimus ten pat, kur jie ir prasidėjo, tačiau tuo pačiu ši scena man panaši į tokią, kai žiūrovams yra norima suteikti kuo daugiau emocinių momentų ir kontrastų, kai jų kiekis serijoje ir šiaip yra maksimalus.

2014 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

Telemanai 2014

Sveiki atvykę į antruosius kasmetinius apdovanojimus, pagerbiančius geriausius per metus rodytus serialus. Arba tuos, kuriuos mačiau aš pats, nes rinkimų komisiją sudaro tik vienas žmogus. Televizijos šiemet buvo daug, visiems skoniams ir įvairios kokybės, todėl supraskit, kad didelė tikimybė, jog jūsų favoritai nėra mano favoritai, ir kai kurie jų čia išvis nebus paminėti. Todėl, kaip visada, nepamirškite palikti savo malonių ar piktų komentarų apačioje ir pasidalinkite, kokie serialai, aktoriai ir bendrai televizijos akimirkos jums paliko didžiausią įspūdį. Kategorijų ir teksto daug, taip kad pasiryžkite skaityti.

Apie visus serialus kalbu abstrakčiai, todėl joks siužetas čia tikrai nebus atskleidžiamas.

Telemanas geriausiam metų serialui (drama)

Mad Men

Jau tapo šiokia tokia kliše, kad kiekvieni metai yra įvardijami kaip įspūdingiausi televizijos prasme, bet tai tikrai nėra melas. Savo topą dėliojau ir persidėliojau kelias savaites, ir iš čia nepaminėtų serialų galima būtų sudaryti ne ką mažiau įspūdingą sąrašą. Visgi šis sugrįžusių serialų penketas mane paveikė labiausiai. „Game of Thrones“ šį sezoną galutinai pavergė mane į savo pusę, prie ko galėjo prisidėti George'o R.R. Martino knygų skaitymas, tačiau serialo veikėjai sparčiai auga ir siužetas nebėra bereikalingai tampomas, kas suteikia džiaugsmo. „Mad Men“, sezoną pradėję silpnokai, ilgainiui įsibėgėjo ir sukūrė geriausias ir emocingiausias savo serijas, dėl ko jau dabar gaila, kad liko tik septynios šio gėrio valandos. „The Good Wife“ man tapo maloniu šių metų atradimu - subtiliai kuriamas serialas, turintis itin didelę dramos dozę ir nuostabius veikėjus, pakeliančius šį projektą aukščiau įprastinių serialų apie teisę. „The Americans“ turbūt įvardinčiau antrąja savo vieta, kadangi šeimyniniai konfliktai, praturtinti griūnančių veikėjų gyvenimų, per daug dažnai mane palietė asmeniškai, kad šitą serialą sugebėčiau ignoruoti.

Ir visgi dėl savo pirmosios vietos neabejojau nei kiek. „Hannibal“, rodytas pirmoje šių metų pusėje, yra kažkas, ką paaiškinti yra itin sunku. Nuo antrojo šio serialo sezono jau prabėgo nemažai laiko ir nuo tada jau mačiau ne vieną nuostabų serialą, bet šiais metais būtent „Hannibal“ paliko ryškiausią pėdsaką mano televizinėse kelionėse. Pirmasis sezonas buvo neįtikėtinai stiprus, stebinęs žiūrovus savo technine puse su kinematografija ir neeiliniu garso takeliu, aktoriais ir nauju senos istorijos pateikimu. Antrasis sezonas, patobulinęs šiuos aspektus, kartu įjungė ir įspūdingą siužetą, kurio struktūra buvo sukurta itin kruopščiai, dėl ko kiekviena savaitė turėjo savo užduotį, visuomet vesdama link šokiruojančio ir dar dabar šiurpą keliančio sezono finalo. Bryanas Fulleris, kartu su juodą darbą dirbančia kūrybine komanda, jokių apdovanojimų negavo ir, tikėtina, negaus, bet „Hannibal“ jų nereikia. Serialas, kenčiantis nuo nerealiai skurdžių reitingų ir mažiausiai žiūrimoje savaitės vietoje numestų serijų, yra kuriamas savo darbą mylinčių žmonių ir dėl to ištikimi žiūrovai yra apdovanojami tobula televizija.

2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. To'hajiilee

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „To'hajiilee“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Didžiausias televizijos fenomenas „Simpsonai“, turbūt niekada nedingsiantys iš televizijos ekranų, šiomis dienomis sulaukia pusiau pagrįstų pasipiktinimų. Sakau tik pusiau pagrįstų, nes taip jau yra, ir mažai kas tai supranta. Trečią dešimtmetį skaičiuojantis serialas kenčia nuo to, kad pirmieji aštuoni jo sezonai, kad ir ką daugelis kalbėtų apie geriausią visų laikų televiziją, yra meno šedevras, kurio niekas negali pralenkti, prikimštas tokio scenarijaus, kokio šiomis dienomis niekas net iš tolo negalėtų sukurti. Šių dienų „Simpsonai“ gyvena tokiame pasaulyje, kad santykinai šis serialas yra drąsiai žiūrimas ir turintis po keletą linksmų epizodų per seriją, tačiau jį lyginant su pirmaisiais sezonais, kiekvieną savaitę jis žiūrovų yra malamas į miltus. Moralas - vertinkite meną tame kontekste, kuriame jis yra, ne tame, kuriame jis buvo prieš dvidešimt metų.

„To'hajiilee“ toli gražu nėra taip nutolusi serija nuo „Breaking Bad“ pamatų, kad ją kas nors peiktų ar ja piktintųsi. Savo originalioje apžvalgoje, parašytoje kitą dieną po serijos pasirodymo, aš dėl jos buvau tiesiog išprotėjęs ir negalėjau protu suvokti, kaip visi šie dalykai baigsis. Dabar šią seriją vertinu kur kas atsargiau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios atsargiau vertinu ir dar vieną čia laukiančią seriją ir tikiuosi, kad po pakartotinės peržiūros mano nuomonė apie ją pasikeis. Ta priežastis yra daugelio vadinama nereikalingu kabinėjimusi, tačiau man ji yra visų serialų pagrindinė dalis. Ji, jeigu trumpai, yra nukrypimas nuo serialo logikos ir atmosferos, kai daugelį serijų istorija buvo plėtojama kitu būdu.

Apie tai, tiesa, kiek vėliau. Kad suprastume, kas šioje serijoje yra ne taip, į viską reikia žiūrėti paeiliui, nes bet kokiu atveju viskas galiausiai susives į tą pačią vietą dykumoje. Joje bus ir Todas, kurį žiūrovai iki serialo pabaigos galėjo pažinti kur kas geriau. Net ir su tuo ribotu laiku, tiesa, jis sugeba pasižymėti. Todo keistumas ir neapgalvoti sprendimai, dažniausiai vedami paprastu jo nesupratimu. kaip veikia socialiniai santykiai tarp žmonių, jau pasižymėjo žiūrovų tarpe, tačiau seriale be vaiko nužudymo daugiau nieko rimto jis nedarė. Jo susižavėjimas Lidija yra bene paskutinis serialo scenaristų bandymas suteikti visiems savo veikėjams rimtesnį plėtojimą. Kai Lidija nėra patenkinta Todo gaminamo produkto tyrumu ir spalva, Todas ją bando įtikinėti, kad jis viską padarys teisingai, jai pataikauja ir kalba gražius žodžius. Amžių skirtumo tarp jų logiškai nusakyti negalima, tačiau Lidijos emocijos aiškiai parodo, jog ji vaikinu naudojasi tam, kad jį palenktų į savo pusę ir gautų tai, ko nori, ir kažkokių rimtesnių jausmų tarp jų nėra ir negali būti.

Telemano savaitė #92


Homeland. 4 sezonas. 11 serija. Krieg Nicht Lieb
Nemanau, kad artimiausiomis savaitėmis turėsiu laiko parašyti apie tai, ką šiame sezone padarė „Homeland“ (ir nemanau, kad apžvelgsiu paskutinę sezono seriją), bet minčių yra daug. Serialas visiškai pasikeitė, geografine ir istorijos pasakojimo prasme, bet aš jį pamėgau iš naujo dėl to, kad dabar vėl viskas grįžta prie veikėjų. Nuostabusis pirmas sezonas nebūtų veikęs be Kerės ir Brodžio, o dabar Kerė ir Kvinas visą serialo siužetą ant savo pečių laiko per daug nepervargdami. Kerė yra darboholikė ir kartu kenčia nuo psichinių ligų, ir grįžimas namo iš misijos jai yra nepakeliamas. Blogus žmones gaudanti Kerė negali pakelti to, kad jai teks gyventi įprastą gyvenimą, ir ji to tiesiog nenori pripažinti. Tai dar labiau išryškina scena, kai jos sesuo praneša apie tėvo mirtį. Kerė susijaudina, užsinori pamatyti dukrą, bet emocijos greitai baigiasi. Jos tikrasis gyvenimas yra čia, gaudant Kviną ir baudžiant blogiukus, ką po keturių sezonų jau galima suprasti. Kvinas kaip veikėjas išryškėjo tik šiame sezone, ir sumaišius jo jausmus Kerei, jo vienišumą ir norą įvykdyti savo teisingumą, gaunamas ganėtinai logiškas noras nužudyti žiaurųjį diktatorių. Šioje serijoje gražiai (net jeigu ir kiek per daug aiškiai) buvo sumaišyta tradicinė „Homeland“ įtampa su veikėjų poreikiais, ir netgi Kerės siekis pačiai įvykdyti teisingumą nebuvo skirtas vien tik bereikalingai įtampai - Kerė nenori įprasto gyvenimo ir pasaulio išgelbėjimas neatrodo taip baisiai žinant, jog dėl to tektų mirti jai pačiai. Serijos pabaigoje pasirodęs F. Murray Abrahamas man nesukėlė daug emocijų, bet jis turėtų tapti priežastimi to, kas taps visai neblogu atsigavusio „Homeland“ sezono finalu. 8/10

Brooklyn Nine-Nine. 2 sezonas. 11 serija. Stakeout
Keista, kai „Brooklyn Nine-Nine“ primena vieną mėgstamiausių mano istorijos pasakojimo formatų: ribotoje aplinkoje esantys veikėjai. Tokių serijų tiesiog negaliu nemylėti, nes jo sugeba ištraukti iš scenaristų visą originalumą, siužetas gali būti plėtojamas tik per dialogą, o veikėjus pažįstame geriau nei įprastai. Čia susiklostė panašus scenarijus. Nors pirmame sezone Džeiką ir Boilą buvo bandoma pateikti kaip kietą policininką ir nevykėlį, kuris niekaip neužsidirba bendradarbio pagarbos, ilgainiui jie buvo paversti grynais draugais. „Stakeout“ iš jų ištraukė visus skirtumus ir žiūrovams parodė, jog abu veikėjai yra visiškai skirtingi, tačiau dėl to jie yra tokie artimi ir neatskiriami. Tik serija buvo smagi ne vien dėl jų. Jau vien ko verta pirmoji serijos scena, kai kapitonas nevykusiai įžeidė didžiausią savo priešininkę, o Andre Braugheris į mano širdį įsikasė dar giliau. Tiesa, antro plano linija buvo kitokia - Eimė ir Džina nenorėjo būti pateikiamos kaip išgalvotos veikėjos Terio pieštoje knygelėje, kas vėl išryškino šio serialo veikėjus. Teris gyvena siaurą gyvenimą nuo šeimos prie darbo, todėl įkvėpimo jis semiasi tik iš bendradarbių, o pastarosios įsivaizduoja esančios tobulos. Linksma serija, net jeigu ir kiek nepasiekianti paskutiniųjų kelių savaičių aukštumų. 8/10

2014 m. gruodžio 16 d., antradienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Confessions/Rabid Dog

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Vienuolikta serija. Confessions


I didn't want any of this. - Saul

Pasakysiu jums vieną paslaptį apie serialus. Ji kartais tinka ir filmams, tačiau kur kas didesnį svorį turi televizijos projektuose. Kai ganėtinai ilgai trukęs serialas, visuotinai pripažintas kritikų bei žiūrovų ir kurtas savimi pasitikinčių scenaristų, artėja link pabaigos, pagrindiniais ir labiausiai siužetą lemiančiais veikėjais tampa tie, kurie ilgą laiką buvo antrame plane. Tai nėra didelė paslaptis, tačiau ji niekad neatsiranda iš oro ir nėra nelogiška, taip tarytum suteikiant scenaristams progą pademonstruoti, kaip kruopščiai jie buvo suplanavę visą siužetą, kai svarbiausiais tampa pamiršti ir iš pirmo žvilgsnio nelabai įdomūs veikėjai.

Su „Breaking Bad“ toks aprašymas nelabai tiktų, bet jūs palaukite. Džesis, kartu su Voltu, visad buvo įvardijamas kaip svarbiausias serialo veikėjas, tad antras planas jam nelabai tiktų. Tačiau tai, ką jis rodo naujajame sezone - ir vėlgi, jeigu žiūrite serialą be pertraukų ir pirmąjį kartą, žinokite, kad devintoji penkto sezono serija pasirodė praėjus metams nuo aštuntosios, - jį nustumia į trečią planą. Jis yra puolęs į tą pačią depresiją, kurią patyrė po Džeinės mirties, įsitikinęs, kad Voltas nužudė Maiką ir neturintis ką daryti su penkiais milijonais dolerių. Tai, jog jis tuos pinigus išmėto ir taip į save atkreipia policijos dėmesį, jam nelabai padeda.

Tiesa tame, kad Džesis sveiko proto tikrai nėra praradęs. Jis nekalbėjo su dviem pradžioje jį tardžiusiais policininkais, tačiau puikiai supranta, kokią svarą turi Henko žodžiai. Džesis nustemba (tuo pačiu firminiu Aarono Paulo manevru, kai jo neviltis pasiekia dar aukštesnį lygį), kad Henkas viską žino apie Voltą, ir nors dabar abu vyrai nieko netrokšta labiau nei nužudyti Voltą, Džesis mokytojo neišduoda. Galbūt dėl to, kad Džesis tiesiog neišduoda draugų, nesvarbu, kokioje situacijoje jis būtų, galbūt dėl to, kad jo panieka Henko link vis dar yra per daug didelė. Ir ką gali žinoti - jeigu ne pasirodęs Solas, pagaliau žmogiškus jausmus įjungęs Henkas galiausiai gal ir būtų palaužęs jaunąjį narkomaną.

2014 m. gruodžio 14 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. „The Newsroom“: atskiestas televizijos genijaus projektas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Newsroom“ serijos.

Bet kokios srities rašyme egzistuoja terminas žodinis vėmimas (angliškai vadinamas verbal vomit, jeigu jums taip gražiau). Jeigu trumpai, šita frazė yra auksinė taisyklė tiems žmonėms, kurie niekada nežino ką rašyti. Žodinis vėmimas yra tiesiog atsisėdimas prieš tuščią popieriaus lapą ir rašymas to, kas ateina į galvą. Absoliučiai bet ko. Pradėti rašyti visuomet reikia ir rašymas bet kokia tema tam bent kažkiek padeda. Panašu, kad Aaronas Sorkinas, serialo „The Newsroom“ kūrėjas, šia technika naudojasi pradėdamas kiekvieną savo darbą.

Sukūręs ir pirmus keturis sezonus išskirtinai rašęs serialui „The West Wing“, panašias taisykles Sorkinas bandė pritaikyti ir HBO rodytam serialui „The Newsroom“. Čia žmonės kalba greitai, niekada fiziškai nestovi vietoje, bet kokia proga įrodo vyrų teisumą prieš moteris ir kiekvieną minutę paskiria tam, kad į žiūrovų galvas diegtų savo ideologiją. Prie „The Newsroom“ teoriškai dirba kelių scenaristų grupė, tačiau visi su televizija bent kiek susipažinę žmonės žino, kad šiame kūrybiniame procese demokratijos nėra ir kiekvienas ekrane žiūrovus pasiekiantis žodis ir veiksmas yra Aarono Sorkino idėja. Idėja, kuri šiame seriale dažniau sudega nei pasiteisina.

Serialas „The Newsroom“ rodo kasdienį kabelinio žinių kanalo kūrybinės grupės gyvenimą, o kiekviena serija čia sukasi apie tikro gyvenimo įvykius. Svarbiausios pastarųjų metų pasaulį sukrėtusios istorijos, tarp kurių yra ir Osamos bin Ladeno nukovimas, ir Arabų pavasaris, ir JAV prezidento rinkimai, serialui suteikia šiokią tokią platformą. Kartu tai suteikia ir tikroviškumo pojūtį tarp didžiąja dalimi vienpusiškų ir nuspėjamų veikėjų, o Sorkinui leidžia priversti kabelinių televizijų žinių laidas elgtis taip, kaip jis norėtų, kad jos elgtųsi. Iki tam tikro lygio tame nėra nieko blogo - kiekvienas meno kūrinys bent šiek tiek primena autobiografiją ir į jį yra įdedami asmeniniai motyvai. Tiesiog kai publika taip gerai pažįsta Aaroną Sorkiną, kiekvienas jo scenarijaus kryptelėjimas yra analizuojamas tarytum psichoanalizės objektas.

2014 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Blood Money/Buried

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Devinta serija. Blood Money


Don't you give me shit about family! - Hank

Pirmojoje iš aštuonių paskutiniųjų „Breaking Bad“ serijų (kurias nuo ankstesniųjų aštuonių skyrė vieneri metai) yra kadras, į kurį dėmesį atkreipiau tik dabar. Jų yra ir daugiau, bet šis išsiskiria labiausiai. Kuomet Voltas yra Džesio namuose ir jaunajam savo draugui bando įbrukti savo tiesą, jiedu sėdi ant sofos. Kai Voltas baigia tradicinį savo monologą, jis atsilošia ir žiūrovai, anksčiau matę abu veikėjus, dabar mato tik nusiminusio Džesio profilį. Voltas, kaip žiūrovai matė dešimtis kartų, vėl yra Džesio galvoje. Seriją režisavo Bryanas Cranstonas, ir jis eilinį kartą net sunkiausiose situacijose pademonstruoja „Breaking Bad“ sugebėjimą kreipti dėmesį į mažiausias detales.

Žinoma, visos jos galutiniame rezultate turi milžinišką galią ir nieko negalima praleisti pro akis. Visa „Breaking Bad“ kūrybinė komanda pasižymėjo neįprastais, bet įspūdingą pelną davusiais sprendimais, ką kai kurie žmonės pavadintu neįtikėtinu atsitiktinumu, bet atsitiktinumas čia yra tame, kad serialas suvedė tiek daug talentingų žmonių, galėjusių sukurti kažką, kas patiktų ir stebintų milijonus žiūrovų. Jie nebijo jokių spoilerių. Jie taip pasitiki savimi, kad likus daugiau nei metams iki serialo pabaigos jie pirmojoje penkto sezono serijoje parodė Voltą, kuris atrodė kaip elgeta, ir niekam nekilo klausimų, ar jis ten apsimetinėja, ar pasiekė visišką dugną.

Nuo to vaizdinio buvo praėję daug laiko ir tik dabar žiūrovai gauna daugiau informacijos apie barzdotąjį Voltą. Jis atvyksta prie apleistų savo namų, kur dabar jo baseine riedlentėmis važinėja svetimi vaikai, ir pasiima vis dar išsaugotą ricino dozę. Niekas nežino, kas taps tuo žmogumi, kuris suvartos mirtiną nuodų dozę, bet Voltas čia atvyko ne be reikalo. Nemanau, kad pagrindinė šios scenos mintis buvo parodyti žiūrovams, jog Voltas vis dar turi savo riciną, o veikiau parodyti, kaip jo ir aplinkinių gyvenimas pasikeitė nuo kažkokios lemtingos dienos. Tam yra panaudojamas, kaip bebūtų keista, linksmiausias serijos motyvas, kai pamačiusi Voltą buvusi Vaitų kaimynė Karol, padedama Volto pasisveikinimo, kone gauna širdies smūgį ir išmeta pirkinių krepšį, taip maždaug parodydama, kaip Heisenbergą, garbinamą ant jo paties namų sienų, pažįsta žmonės (tas krepšio išmetimas yra dar vienas scenaristų pasismaginimas, kai iš jo išbyrėjo apelsinai ir internetai pakvaišo kalbėdami apie apelsinus ir mirtį, nes kažkas žiūrėjo „Krikštatėvį“. Bet čia „Breaking Bad“. Čia žmonės miršta bet kokiu atveju).

2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

„Scandal“: kostiumuotieji gladiatoriai - modernios televizijos pavyzdys

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Scandal“ serijos.

Kad žmonės žiūri serialus tam, jog bent trumpam pabėgtų nuo realybės, niekam nėra paslaptis. Stipriausios dramos dažnai primena tikras gyvenimo situacijas, grąžinančias blogus prisiminimus, tačiau jos daugiau būna skirtos pasinerti į kitą pasaulį. Mažai kas supranta, kad realybės vengia ne tik žiūrovai, bet ir tie žmonės, kurie kuria visų žiūrimą televiziją. Ką ir kalbėti apie dabartinės populiariosios kultūros supratimą iš televizijos vadovų pusės, kai visi reitingai (kurie yra vienintelis rodiklis televiziją maitinantiems reklamų užsakovams) yra apskaičiuojami tokiu pačiu būdu kaip ir prieš kelis dešimtmečius, t.y. skaičiuojant tik žmones, žiūrinčius serialus tik jų rodymo metu ir ignoruojant faktą, kad užimti žmonės kur kas dažniau dabar žiūri tik serialų įrašus.

Galiausiai būna nenuostabu, kad absoliuti dauguma serialų yra reklamuojami tradiciniais būdais (klipais televizijoje ar plakatais), o dabar geriausiai reklamai tinkanti platforma - internetas - lieka nepaliesta. ABC iš didžiųjų kanalų yra turbūt didžiausią dėmesį į šią problemą kreipianti televizija, nes „Dingę“ buvo tas serialas, kuris privertė daug ką suprasti, jog interneto vartotojai ir serialų žiūrovai yra kone sinonimiškos frazės. 2012 metais pasirodęs serialas „Scandal“ naudojasi panašia taktika, tačiau kartu demonstruoja viską, kuo turėtų pasižymėti šių dienų televizija ir jos projektai. Didžiausias pastarųjų metų ABC hitas televizijų vadovų turi būti išanalizuotas iki smulkmenų.

„Scandal“ kūrėja televizijoje sukasi jau seniai - Shonda Rhimes sukūrė seniai populiariausių viršūnėse esantį serialą „Grey's Anatomy“ ir kiekvieną televizijos sezoną prodiusuoja vis ką nors naujo. „Scandal“, tiesa, yra kažkas išskirtinio. Pagrindinė serialo veikėja yra Olivija (Kerry Washington), buvusi Baltųjų rūmų viešųjų ryšių specialistė, atvedusi prezidentą Grantą (Tony Goldwyn) į dabartinį jo postą, tačiau pasitraukusi iš jo štabo ir įkūrusi savo krizių valdymo firmą. Veiksmas vyksta Vašingtone ir niekada nenutolsta nuo politikos. Ir dėl to, kad pagrindinis Olivijos darbas visuomet siejasi su tuo, kad ji privalo padėti į skandalus įsivėlusiems politikams (iš to ir kyla serialo pavadinimas), ir kartu dėl to, kad jos santykiai su prezidentu yra kur kas daugiau nei vien profesiniai.

2014 m. gruodžio 6 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Say My Name/Gliding Over All


Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Septinta serija. Say My Name


You, and your pride and your ego! You just had to be the man! If you'd done your job, known your place, we’d all be fine right now! - Mike

Sakinį, jog pastarųjų poros dešimtmečių televizija susideda iš serialų, kurių pagrindiniai veikėjai yra blogus dalykus darantys vyrai, jūs girdėjote ne kartą ir pasiruoškite, kad jis iš televizijos nesitrauks dar kurį laiką. Jis kartu yra visiška teisybė, nes būtent toks apibrėžimas ir tinka dabar labiausiai išpopuliarėjusiam antiherojų žanrui, vežamam kietų vyrų. Kas man pastaruoju metu kelia daugiausiai susidomėjimo šia tema yra tai, jog tie vyrai yra to paties amžiaus. Maždaug penkiasdešimtmečiai, turintys šeimas ir prasimušę darbe. Jie tiesiog išgyvena vidurio amžiaus krizę.

Kad nekiltų klausimo, šito laikotarpiu dar nesu pragyvenęs ir artimiausiu metu jis man dar negresia, nors jį esu matęs ne kartą. Per daug nesileidžiant į psichologinius išvedžiojimus, ši krizė paprasčiausiai priverčia vyrus jaustis taip, tarsi per visą gyvenimą jie nieko nenuveikė ir nesvarbu, jog tikrovė yra visiškai kitokia. Vieni žmonės su šiomis mintimis ilgainiui susitvarko ir aplinkiniams to per daug neparodo, kiti, tokie kaip Volteris Vaitas, sukuria narkotikų imperijas ir savo pasikeitimą rodo su neeiliniu pasididžiavimu. Šiose apžvalgose ne kartą kalbėjau, kad priežasčių Volto veiksmams buvo daug: artėjanti mirtis, dukros gimimas, protinio potencialo neišnaudojimas, nereikšmingumas gyvenime. Paprasta, su fiziologiniais procesais susijusi krizė tapo eiliniu postūmiu blogiems darbams.

Priežastis, dėl kurios aš jums šį dalyką pasakoju, yra tai, jog dažniausiai šie laikotarpiai yra išgyvenami puikiai atskiriant racionalų protą nuo paprasto užsidegimo, ir proto užtemimų pasitaiko gan retai. Pastarųjų metų Volto gyvenimas yra vienas didelis proto užtemimas su keliais pragiedruliais, kuriuos vyras suskuba uždažyti juodai, nes malonių minčių jis tiesiog privalo neįsileisti. Viso to kulminacija bent jau kol kas tampa Volto noras parodyti visiems aplinkiniams nusikaltėlių pasaulyje, kad jis nėra paprastas gamintojas; jis yra kažkas kur kas daugiau. Kas kažkada prasidėjo kaip paprastas Volto sumanymas prasimanyti šiek tiek pinigų, kuriuos jis galėtų palikti be maitintojo likusiai šeimai, ką tuo pačiu būtų galima pavadinti ir iššūkiu sau pačiam, dabar peraugo į tai, kad jis savo galią nori parodyti visam pasauliui.

2014 m. gruodžio 5 d., penktadienis

Telemano savaitė #91


The Walking Dead. 5 sezonas. 8 serija. Coda
Per du blogo rašymo metus, atrodytų, turėjau suprasti, kad „The Walking Dead“ per daug nesikeičia. Šitas serialas yra sukūręs vieną mėgstamiausių mano televizijos sezonų (pirmasis sezonas mane privertė šį serialą įsimylėti) ir vieną iš mėgstamiausių bet kokio serialo serijų („Clear“ yra tikra draminės televizijos viršūnė, kad ir kokios serijos ją būtų supusios). Ir visgi jam pagerėjus visad ateidavo nuosmukis, tik galvojau, kad dabar to nebus. Paskutinės dvi serijos man priminė, kad televizijoje stebuklų nedaug. „The Walking Dead“ scenaristai didžiąją sezono dalį kūrė tarsi klausydamiesi visos įmanomos kritikos, taip sukurdami įdomius ir gilesnius veikėjus, nesivaikydami vien zombių žudymo, bet siekdami žmogiško kontakto. Tai serialą sulėtino, bet net puslapiuose, kur tarpsta didžiausi serialo fanbojai, vykdavo kažkas nerealaus - tie žmonės serialą įsimylėjo dar labiau. „The Walking Dead“ atrado balansą, kurį pamilo ir kritikai, ir milijonai žiūrovų, ir paskutinėje serijoje visgi grįžo prie tradicijų. Visa serija gražiai buvo statoma link Riko ir ligoninės grupės susidūrimo, kartais nukrypstant prie bažnyčios ar Judžino nužudymo temos, bet viską vedant link tos vietos. Ir Betės nužudymas tapo tuo dalyku, kurio šiame seriale nemėgstu labiausiai. Scenaristai jautė pareigą ką nors nužudyti, nes čia yra midseason finale. Priešingai nei pirmoje sezono serijoje, po kurios žiūrovai buvo išprotėję dėl aukštos įtampos ir niekas nemirė, čia reikėjo nužudyti Betę, kuri pastaruoju metu tapo tarsi serialo moraline atsvara ir nebuvo tokia nepastebima kaip anksčiau. Emocine prasme jos mirtis nepaveikė turbūt nei vieno žiūrovo, nes ji kaip veikėja dar nebuvo išplėtota, bet nužudymo pliusą scenaristai užsidirbo (nors tas pliusas greitai išnyksta supratus, kad Megė tik paskutinėje serijoje atsiminė turinti seserį). Sarkazmo daug, bet kitaip tiesiog negaliu. Kai scenaristai parodo savo išmonę ir tai, jog gali sukurti kažką daugiau nei lengvą televiziją, jie per valandą sugeba viską išmesti pro langą nusirisdami iki paviršutiniško veiksmo ir veikėjų sukvailinimo. Laiko dar turiu, bet man atrodo, kad su šituo dalyku aš jau baigiau. 4/10

Brooklyn Nine-Nine. 2 sezonas. 9 serija. The Road Trip
Antrasis „Brooklyn Nine-Nine“ sezonas, nepaisant to, kad yra itin stiprus, nežavi kritikų taip įspūdingai, kaip tai darė praėjusiais metais. To priežastis, be didesnio stiprių komedijų kiekio, slypi serialo gilume. Antrasis sezonas dažniau koncentruojasi į linksmas situacijas, kas jam sekasi gerai, tačiau stipriausia komedija kyla iš žmogiškumo. Atkreipkite dėmesį, kad „The Road Trip“ yra nuostabi serija dėl to, kad ji yra apie žmonių suartėjimą. Paprastas Boilo bandymas įtikti kapitonui, o šio noras paruošti pusryčius savo vyrui yra puikiausias to pavyzdys. Veikėjai vienas kitam rodo dėmesį, ir mažas akcentas, jog kapitonas ne tiek mokosi gaminti, kiek mokosi gaminti dėl kito žmogaus, visiškai pakeičia šią istoriją. Humoro prasme geriausiai pasirodžiusi Terio/Rozos/Džinos istorija irgi turėjo žmogiškumo elementų. Jų buvo mažiau, sukoncentruotų į Džinos rūpinimąsi kolege ir Rozos dėkingumą, tačiau dialogai čia buvo verti „Emmy“ nominacijos. Ir visgi didžiausi laurai čia tenka Džeiko ir Eimės istorijai. Serialas gražiai buvo nukrypęs nuo jų romantikos, kai nebuvo per daug įtampos ir nenatūralaus bandymo suvesti veikėjus atgal, o dabartinis sprendimas atnaujinti jų romantiką per antraeilius veikėjus veikia dar geriau. Anksčiau ar vėliau jie vis tiek bus kartu ir čia yra tik laiko klausimas, tačiau „Brooklyn Nine-Nine“ šia prasme eina ir atsargiai, ir kiek naujoviškiau, kas siužeto linijai, kuri yra svarbi visam serialui, yra labai paranku. 9/10

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Du


Vėl lapkričio pabaiga, vėl gimtadienis. Jei šitas blogas būtų vaikas, tai jis jau pradėtų kalbėti, vaikščioti, kelti daugiau klausimų, bet gal kažkiek mažiau užknistų tėvus su savo verkimu, ir dabartinė mano situacija panaši. Dar dvidešimt metų ir, žiūrėk, jau kažkas panašaus į normalų darinį bus susiformavę.

Dar gūglas sako, kad antros vestuvių metinės medvilninėmis vadinasi ir man staltieses reikia dovanoti, jeigu ką.

Jeigu rimčiau, šiam blogui - jau du metai. 2012 m. lapkričio 30 dieną kažkodėl supratau, kad man reikia rašyti apie serialus, filmus ir panašius dalykus, ir vis dar tai darau, nors nelabai suprantu, ką tai reiškia. Nemeluodamas galiu sakyti, kad visą šitą dalyką pradėjau galvodamas, jog rašymas pateisins mano nepaaiškinamą norą žiūrėti ir kalbėti apie serialus. Galvojau, kad jeigu jau rašysiu, tai nejausiu sąžinės graužaties, jog praleidžiu prie šito dalyko per daug laiko ar panašiai. Tiesa tame, kad nejaučiau tos graužaties nei anksčiau, nejaučiu ir dabar. Tikiu, kad rašymas šia prasme tikrai padėjo ir blogai nesijaučiu. Ir šiaip, kodėl turėčiau?

Per paskutinius metus blogo prasme nutiko visokių dalykų (gyvenime jų nutiko dar daugiau, bet čia gi ne apie tai). Linksmi ir manęs visiškai nepažįstantys žmonės pakvietė prisidėti prie BuvauKine.lt rašymo ir žinant tai, kad rašytojai viskam turi sakyti taip, atsisakyti nesugebėjau, taip kad daug mano straipsnių galite atrasti ir pas juos.

2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Dead Freight/Buyout

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Penkta serija. Dead Freight


I won't change my mind about you, ever. - Skyler

Paskutinę serijos „Dead Freight“ sceną ją mačiusieji bando pateikti kaip įmanoma baisiau. Maždaug taip, kad anksčiau „Breaking Bad“ darė baisius dalykus, tik jau ne tokius. Nenorėdamas sumenkinti vaiko nužudymo seriale, galiu pasakyti tiek, kad didžiąja dalimi visos tos hiperbolės yra pigus sensacijų ieškojimas. Sako, kad Voltas ir jo veiksmai niekada nepakenkė žmonėms, kurie jo neveikė tiesiogiai, bet dar pirmuosiuose sezonuose jis susprogdino jam nepatikusio vyro mašiną. Sako, kad vaikų žudymas yra visiškai kitas lygis, su kuo galima drąsiai sutikti, tik serijos esmė vėlgi yra ne tame. Jos esmė yra visi šie dalykai ir dar daugiau, o pagrindinis serijos aspektas slypi tame, kad „Breaking Bad“ pasidarė įdomiai nuspėjamas - visi žiūrovai tiesiog žino, kad smagia nata jau negali baigtis jokia serija.

Vaiko nušovimas reprezentuoja dar daugelį dalykų, tačiau turbūt svarbiausias jų yra tai, jog kaip visad tobulai skambantis Volto planas taip toli nukrypo nuo savo pradinio tikslo. O pradžia buvo išties nebloga. Kai Voltas atvyksta pas Henką į narkotikų skyrių, niekas net negali įtarti, jog jis kažką rezga. Na, bent jau ne Henkas, nes įprastam žmogui iš niekur nieko į darbą atvykstantis svainis, su kuriuo jis niekad neranda bendros kalbos, būtų šiek tiek keistas įvykis, bet tik ne naujajam narkotikų skyriaus vadovui ir geriausiam detektyvui mieste. Ir jau dabar galiu pripažinti melavęs dėl to, kad serialas nebeturės linksmų įvykių, net jeigu ir anksčiau atsiminiau šios serijos traukinio apiplėšimą. Scena nuovadoje yra visa komedija, kiek serialui jos reikėjo, kartu išryškinant Deano Norriso ir Bryano Cranstono talentą, pirmajam vaidinant nepatogioje situacijoje atsidūrusį plikį, o antrajam tenkant keisti emocijas kas penkias sekundes.

Kiek smulkesnis momentas šioje scenoje bent jau man yra Volto emocijų rodymas. Norėdamas išginti Henką iš kabineto jis apsiverkia, sukelia sceną ir pasiekia savo tikslą, taip gaudamas laiko įmontuoti savo pasiklausymo aparatus. Kitaip sakant, Voltas yra perpratęs žmonių emocijas ir elgesį, ir visgi su savo šeima visuomet elgiasi kaip paskutinis šiknius ir tik pastaruoju metu jis tai pradeda suprasti, taip galbūt sufleruojant didesnę jo meilę darbui nei artimiesiems. Kalbant apie teisėsaugą, tai yra turbūt rizikingiausias Volto žingsnis iki šiol, bet kartu ir visai logiškas. Jis privalo klausytis ir pažinoti policiją dėl to, kad dabar turi savo verslą, kurį privalo išsaugoti, nes kai dirbo Gusui tokiais dalykais rūpintis jis tiesiog neturėjo pagrindo.

2014 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Hazard Pay/Fifty-One

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Trečia serija. Hazard Pay


Shut the hell up. - Skyler

Pradėjus domėtis televizija, vienas sunkiausiai suprantamų dalykų visuomet būna tai, jog viskas, ką matome ekrane, gimsta žmonių galvose. Tai būtų galima pritaikyti ir kinui, bet televizija nuo jo turi vieną esminį skirtumą. Čia absoliučią savo serialo kontrolę turi scenaristai, kurie reguliuoja visus kūrybinius aspektus, kai kine šį darbą dažniausiai atlieka režisierius ir šimtai aukštesniųjų prodiuserių. Serialuose kertinė dalis yra tai, kad viskas visų pirma vieno ar kelių scenaristų yra pateikiama ant popieriaus ir galiausiai yra nufilmuojamas kone identiškas to rašymo perkėlimas į ekraną. Kitaip sakant, viskas, ką matome televizijoje, būna suplanuota iš anksto žmonių, kurie neturi supratimo, ar vizualiai tie sumanyti dalykai veiks, ir tai galiausiai daro dar didesnį įspūdį.

Suprantu, kad su žiūrėjimo malonumu tai retai turi daug ką bendro ir mažai kam rūpi, ką pradiniame variante mąstė scenaristai, nors „Breaking Bad“ kūrybinė komanda yra tas fenomenas, kai serialo kūrėjai kartais buvo ne mažiau garsesni nei aktoriai. Bet net ir jie nebuvo tobuli. Pagal žymiąją taisyklę, bet koks meno kūrinys, kad ir kokio ilgio, dydžio ar formos jis bebūtų, mažiausiai dešimtimi procentų lieka autoriaus galvoje. Čia yra atskira tema, apie kurią vis ruošiuosi ką nors parašyti, tačiau sutrumpintai galima pasakyti tiek, kad dažnai kūrėjai savo galvose užpildo tam tikras logikos skyles ir nesupranta, jog žiūrovai to nesugebės atgaminti. Nors ir užėmęs nedidelę dalį serijos „Hazard Pay“, Volto susitikimas su Broku man yra būtent tas atvejis.

Pagal populiarią pačių scenaristų teoriją, Voltas Broką nunuodijo įpylęs kenksmingų medžiagų jam į pieną. Vien žiūrintieji serialą to suprasti tiesiog negali ir natūralu būtų galvoti, kad vaiką Voltas nunuodijo susitikdamas su juo tiesiogiai. Tai galbūt būtų neatsargu iš Volto pusės, tačiau vaikas jo nelabai atsimintų iš ankstesnio susitikimo ir po sunkumų ligoninėje apie tai išvis negalvotų. Jų susitikimas - ir vėlgi, čia yra tik mano teorija - primena scenaristų norą parodyti, kad Voltas buvo suplanavęs kažką žymiai rimtesnio, net jeigu tiesiogiai apie tai daugiau niekad nebus kalbama. Volto reakcija į vaiką irgi yra iš tų rimtų smulkmenų, kai vyras neturi daug sąžinės graužaties ir su dabartiniu pavojingu gyvenimu, kuriame svarbiausia yra neparodyti baimės, susitaikė sėkmingai.

2014 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Komiksų imperija nesunkiai užkariavo ir televiziją

Bent prieš dešimt metų komiksai ir jų skaitymas nebuvo palankiai visuomenės priimamas reiškinys. Visi žinojo Supermeną, Betmeną ar Žmogų-vorą, tačiau neaišku, ar populiariojoje kultūroje yra labiau paplitęs moksliukų ar socialiai atsiskyrusių žmonių pateikimas nei jų pomėgis skaityti komiksus ar lankytis juos parduodančiose parduotuvėse. Komiksai, savo aukso amžių išgyvenę prieš 80 metų, ilgainiui buvo tapę tarytum abstraktu, kurį visi žino, bet niekas į jį nekreipia per daug dėmesio. Galiausiai tai privertė vieną iš komiksų gigantų „Marvel“ atsidurti ant bankroto slenksčio ir kaip vieną paskutiniųjų išsigelbėjimo variantų sukurti filmą apie Geležinį žmogų, kuris galiausiai uždirbo daugiau nei pusę milijardo dolerių. Visa kita jau yra istorija.

„Marvel“ su šiuo filmu pradėjo populiariojoje kultūroje dar neregėto masto planus kurti įspūdingus  ir tarpusavyje glaudžiai susijusius filmus apie superherojus. „DC Comics“ nuo šių planų irgi neatsiliko, 2013 metais su „Žmogumi iš plieno“ pradėję savo franšizę. Dėl šių ir dar kelių kompanijų per artimiausius šešis metus žiūrovai sulauks maždaug keturiasdešimties pagal komiksus sukurtų filmų, tad natūralu, jog komiksų manija vienokiu ar kitokiu būdu persimetė ir į televizijos serialus. Pagal komiksus sukurtų animacinių serialų buvo ir anksčiau, tačiau tik dabar pradėta rimčiau plėstis į vaidybinių serialų teritoriją. Tad kokie pagal komiksus sukurti serialai televizijoje dominuoja dabar ir ko galima laukti ateityje?

Šiame straipsnyje nėra atskleidžiamos svarbiausios jame aptariamų serialų siužeto detalės, todėl jį saugu skaityti visiems.

„Agentūra S.K.Y.D.A.S“ pasižymi savo ambicijomis 

„Marvel“ avantiūra nepasibaigė tuo, kad kompanija nusprendė susieti tik didžiuosiuose ekranuose rodomus filmus. 2013 metais pasirodęs serialas „Agentūra S.K.Y.D.A.S“ (Agents of S.H.I.E.L.D.) taip pat tapo didžiosios „Marvel“ visatos dalimi. Pirmojoje „Keršytojų“ (The Avengers) dalyje miręs agentas Filas Kolsonas buvo prikeltas iš numirusiųjų ir tapo pagrindiniu serialo veikėju, vadovaujančiu jaunai jokių galių neturinčiai agentų komandai, kuri tvarkosi su paranormaliais reiškiniais. Oficialiai režisieriaus ir scenaristo Josso Whedono sukurtas serialas turėjo tyrinėti tai, kaip jokių galių neturintys žmonės jaučiasi herojų kupiname pasaulyje, tačiau visi suprato, kad šis serialas egzistuoja daugiausiai dėl „Marvel“ noro savo įtaką išplėsti visose įmanomose platformose.

Serialas pirmajame savo sezone susidūrė su daugeliu sunkumų, netvarkingai pristatinėdamas veikėjus, kurdamas sujauktą istoriją ir niekaip netapdamas savarankišku dariniu vien dėl to, kad jis buvo laikomas antrarūšiu „Marvel“ produktu. Kiekvienoje serijoje veikėjai didelę dalį laiko praleisdavo kalbėdami apie Geležinį žmogų, Kapitoną Ameriką ar didįjį Niujorko mūšį, kas savarankiškumo niekaip nepridėjo. Tik tuomet, kai pirmojo sezono pabaigoje serialas tiesiogiai ir itin glaudžiai pradėjo sietis su kino teatruose tuo metu pasirodžiusiu filmu „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“ (Captain America: The Winter Soldier), kokybės prasme viskas pakrypo į gerąją pusę. Serialas tuomet gavo medžiagos, paverčiančios jį visiškai atskiru ir savaip įdomiu dariniu su rimta istorija ir kokybiškai pateikiamu veiksmu.

Kol kas sunku pasakyti, ką „Marvel“ planuoja daryti su šiuo serialu. Vienintelis seriale ir filmuose rimtą įtaką padaręs žmogus yra Kolsonas, kuris filmų pasaulyje vis dar yra miręs. Kitaip sakant, net jeigu serialas ir filmai yra susiję glaudžiai, televizijos pasaulis kinui kol kas neturi jokios įtakos. Tai yra gerai žiūrint siaurąja prasme, nes serialas dabar gali nuo nieko nepriklausyti, tačiau tai kartu griauna ir „Marvel“ dažnai aptariamas sąsajas tarp televizijos ir kino. Pastaruoju metu buvo pradėta kalbėti, kad būtent seriale prasidės 2016 metais pasirodysiančio filmo „Kapitonas Amerika: Pilietinis karas“ (Captain America: Civil War) istorija, kas televizijos pasauliui suteiktų daugiau svaros. Kol kas, tiesa, seriale veiksmas ir istorija juda vedami vietinių veikėjų ir nereikšmingų superherojų, todėl didžiajame paveiksle jie turi mažai įtakos.

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Breaking Bad. Penktas sezonas. Live Free or Die/Madrigal

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Penktas sezonas. Pirma serija. Live Free or Die



We're done when I say we're done. - Walt


Pirmoji paskutiniojo „Breaking Bad“ sezono, originaliai suskirstyto į dvi dalis ir rodyto per du metus po aštuonias serijas, serija serialui įprastu būdu į vietą sugeba padėti dar vieną įsisenėjusią klišę, kurią televizijos dramos naudojo ir dar ilgai naudos, bet jų auditorija veikiausiai ir bus ta, kuri nelabai mėgsta gilintis. Sutrumpintai tas stereotipas skambėtų maždaug taip, kad nuo to, kaip tu būsi nusiteikęs, priklausys tai, kaip žmonės su tavimi elgsis. Kitaip tariant, užtenka atrodyti paslaugiam ir žmonės tave mėgs, užtenka atrodyti grėsmingai ir visi tavęs bijos, ir panašiai. Nėra tokio kvailo serialo, kuris remtųsi vien šia idėja, nes veikėjams galiausiai reikia parodyti savo potencialą, tik „Breaking Bad“ nuo jų skiria veiksmų tvarka. „Breaking Bad“ veikėjai, kaip ir pats serialas, iš pradžių atlieka juodą darbą ir tai suprasdami galiausiai naudojasi tuo, ką jis davė.

Volteris Vaitas visą šią seriją spinduliuoja pasitikėjimu savimi. „Live Free or Die“ prasideda iškart po daugybe serialą pakeitusių įvykių pasižymėjusio ketvirto sezono finalo ir nesiruošia per daug stabdyti. Prie šios serijos galima prisikabinti nebent dėl to. Ji žaidžia tuo, jog Voltas ir kiti veikėjai yra pagauti adrenalino ir privalo veikti greitai, tačiau po emocingos ketvirto sezono pabaigos, kai Voltas džiaugėsi pergale prieš Gusą ir tuo pačiu atrodė emociškai išsekęs, toks visiškas tempo nesulėtinimas atrodo įtartinai. Žinoma, žiūrovams šia prasme nėra nieko blogo. Absoliuti dauguma jų „Breaking Bad“ toli gražu žiūrėjo ne dėl tikroviškumo (ką jau kalbėti apie emocijų tikrumą), ir veiksmas šioje serijoje dominuoja.

Pergale Voltas neturi kada džiaugtis, privalėdamas grįžti namo ir paslėpti visus savo įkalčius. Ne tik dėl bombos gaminimo ir nusikaltimo planavimo kartu su Hektoru, bet ir dėl gėlės, su kuria jis nunuodijo atsigavusį Broką. Net ir Volto šeimą paliečia Guso nužudymas, kai Flinas yra tiesiog susižavėjęs ir nustebęs jam padėjusio verslininko mirtimi. Vienas įdomesnių įvykių šioje serijoje emocine prasme yra tai, kad Voltas tarytum susitaiko su Skailer apatiškumu. Jis mato, jog žmona pyksta ir yra išsigandusi dėl vyro poelgių, net jeigu ir džiaugiasi, jog jis yra gyvas, tačiau per daug guosti Voltas nesiruošia. Priešingai nei anksčiau, jis šeimą bando priimti visiškai tokius, kokie jie dabar ir yra, ir porą kartų jam tai yra pavykę padaryti, tad taktika yra bent jau logiška.

2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Telemano savaitė #90


The Walking Dead. 5 sezonas. 5 serija. Self Help
Klausiau kelių žmonių savo aplinkoje ir jie sakė, kad Judžino atsiskleidimas apie melą jiems buvo netikėtas. Pasakykit, kad jums buvo kitaip. Nei vienai sekundei šį sezoną nebuvau pagalvojęs, kad TWD ryšis pristatyti mokslininką, ryšis atsakyti klausimus apie zombių kilmę, galų gale ryšis viską sutvarkyti. Judžinas buvo karikatūra, reikalinga bent kokio nors tikslo suteikimui, ir man tai buvo ramu. Jeigu tai sugebėjo nustebinti žiūrovus, scenaristams dėl to dar geriau. O geriausia viso to dalis yra ši serija. Jau dabar nejuokaudamas sakau, kad šiuo metu nėra serialo, kuriuo mėgaučiuosi labiau nei „The Walking Dead“ ir ši savaitė man parodė, kad ne be reikalo. Neįsivaizduoju, kokiu būdu serialui pavyksta sukurti tokias siauras serijas, bet jos būna pačios geriausios. Ši galiausiai susivedė tik į vieno Abrahamo plėtojimą ir rezultatas gavosi nuostabus. Nuo to, kaip jis leido savo gyvenimą iki katastrofos, iki žmonių praradimo dėl tos pačios katastrofos, iki Judžino susitikimo, atgaivinusio jam viltį gyventi toliau ir rūpintis žmonėmis. Žiūrint plačiąja prasme, tas Judžino atskleidimas griauna „The Walking Dead“ siužetą, nes dar vienas stebuklingos vietos ar stebuklingo žmogaus, viskam suteikiančio tikslą, atradimas būtų neįdomus ir nuvalkiotas dalykas. Bet siaurąja prasme, viskas veikė nuostabiai, ir kiekvienas Abrahamo (kaip ir to paties ištvirkėlio Judžino) veiksmas buvo aiškus ir logiškas. Čia panašiai kaip superherojų filmuose, kai jie veikia kur kas geriau koncentruodamiesi ne į pasaulio sunaikinimą, o į vieno ar kelių žmonių gyvenimus. 9/10

Homeland. 4 sezonas. 7 serija. Redux
Nežinau, ar čia yra komplimentas, bet paskutinės serijos scenos metu aš kurį laiką rimtai tikėjau, kad viskas tikra. Rimtas draminis serialas su įdomiais ir sudėtingais veikėjais turbūt nesiekia, kad galiausiai pasidarytų toks kvailas, jog žmonės patikėtų mirusio veikėjo sugrąžinimu, tai pagyrimas čia gal ir nekoks. Pati serija iki šios vietos man sugrąžino pasitikėjimą ir įdomumą šiuo serialu, net jeigu visą laiką žinojau, kad tuoj atsitiks kažkas keisto. „Redux“ technine prasme buvo įspūdinga serija, leidusi įsitraukti į Kerės pasaulio suvokimą ir pateikusi chaosą visko per daug nesumaišant. Didelė laurų dalis čia tenka režisūrai ir montažui, kurie šitaip darniai veikia tik geriausiuose veiksmo filmuose, bet šiuo atveju nenustebčiau, kad „Emmy“ balsuotojai įteiktų Claire Danes dar vieną statulėlę, nes čia yra turbūt geriausias mano matytas aktorinis moters pasirodymas šiais metais. Visa kita serijoje taip pat buvo stipru. Solo kelionė pas pagrobėją buvo gan keistas reginys, kadangi serialas stengsis šio sezono vinimi padaryti Solo išlaisvinimą tuo pačiu pačiam Solui nerandant tinkamos medžiagos, tačiau bent jau kol kas viską įgyvendinti sekasi sėkmingai. Pagrobėjo šeima ir aplinka nėra per daug perspaustas arabų gyvenimo pateikimas, kas serialui stipriai padeda. Ir netgi tas pats Lockhartas man pirmą kartą išlipo iš tos savo blogojo boso klišės ir tapo žmogumi, kurio nuomonė serialui yra svarbi, kas stipriausiai šio sezono serijai yra pravartu. 8/10

2014 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

Serialo apžvalga. „Transparent“: jausmingas kitokio gyvenimo pateikimas

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Transparent“ serijos.

Dažniausias atsakymas, kodėl žmonės žiūri serialus ar filmus, skaito knygas ar mėgsta bet kokią kitą meno rūšį, yra tai, kad įvairūs kūriniai jiems leidžia persikelti į kitą pasaulį. Šis teiginys gali turėti daug įvairių atmainų (aš jį pateikiu kaip norą pamatyti tai, kaip įvairūs žmonės mato tą patį pasaulį), tačiau jo esmė niekada nesikeičia. Ir per daug dažnai jis yra suprantamas kaip noras pamatyti kitokį pasaulį vizualiai, girdi, visi kūriniai privalo turėti fantastikos motyvų, nes kitaip žiūrovai jų nemėgs. Ką suprasti yra kur kas sunkiau ir ką sugebėjo suprasti serialo „Transparent“ kūrėjai yra tai, kad kitas pasaulis dažniausiai reiškia veikėjų ir atmosferos kūrimą, be kurių bet kokia istorija tiesiog neveiktų, ir šis serialas yra tarsi pavyzdys iš vadovėlio, kaip reikia kurti meną.

Iš pirmo žvilgsnio jo istorija yra itin keista. Garbingo amžiaus sulaukęs Mortas (Jeffrey Tambor) šeimai pareiškia, jog jis yra transeksualas. Jis rengiasi moteriškus drabužius, susitinka su moterimis kaip su draugėmis ir prašo visus vadinti jį Maura. Ir čia nėra jokių senatvinių proto suminkštėjimų ar panašių dalykų. Kaip galiausiai paaiškėja, Maura visą gyvenimą jautė, jog yra įkalinta svetimame kūne ir tik dabar pasiryžo parodyti tikrąją save pasauliui. Menka detalė, bet visam serialui suteikianti kardinaliai kitokią atmosferą.

Ir čia tik pradžia. Maura visą savo gyvenimą nugyveno kaip tikras vyras. Ji išsiskyrė su žmona Šele (Judith Light) ir iki skyrybų pora susilaukė trijų vaikų. Vyriausioji ir kol kas geriausiai susitvarkiusi savo gyvenimą yra Sara (Amy Landecker), turinti vaikų ir vyrą, nors po tėvo pasikeitimų suprantanti, kad savo gyvenimą ji gyvena ne taip, kaip nori. Jaunėlė Ali (Gaby Hoffman) yra turbūt keisčiausia serialo veikėja, niekaip nesugebanti subręsti ir per pirmąjį sezoną išbandanti turbūt kiekvieną įmanomą gyvenimo aspektą, kad tik atrastų tikrąją save. Materialiai geriausiai iš trejeto gyvena Džošas (Jay Duplass), kiekvieną dieną besidžiaugiantis vis kitomis draugėmis ir per daug nesivarginantis dėl gyvenimo prasmės ieškojimo, nes jam tiesiog rūpi kiti dalykai.

2014 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Telemano savaitė #89


The Walking Dead. 5 sezonas. 4 serija. Slabtown
Sunku tinkamai paaiškinti, kaip šiomis dienomis be konkurencijos populiariausiam serialui televizijoje yra neįprasta taip drastiškai keisti savo trajektoriją. Kad ir vienai serijai. Betės dingimas man buvo absoliučiai neįdomi ir nereikalinga istorija (ir ši serija mano nuomonės apie ją nepakeitė), tačiau savotiškas dingimas į kitą pasaulį vienai valandai itin stebina. Pati to dingimo kokybė - nelabai. Tiesiog negaliu pakęsti tų serialų (ar netgi atskirų serijų), kai į darnią bendruomenę (išsigelbėjusiųjų ar tiesiog paprastą šeimą) įsiliejus naujam nariui viskas sugriūna. Tuomet susidaro panašus vaizdas, jog niekas toje bendruomenėje iki šiol nebuvo įjungęs savo proto ir atsiradęs didvyris sugeba viską išjudinti. Panašiai kaip katalikai supyksta, kad ateistai griauna jų tikėjimą, nors jeigu jie tikėtų taip pat stipriai, kaip kalba, niekas to sugriauti negalėtų. „Slabtown“ yra šabloninė serija su šio serialo jau išsemta tema apie žmones, kurie šventai tiki, kad jų kažkas ateis gelbėti. Joje nėra nieko gilesnio, nėra nieko įsimintino, o pristatyti veikėjai atrodo ir elgiasi taip, kaip būtų galima įsivaizduoti. Tikėtina, kad atvykus Karol ši istorija bus bent kiek įdomesnė ar svarbesnė, tačiau vien tai, kad serialas sugebėjo taip nukrypti nuo įprastos tėkmės, mane verčia dar labiau gerbti „The Walking Dead“ scenaristus, kurie per kažkokį stebuklą žiūrimiausią serialą televizijoje gali paversti ir vienu geriausiųjų ar bent jau įdomiausiųjų. 5/10

Homeland. 4 sezonas. 6 serija. From A to Be and Back Again
Esu mažumoje, bet šis „Homeland“ sezonas man visiškai nelimpa. Su juo lieku ir pasiliksiu iki galo vien iš įpratimo, bet vėliau kaip nors bandysiu išgyventi be Kerės kvailysčių. Vienas dalykas, kuriuo tikrai galiu pagirti šį sezoną, yra atsiradusi koncentracija. Ne padrikas mėtymasis tarp meilės linijų, terorizmo ir ištikimybės, o visko sudėjimas daugmaž į vieną vietą. Ta vieta yra Kerė, kuriai užkraunamos visos serialo temos ir pagrindinės istorijos, tačiau ilgainiui padeda ir tokia koncentracija. Jos jaudinimasis dėl jaunojo draugo, jos tolimesnės misijos planavimas ir kiti dalykai gula vien ant Claire Danes pečių, kurie yra stiprūs, nors nieko negalintys padaryti be padoraus scenarijaus. Jis ir šioje, ir kitose serijose neturi jokio subtilumo ir kiekvieną temą aiškina žiūrovams bukais dialogais. Kai kurie jų veikia, nes turi bent šiokią tokią potekstę (kaip daugelis pokalbių tarp Kerės ir Kvino), tačiau dauguma tiesiog sugriūna. Berniuko žūtis ir Solo pagrobimas eilinį kartą be jokio subtilumo pažymi sezono vidurį ir paaiškina, kur bus praleistos likusios šešios serijos. Potencialo, kad veiksmas praturtins skurdų serialą yra nemažai, tačiau netikiu, kad taip tikrai gali būti. 6/10

2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Face Off

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios serijos „Face Off“ detalės ir aptariami iki šios serijos įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Trylikta serija. Face Off


I'm offering you an opportunity for revenge. - Walt

Per neilgą televizijos gyvavimo laikotarpį į žiūrovų galvas įsikalė stereotipas, jog kine viskas yra statoma aplink režisūrą, o televizijoje - aplink scenarijų. Tai nėra visiškas melas, net jeigu pasipiktinusių televizijos atstovų atsako jis sulaukia gana dažnai. Serialuose kur kas svarbiau yra ilgalaikė istorija, o poros valandų filme svarbu yra viskas, todėl vizualioji pusė sulaukia itin didelio dėmesio. Kartu su tuo, kad per paskutinius dešimtmečius į televiziją perėjo nemažai kino režisierių, serialai taip pat tapo kur kas vaizdingesniais. Nuostabiame ir šokiruojančiame ketvirto „Breaking Bad“ sezono finale visos svarbiausios mintys yra perteikiamos per režisūrą. Lėtas kameros pasisukimas ir per pusę sprogusio Guso veido parodymas. Pergalingas Volto žvilgsnis į užkariautos „Los Pollos Hermanos“ imperijos emblemą. Paskutinis serijos kadras, parodantis, kad Brokas buvo nunuodytas gėlės, augančios Volto kieme.

Ir nors Guso nužudymas yra įdomiausias dalykas šioje serijoje absoliučiai daugumai žmonių, mane kaip visada domina mažesni momentai, turintys ne ką mažesnę įtaką serialui. Tai, kad Voltas nunuodijo mažą vaiką, nėra pats mažiausias serijos momentas. Jeigu pagalvotume, jis yra pagrindinė priežastis, dėl ko „Face Off“ (ir su serijų pavadinimais „Breaking Bad“ manęs niekad nepaliovė stebinti) įvyksta visi įvykiai. Kai Voltas sugalvojo nunuodyti Broką pasinaudodamas pas save augančia gėle (ir prisiekiu, tik dabar sužinojau, kad lilly of the valley yra tiesiog lietuviška pakalnutė. Žinosiu, kad jos nereikia valgyti), jis buvo susikoncentravęs į savo ir savo šeimos narių gyvybės apsaugojimą. Vaiko nunuodijimas buvo tuo momentu reikalinga priemonė, dar kartą parodanti Volto galimų veiksmų spektrą.

Šis poelgis yra tarytum muštynės, kai stiprus smūgis yra pasiekiamas ne taikantis priešininkui į veidą, o už jo. Tarytum bet kokios varžybos, kuomet norint pasiekti pergalę priemonės tam nėra svarbios. Voltas vaiko nuodyti tikrai nenorėjo (Vince'as Gilliganas ne viename interviu yra aiškinęs tai, kaip Voltas perdavė nuodus Brokui, taip kad netikroviškumu nekaltinkit), ką parodo ir jo ašaros po pasibaigusių vargų, tačiau jis, priešingai nei sakė Džesiui, vaikui pakenkti tikrai gali. Voltas nėra iš tų žmonių, kuriems visi vaikai yra šventi. Jis visų pirma siekia apsaugoti savo šeimą ir savo vaikus, kas paties Volto galvoje skamba logiškai. Voltas jau buvo apgalvojęs ir visą istoriją Džesiui apie tai, kad jis niekad nekenktų vaikui, kad tai turbūt padarė Gusas (prie ricino pavogimo teoriškai turėjo prisidėti Solas) ir kad jis turi būti panaikintas. Jeigu kas nors abejojo, „Face Off“ žiūrovams įrodė galutinai: Voltas jau tapo Scarface'u, ir kelio atgal nebus.

2014 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Boardwalk Empire. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Boardwalk Empire“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Praeities scenų rodymas serialuose yra slidus reikalas, ties kuriuo daugelis kūrėjų lengvai paslysta. Gali būti keista tai girdėti iš žmogaus, kuriam „Dingę“ - serialas, kone trečdalį savo laiko tiesiogiai rodęs veikėjų praeitį - yra visų laikų mėgstamiausias dalykas televizijoje, bet šis atvejis yra priskiriamas prie išimčių. Tiesioginis praeities rodymas per daug dažnai kertasi su viena pagrindinių meno taisyklių, kad kūrėjams kur kas geriau yra kažką parodyti, nei tiesmukiškai pasakyti. Vėlgi, tai gali būti subjektyvus dalykas, kadangi man pačiam būna kur kas įdomiau stebėti tai, kokią įtaką praeitis padarė veikėjams, ne tai, kas kažkada įvyko, o serialų, kuriems tikrai reikia parodyti veikėjų praeitį, nėra daug. Kad ir kaip ten bebūtų, „Boardwalk Empire“ į šią kategoriją pateko ir penktajame sezone pasirinko kitokį istorijos pasakojimą.

Anksti prieš paskutinįjį šio serialo sezoną buvo prasidėję gandai, kad jis bus sutrumpintas iki aštuonių serijų, ir tai, kad bus tiesiogiai pasakojama pagrindinių veikėjų (kurių svarbiausiu, be abejo, vis dar išliko Nakis) praeitis, nuteikė nekaip. Paviršutiniška prasme dėl to, kad laiko rodyti veikėjų praeitį, kai pats serialas yra toks neįtikėtinai platus, tiesiog nėra. „Boardwalk Empire“ per keturis sezonus į pasaulį paleido tiek skirtingų ir įdomių veikėjų, ir tiek daug kartų bandė įrodyti jų svarbą, kad tokia situacija tiesiog negali pasitarnauti scenaristų naudai.

Sunku pasakyti, kiek serialo kūrėjas Terence'as Winteris norėjo sutrumpinti šį sezoną (nuojauta kužda, kad tai toli gražu nebuvo jo pasirinkimas, nes HBO kanalo šis serialas reitingų prasme nedžiugino jau kurį laiką), tačiau viskas išėjo į naudą tuo, kad turint mažiau laiko viskas vyko kur kas tvarkingiau. „Boardwalk Empire“ visuomet stengdavosi pateikti veikėjų gyvenimus chaotiškai, stengiantis pabrėžti jų nepastovumą, ir to nebuvo atsisakyta. Sutrumpintas, peršokęs nemažą laiko tarpą (kurio metu realiame gyvenime gangsterių pasaulyje vyko daugybė svarbių įvykių, dėl ko vėl nesinori tikėti, jog toks laikotarpis buvo neekranizuotas dėl scenaristų norų) ir kiek pakeitęs istorijos formatą paskutinis serialo sezonas tiesiog sugebėjo atsikratyti istorijai ir veikėjams nereikalingų dalykų, ir net jeigu jie buvo viena iš „Boardwalk Empire“ šarmo dalių, padėjo solidžiai užbaigti serialą.

2014 m. spalio 31 d., penktadienis

Telemano savaitė #88


Boardwalk Empire. 5 sezonas. 8 serija. Eldorado
Retai serijas peržiūriu antrą kartą iškart joms pasirodžius, bet su „Boardwalk Empire“ pabaiga šią savaitę taip ir padariau. Ir nenusivyliau, nes antras kartas man patiko kur kas labiau nei pirmas. Po pirmosios peržiūros sugebėjau daugiausiai koncentruotis į tai, kad čia buvo dar vienas serialas, kurio pabaiga susivedė į paprastą klausimą, „ar pagrindinis veikėjas mirs, ar ne?“ Pridėkite ir tai, kad nors visuomet mylėjau Buscemi, Nakis man beveik niekad nebuvo įdomus, ir pabaiga nuteikė nekaip. Bet antras kartas išryškino stipriausias finalo puses ir jos buvo nuostabios. Visiems didžiausią įspūdį palikusi scena tarp Al Kaponės ir jo sūnaus man taip pat sugniaužė gerklę ir sugebėjo prieš serialui išeinant parodyti tai, ką jis mokėjo geriausiai: blogiems žmonėms suteikti kuo daugiau jausmingų scenų parodant, kad jie yra lygiai tokie patys žmonės. Kad ir kaip ten būtų, ši serija, kaip ir visas sezonas (kurio bendrą apžvalgą tikiuosi parašyti savaitgalį), buvo skirta Nakiui ir dabar jau suprantu, dėl ko ji suveikė. Serijoje buvo gausu emocingų scenų pačiam Nakiui, nuo jo jaunųjų laikų (jaunojo Nakio aktoriumi negaliu atsistebėti iki šiol), iki šios serijos susitikimo su Margaret ir dar labiau širdį daužančio susitikimo su Džilian. Abu šie susitikimai ir Nakio supratimas apie artėjantį pavojų ir vienokią ar kitokią gyvenimo pabaigą pabrėžė faktą, kad bent jau aš laukiau laimingos Nakio istorijos pabaigos, kad ir ką galvojau apie patį veikėją, ir tos scenos atrodė kaip šiokia tokia užuomina į nelabai baisią pabaigą. Tai, jog Nakį nužudė Džimio sūnus, yra visokeriopai simboliška ir ironiška, ir už Džimį jis to nusipelnė. Antrajame „Boardwalk Empire“ sezone aš įsimylėjau šį serialą būtent dėl Džimio ir supratau, kad su serialu liksiu iki galo. Stipri pabaiga man parodė, kad tai dariau ne be reikalo. 8/10

The Walking Dead. 5 sezonas. 3 serija. Four Walls and a Roof
Šią savaitę supratau, kad „The Walking Dead“ ir „Agents of SHIELD“ yra du bene mėgstamiausi mano serialai televizijoje. Vieni mėgstamiausių tai tikrai, o žinant tai, kad pernai per juos kentėjau daug, tai kažką reiškia. Konkrečiai reiškia tai, kad „The Walking Dead“ iš savo klaidų mokosi. Laikas nėra iš paskutiniųjų tempiamas, veikėjai nėra nukvailinami iki beprotybės ir priešai nėra toleruojami. Šioje serijoje įsimintinų momentų buvo daug, bet man labiausiai patikęs buvo tai, jog pagrindinė serialo grupė vėl skilo per pusę. Praėjusio sezono stipriausia dalis ir buvo mažų grupelių klaidžiojimas, kai buvo išplėtoti ir atskiri veikėjai, ir parodytos skirtingos situacijos. Jau vien tai yra mokymasis iš savo klaidų. Veikėjų lygyje tai irgi matosi, kai kanibalai nėra paliekami gyvi ir jų pavojus yra suprantamas logiškai. Nesu iš tų žmonių, kurie bet kokiame seriale negali gyventi be smurto, bet čia esmė nėra tame. Žiaurus ir vizualiai įspūdingas blogiukų nužudymas čia parodė, kad net jeigu pagrindiniai veikėjai čia dažnai kalba apie humanizmą ir išlikimą žmonėmis, jie pagaliau privalo suprasti pavojų ir tai, kad jie su kai kuriais tiesiog negali susitarti. Kai su viena scena yra patenkinami ir dramos, ir veiksmo norinčių žiūrovų lūkesčiai, serija būna pasisekusi. Bobo mirtis nėra linksmas įvykis vien dėl to, kad „The Wire“ aktorių seriale vis mažėja, bet norisi tikėti, kad šita mirtis eilinį kartą bent kiek paskatins veikėjus neapsistoti vienoje vietoje. Negaliu patikėti, kad tai sakau, bet „The Walking Dead“ dabar kiekvieną savaitę yra bene laukiamiausias mano serialas. 9/10

2014 m. spalio 29 d., trečiadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Crawl Space/End Times

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Vienuolikta serija. Crawl Space



I will kill your wife. I will kill your son. I will kill your infant daughter. - Gus


Paskutinės „Crawl Space“ minutės yra kito lygio televizija. Jų pateikimas yra toks pat nuostabus kaip ir „One Minute“ pabaiga, tik ją esu matęs tiek kartų, jog ten belieka stebėtis jos struktūra ir kokybe, o šios serijos pabaiga mane vis dar veikia ir emocine prasme. Namo grįžęs Voltas skubinasi kiek tik gali, kad tik galėtų greičiau žmoną ir vaikus pasiimti į kelionę, po kurios į savo seną gyvenimą jie negrįžtų niekada. Per visą tą skubėjimą Voltas kartu supranta, jog naujo gyvenimo pradžiai jam neužteks pinigų, o atvykusi ir panašiai panikuojanti jo žmona atskleidžia, kad pinigus atidavė savo buvusiam meilužiui. Po trumpo agresijos protrūkio Voltas pradeda isteriškai juoktis. Skailer į jį žiūri kaip į beprotį ir mano sugriovusi jų visų gyvenimą. Tolumoje skamba telefonas. Kas kelias sekundes pasigirsta garso efektas, panašus į besidaužančią širdį, bet vis labiau keliantis įtampą. Tai yra tobulas chaosas mene, kai jis yra pateikiamas tvarkingai, bet nuo kurio kartu gali gauti širdies smūgį.

Vėlgi, šioje serijoje nėra turbūt nieko, kas nebuvo naudota kituose serialuose ar filmuose. „Breaking Bad“ tokio pavojaus dar nebuvo, tačiau, jei galvosime į priekį, jis yra niekas palyginus su tuo, kas laukia. Juk tai net nėra paskutinė sezono serija, ką jau kalbėti apie serialo pabaigą. Tačiau, rizikuodamas kartotis apie „Breaking Bad“ ir scenaristų kuriamas pasekmes, jokie kūriniai nelenda taip giliai. Dauguma jų parodo veiksmus ir veikėjų reakcijas, tačiau Vince'o Gilligano komanda suprato ypač svarbų dalyką - po tokių įvykių, kuriuos išgyveno serialo veikėjai, jų psichologiją į visas puses galima ištampyti kaip tik nori ir niekas negalėtų pasakyti, kad čia yra perspaudžiama kaip reikiant.

Struktūrine prasme „Crawl Space“ yra ne mažiau nuostabi serija. Ji prasideda įtemptai, kai Džesis atveža leisgyvius Maiką ir Gusą į apleista angarą, kur Gusas jau buvo paruošęs miniatiūrinę ligoninės versiją. Paruošė jis viską - nuo absoliučiai patikimų daktarų, iki atsarginio kraujo net ir tam pačiam Džesiui, kuris dėl tokio poelgio jautėsi pamalonintas. Gusas buvo apgalvojęs visas smulkmenas, dar kartą išryškinant neeilinį jo protą, net jeigu daktarai iš pradžių rizikavo numarinti Maiką vietoje Guso. Tačiau kaip ir su visais genijais, taip ir su Gusu yra kažkas negerai - vos pagydytas jis šoka ant kojų padedamas Džesio lėkti namo, absoliučiai nereaguoja į savo prastą sveikatą ir jau galutinai apsisprendžia nepalikti Volto ramybėje. Gusas turi tą pačią problemą, kokią turi ir daugelis žmonių: jis negali mėgautis momentu, nes jo galva jau mąsto apie penkis žingsnius į priekį, nors šiame versle tai reiškia gyvybę arba mirtį.

2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Serialo apžvalga. „Cheers“: scenarijaus dievų pasiųsta dovana žiūrovams

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Cheers“ serijos.

Kino mokyklose „Cheers“ turėtų būti serialas, kurį mokiniai turėtų peržiūrėti nuo pradžių iki galo. Mažiausiai du kartus. Jį turėtų rodyti per pertraukas, per pamokas ir namuose. Visi, kurie siekia scenaristo karjeros, privalėtų išmokti kiekvieną šio serialo veikėjų pasakomą mintį ir sugebėti ją atkartoti bet kurioje gyvenimo situacijoje. Su komedija nieko bendro nenorintys turėti scenaristai be „Cheers“ taip pat neapsieitų ir suprasti šio serialo struktūrą būtų pagrindinis jų uždavinys, nes čia galima pamatyti puikiausius televizijos (ar bet kokios kitos srities) istorijos plėtojimo pavyzdžius. Taip, nuo tokio „Cheers“ kiekio galima išprotėti. Bet išprotėti nuo tokio lygio televizijos yra kai kurių žmonių svajonė.

Devinto dešimtmečio pradžioje pasirodęs serialas televizijos komediją pakeitė neatpažįstamai ir jeigu žiūrint to negalima suprasti, tame ir yra visa esmė. Prieš „Cheers“ pasirodžiusios komedijos buvo visiškai kitokios, pradedant išskirtinai gero būdo veikėjais ir baigiant nerizikingomis temomis. Tuomet atėjo broliai Glenas ir Lesas Charlesai, nusprendę savo serialą pavadinti pagal barą, kurio savininkas yra pagrindinis „Cheers“ veikėjas Semas. Niekas neapsimetinėja, kad baras situacijų komedijoje buvo itin originali idėja, nes ir amerikiečiai, ir britai (su „Fawlty Towers“) tai buvo darę, tačiau visai kitaip nei čia. Kad bent iš tolo suprastumėte serialo scenaristų originalumą (iki šiol vadinamų bene profesionaliausiais kada nors dirbusiais televizijoje), pirmuosiuose ir kartu geriausiuose „Cheers“ sezonuose yra neįtikėtinai reta, kad serialo veiksmas persikeltų už baro ribų. Tai geriausiu atveju atsitinka kartą per kelias serijas, ir vos kelioms minutėms, ko ir vėliau nematėme nei su „Draugų“ butu, nei su „Seinfeld“ kavine.

Natūralu, kad tiek daug laiko vienoje vietoje praleidžiančiam serialui reikia veikėjų, ką „Cheers“ scenaristai suprato iš karto (serialas neįprastas dar ir tuo, kad jam iškart buvo užsakytas pirmasis sezonas ir kūrėjams nereikėjo kurti pilotinės serijos, nes studijos vadovus iškart sužavėjo visi personažai). Jų vedlys yra Semas, buvęs alkoholikas, vienoje prasčiausių gyvenimo fazių nusipirkęs šį barą. Jeigu galvojate, iš kur jis turėjo tiek pinigų, Semas buvo garsus Bostono (kur ir vyksta visas veiksmas) „Red Sox“ beisbolininkas, dėl alkoholio galutinai sugriovęs savo karjerą. Pasižymintis kaip gražuolis ir mergišius, ką Tedas Dansonas savo laiku įkūnijo tiesiog nuostabiai, Semas vis tiek yra vienišius, mėgstantis tokį savo gyvenimą ir nenorintis nieko keisti.

2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Bug/Salud

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Devinta serija. Bug


Let's talk like men: you kill Mr. White, you're gonna have to kill me, too. - Jesse

Jeigu dažnai pamirštate, jog pasaulis yra neteisingas, tokie serialai kaip „Breaking Bad“ džiaugiasi galėdami jums tai priminti. Vienas geriausių kozirių šia tema bet kokiame seriale yra tai, jog kai kurie žmonės tiesiog gimsta turėdami kažkokią savybę, kuri juos pakelia aukščiau kitų. Tokią, kuri dar kartą nubraukia padrąsinimus, kad visko galima išmokti ir niekas negimė kažką mokėdamas. Ir šia prasme Volto savybė nėra tai, jog jis yra genialus chemikas. Jo svarbiausias sugebėjimas šiame seriale yra, tikėkite ar ne, savybė priversti žmones jį mylėti ir juo rūpintis.

Tik pagalvokite. Du žmonės, kuriems jis labiausiai pakenkė dėl savo kvailysčių, yra Džesis ir Skailer, yra tie patys du žmonės kurie serijoje „Bug“ bando ginti Voltą nuo nelaimių. Skailer šioje serijoje tai daro pirmoji, paskambindama vyrui pasikalbėti apie artėjantį sūnaus gimtadienį ir įtarimų nesukelsiančios mašinos pirkimą, tačiau galiausiai pereinanti prie temos, su kuria baigiasi visi jų pokalbiai - pasitrauk iš pavojingo verslo. Logiškame pasaulyje tai būtų galima padaryti drąsiai, nes Voltas jau turi pinigų ir plovykla jiems tuoj duos pelno, tačiau net prieš skambindama Skailer žinojo, kokio atsakymo ji sulauks. Visas šis dialogas yra tarytum scenaristų linksminimasis su faktu, kad tarp žiūrovų vis dar augo pasipiktinimas Skailer veiksmais, kai ši neleisdavo vyrui daryti linksmų dalykų.

Negana to, dabar ji su Volto pinigais iniciatyvos imasi pati. Į plovyklą užsukantis Tedas, moteriai primenantis blogą jos gyvenimo periodą, dėl ko nenuostabu, kad ji jo nepriima su džiaugsmu, ateina su blogomis naujienomis. Skailer stebėtas Tedo kompanijos mokesčių slėpimas atkreipė ir mokesčių inspekcijos dėmesį, ir pati Skailer dabar gali pakliūti į bėdą. Ir Tedas tai puikiai žino - aiškindamas Skailer, kaip inspekcija ieško tik jo ir niekam neįdomi kažkokia apskaitininkė, jis gerai supranta, jog moteris norės užglaistyti šitą skandalą - jei ne dėl Tedo, tai dėl savęs. Tai, kokiu būdu ji viską padaro, yra kitas „Breaking Bad“ lygis. Anna Gunn, anksčiau turėdavusi slėptis kolegų šešėlyje, su tokiomis antro plano siužeto linijomis, kai į susitikimą su agentu ji atvyksta apsirengusi iššaukiančiai ir elgdamasi kaip absoliuti kvailė, pademonstruoja, dėl ko ji nuolat buvo nominuojama apdovanojimams. Skailer nebus patraukta į teismą, nes serialas turi kur kas rimtesnių problemų, tačiau toks įtampos užglaistymas yra tiesiog nuostabus dalykas.

2014 m. spalio 19 d., sekmadienis

Bloga moterų padėtis populiariojoje kultūroje kenkia visai visuomenei


Amerikietė Alison Bechdel 2014 metais tapo „MacArthur Fellows Program“ įsteigtos premijos laureate. Daugiau nei pusės milijono JAV dolerių vertės premija yra skiriama įvairiose srityse ryškiai pasižymėjusiems kūrėjams. A. Bechdel pasigirti tikrai gali - moteris 25 metus kūrė populiarų komiksą „Dykes to Watch Out For“ ir išleido itin didelės sėkmės sulaukusį memuarą, tačiau plačiausiai jos pavardė yra nuskambėjusi ne dėl šių dalykų. Didžiausias šios autorės įnašas į kultūrą yra jos vardu pavadintas Bechdel testas.

Šis testas, atsiradęs kaip dar vienas komiksas ir ilgainiui peraugęs į kažką rimtesnio, paprastai parodo tai, ar tam tikrame meno kūrinyje yra adekvačiai pateikiamos moterys. Testas, susidedantis iš trijų punktų, yra lengvas ir paprastas: visų pirma, meno kūrinyje privalo veikti bent dvi moterys; antra, tame kūrinyje moterys privalo kalbėtis tarpusavyje; trečia, bent vieno iš tų pokalbių tema negali būti vyras. Žodis privalo čia yra reliatyvus, priklausantis tik šiam testui. Joks meno kūrinys neturi būti kuriamas iš reikalo, vien tik tam, kad jis galėtų atsižymėti pašalinių žmonių nustatytuose punktuose. Tačiau niekas, pasižiūrėjęs į šias tris gaires, nepasakys, kad jas praeiti yra neįmanoma ar netgi sunku. Pasirodo, kad tai padaryti yra sunkiau, nei galima pagalvoti.

Kalbant apie Bechdel testą reikia suprasti vieną dalyką: tai jokiu būdu nėra neginčijamas būdas atpažinti seksistinį, prieš moteris nusiteikusį kūrinį. Testas dažniausiai yra naudojamas vertinant kino kūrinius, ir toks filmas kaip „Džekė Braun“ (Jackie Brown), turintis puikiai išplėtotą pagrindinę veikėją ir nesugebantis praeiti šio testo, niekuo nėra blogesnis už moteris paviršutiniškai pateikiančius kūrinius, kurie šį testą praeina įtraukdami tik vieną visus punktus atitinkančią sceną. Didžiuotis tuo, kad filmas nesuklumpa vykdydamas šį testą, ar ieškoti teste klaidų, kurios paaiškintų kito filmo suklupimą, neverta. Paprasčiausiai todėl, kad Bechdel testas yra sukurtas ne individualaus kūrinio vertinimui. Jis veikia plačiąja prasme ir atskleidžia vieną opiausių šių dienų kultūros problemų: menkavertį moterų pateikimą.

2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

Breaking Bad. Ketvirtas sezonas. Problem Dog/Hermanos

Šioje apžvalgoje yra atskleidžiamos svarbiausios dviejų pavadinime pateiktų „Breaking Bad“ serijų detalės ir aptariami iki šių serijų įvykę įvykiai. Apžvalgoje nėra kalbama apie įvykius, kurie seriale dar įvyks, taip užtikrinant „Breaking Bad“ dar nemačiusių žmonių saugumą ir apžvalgų objektyvumą.

Ketvirtas sezonas. Septinta serija. Problem Dog

Only maybe you have loyalty for the wrong guy. - Mike

Serialai dažniausiai yra kuriami apie užsispyrusius žmones, kurie ar gyvenime, ar eilinėje serijoje turi tikslą. Niekas nenori pradėti žiūrėti serialo, kuriame veikėjai greitai keičia savo požiūrį ar norus. Tame ir slypi geriausių serialų paslaptis - jie turi nuostabiai išplėtotus veikėjus, ir jeigu tie žmonės savo gyvenime mėtytųsi į visas puses, siužeto tiesiog nebūtų. „Breaking Bad“ turi geriausią pavyzdį Volto pavidalu, kai vyras nuo pirmosios serijos tiesiog ėjo link savo tikslų po truputį ir taip nuo vietinės metamfetamino gamybos jis perėjo prie materialiai turtingo gyvenimo gyvenimo. Prireikė ganėtinai daug laiko, kol „Breaking Bad“ pradėjo vis mažiau laiko skirti Voltui ir vis daugiau - žmonėms, kurie jį supa, dėl ko tik dabar pradėjo aiškėti, jog serialo pagrindinis veikėjas nėra vienintelis, siekiantis savo tikslo.

Niekaip iš depresijos neišsikapstantis Džesis tikslą turėti tiesiog privalo. Jo gyvenimas dabar lengvai gali nuslysti ten, iš kur jis jau neišsikapstytų niekada. Net ir pirmojoje serijos scenoje „Breaking Bad“ nebando paslėpti savo minčių ir kai Džesis miršta žaidime, kurį žaidžia siekdamas pasipraktikuoti su ginklais ir kuris eilinį kartą sugrąžina prisiminimus apie Geilą, jis nepasitraukia, o žaidžia iš naujo. Kai pas jį atvyksta Voltas, Solo atkalbėtas nuo neprotingai skubotų sprendimų ir vis dar negalintis pakelti minties apie jam gyvenimą planuojantį kitą žmogų, Džesis pareiškia, jog jis siekia nužudyti Gusą iškart pasitaikius progai.

Tokio pareiškimo mažai tikėjosi ir žiūrovai, ir pats Voltas. Pastarasis ypač, nes jis suprato, kad vaikiną priėmė kitas žmogus ir su juo yra elgiamasi kaip su lygiu, kas Džesį turėtų pamaloninti ir už tai jis turėtų būti dėkingas. Tik, kaip sakė Maikas, Džesis yra ištikimas ne tam žmogui, kuriam turėtų būti ištikimas (ir šio pasakymo interpretacijų yra įvairių). Voltui paruošus kruopščią kalbą, kurią iš tolo pamatęs Džesis suskuba ją pertraukti, niekas negalėjo reaguoti ramiai į tai, kad gyvenime porą žingsnių į priekį padėjusiam Džesiui į galvą ateis mintis nužudyti žmogų, dėl kurių tuos žingsnius jis ir žengė.