2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. Her

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Her“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Per lengva būtų pasakyti, kad „Her“ yra filmas, įspėjantis žiūrovus apie mūsų kasdienybę ir jos pavojus. Lengvumas čia ne vien tame, jog tokį sakinį savimi didžiuodamasis rašytų kiekvienas pradedantysis kritikas, tariamai supratęs pagrindinę filmo mintį ir tuo visiems galintis pasigirti. Toks teiginys paprasčiausiai nebūtų teisingas. Jūs negalite tikėtis, kad žmogus, režisavęs „Being John Malkovich“, per dvi valandas bandys jums įbrukti tik tokią mintį, nes jų per televizorių galim prisiklausyti kiekvieną dieną.

Vietoje to Spike Jonze sukuria filmą, po kurio jūsų galvoje suksis dešimtys minčių, ir čia slypi viso to genialumas. Vykstantis nelabai tolimoje ateityje, „Her“ siužetas pasakoja apie vienišių Teodorą, kurio darbas yra rašyti laiškus už kitus žmones, nes tokie darbai mūsų greitai laukia. Ar tai būtų gimtadienio sveikinimai, ar bandymas susitaikyti su mylimuoju, ar išsiskyrimo laiškas - visus juos Teodoras rašo meniškai ir įsijausdamas, kas yra savotiškas jo šilumos ieškojimas po vyrą labai paveikusių skyrybų su žmona. Būtent kamuojamas sielvarto (nors, jeigu atvirai, turbūt tiesiog dėl įdomumo) jis nusiperka pirmąją savarankiškai mąstančią operacinę sistemą, kurios moteriškas balsas save vadina Samanta.

Jeigu dar nesupratote iš svajingos nuotraukos viršuje ar IMDb pasakymo, kad tai yra romantinis filmas, taip, Teodoras įsimyli Samantą. Labai laipsniškai, bet labai įtikinamai, sukuriant tokią visapusišką meilės istoriją, kurią retai pamatysi ir tuomet, kai abu įsimylėjėliai būna žmonės. Samanta Teodorą, be savo žavaus balso, kurį jai suteikė Scarlett Johansson, ir neįtikėtino proto (sumanumo? Intelekto?), sužavi tuo, kad atitinka visus jo troškimus. Šioje vietoje galima neįdomiai aiškintis, ar taip yra dėl to, kad Samantą šitaip užprogramavo nuo pradžių, ar dėl to, kad Teodoras prieš įdiegiant Samantą privalėjo atsakyti į kelis asmeninius klausimus, bet čia žymiai svarbesnis yra viso to rezultatas. Teodoras praktiškai be jokių skrupulų mėgaujasi kompanija ir pokalbiais moters, kuri klauso kiekvieno jo žodžio ir kalba su juo taip, kaip pats vyras nori. Feminizmo šalininkai dabar pradėtų šnekėti apie tai, kad čia yra mačistinis filmas ir jis parodo tikrąją tų kiaulių vyrų pusę. Protingiau būtų manyti, kad tai yra vieno keisto, o visuomenėje, kurioje jis gyvena, gal ir įprasto vyro istorija, ir „Her“ į abstraktumus galiausiai visiškai nesileidžia.

2014 m. sausio 29 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Penkta serija

You asked me how to save the island and I told you, you had to move it. I said that you had to move it, John. - Christian

Pasibaigus „Breaking Bad“, iki šių dienų mane lanko labai dviprasmiškos mintys. Nesuklyskit - tai vis dar yra vienas mėgstamiausių mano matytų serialų, ir tokiu išliks visą gyvenimą. Čia kalbu konkrečiai apie pabaigą. Kad ir koks, paėmus atskirai, puikus buvo paskutinis serialo sezonas, paskutinės dvi jo serijos buvo visai nepanašios į tai, ką matėm anksčiau. Jos buvo sukurtos tam, kad kuo tvarkingiau ir tiksliau užbaigtų serialą, ir net nedrįstų palikti neatsakytų klausimų, net jeigu tai reikštų logikos paaukojimą kai kuriuose epizoduose.

„Dingusių“ penktąjį sezoną mačiau jau seniai, tačiau dabar suprantu, kaip jau jums minėjau per šias kelias savaites ne kartą, kad šį serialą taipogi pradėjo valdyti tokia paranoja. Skirtumas tarp „Breaking Bad“ ir „Dingusių“ yra tas, kad šiam serialui to reikėjo. Keturis sezonus besikaupę klausimai, į kuriuos atsakymų praktiškai nebuvo, genialiu būdu naudojant keliavimą laiku buvo pradėti atsakinėti. Ir nenatūralumu jų juk neapkaltinsi: jūs žiūrit serialą, kuriame yra iš dūmų sudaryti monstrai ir po žeme nuo senovės esantys ratai, galintys patraukti salą, todėl deal with it.

Tiesą sakant, „Dingę“ per šias penkias serijas dar nedavė progos suabejoti tuo, ką serialas daro. Taip, jis žaidžia labai rizikingai ir šokinėja per laiką be didesnės logikos, tačiau logikos yra paaukojama tik tiek, kad vėliau šią auką būtų galima pateisinti. Būtent taip šią savaitę buvo su Daniele ir jos komanda bei į krantą išplautu Džinu, kuris, be abejo, nieko apie laivą neatsimena. Iš pradžių viskas atrodo banalu iš dviejų pusių: Danielės sugrąžinimas yra tarsi bandymas ištaisyti klaidą, kurią serialas padarė nužudydamas šią veikėją, o Džino atsiradimas yra savotiškas labai jautraus ir serialui itin svarbaus momento sugadinimas, panašiai kaip „The Avengers“ miręs Kolsonas, sugrįžęs į nuosavą serialą.

2014 m. sausio 27 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Dallas Buyers Club

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Dallas Buyers Club“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pats esu ne kartą sakęs, jog filmų vieno su kitu lyginti negalima, kad ir kokie jie būtų panašūs. Ir visgi kartais susilaikyti negalima, ypač tuomet, kai tie palyginimai ateina dviem netikėčiausiais pavyzdžiais. Šįkart prieš akis stoja prieš porą savaičių apžvelgtas „American Hustle“ ir „Dallas Buyers Club“, du filmai, savo siužetų centre pastatę aferas, nešančias didelį pelną jų organizatoriams ir kenkiančias kai kuriems žmonėms. Tik „Dallas Buyers Club“ pasielgė kur kas apdairiau: filmas nepadarė aferos savo vinimi.

Ši juosta nuo Davido O. Russello kūrinio skiriasi dar kai kuo. „Dallas Buyers Club“, kurį bandyta kurti jau kone dvidešimt metų ir kurį dėl labai prasto finansavimo tik dabar apsiėmė režisuoti Jeanas-Marcas Vallee, savo aferą naudoja geriems tikslams. Pusiau pagal tikrą istoriją sukurtame siužete yra pasakojama apie AIDS sergantį Roną Vudrufą, kuris pardavinėja nelegalius vaistus ta pačia liga sergantiems žmonėms, kuriems šie vaistai palengvina simptomus. Natūralu, kad apie (didžiąja dalimi) gerus darbus pasakojantis filmas, idant jis netaptų visiška kliše, privalo turėti stiprius veikėjus. Bet pavadinti juos stipriais būtų tiesiog per maža.

„Dallas Buyers Club“ pagrindinis veikėjas Ronas - kaip, tiesą sakant, ir daugelis personažų čia - nėra idealiai išsilavinęs žmogus ir tiesiog tikras teksasietis su pietietišku akcentu. Jis yra kaimietis, tam tikro lygio rasistas ir homofobas, dirbantis elektriku ir mėgstantis moteris ir visaip kaip pasileidusį gyvenimą. Ir jis nesupranta, kokiu būdu visuomenė gali priimti sistemą, kurioje žmogui, pasak daktarų, likus gyventi vos 30 dienų, nėra padaroma praktiškai nieko, kad tas gyvenimas būtų pratęstas. Būtent todėl jis iš visų jėgų užsiima nelegaliu verslu, ir būtent todėl jam nerūpi pinigai ar žiaurios baudos - jam rūpi noras padėti sau ir panašų likimą patyrusiems žmonėms (kurių ilgainiui čia atsirado komiškai daug). Dėl ligos jam yra pakrikę nervai ir galbūt todėl jis savo tikslo siekia kaip reikiant perspaustai, nekreipiant dėmesio į aplinkinių komentarus, kas šį filmą iškart padaro visai kitokiu nei banalios dramos apie gero kitiems siekiančius vargšelius.

2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Ketvirta serija

Time travel's a bitch. - Sawyer

Penktasis „Dingusių“ sezonas pasižymėjo kaip niekad dideliu kontrastų skaičiumi. Saloje mes kartu su veikėjais šokinėjam laiku į praeitį ir galbūt į ateitį, arba tiesiog į laikotarpius, kurie vienas nuo kito skiriasi labai stipriai. Mes kartu šokinėjam ir nuo keliavimo laiku saloje prie dabarties scenų, kas turint omenyje pastoviai įtemptą siužetą saloje, dažnai būna grubus tempo numušimas. Ir net dabarties scenose mes turime keliavimui laiku nepavaldų škotą bei nuo vaistų priklausomą daktarą, kas šiuos žmones įdomumo prasme paveikia.

Tų kontrastų, kad ir kaip jie paveiktų tempą ar gryną įdomumą, reikia. Kontrastai atsirado dėl to, kad „Dingę“ šiuo sezonu pradėjo kaišioti skyles, kurias paliko per ankstesnius metus, ir tos skylės dažnai būna viena su kita nesusijusios. Jos gali atsirasti mitologijos pavidalu, kaip kad anksčiau matytus įvykius dabar aiškina šokinėjimas laiku, arba dėl grynos dramos, siekiant rimčiau įprasminti veikėjų buvimą seriale ar kai kuriuos jų veiksmus. Harlis prieš porą serijų buvo įprasmintas, dabar, serijoje „The Little Prince“, atėjo Keitės eilė.

Šios veikėjos tema šiose apžvalgose buvo užkabinta ne vieną kartą, ir Keitės įtaka serialui labai svyravo. Ji, kalbant apie pačią merginos istoriją, buvo užsidariusi savyje, kadangi Keitės bėgiojimai nuo policijos ar myli/nemyli istorija kitiems žmonėms (ar serialui) daug įtakos nedarė. Tačiau kartu su „Oceanic“ šešetu Keitė įgavo prasmę ne tik kaip viena didžiojo plano bendrininkių, bet ir kaip viena svarbiausių jo grandžių. Serialo veikėjų logika kartais prasilenkia su įprastu visiems mąstymu, tačiau tai, jog šešetas šimtą dienų praleido negyvenamoje saloje, yra įtikinama (ar bent jau nepatikrinama); tai, jog Keitė prieš lipant į lėktuvą buvo šešis mėnesius nėščia, yra gana lengvai patikrinama.

Ir visgi Keitė per tuos saloje praleistus mėnesius savo melavimo sugebėjimų nepamiršo, todėl meluoti apie Aroną ji buvo pasiryžusi. Džekas tai puikiai žinojo. Jis suprato, kad Keitė nesvarstys jokio kito varianto kaip tik užauginti Kler sūnų, kadangi tai tiesiog sužlugdytų visą jų melą, o ji tuo tikrai nerizikuotų. Džekas Penės laive, tam tikra prasme, tapo Beno ir Loko atmaina, kuomet jis pats Keitei pasakė atsakymą, o ši galvojo, kad jį sugalvojo pati. Bet ne, Džekas juk niekada nebus kaip tie du, kur jau.

2014 m. sausio 23 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. Captain Phillips

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Captain Phillips“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Captain Phillips“, labiau nei bet kuris kitas šių metų Oskaro nominantas ir netgi labiau nei „The Wolf of Wall Street“, yra apie pinigus. Gali būti, kad jūs pagalvojote, jog šio teksto autorius pasirinko tokį abstraktų įvadinį sakinį tam, kad lengviau parašytų visą apžvalgą, ir teksto autorius už tokį pastebėjimą jums padėkos. Tačiau bet kokiu atveju, viskas šiame filme yra apie pinigus. „Captain Phillips“ neparodo nei vieno žmogaus, kuris čia darytų kažką, už ką jam vėliau nebus materialiai atlygintina.

Paulo Greengrasso - taip, to paties, kuris kūrė ir Borną - režisuotame filme, sukurtame pagal absoliučiai tikrą 2009-aisiais vykusią istoriją su keliais pagražinimais, yra pasakojama apie - žinau, jums netikėta - kapitoną Filipsą, žmogų, kuris vadovavo didžiuliam krovininiam „Maersk Alabama“ laivui tądien, kai jį Indijos vandenyne užgrobė keturi piratai. Jie, natūraliai, tai padarė tik dėl skurdaus gyvenimo ir už tai reikalaudami didžiulės išpirkos, nesvarbu, mėgavosi jie savo darbu ar ne.

Priežastis, dėl kurios pradžioje užsiminiau apie pinigus, yra ta, kad kiekvienas čia esantis žmogus dirba savo darbą, kuriame kiekvienas filme matomas įvykis - kad ir koks neįprastas jis mums atrodytų - jų yra sutinkamas ne tiek su ramia sąžine, kiek greitai su tuo susitaikant. Ir piratai, ir laivo įgula, ir kapitonas (filmo pradžioje aiškiai parodomas kaip žmogus, kuris savo plaukimą „Maersk Alabama“ priima kaip dalyką, kurį privalo daryti dėl šeimos, ne dėl to, kad tai jam nuoširdžiai patinka) viską daro dėl pinigų, tik visa tai perauga į kažką žymiai rimtesnio. Apie gryną materialumą filme yra kalbama mažai, bet jis ten yra, kad ir kaip jums patiktų, kad būčiau šią temą pritempęs specialiai.

„Captain Phillips“ savo struktūrine prasme yra tobulas trileris, net jeigu ir nelabai tobula biografinė drama. Kai po filmo pasižiūri atgal, supranti, kad jame įvyko tragiškai mažai įvykių. Pirmas filmo pusvalandis (ar kiek ilgiau) yra praleidžiamas darant tai, ko pabaigą žiūrovai žino tiesiog iš filmo aprašymo ar plakato, ir visgi tai yra neįtikėtinai sukonstruotos minutės, savo įtampa sugebančios nenusileisti ir tolimesniems įvykiams. Vėlgi, teoriškai žiūrint, joks vėlesnis filmo įvykis neturėtų nustebinti ar labai intriguoti, bet „Captain Phillips“ sugeba sukurti įtampą ten, kur jos absoliučiai neturėtų būti, dėl ko didžiausi nuopelnai visuomet turi keliauti režisieriui (kurio Borno filmų stilistika tikrai yra jaučiama), montažui ir muzikai, techniniams dalykams, kurie visiškai neįkyriai sugeba pastoviai kelti filmo tempą iki maksimumo.

2014 m. sausio 22 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Trečia serija


You're getting yourself involved in something that goes back many, many years. - Charles


„Dingę“ niekada nebuvo toks serialas, kuris privalėjo žiūrovams duoti atsakymus. Tiesą sakant, serialo, kuris tiesiog privalo pataikauti žiūrovams, iš viso negali būti, bet tai supranta turbūt tik „Mad Men“ kūrėjas Matthew Weineris, kurio kūrybinių sprendimų nesupranta daugelis žiūrovų, tačiau jis, nekreipdamas į juos dėmesio, toliau kuria vieną geriausių visų laikų serialų. Jeigu panašią taktiką būtų taikę „Dingę“, dėl savo itin puikiai išvystytos mitologijos būtų sulaukę milijonų žiūrovų kiekvieną savaitę, net jeigu tie žiūrovai ne visuomet būtų labai patenkinti. Tačiau serialas jau labai anksti buvo priėmęs sprendimą bent jau daugumą čia vykstančių paslaptingų įvykių paaiškinti ir taip pakeisti savo tikslą.

Serialų rūšys, grubiai tariant, gali būti dvi: serialas gali būti apie pasekmes, kurios yra pasiekiamos nededant per daug logikos į istorijos pradžią ir vadovaujamasi principu, jog tikslas pateisina priemones, ir serialas gali būti kartu ir apie priežastis, ir apie pasekmes, kur kiekvienas ar veikėjo, ar serialo priimamas sprendimas yra paaiškinamas per logikos ar per dramos prizmę. „Jughead“, trečioji penktojo sezono serija, turi abu šiuos elementus. Ji paaiškina tiek daug, taip įtikinamai ir intriguojančiai, kad „Dingę“, serialas, kurį aš mėgau nuo pirmos jo minutės, mano akyse pakyla dar aukščiau.

Paimkite vien Desmondo, žmogaus, kuris galimai yra trūkstama grandis tarp „Oceanic“ šešeto ir laiku keliaujančių salos gyventojų, istoriją. Ta grandis buvo atrasta tik trečiajame sezone, kuomet Desmondui buvo suteiktas iš pradžių banalus, bet vėliau labai logišku tapęs ateities matymas. Ir jūs turbūt ginčytumėtės jei ir vėl sakyčiau, kad gražiausia ir tikriausia sukurta meilės istorija yra tarp Desmondo ir Penės, nes koks vyras išduos savo žmoną bebandydamas grįžti į jį trims metams pražudžiusią salą. Bet čia pasirodo poros tarpusavio supratimas, kuomet Penė buvo pasiryžusi su savo vyru keliauti bet kur, ir Desmondas tuo manipuliuodamas (bet tik iš geros valios) sugebėjo pasinaudoti.

2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

Sherlock. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Sherlock“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kai bet kokios meno rūšies atstovai pradeda pataikauti fanams, jie padaro kūrybinę savižudybę. Tai yra visiškai analogiškas atvejis daugelio valstybių pozicijai, dėl kurios jos nesidera su teroristais. Jeigu pasiduosi bent kartą, jie pajus kraujo kvapą ir iš tavęs išspaus viską, ką gali. Žiūrovai, kaip ir teroristai, pajaus, kad situaciją galima pakreipti sava linkme ir taip stengsis padaryti tik tam, kad galiausiai, kaip kokia pastoviai savo nuomonę keičianti mergina, galėtų skųstis, jog tas kūrinys nebėra toks, kokį jie pamilo. Joks žiūrovas jokio kūrinio negali pažinoti geriau nei jo kūrėjas, kas puikiai atsiskleidžia naujajame „Sherlock“ sezone.

„Sherlock“ per vieną sezoną turi tris serijas. Keturias su puse valandos. Elementaru (pun intended), kad laiko veikėjų plėtojimui yra stipriai per mažai. Tai pastoviai buvo didžiausias mano nusivylimas serialu, nes veikėjai, net jeigu visiems iki skausmo pažįstami, turi būti vis labiau gilinami, juolab kad tai yra naujoviški Šerloko ir Vatsono variantai. Paviršutiniškai Šerloką kaip sociopatą ir jautresnį Vatsoną galima buvo pažinti, bet jų emocijos tam tikrose situacijose dažnai be rimtesnio reikalo buvo praleidžiamos pro akis, žymiai didesnį dėmesį kreipiant į siužetą, ne veikėjus. Tai būdavo dar keisčiau, kuomet absoliučiai kiekviena pusantros valandos trunkanti serija po pirmojo pusvalandžio pristoja ir mėto juokelius į visas puses vien laiko stūmimui, vietoje efektyvaus laiko išnaudojimo.

Trečiojo sezono premjera šį keistumą perkėlė į kitą lygį. Tai buvo gėdingiausia, ką serialas iki šiol parodė. „The Empty Hearse“ buvo pusantros valandos trukmės žiauriai perspaustas komedijos serialas, kuris antrojo sezono pabaigos intrigą nagrinėjo baisiausiu būdu: juokiantis. Pusę tos serijos užėmė savotiškas šaipymasis iš fanų, beveik du metus kūrusių teorijas apie serialo sugrįžimą ir turinčių nuliūsti, kad neatspėjo praktiškai nieko. Gali būti (taip veikiausiai ir yra), kad „Sherlock“ žiūriu visai kitaip nei daugelis žiūrovų, nes nuoširdžiai tikėjausi, kad ši premjera bus arčiausia, kiek serialas priartės prie dramos, kadangi kito kelio, atrodė, nėra. Galiausiai, kaip toje premjeroje pasakė Vatsonas, serialui, kaip ir Šerlokui, labiau rūpėjo kaip buvo įgyvendintas antro sezono kabliukas. Man, kaip ir Vatsonui, labiau rūpėjo kodėl.

2014 m. sausio 18 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Antra serija


If there's anything in this life you want, pack it in there. Because you're never coming back. - Ben


Serialams reikia laiko atrasti save. Tie, kurie atranda jiems tinkantį kelią greitai, iškart patenka į televizijos istoriją, kaip tai padarė „Sopranai“, „Breaking Bad“ ir daugelis kitų serialų. Tai padarė ir „Dingę“, bent jau plačiąja prasme. Žiūrint į smulkmenas, nėra tokio serialo, kuris savo eigoje neatrastų naujų kozirių, tokių, kurie buvo visai šalia, bet pradėjo veikti tik dabar. Ne paslaptis, kad tokie koziriai dažniausiai pasireiškia veikėjų pavidalu. Tokių veikėjų, kurie visą laiką buvo pastebimi, bet nedarantys įtakos didžiajai istorijai, „Dingę“ turėjo apsčiai, bet iššauti natūraliai jiems tiesiog nebuvo vietos.

Su praėjusia serija, „Because You Left“, visu rimtumu atsiskleidė Danielis, atskleidęs, kad į salą atvyko dėl jos sugebėjimų keliauti laiku. Šį dalyką serialas galėjo planuoti nuo pat Faradėjaus pasirodymo, nes fiziku jis ketvirto sezono pradžioje tapo ne be reikalo. Tuo tarpu Harlis, ilgą laiką buvęs vien tik su linksmesniais momentais susijęs storulis, labiau papildydavęs istoriją nei jai darydavęs įtaką, savo draminio šanso turėjo laukti. Panašu, kad penktasis sezonas ir yra ta lauktoji galimybė.

Praėjusiuose sezonuose „Dingę“ bandė iš visų jėgų mums parodyti, jog Harlis užaugo kartu su dora motina ir jį sugadino, daugiau ar mažiau, jo tėvas. Dėl jo Harlis atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, dėl jo, iš dalies, jis atsidūrė ir saloje. Bet motinos įskiepytų savybių jis nepamiršo, ir doru žmogumi vyrukas išliko visose situacijose. Ilgą laiką tai buvo tik graži savybė, atsverianti visas Džeko, Loko ir kitų nedorybes, ir į atskirą siužeto liniją tai nepretendavo. Iki dabar.

Dorumas Harliui reiškė ir tai, jog jis negali meluoti, dėl ko jis ir išplepėdavo visas paslaptis. Todėl nenuostabu, kad jis buvo vienintelis, nepritaręs didžiajam Džeko sugalvotam melui, skirtam apsaugoti salą. Šį serija taip ir yra pavadinta - „The Lie“, - ir ji sugeba garsiai pasakyti tai, ką kai kurie žiūrovai galvojo nuo paskutinių praėjusio sezono serijų. Jau pirmojoje scenoje yra užkabinama melo reikalingumo problema, nes logiškai galvojant, sala buvo patraukta į tokią pat nežinomą vietą, kokioje ji buvo anksčiau, ir ją surasti būtų taip pat sudėtinga. Ir jeigu visas šešetas būtų pasakęs tiesą (ar bent dalį jos), tai atrodytų žymiai įtikinamiau nei vieno jau psichiatrinėje sėdėjusio storulio sapaliojimai. Tas storulis, tiesa, laikosi su grupe, panašiai kaip ir Frankas su Desmondu. Dauguma, vadovaujama Džeko, Penės laive nusprendė meluoti apie viską, ką matė saloje, ir iki galo laikytis išvien. Mes šitą dalyką jau žinojom pakankamai seniai, tačiau scena laive buvo skirta Harliui: jo norui sakyti tiesą ir pasižadėjimui, kad Saidui patekus į nelaimę, jis irakiečiui nepadės.

2014 m. sausio 15 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Pirma serija

This is why I'm here. I know what's happening. - Daniel

Penktasis serialo sezonas prasideda su panašiais ketinimais kaip ir ketvirtojo sezono finalas. Taip yra ne vien dėl to, kad šios serijos, pavadintos „Because You Left“, įvykiai vyksta iškart po ketvirtojo sezono pabaigos. Vien pačia nuotaika ir savo struktūra serija labai primena ketvirtąjį sezoną. Jo didysis siekis buvo išvežti šešis veikėjus iš salos, ir intriga slypėjo pačiame įgyvendinime, nes galutinį rezultatą dėl ateities scenų žinojo visi. Šįkart „Dingę“ ateities, parodančios ateities ateitį, mums neduoda, bet panašiai kaip praėjusiame sezone, galima numanyti, jog kaip ir anuomet saloje, taip ir dabar JAV išsibarstęs šešetas privalės susirinkti bendram tikslui.

Prie to mes dar sugrįšim, neabejokit. Prieš suvokimą apie išsibarsčiusį „Oceanic Six“ ateina daug mažų įspūdingų momentų, vienas kurių yra pavaizduotas virš šio straipsnio. Jau pirmojoje scenoje, tradiciniu „Dingusių“ būdu, žiūrovams yra metamas siurprizas (kartu su dar vieną sezoną pradedančiu vinilinės plokštelės grojimu) Danielio Faradėjaus pavidalu, kuris pasirodo dar tik statomoje „Orchidėjoje“, kurios konstrukcijai vadovauja ponas Čengas. Taigi ne, Danielis nėra dabartyje. Ir daktaras Čengas savo informaciniame video apie per laiką keliaujančius zuikius kalbėjo ne be reikalo. Danielis Faradėjus keliavo laiku.

Kaip jau supratote, ne vienas jis. Sienoje išmušęs skylę ir stebuklingu ratu salą pastūmęs Benas tą pačią salą privertė šokinėti laike. Kol kas žiūrovai apie šį reiškinį žino visai minimaliai. Neaiški nei jo kilmė, nei paskirtis, nei tai, ką jis paveikia. Nes bent jau kol kas su logika čia yra prasilenkiama stipriai: Džiuljeta, faktinė Kitų narė, privalo judėti laike, tačiau iš ledinio Mitchell veido nesuprasi, ar tai ją bent kiek paveikia. Per laiką neperšoka Ričardas ir likusi naujoji Loko kariuomenė, bet peršoka pats Lokas, kas teoriškai galėtų būti susiję su tuo, kad Ričardas nesensta.

2014 m. sausio 13 d., pirmadienis

Oskarai 2014. American Hustle

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „American Hustle“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„American Hustle“ gali būti keisčiausias mano matytas filmas pastaruoju metu. Nekalbu apie visus laikus, nes be keistumo nebūtų kino, bet įsivaizduojamame keistuolių sąraše šis kūrinys būtų kažkur viršuje. „American Hustle“ keistumas pasireiškia tuo, kad niekas, turbūt net ir pats režisierius Davidas O. Russellas negali pasakyti kodėl šis filmas buvo sukurtas. Iš paskutinių pavyzdžių - ir už juos iš anksto atsiprašau - filmai apie „One Direction“ ir Bieberį turėjo tikslinę jaunų mergaičių auditoriją, kurių žemi standartai sunešė kūrėjams krūvą pinigų ir abi pusės liko patenkintos. „47 Ronin“ buvo kuriamas siekiant jį padaryti įspūdingu blockbusteriu tik tam, kad jis taptų viena didžiausių studijos nesėkmių. „American Hustle“ buvo kuriamas dėl nieko.

Tai skamba baisiai, žinau, bet tarp visų pretendentų į Oskarus, būtent ši juosta yra mažiausiai panaši į filmą. Besikoncentruojantis į aferistų porą, filmas pasakoja apie bendrą jų ir vieno FTB agento aferą, galinčią tuo pačiu ir atnešti daugybę pinigų jiems patiems, ir nuversti svarbius valstybės asmenis. Net iš pavadinimo galima suprasti, kad filmas bus aferistinio pobūdžio, kuomet vienas už kitą protingesni nusikaltėliai ir politikai bandys kits kitą apsukti ir taip žiūrovai gaus daugybę netikėtų, linksmų siužeto vingių. Netikėtumo čia, nebijokit, yra. Linksmumo faktorius? Kaip pažiūrėsit.

Jeigu jūs nepasimesit tarp daugybės šio filmo pateikiamų netradicinių motyvų ir tapsite tiksline Russello auditorija - kuri, atsiprašau, man visiškai nėra aiški, - jums bus linksma. Tai nepaaiškina to, kad „American Hustle“ buvo nominuotas ir laimėjo Auksinių gaublių komedijos kategorijoje, nes jeigu filmas priverčia juoktis, tai nepadaro jo komedija, bet tam tikros racijos tokiame pareiškime yra. „American Hustle“ į šių dienų komedijas yra panašus tuo, kad neturi nei vieno veikėjo, kuris priverstų nuoširdžiai susidomėti visu filmu.

2014 m. sausio 12 d., sekmadienis

2014 m. Auksinių gaublių prognozės

Pirmoji rimta apdovanojimų ceremonija kasmet būna Auksiniai gaubliai, naktį (Lietuvos laiku) iš sekmadienio į pirmadienį vyksiantys JAV (apdovanojimus su manim galit žiūrėti kartu. Per Feisbuką, bet vis tiek). Ceremoniją kaip ir pernai ves Amy Poehler ir Tina Fey, nes pernai prisišnekėjo apie nenorėjimą vesti renginio tris metus iš eilės, todėl dabar darys būtent taip (nors pripažinkit, už Ricky geriau nebus). Kaip visada pateikiu savo prognozes ir kino, ir televizijos apdovanojimams. Visas prognozes priimkit savo nuožiūra ir jeigu už ką nors neteisingai pastatysit, manęs nekaltinkit. Prie kelis mėnesius nė už ką nebūčiau pagalvojęs, kad geriausiam serialui bus nominuotas „Masters of Sex“ arba kad taip bus apvogtas „Mad Men“, kas dar kartą įrodo, jog Auksinių gaublių suprasti niekas neturi teisės. Ir visgi bandau.

Kinas


Geriausias filmas (drama)

12 Years a Slave
Gravity
Captain Phillips
Philomena
Rush

Priešingai nei pernai, nei vienoje apdovanojimų ceremonijoje nėra tokio aiškaus ir gryno favorito kaip pernai buvo su „Argo“. Tiesa, šiemet favoritų irgi yra, bet tokių jau du: „Gravity“ ir „12 Years a Slave“, kurie turi praktiškai vienodus šansus laimėti pagrindinius apdovanojimus (likęs trejetas neturi jokių šansų, nebent balsai pasiskirstytų labai drastiškai). Šioje vietoje suklysti sunku, ir suklydus galima neatspėti ir likusių kategorijų, tačiau čia visgi renkuosi „12 Years a Slave“, nors stipriai pagrįsti to negaliu. Nuojauta kužda, kad šita komisija labiau linkusi rinktis gryną dramą prieš dramą su fantastiniais elementais, nors HFPA mėgsta apsimesti jaunais, tai „Gravity“ pasirinkimas neturėtų nustebinti.

Geriausias filmas (komedija)

American Hustle
Her
Inside Llewyn Davis
Nebraska
The Wolf of Wall Street

Mano rankos dabar dreba, nes kažkodėl pasižadėjau sau išlaikyti pusiau objektyvumą. „American Hustle“ yra blogas filmas. Ne tragiškas, bet blogas ir tuščias, apie ką jūs sužinosite kitą savaitę. Ir visgi prie jo prisidėjo visi žinomiausi vardai Holivude, ir tai yra lengvas filmas, ir taip dažni apdovanojimai supranta geriausiojo apibrėžimą. Apdovanojimą čia veikiausiai atiduočiau „The Wolf of Wall Street“, bet net ir aš nesu toks naivus, nors jei suklysiu dėl „American Hustle“, džiaugsmo mano namuose tikrai bus.

2014 m. sausio 8 d., trečiadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Trylikta serija

You know that you're here for a reason. You know it. And if you leave this place, that knowledge is gonna eat you alive from the inside out until you decide to come back. - Locke

Ketvirtas „Dingusių“ sezonas yra tobulas. Paskutinė šio sezono serija, „There's No Place Like Home“, yra tobula. Kiekviena šios serijos scena yra tobula. Gerai, su paskutiniuoju teiginiu jūs galit nesutikti - nesutinku ir aš, - bet jūs suprantat apie ką eina kalba, net jeigu ir nesuprantat kodėl. Paaiškinu: sudėtingiausia bet kokioje kultūros (ar netgi gyvenimo) srityje yra seną, nusibodusį dalyką paversti visiškai nauju atradimu. Dar sudėtingiau (arba kvailiau, kaip pažiūrėsit) yra bandyti suteikti šviežio kraujo kokiam nors dalykui į jį sugrūdant absoliučiai kiekvieną įmanomą idėją, kas dažniausiai tampa žiauria nesąmone, nes kiekybė beveik niekad neprilygsta kokybei. Bet kuriems tai pavyksta, jų kūriniai būna vadinami šedevrais. „There's No Place Like Home“ yra šedevras.

Jau vien dėl scenos garsiojoje „Orchidėjoje“, į kurią vedė visų veikėjų keliai. Vieni ten keliavo įvykdyti užsakymą ir pagrobti užsakytąjį, kiti keliavo patraukti salą, o Džekas, pakeliui pasigriebęs Sojerį, ten keliavo lygtais pasiimti Harlį, bet tai jam tapo antrinis uždavinys. Na, bent jau po pokalbio su Loku, kuris priminė, dėl ko mano pasąmonėje yra užprogramuota neapykanta Džekui. Taip, tai buvo aiškus kūrėjų sumanymas daktarą padaryti vieninteliu veikėju, kuris saloje absoliučiai nepasikeistų ir išliktų užkietėjęs cinikas. Lokas, besidžiaugdamas kiekviena saloje praleista minute, galiausiai suprato, kad Džeką įtikinėti apie stebuklus nėra jo darbas. Tas supratimas puikiai matosi dviejų vyrų atsisveikinimo metu, kuomet Lokas prašo padaryti bent vieną paslaugą jam ir salai, ir oriai susitaiko (ir žiūrovus sutaiko) su tuo, kad Džeką mato turbūt paskutinį kartą. Džekas, būdamas šikniumi, tą prašymą supranta tik kaip draugų išsaugojimą (nes sala jam nerūpi) ir prie Loko bando neišskysti, ir kadangi jo reakcija yra pakankamai lėta, apsispręsti dėl didžiojo melo jis sugeba tik žymiai vėliau.

Ir visgi čia nėra ta scena, apie kurią rašiau pradžioje (nors, kaip jau matot, dvi valandos čia yra prikištos nuostabių momentų). Ji ateina po atsisveikinimo, kuomet Lokas ir Benas nusileidžia į dar vieną DHARMA bunkerį, turbūt patį slapčiausią, nes apie jį nežino net Džiuljeta. Ir ne be reikalo: čia vyksta kelionės laiku ir kiekvienam apie tai pasakoti nepatariama. Tiesa, iki „Back to the Future“ herojus dar skiria Kymis, kuris, kaip jau turbūt susiejot praėjusioje serijoje, turi atsarginį planą, kaip ir priklauso tikram blogiečiui. Šiuo atveju į trilerio ir veiksmo filmo mišinį panašioje scenoje plano neturi Benas, kuris be pasigailėjimo subado Kymį ir dar kartą parodo, kad niekas jo nesupras. Moksliukas, dėl salos be didesnių skrupulų aukojantis savo dukrą ir kalbėdamas apie taisykles, dabar nusispjauna ant visos salos ir tiesiog kerštauja. Nors planas, net jeigu ir per daug banalus, galbūt buvo. Laive Benas neturėjo jokių draugų ar sentimentų, ten jis matė tik potencialius kandidatus atskleisti salos paslaptį, ir taip jis dar kartą apsaugojo salą. Esu linkęs šia teorija netikėti, nes jis būtų ja pasidalinęs su Loku, kuris ja būtų susižavėjęs.

2014 m. sausio 6 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Gravity

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Gravity“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pernai pradėjęs apžvelgti Oskarams nominuotus filmus, susilaukiau kelių pastebėjimų, kad kai kurių filmų apžvalgos jau nebeturi prasmės. Daugelio jų banga buvo atėjusi ir praėjusi, ir viskas galėjo atrodyti tik kaip flegmatiko pastebėjimai apie prieš kelis mėnesius vykusius įvykius. Tokios nuomonės manęs nepaveikė, toli gražu, nes dabar dar apžvelgiu ir filmus, kurie buvo sukurti ir praėjusio šimtmečio pradžioje ir tikiu, kad filmai, nepriklausomai nuo to, kada jie yra žiūrimi ir ar apie juos yra kalbama, yra vienodai nuostabūs, ir prasmės jų aptarime, nepriklausomai nuo laiko, bus visuomet. Tik va šiemet yra vienas filmas, dėl kurio galima būtų suabejoti vėlyvų apžvalgų nauda, nes šis kūrinys negali būti žiūrimas ne kino teatre, o iš repertuarų jis jau yra dingęs. „Gravity“ yra tas filmas, kuris yra sukurtas tik kino teatrui ir niekam kitam.

Nenuostabu, kad „Gravity“ idėja brendo nuo 2010-ųjų, ir nenuostabu, jog ji subrendo Alfonso Cuaronui, žmogui, kuris žavi savo filmų stiliumi, išryškinančiu labai rimtas temas itin ekstremaliose situacijose. Šiuo atveju veiksmas vyksta kosmose, kur pirmojoje savo misijoje dalyvaujanti daktarė Stoun ir paskutinį kartą prieš pensiją į atvirą kosmosą išeinantis Kovalskis tampa vieninteliais likusiais gyvais „Explorer“ komandos nariais po to, kai jų laivą sudaužo rusų sunaikinto palydovo nuolaužos. Viskas. Visa tai įvyksta vos per kelias minutes, ir vėliau seka pusantros valandos plaukiojimo kosmose ir bandymo kokiu nors būdu saugiai sugrįžti į žemę.

Jeigu tai atrodo nuobodu, jus galima suprasti. Nuobodu gali būti net ir žiūrint šį filmą, viskas priklauso tik nuo to, iki kokio lygio jūs būsite pasiruošęs nekreipti dėmesio į siužetą ir susikoncentruoti į veikėjus, jei tiksliau - tik daktarę Stoun. Būtent čia ir pasireiškia Cuarono genialumas. „Gravity“ negalima žiūrėti ne kino teatre, nes tai turi būti ir yra masyvus dalykas, kuris jeigu padarys įspūdį, tai tik savo dydžiu. Tai, kaip šiame filme yra parodomas vienos veikėjos gyvenimas, emocijos, elgsena protu nesuvokiamose situacijose, yra grynai meksikiečių režisieriaus ir aktorės nuopelnas, dėl kurio kosmose vyraujanti tyla, nesvarumo būsena, be garso vykstantys sprogimai ir nesuvokiamai ilgos scenos sukelia tokį nuostabų ir neįtikėtinai baugų reginį, kuriam nereikia dialogo, kad tai pasaulyje privertė susižavėti net ir dešimtmečius į kiekvieną filmą kino teatran vaikštančius žmones.

2014 m. sausio 4 d., šeštadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Dvylikta serija

My daughter was on your plane, too. She was on flight 8-1-5. You were in the air for six hours, probably just a few rows from her and you never even knew she was your sister. She was one of the ones who died when your plane hit the water. - Carole

Ši, priešpaskutinė ketvirtojo „Dingusių“ sezono serija „There's No Place Like Home“ netgi oficialiai yra vadinama pirmąja sezono finalo dalimi. Ir netgi labai pagrįstai. Kaip ir visose dvigubose „Dingusių“ serijose, pirmoji jų dalis yra itin glaudžiai susijusi su antrąja ta prasme, kad pirmojoje - natūraliai ar ne - istorijos yra pastatomos į tokias pozicijas, kad vėliau būtų galima rodyti tik veiksmą, ne mažai prasmės turinčius vaikščiojimus iš vienos vietos į kitą. Tokį trijų valandų finalą „Dingę“ daro antrą ir paskutinį kartą, bet skirtingai nuo pirmojo sezono, kuomet pirmoji valanda buvo praleista vien užbaigiant neįdomius tame sezone pradėtus dalykus, šįkart iškart yra sugebama atskleisti kai kurias paslaptis ar plėtoti dramą.

Žinoma, tos paslaptys yra pakankamai subjektyvus dalykas, priklausantis nuo to, kiek jūs norėjote jas pamatyti. Nes aš žiūrėdamas šią seriją dažnai susiduriu su dilema: kai kurie čia pasakomi dalykai yra reikalingi, nes anksčiau apie juos būdavo užsimenama tik labai abstrakčiai, bet kartu tai yra savotiškas skylių užkamšymas, kur jo - tiesa, ne visada - nereikia. Šįkart labiau krypstu į pirmąją pusę, nes plačiąja prasme, bent jau ateities scenos serialui yra reikalingos.

Jos jau pirmosiomis minutėmis sugeba užduoti klausimą apie tai, dėl ko „Oceanic 6“ privalo meluoti aplinkiniams. Logiškiausia ir realiame pasaulyje objektyviausia priežastis būtų tai, jog niekas jais tiesiog nepatikėtų. Ir teisingai, nes kelis mėnesius negyvenamoje saloje praleidę žmonės, pasakojantys apie viską žudančius dūmus, nėra patikimiausias naujienų šaltinis. Bet Džekas ir co pasirenka meluoti, ir meluoti stipriai, pradedant tuo, jog jie yra vieninteliai išsigelbėjusieji (kitoje konferencijos versijoje Džekas kalba apie vėliau mirusius Čarlį, Libę ir Būną), baigiant nuolaužų nuplovimu į krantą, dėl kurių jie ir sugebėjo išplaukti iš salos. Ar jie tokiu būdu bandytų išvengti nereikalingų klausimų, ar - kadangi mes vis dar nežinom, kaip jie išsigelbėjo - apsaugoti pasilikusius saloje (arba mirusius besigelbėjant), tai yra melas, kuris toli gražu nebuvo spontaniškas ir buvo suplanuotas gerokai prieš šią konferenciją.

2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Dingę. Ketvirtas sezonas. Vienuolikta serija

He wants us to move the island. - John

Gali būti, kad iki šios serijos jūs jau buvote supratę didžiausią „Dingusių“ paslaptį. Ji nėra ta paslaptis, kuri paaiškintų kiekvieną saloje vykstantį įvykį, tai tiesiog yra struktūrinė serialo paslaptis, bet galinti visiškai apversti visą jūsų mąstymą. Aš ją supratau tik penktajame sezone, ir logiškai galvojant, anksčiau ketvirtojo sezono tai padaryti buvo praktiškai neįmanoma, bet patikėkit manim, tą paslaptį aš būčiau norėjęs sužinoti žymiai anksčiau. O ji yra labai paprasta: „Dingę“ yra serialas apie kelionę be tikslo, ne serialas, kuriamas vien dėl pagrindinio tikslo parodymo.

Dauguma mokslinės fantastikos serialų (bet toli gražu ne vien jie) veikia būtent taip. Jie susikoncentruoja į istoriją, į daugybę jos metu parodomų įvykių, o ne į vieną momentą, kuris sugebėtų paaiškinti paranormalius ekrane matomus reiškinius. Taip, mes žmonės, mums reikia paaiškinimų net jeigu ir žinom, kad jie su logika visuomet susikirs (aš į šią kategoriją pakliūnu visuomet), ir dėl to kai kurie serialai, tokie kaip „Revolution“, bando palaikyti žiūrovų dėmesį bandydami atskleisti didžiausias savo paslaptis ir viską paaiškinti, visai nekreipiant dėmesio į savo istoriją, kas galiausiai tampa visiška pražūtimi. Kiekvienas save gerbiantis mokslinės fantastikos serialas anksčiau ar vėliau supranta, kad istorija jame turi būti kuriama apie į ekstremalias situacijas pakliūnančius veikėjus, ne vien apie tų ekstremalių situacijų aplinkybes.

Galiausiai ir žiūrovai turi suprasti, kad tokie dalykai kaip nesenstantis Ričardas ir jo pasiryžimas įtikinti mažąjį Loką, jog pastarasis yra ypatingas, turėtų būti klausimas ne kaip?, o kodėl? Kodėl būtent Lokas yra toks stebuklingas, kad nuo mažumės yra lankomas stebuklingų žmonių, ir kodėl būtent Ričardas jį prižiūri ir tai darydamas nesensta? Tokie klausimai koncentruojasi į veikėjus, ko „Dingę“ siekė labai ilgai (nors ir siekė ne vien to), ir ši serija gali būti toks lūžio taškas, kur logikos trūkumui turėtų būti pritaikytas senaties terminas. Aš nesakau, kad jūs nesitikėtumėte absoliučiai jokių atsakymų, bet klausimų serialo pabaigoje bus likę žymiai daugiau.