Puslapiai

2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. Her

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Her“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Per lengva būtų pasakyti, kad „Her“ yra filmas, įspėjantis žiūrovus apie mūsų kasdienybę ir jos pavojus. Lengvumas čia ne vien tame, jog tokį sakinį savimi didžiuodamasis rašytų kiekvienas pradedantysis kritikas, tariamai supratęs pagrindinę filmo mintį ir tuo visiems galintis pasigirti. Toks teiginys paprasčiausiai nebūtų teisingas. Jūs negalite tikėtis, kad žmogus, režisavęs „Being John Malkovich“, per dvi valandas bandys jums įbrukti tik tokią mintį, nes jų per televizorių galim prisiklausyti kiekvieną dieną.

Vietoje to Spike Jonze sukuria filmą, po kurio jūsų galvoje suksis dešimtys minčių, ir čia slypi viso to genialumas. Vykstantis nelabai tolimoje ateityje, „Her“ siužetas pasakoja apie vienišių Teodorą, kurio darbas yra rašyti laiškus už kitus žmones, nes tokie darbai mūsų greitai laukia. Ar tai būtų gimtadienio sveikinimai, ar bandymas susitaikyti su mylimuoju, ar išsiskyrimo laiškas - visus juos Teodoras rašo meniškai ir įsijausdamas, kas yra savotiškas jo šilumos ieškojimas po vyrą labai paveikusių skyrybų su žmona. Būtent kamuojamas sielvarto (nors, jeigu atvirai, turbūt tiesiog dėl įdomumo) jis nusiperka pirmąją savarankiškai mąstančią operacinę sistemą, kurios moteriškas balsas save vadina Samanta.

Jeigu dar nesupratote iš svajingos nuotraukos viršuje ar IMDb pasakymo, kad tai yra romantinis filmas, taip, Teodoras įsimyli Samantą. Labai laipsniškai, bet labai įtikinamai, sukuriant tokią visapusišką meilės istoriją, kurią retai pamatysi ir tuomet, kai abu įsimylėjėliai būna žmonės. Samanta Teodorą, be savo žavaus balso, kurį jai suteikė Scarlett Johansson, ir neįtikėtino proto (sumanumo? Intelekto?), sužavi tuo, kad atitinka visus jo troškimus. Šioje vietoje galima neįdomiai aiškintis, ar taip yra dėl to, kad Samantą šitaip užprogramavo nuo pradžių, ar dėl to, kad Teodoras prieš įdiegiant Samantą privalėjo atsakyti į kelis asmeninius klausimus, bet čia žymiai svarbesnis yra viso to rezultatas. Teodoras praktiškai be jokių skrupulų mėgaujasi kompanija ir pokalbiais moters, kuri klauso kiekvieno jo žodžio ir kalba su juo taip, kaip pats vyras nori. Feminizmo šalininkai dabar pradėtų šnekėti apie tai, kad čia yra mačistinis filmas ir jis parodo tikrąją tų kiaulių vyrų pusę. Protingiau būtų manyti, kad tai yra vieno keisto, o visuomenėje, kurioje jis gyvena, gal ir įprasto vyro istorija, ir „Her“ į abstraktumus galiausiai visiškai nesileidžia.

2014 m. sausio 27 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Dallas Buyers Club

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Dallas Buyers Club“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pats esu ne kartą sakęs, jog filmų vieno su kitu lyginti negalima, kad ir kokie jie būtų panašūs. Ir visgi kartais susilaikyti negalima, ypač tuomet, kai tie palyginimai ateina dviem netikėčiausiais pavyzdžiais. Šįkart prieš akis stoja prieš porą savaičių apžvelgtas „American Hustle“ ir „Dallas Buyers Club“, du filmai, savo siužetų centre pastatę aferas, nešančias didelį pelną jų organizatoriams ir kenkiančias kai kuriems žmonėms. Tik „Dallas Buyers Club“ pasielgė kur kas apdairiau: filmas nepadarė aferos savo vinimi.

Ši juosta nuo Davido O. Russello kūrinio skiriasi dar kai kuo. „Dallas Buyers Club“, kurį bandyta kurti jau kone dvidešimt metų ir kurį dėl labai prasto finansavimo tik dabar apsiėmė režisuoti Jeanas-Marcas Vallee, savo aferą naudoja geriems tikslams. Pusiau pagal tikrą istoriją sukurtame siužete yra pasakojama apie AIDS sergantį Roną Vudrufą, kuris pardavinėja nelegalius vaistus ta pačia liga sergantiems žmonėms, kuriems šie vaistai palengvina simptomus. Natūralu, kad apie (didžiąja dalimi) gerus darbus pasakojantis filmas, idant jis netaptų visiška kliše, privalo turėti stiprius veikėjus. Bet pavadinti juos stipriais būtų tiesiog per maža.

„Dallas Buyers Club“ pagrindinis veikėjas Ronas - kaip, tiesą sakant, ir daugelis personažų čia - nėra idealiai išsilavinęs žmogus ir tiesiog tikras teksasietis su pietietišku akcentu. Jis yra kaimietis, tam tikro lygio rasistas ir homofobas, dirbantis elektriku ir mėgstantis moteris ir visaip kaip pasileidusį gyvenimą. Ir jis nesupranta, kokiu būdu visuomenė gali priimti sistemą, kurioje žmogui, pasak daktarų, likus gyventi vos 30 dienų, nėra padaroma praktiškai nieko, kad tas gyvenimas būtų pratęstas. Būtent todėl jis iš visų jėgų užsiima nelegaliu verslu, ir būtent todėl jam nerūpi pinigai ar žiaurios baudos - jam rūpi noras padėti sau ir panašų likimą patyrusiems žmonėms (kurių ilgainiui čia atsirado komiškai daug). Dėl ligos jam yra pakrikę nervai ir galbūt todėl jis savo tikslo siekia kaip reikiant perspaustai, nekreipiant dėmesio į aplinkinių komentarus, kas šį filmą iškart padaro visai kitokiu nei banalios dramos apie gero kitiems siekiančius vargšelius.

2014 m. sausio 23 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. Captain Phillips

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Captain Phillips“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Captain Phillips“, labiau nei bet kuris kitas šių metų Oskaro nominantas ir netgi labiau nei „The Wolf of Wall Street“, yra apie pinigus. Gali būti, kad jūs pagalvojote, jog šio teksto autorius pasirinko tokį abstraktų įvadinį sakinį tam, kad lengviau parašytų visą apžvalgą, ir teksto autorius už tokį pastebėjimą jums padėkos. Tačiau bet kokiu atveju, viskas šiame filme yra apie pinigus. „Captain Phillips“ neparodo nei vieno žmogaus, kuris čia darytų kažką, už ką jam vėliau nebus materialiai atlygintina.

Paulo Greengrasso - taip, to paties, kuris kūrė ir Borną - režisuotame filme, sukurtame pagal absoliučiai tikrą 2009-aisiais vykusią istoriją su keliais pagražinimais, yra pasakojama apie - žinau, jums netikėta - kapitoną Filipsą, žmogų, kuris vadovavo didžiuliam krovininiam „Maersk Alabama“ laivui tądien, kai jį Indijos vandenyne užgrobė keturi piratai. Jie, natūraliai, tai padarė tik dėl skurdaus gyvenimo ir už tai reikalaudami didžiulės išpirkos, nesvarbu, mėgavosi jie savo darbu ar ne.

Priežastis, dėl kurios pradžioje užsiminiau apie pinigus, yra ta, kad kiekvienas čia esantis žmogus dirba savo darbą, kuriame kiekvienas filme matomas įvykis - kad ir koks neįprastas jis mums atrodytų - jų yra sutinkamas ne tiek su ramia sąžine, kiek greitai su tuo susitaikant. Ir piratai, ir laivo įgula, ir kapitonas (filmo pradžioje aiškiai parodomas kaip žmogus, kuris savo plaukimą „Maersk Alabama“ priima kaip dalyką, kurį privalo daryti dėl šeimos, ne dėl to, kad tai jam nuoširdžiai patinka) viską daro dėl pinigų, tik visa tai perauga į kažką žymiai rimtesnio. Apie gryną materialumą filme yra kalbama mažai, bet jis ten yra, kad ir kaip jums patiktų, kad būčiau šią temą pritempęs specialiai.

„Captain Phillips“ savo struktūrine prasme yra tobulas trileris, net jeigu ir nelabai tobula biografinė drama. Kai po filmo pasižiūri atgal, supranti, kad jame įvyko tragiškai mažai įvykių. Pirmas filmo pusvalandis (ar kiek ilgiau) yra praleidžiamas darant tai, ko pabaigą žiūrovai žino tiesiog iš filmo aprašymo ar plakato, ir visgi tai yra neįtikėtinai sukonstruotos minutės, savo įtampa sugebančios nenusileisti ir tolimesniems įvykiams. Vėlgi, teoriškai žiūrint, joks vėlesnis filmo įvykis neturėtų nustebinti ar labai intriguoti, bet „Captain Phillips“ sugeba sukurti įtampą ten, kur jos absoliučiai neturėtų būti, dėl ko didžiausi nuopelnai visuomet turi keliauti režisieriui (kurio Borno filmų stilistika tikrai yra jaučiama), montažui ir muzikai, techniniams dalykams, kurie visiškai neįkyriai sugeba pastoviai kelti filmo tempą iki maksimumo.

2014 m. sausio 13 d., pirmadienis

Oskarai 2014. American Hustle

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „American Hustle“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„American Hustle“ gali būti keisčiausias mano matytas filmas pastaruoju metu. Nekalbu apie visus laikus, nes be keistumo nebūtų kino, bet įsivaizduojamame keistuolių sąraše šis kūrinys būtų kažkur viršuje. „American Hustle“ keistumas pasireiškia tuo, kad niekas, turbūt net ir pats režisierius Davidas O. Russellas negali pasakyti kodėl šis filmas buvo sukurtas. Iš paskutinių pavyzdžių - ir už juos iš anksto atsiprašau - filmai apie „One Direction“ ir Bieberį turėjo tikslinę jaunų mergaičių auditoriją, kurių žemi standartai sunešė kūrėjams krūvą pinigų ir abi pusės liko patenkintos. „47 Ronin“ buvo kuriamas siekiant jį padaryti įspūdingu blockbusteriu tik tam, kad jis taptų viena didžiausių studijos nesėkmių. „American Hustle“ buvo kuriamas dėl nieko.

Tai skamba baisiai, žinau, bet tarp visų pretendentų į Oskarus, būtent ši juosta yra mažiausiai panaši į filmą. Besikoncentruojantis į aferistų porą, filmas pasakoja apie bendrą jų ir vieno FTB agento aferą, galinčią tuo pačiu ir atnešti daugybę pinigų jiems patiems, ir nuversti svarbius valstybės asmenis. Net iš pavadinimo galima suprasti, kad filmas bus aferistinio pobūdžio, kuomet vienas už kitą protingesni nusikaltėliai ir politikai bandys kits kitą apsukti ir taip žiūrovai gaus daugybę netikėtų, linksmų siužeto vingių. Netikėtumo čia, nebijokit, yra. Linksmumo faktorius? Kaip pažiūrėsit.

Jeigu jūs nepasimesit tarp daugybės šio filmo pateikiamų netradicinių motyvų ir tapsite tiksline Russello auditorija - kuri, atsiprašau, man visiškai nėra aiški, - jums bus linksma. Tai nepaaiškina to, kad „American Hustle“ buvo nominuotas ir laimėjo Auksinių gaublių komedijos kategorijoje, nes jeigu filmas priverčia juoktis, tai nepadaro jo komedija, bet tam tikros racijos tokiame pareiškime yra. „American Hustle“ į šių dienų komedijas yra panašus tuo, kad neturi nei vieno veikėjo, kuris priverstų nuoširdžiai susidomėti visu filmu.

2014 m. sausio 12 d., sekmadienis

2014 m. Auksinių gaublių prognozės

Pirmoji rimta apdovanojimų ceremonija kasmet būna Auksiniai gaubliai, naktį (Lietuvos laiku) iš sekmadienio į pirmadienį vyksiantys JAV (apdovanojimus su manim galit žiūrėti kartu. Per Feisbuką, bet vis tiek). Ceremoniją kaip ir pernai ves Amy Poehler ir Tina Fey, nes pernai prisišnekėjo apie nenorėjimą vesti renginio tris metus iš eilės, todėl dabar darys būtent taip (nors pripažinkit, už Ricky geriau nebus). Kaip visada pateikiu savo prognozes ir kino, ir televizijos apdovanojimams. Visas prognozes priimkit savo nuožiūra ir jeigu už ką nors neteisingai pastatysit, manęs nekaltinkit. Prie kelis mėnesius nė už ką nebūčiau pagalvojęs, kad geriausiam serialui bus nominuotas „Masters of Sex“ arba kad taip bus apvogtas „Mad Men“, kas dar kartą įrodo, jog Auksinių gaublių suprasti niekas neturi teisės. Ir visgi bandau.

Kinas


Geriausias filmas (drama)

12 Years a Slave
Gravity
Captain Phillips
Philomena
Rush

Priešingai nei pernai, nei vienoje apdovanojimų ceremonijoje nėra tokio aiškaus ir gryno favorito kaip pernai buvo su „Argo“. Tiesa, šiemet favoritų irgi yra, bet tokių jau du: „Gravity“ ir „12 Years a Slave“, kurie turi praktiškai vienodus šansus laimėti pagrindinius apdovanojimus (likęs trejetas neturi jokių šansų, nebent balsai pasiskirstytų labai drastiškai). Šioje vietoje suklysti sunku, ir suklydus galima neatspėti ir likusių kategorijų, tačiau čia visgi renkuosi „12 Years a Slave“, nors stipriai pagrįsti to negaliu. Nuojauta kužda, kad šita komisija labiau linkusi rinktis gryną dramą prieš dramą su fantastiniais elementais, nors HFPA mėgsta apsimesti jaunais, tai „Gravity“ pasirinkimas neturėtų nustebinti.

Geriausias filmas (komedija)

American Hustle
Her
Inside Llewyn Davis
Nebraska
The Wolf of Wall Street

Mano rankos dabar dreba, nes kažkodėl pasižadėjau sau išlaikyti pusiau objektyvumą. „American Hustle“ yra blogas filmas. Ne tragiškas, bet blogas ir tuščias, apie ką jūs sužinosite kitą savaitę. Ir visgi prie jo prisidėjo visi žinomiausi vardai Holivude, ir tai yra lengvas filmas, ir taip dažni apdovanojimai supranta geriausiojo apibrėžimą. Apdovanojimą čia veikiausiai atiduočiau „The Wolf of Wall Street“, bet net ir aš nesu toks naivus, nors jei suklysiu dėl „American Hustle“, džiaugsmo mano namuose tikrai bus.

2014 m. sausio 6 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Gravity

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Gravity“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pernai pradėjęs apžvelgti Oskarams nominuotus filmus, susilaukiau kelių pastebėjimų, kad kai kurių filmų apžvalgos jau nebeturi prasmės. Daugelio jų banga buvo atėjusi ir praėjusi, ir viskas galėjo atrodyti tik kaip flegmatiko pastebėjimai apie prieš kelis mėnesius vykusius įvykius. Tokios nuomonės manęs nepaveikė, toli gražu, nes dabar dar apžvelgiu ir filmus, kurie buvo sukurti ir praėjusio šimtmečio pradžioje ir tikiu, kad filmai, nepriklausomai nuo to, kada jie yra žiūrimi ir ar apie juos yra kalbama, yra vienodai nuostabūs, ir prasmės jų aptarime, nepriklausomai nuo laiko, bus visuomet. Tik va šiemet yra vienas filmas, dėl kurio galima būtų suabejoti vėlyvų apžvalgų nauda, nes šis kūrinys negali būti žiūrimas ne kino teatre, o iš repertuarų jis jau yra dingęs. „Gravity“ yra tas filmas, kuris yra sukurtas tik kino teatrui ir niekam kitam.

Nenuostabu, kad „Gravity“ idėja brendo nuo 2010-ųjų, ir nenuostabu, jog ji subrendo Alfonso Cuaronui, žmogui, kuris žavi savo filmų stiliumi, išryškinančiu labai rimtas temas itin ekstremaliose situacijose. Šiuo atveju veiksmas vyksta kosmose, kur pirmojoje savo misijoje dalyvaujanti daktarė Stoun ir paskutinį kartą prieš pensiją į atvirą kosmosą išeinantis Kovalskis tampa vieninteliais likusiais gyvais „Explorer“ komandos nariais po to, kai jų laivą sudaužo rusų sunaikinto palydovo nuolaužos. Viskas. Visa tai įvyksta vos per kelias minutes, ir vėliau seka pusantros valandos plaukiojimo kosmose ir bandymo kokiu nors būdu saugiai sugrįžti į žemę.

Jeigu tai atrodo nuobodu, jus galima suprasti. Nuobodu gali būti net ir žiūrint šį filmą, viskas priklauso tik nuo to, iki kokio lygio jūs būsite pasiruošęs nekreipti dėmesio į siužetą ir susikoncentruoti į veikėjus, jei tiksliau - tik daktarę Stoun. Būtent čia ir pasireiškia Cuarono genialumas. „Gravity“ negalima žiūrėti ne kino teatre, nes tai turi būti ir yra masyvus dalykas, kuris jeigu padarys įspūdį, tai tik savo dydžiu. Tai, kaip šiame filme yra parodomas vienos veikėjos gyvenimas, emocijos, elgsena protu nesuvokiamose situacijose, yra grynai meksikiečių režisieriaus ir aktorės nuopelnas, dėl kurio kosmose vyraujanti tyla, nesvarumo būsena, be garso vykstantys sprogimai ir nesuvokiamai ilgos scenos sukelia tokį nuostabų ir neįtikėtinai baugų reginį, kuriam nereikia dialogo, kad tai pasaulyje privertė susižavėti net ir dešimtmečius į kiekvieną filmą kino teatran vaikštančius žmones.