2014 m. sausio 27 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Dallas Buyers Club

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Dallas Buyers Club“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pats esu ne kartą sakęs, jog filmų vieno su kitu lyginti negalima, kad ir kokie jie būtų panašūs. Ir visgi kartais susilaikyti negalima, ypač tuomet, kai tie palyginimai ateina dviem netikėčiausiais pavyzdžiais. Šįkart prieš akis stoja prieš porą savaičių apžvelgtas „American Hustle“ ir „Dallas Buyers Club“, du filmai, savo siužetų centre pastatę aferas, nešančias didelį pelną jų organizatoriams ir kenkiančias kai kuriems žmonėms. Tik „Dallas Buyers Club“ pasielgė kur kas apdairiau: filmas nepadarė aferos savo vinimi.

Ši juosta nuo Davido O. Russello kūrinio skiriasi dar kai kuo. „Dallas Buyers Club“, kurį bandyta kurti jau kone dvidešimt metų ir kurį dėl labai prasto finansavimo tik dabar apsiėmė režisuoti Jeanas-Marcas Vallee, savo aferą naudoja geriems tikslams. Pusiau pagal tikrą istoriją sukurtame siužete yra pasakojama apie AIDS sergantį Roną Vudrufą, kuris pardavinėja nelegalius vaistus ta pačia liga sergantiems žmonėms, kuriems šie vaistai palengvina simptomus. Natūralu, kad apie (didžiąja dalimi) gerus darbus pasakojantis filmas, idant jis netaptų visiška kliše, privalo turėti stiprius veikėjus. Bet pavadinti juos stipriais būtų tiesiog per maža.

„Dallas Buyers Club“ pagrindinis veikėjas Ronas - kaip, tiesą sakant, ir daugelis personažų čia - nėra idealiai išsilavinęs žmogus ir tiesiog tikras teksasietis su pietietišku akcentu. Jis yra kaimietis, tam tikro lygio rasistas ir homofobas, dirbantis elektriku ir mėgstantis moteris ir visaip kaip pasileidusį gyvenimą. Ir jis nesupranta, kokiu būdu visuomenė gali priimti sistemą, kurioje žmogui, pasak daktarų, likus gyventi vos 30 dienų, nėra padaroma praktiškai nieko, kad tas gyvenimas būtų pratęstas. Būtent todėl jis iš visų jėgų užsiima nelegaliu verslu, ir būtent todėl jam nerūpi pinigai ar žiaurios baudos - jam rūpi noras padėti sau ir panašų likimą patyrusiems žmonėms (kurių ilgainiui čia atsirado komiškai daug). Dėl ligos jam yra pakrikę nervai ir galbūt todėl jis savo tikslo siekia kaip reikiant perspaustai, nekreipiant dėmesio į aplinkinių komentarus, kas šį filmą iškart padaro visai kitokiu nei banalios dramos apie gero kitiems siekiančius vargšelius.

Jų čia, tiesa, yra ir daugiau, nors išsiskiria - ir dar kaip - tik vienas. Transeksualė Rejon filme atlieka kone pagrindinį vaidmenį, net jeigu ji dažnai yra antrame plane. Per Rejon „Dallas Buyers Club“ sugeba parodyti ir baisųjį narkomanų gyvenimą, ir didžiosios aferos smulkmenas, ir tai, ką tokiai moteriai reiškia gyventi liberalumu negarsėjančiame Dalase. Rejon kartu sugeba pakeisti ir Rono mąstymą kai kurių žmonių atžvilgiu, ilgainiui tampant jo geriausia drauge, tačiau ji veikia nuostabiai kaip atskiras ir labai įsimintinas veikėjas.

Tiesą sakant, jų dviejų ir užtenka. „Dallas Buyers Club“ yra nuostabus pavyzdys kaip per nesudėtingą pagrindinę idėją galima sukurti įspūdingus veikėjus ir juos priversti išvežti visą filmą. Bet jūs puikiai suprantate, link ko dabar eina kalba: Matthew McConaughey ir Jared Leto. Net nežinau, ar galėčiau pasakyti kažką, ko apie jų pasirodymus jūs dar negirdėjote. Jie abu numetė daugybę kilogramų savo rolėms šiame filme, kas padaro dar didesnį įspūdį po to, kai Christianas Bale'as skundėsi, kad dėl „American Hustle“ privalėjo priaugti 20 kilogramų vaidmeniui, kuriame to praktiškai nereikėjo. Poor you. Bet jeigu rimtai, McConaughey ir Leto taip tobulai suvaidino visiškai sugniuždytus veikėjus, kad neduoti jiems Oskarų būtų didžiausias nusikaltimas nuo tada, kai jo nedavė DiCaprio 1994-aisiais. Ir 2005-aisiais. Ir 2007-aisiais.

Negana to, „Dallas Buyers Club“, nepaisant pakankamai tragiškos savo idėjos, turi ir nemažai linksmesnių momentų, kas filmą padaro dar panašesniu į tą balaganą apie amerikietiškas aferas. Tačiau šioje vietoje kyla ir bene vienintelis mano nusiskundimas visu filmu. Humoras čia buvo tikrai subtilus ir vien juokimosi iš kitų nelaimių čia nesitikėkite, bet buvo momentų, kurių metu „Dallas Buyers Club“ nežinojo, ar reikia juoktis, ar viską pateikti rimtai, kas bent tris kartus filmą laikinai sujaukdavo ir atsistatymui prireikdavo laiko. Tai gali būti dėl to, kad juosta turėjo būti susukta per 25 dienas, per kurias šedevro sukurti yra praktiškai neįmanoma, bet „Dallas Buyers Club“ priartėjo labai arti to.

Vertinimas: 9/10

1 komentaras:

  1. "...neduoti jiems Oskarų būtų didžiausias nusikaltimas nuo tada, kai jo nedavė DiCaprio 1994-aisiais. Ir 2005-aisiais. Ir 2007-aisiais." ;D
    O šiaip dedu filmą į "būtina peržiūrėti" sąrašą.

    AtsakytiPanaikinti