2014 m. sausio 6 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Gravity

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Gravity“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Pernai pradėjęs apžvelgti Oskarams nominuotus filmus, susilaukiau kelių pastebėjimų, kad kai kurių filmų apžvalgos jau nebeturi prasmės. Daugelio jų banga buvo atėjusi ir praėjusi, ir viskas galėjo atrodyti tik kaip flegmatiko pastebėjimai apie prieš kelis mėnesius vykusius įvykius. Tokios nuomonės manęs nepaveikė, toli gražu, nes dabar dar apžvelgiu ir filmus, kurie buvo sukurti ir praėjusio šimtmečio pradžioje ir tikiu, kad filmai, nepriklausomai nuo to, kada jie yra žiūrimi ir ar apie juos yra kalbama, yra vienodai nuostabūs, ir prasmės jų aptarime, nepriklausomai nuo laiko, bus visuomet. Tik va šiemet yra vienas filmas, dėl kurio galima būtų suabejoti vėlyvų apžvalgų nauda, nes šis kūrinys negali būti žiūrimas ne kino teatre, o iš repertuarų jis jau yra dingęs. „Gravity“ yra tas filmas, kuris yra sukurtas tik kino teatrui ir niekam kitam.

Nenuostabu, kad „Gravity“ idėja brendo nuo 2010-ųjų, ir nenuostabu, jog ji subrendo Alfonso Cuaronui, žmogui, kuris žavi savo filmų stiliumi, išryškinančiu labai rimtas temas itin ekstremaliose situacijose. Šiuo atveju veiksmas vyksta kosmose, kur pirmojoje savo misijoje dalyvaujanti daktarė Stoun ir paskutinį kartą prieš pensiją į atvirą kosmosą išeinantis Kovalskis tampa vieninteliais likusiais gyvais „Explorer“ komandos nariais po to, kai jų laivą sudaužo rusų sunaikinto palydovo nuolaužos. Viskas. Visa tai įvyksta vos per kelias minutes, ir vėliau seka pusantros valandos plaukiojimo kosmose ir bandymo kokiu nors būdu saugiai sugrįžti į žemę.

Jeigu tai atrodo nuobodu, jus galima suprasti. Nuobodu gali būti net ir žiūrint šį filmą, viskas priklauso tik nuo to, iki kokio lygio jūs būsite pasiruošęs nekreipti dėmesio į siužetą ir susikoncentruoti į veikėjus, jei tiksliau - tik daktarę Stoun. Būtent čia ir pasireiškia Cuarono genialumas. „Gravity“ negalima žiūrėti ne kino teatre, nes tai turi būti ir yra masyvus dalykas, kuris jeigu padarys įspūdį, tai tik savo dydžiu. Tai, kaip šiame filme yra parodomas vienos veikėjos gyvenimas, emocijos, elgsena protu nesuvokiamose situacijose, yra grynai meksikiečių režisieriaus ir aktorės nuopelnas, dėl kurio kosmose vyraujanti tyla, nesvarumo būsena, be garso vykstantys sprogimai ir nesuvokiamai ilgos scenos sukelia tokį nuostabų ir neįtikėtinai baugų reginį, kuriam nereikia dialogo, kad tai pasaulyje privertė susižavėti net ir dešimtmečius į kiekvieną filmą kino teatran vaikštančius žmones.

Ir kai sakau, kad viskam, kas čia kelia susižavėjimą, nereikia dialogo, kalbu labai rimtai. Tas dialogas, kurio čia yra tikrai mažai, yra kvailas. Tiesiog. Jis yra būtina sąlyga norint sukelti dar didesnį kontrastą tarp tylos ir garso, kuomet astronautai bendrauja radijo ryšiu, bet jis vis tiek lieka kvailiausiu filmo aspektu. Dialogų dėka čia gimsta viena scena, kuri labai padeda pagrindinės herojės plėtojimui ir paaiškina kodėl ji daro būtent tai, ką daro, tačiau tai yra reikalingas dalykas, apie kurį žiūrovai negalėjo nutuokti. Kitais kartais žodžiai čia yra girdimi tik kalbantis su savimi, dažniausiai labai linksmai, kas primena labiau pramoginę filmo prigimtį, arba tam, kad veikėjai, kalbėdamiesi vienas su kitu, garsiai pasakytų viską, ką žiūrovai puikiai mato, kas, adekvačiai, iššaukė bukiausią filmo sceną, kuri taip netiko visai „Gravity“ idėjai ir nuotaikai, kad privertė net suabejoti, ar Cuaronas tikrai suprato, kokio pobūdžio filmą kuria.

Tačiau tokie dalykai, net jeigu įkyrūs, sugeba būti nustelbiami techninių „Gravity“ aspektų, nes viskas, kas šis filmas yra, tai kino kūrimo technologijų viršūnė, dėl kurios nėra gaila ir visą dieną nuo 3D skaudančios galvos. Jūs galite girti filmo siužetą, kuris yra neįtikėtinai paprastas ir kurį sudaro trys ar keturi įvykiai, arba simbolizmą, kurio čia yra kartais per daug aiškaus ir dažniausiai susijusio su gimimu ar mirtimi, tačiau atėmus techninius savo bruožus, „Gravity“ būtų nulis. Tylai, kuri tvyro kosmose, nereikia dar kažko, kad įbaugintų žiūrovą dar labiau, o kartais tie priedai viską gali ir sugadinti, tačiau nėra filmo detalės, pradedant muzika ir baigiant vaidyba, kuri neitų išvien su karaliaujančia tyla.

„Gravity“ tiesiog yra reginys, ne reiškinys. Tai nėra filmas, kuris bus atsimenamas kaip visame kame geriausias kino pavyzdys. Tai yra krūva žodžiais neapsakomai kokybiškų elementų, tokių kaip nuostabi Oskarą gausiančios Bullock vaidyba, praktiškai be žodžių pasakiusi apie jos veikėją viską, ką reikėjo, kurių tikrąjį poveikį galima pajausti tik kino teatre, niekur kitur. Bet kadangi tokios galimybės jau nebėra, ši apžvalga yra kaip liūdna istorija apie įspūdingiausią kine buvusį reginį, kurio jūs nepamatėte. Galit nedėkoti.

Vertinimas: 8/10

1 komentaras:

  1. Ką tik peržiūrėjau šį filmą (deja, o gal ir ne deja, bet ne kino teatre). Kažkaip daug vilčių į jį nedėjau, nes labai jau kvepėjo holivudišku heroizmu. Na bet per daug jau nominacijų ir apdovanojimų gavo, kad neatkreiptų į save dėmesio. Taigi pagaliau pasiryžau.
    Scenos atviroje erdvėje, kinematografija ir tam tikrų scenų įtampa tikrai prikaustė dėmesį, bet apie dialogus (ir netgi monologus) to negaliu pasakyti. Per daug jau stereotipiški jie buvo.
    O dėl filmo idėjos ir emocijos, kurią turėjo perteikti žiūrovui, tai žymiai stipresnė ji buvo filme "Buried". Aišku situacijos skirtingos (čia beribis kosmosas, ten - karsto dydžio medinė dėžė), bet esmė panaši - žmogus ir jo potyriai beviltiškoje situacijoje. Panašias emocijas patyrė abiejų filmų veikėjai, tik va anam filme tos emocijos persiduoda ir žiūrovui (ypač paskutinės minutės, kai emocijos pasiekia absoliutų piką). Čia gi kažkaip viskas praplaukė pro šalį. Filmas gal ir nėra prastas, bet emociškai mažai užkabino.
    O ir kaip sci-fi atstovas kažkaip per daug neišsiskyrė. Tie patys "2001: A Space Odyssey" ar "Moon" paliko didesnį įspūdį. Na bet Amerikai patinka laimingos pabaigos, taigi tikėtina, kad ir per Oskarus filmas sulauks savo laimingos pabaigos :)

    AtsakytiPanaikinti