2014 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. Her

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Her“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Per lengva būtų pasakyti, kad „Her“ yra filmas, įspėjantis žiūrovus apie mūsų kasdienybę ir jos pavojus. Lengvumas čia ne vien tame, jog tokį sakinį savimi didžiuodamasis rašytų kiekvienas pradedantysis kritikas, tariamai supratęs pagrindinę filmo mintį ir tuo visiems galintis pasigirti. Toks teiginys paprasčiausiai nebūtų teisingas. Jūs negalite tikėtis, kad žmogus, režisavęs „Being John Malkovich“, per dvi valandas bandys jums įbrukti tik tokią mintį, nes jų per televizorių galim prisiklausyti kiekvieną dieną.

Vietoje to Spike Jonze sukuria filmą, po kurio jūsų galvoje suksis dešimtys minčių, ir čia slypi viso to genialumas. Vykstantis nelabai tolimoje ateityje, „Her“ siužetas pasakoja apie vienišių Teodorą, kurio darbas yra rašyti laiškus už kitus žmones, nes tokie darbai mūsų greitai laukia. Ar tai būtų gimtadienio sveikinimai, ar bandymas susitaikyti su mylimuoju, ar išsiskyrimo laiškas - visus juos Teodoras rašo meniškai ir įsijausdamas, kas yra savotiškas jo šilumos ieškojimas po vyrą labai paveikusių skyrybų su žmona. Būtent kamuojamas sielvarto (nors, jeigu atvirai, turbūt tiesiog dėl įdomumo) jis nusiperka pirmąją savarankiškai mąstančią operacinę sistemą, kurios moteriškas balsas save vadina Samanta.

Jeigu dar nesupratote iš svajingos nuotraukos viršuje ar IMDb pasakymo, kad tai yra romantinis filmas, taip, Teodoras įsimyli Samantą. Labai laipsniškai, bet labai įtikinamai, sukuriant tokią visapusišką meilės istoriją, kurią retai pamatysi ir tuomet, kai abu įsimylėjėliai būna žmonės. Samanta Teodorą, be savo žavaus balso, kurį jai suteikė Scarlett Johansson, ir neįtikėtino proto (sumanumo? Intelekto?), sužavi tuo, kad atitinka visus jo troškimus. Šioje vietoje galima neįdomiai aiškintis, ar taip yra dėl to, kad Samantą šitaip užprogramavo nuo pradžių, ar dėl to, kad Teodoras prieš įdiegiant Samantą privalėjo atsakyti į kelis asmeninius klausimus, bet čia žymiai svarbesnis yra viso to rezultatas. Teodoras praktiškai be jokių skrupulų mėgaujasi kompanija ir pokalbiais moters, kuri klauso kiekvieno jo žodžio ir kalba su juo taip, kaip pats vyras nori. Feminizmo šalininkai dabar pradėtų šnekėti apie tai, kad čia yra mačistinis filmas ir jis parodo tikrąją tų kiaulių vyrų pusę. Protingiau būtų manyti, kad tai yra vieno keisto, o visuomenėje, kurioje jis gyvena, gal ir įprasto vyro istorija, ir „Her“ į abstraktumus galiausiai visiškai nesileidžia.

Tam daugiausiai įtakos turi visiškai originalus Jonze scenarijus, pelnytai laimėjęs geriausio scenarijaus kategorijoje Auksinių gaublių ceremonijoje, kur filmas buvo nominuotas ir geriausios komedijos kategorijoje, kas vėl yra žiauru. Taip, „Her“ turi linksmų vietų, dažniausiai susijusių su labai subtiliu humoru apie ateitį, tačiau draminės scenos čia yra vienos stipriausių iš visų praėjusių metų filmų. Bet scenarijus mane labiausiai žavi ne tuo. Tai, savo centre, yra vieno vyro meilės istorija su mašina, bet viso to aplinka daro ne ką mažesnį įspūdį. Ateityje, kuri metais čia nėra tiksliai apibrėžta, tokios meilės istorijos yra aiškiai įprastos. Silpnybę tokiai mokslinei fantastikai tikrai turiu, kaip kad ir „Firefly“ rodė paprastą, kasdienę ateitį. „Her“ nerodo nieko neįprasto toje aplinkoje, kurioje gyvena Teodoras. Ten visi vaikšto su iki bambos užsmauktom kelnėm, pilnai užsagstytais marškiniais, kalbasi su savimi traukiniuose ir nebruka žiūrovams nieko, kas nėra būtina šiam filmui. Tie, kurie norės, visas smulkmenas pamatys patys.

Viena jų yra Joaquino Pheonixo vaidyba, kuri, atrodytų, visai nėra smulki, nes jis pagrinde sudaro visą filmą, bet atidumo (kurio, neapsimetinėsiu, turiu labai mažai) dėka jo pasirodymas gali pakilti į kitą lygį. Jonze aiškiai mėgsta rodyti savo aktorius iš arti, dėl ko į darbą su savimi pasiima tik talentingiausias pavardes, ir „Her“ to nebuvo išvengta. Žiūrovas ir vizualiai, ir perkeltine prasme dėka Pheonixo mato visas Teodoro meilės stadijas iš arti, ir jos visos, net jeigu vietomis perspaustos, sugeba parodyti, kaip filmo metu jaučiasi pagrindinis jo herojus.

Turbūt tai ir yra pagrindinė minimalistinio „Her“ siužeto idėja: parodyti visas įmanomas meilės - ne broliškos ar draugiškos, o intymiosios - stadijas per vieną žmogų. Tam pasitarnauja ir buvusi Teodoro žmona (Rooney Mara), ir taip pat su operacine sistema bendraujanti jo draugė (Amy Adams rolėje, kuri net jeigu ir nedidelė, bet turinti daugiau vietos pasireikšti nei visas „American Hustle“ siužetas), ir aklame pasimatyme sutikta mergina (Olivia Wilde). Bet „Her“ nėra filmas, sukurtas tam, kad jums suformuluotų aiškų ir vientisą meilės apibrėžimą. Tai kūrinys, kurio kiekviena scena sukelia begalę minčių, ir patikėkite manimi, visos jos yra vertos dviejų valandų jūsų laiko ir daugybės Oskarų.

Vertinimas: 10/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą