2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

Sherlock. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Sherlock“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kai bet kokios meno rūšies atstovai pradeda pataikauti fanams, jie padaro kūrybinę savižudybę. Tai yra visiškai analogiškas atvejis daugelio valstybių pozicijai, dėl kurios jos nesidera su teroristais. Jeigu pasiduosi bent kartą, jie pajus kraujo kvapą ir iš tavęs išspaus viską, ką gali. Žiūrovai, kaip ir teroristai, pajaus, kad situaciją galima pakreipti sava linkme ir taip stengsis padaryti tik tam, kad galiausiai, kaip kokia pastoviai savo nuomonę keičianti mergina, galėtų skųstis, jog tas kūrinys nebėra toks, kokį jie pamilo. Joks žiūrovas jokio kūrinio negali pažinoti geriau nei jo kūrėjas, kas puikiai atsiskleidžia naujajame „Sherlock“ sezone.

„Sherlock“ per vieną sezoną turi tris serijas. Keturias su puse valandos. Elementaru (pun intended), kad laiko veikėjų plėtojimui yra stipriai per mažai. Tai pastoviai buvo didžiausias mano nusivylimas serialu, nes veikėjai, net jeigu visiems iki skausmo pažįstami, turi būti vis labiau gilinami, juolab kad tai yra naujoviški Šerloko ir Vatsono variantai. Paviršutiniškai Šerloką kaip sociopatą ir jautresnį Vatsoną galima buvo pažinti, bet jų emocijos tam tikrose situacijose dažnai be rimtesnio reikalo buvo praleidžiamos pro akis, žymiai didesnį dėmesį kreipiant į siužetą, ne veikėjus. Tai būdavo dar keisčiau, kuomet absoliučiai kiekviena pusantros valandos trunkanti serija po pirmojo pusvalandžio pristoja ir mėto juokelius į visas puses vien laiko stūmimui, vietoje efektyvaus laiko išnaudojimo.

Trečiojo sezono premjera šį keistumą perkėlė į kitą lygį. Tai buvo gėdingiausia, ką serialas iki šiol parodė. „The Empty Hearse“ buvo pusantros valandos trukmės žiauriai perspaustas komedijos serialas, kuris antrojo sezono pabaigos intrigą nagrinėjo baisiausiu būdu: juokiantis. Pusę tos serijos užėmė savotiškas šaipymasis iš fanų, beveik du metus kūrusių teorijas apie serialo sugrįžimą ir turinčių nuliūsti, kad neatspėjo praktiškai nieko. Gali būti (taip veikiausiai ir yra), kad „Sherlock“ žiūriu visai kitaip nei daugelis žiūrovų, nes nuoširdžiai tikėjausi, kad ši premjera bus arčiausia, kiek serialas priartės prie dramos, kadangi kito kelio, atrodė, nėra. Galiausiai, kaip toje premjeroje pasakė Vatsonas, serialui, kaip ir Šerlokui, labiau rūpėjo kaip buvo įgyvendintas antro sezono kabliukas. Man, kaip ir Vatsonui, labiau rūpėjo kodėl.

Tiesiogiai likusios dvi serijos prie šios problemos nebegrįžo, tačiau veikėjų prasme tai buvo viskas, ko aš prašiau iki šiol. Ir „The Sign of Three“ (man - kol kas geriausia serialo serija), ir „His Last Vow“ apie du pagrindinius veikėjus ir jų santykius atskleidė tiek daug, kiek nebuvo atskleista per pirmąsias septynias serijas, ir tai buvo padaryta absoliučiai neatsisakant įprastinių „Sherlock“ savybių - per įdomias ir gudriai susuktas bylas, per kiekviename žingsnyje esantį humorą ir per Šerloko kaip sociopato pastebėjimus.

Prie tikrojo veikėjų atsiskleidimo labai prisidėjo tai, ko šiam serialui labai trūko: antro plano veikėjai. Į depresiją puolusiam Džonui į pagalbą atskubėjo Marija, tapusi labai svarbia antros ir trečios serijos dalimi. Meilė Džonui leido paskirstyti savo problemas ir Šerlokui, ir Marijai, kas šį žmogų padarė kiek labiau atsipalaidavusį ir kartais netgi per daug atviraujantį, kas vėl buvo visiškai nauja šiam serialui (atviravimas kulminaciją pasiekė girtų Šerloko ir Džono pavidalu, kas tikrai yra stipriausias humoras, kokį „Sherlock“ buvo sukūręs). Labai panašiai meilė veikė ir Šerloką, išryškinusi ir pagrindines jo savybes, ir skirtumus tarp jo ir Džono. Holmso meilės objektai, kad ir kaip keistai jums šie du žodžiai nuskambėjo, puikiai atskleidė, kad kaip Vatsonas į žmones žiūri kaip į didžiausią gyvenimo džiaugsmą, taip Šerlokas į juos žiūri tik kaip į dar vieną darbo dalį.

Žmogiškumo tema veikiausiai ir yra šias tris serijas vienijantis elementas, pasireiškęs ne vien pagrindiniuose veikėjuose. Tai pasireiškė ir bandymuose aiškinti sunkiai suvokiamas bylas, kurios neabejotinai buvo įdomios, bet ten, kur „Sherlock“ jas tiesiog užbaigdavo išsiaiškinus visas smulkmenas, šįkart kelis kartus, ypač serijoje „His Last Vow“, bandė pateikti kaip moralą, skatinantį žmones išnaudoti savo protines galimybes, kas tik dar labiau sujaukė keisčiausią iki šiol pasirodžiusią seriją.

Tačiau kabintis prie „Sherlock“ galiu kiek noriu, vieno dalyko išvengti negalima: serialas vis dar sugeba teikti didelį džiaugsmą. Aš, kaip ir jūs, esu didelis serialo fanas, ir pamatyti per porą metų šimtąkart garsesniais tapusius Cumberbatchą ir Freemaną kartu vis tiek yra nuostabu. Kritikuoju šį sezoną ne todėl, kad jis man būtų labai nepatikęs (nors pirmasis ir yra mano mėgstamiausias). Man tiesiog nesinori matyti serialo, kurį bendrai kuria internetas, nes tai, tariamai, yra objektyvus kūrinys. Kaip ir daugelis, aš pamilau būtent Steveno Moffato ir Marko Gatisso subjektyvumą, kuris, belieka tikėtis, neišnyks iki serialo galo.

Vertinimas: 8/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą