Puslapiai

2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

2014 m. Oskarų prognozės


Praėjo lygiai vieneri metai nuo paskutinio karto, kai šimtai vienodai kostiumuotų vyrų apsimestinai džiaugėsi tuomet, kai nelaimėjo svarbiausio apdovanojimo kino industrijoje. Metai nuo tada, kai Sethas MacFarlane'as rodė savo firminius muzikinius numerius ir skaldė juokus apie Linkolno nužudymą. Šie metai, tikėtina, bus kiek ramesni. Kino Akademija didžiajai, jau 86-ajai Oskarų ceremonijai vesti pasirinko visų mylimą Ellen DeGeneres, kuri yra saugus pasirinkimas su patirtimi ir be per daug prieštaringų kalbų sukelsiančių juokelių. Linksma "Dolby" teatre susirinkusiems vis tiek turėtų būti, bet ne visiems. Juk kiekvienas žino, kad jeigu filmas nelaimi Oskaro, jis tampa nieko vertu darbu, nes auksinis nuogas vyras yra žymiai svarbiau už jūsų, žiūrovo nuomonę.

Spėjimai apie visų kategorijų laimėtojus ir pralaimėtojus yra apačioje, bet primenu, kad į juos žiūrėkit savo nuožiūra, nes Auksinių gaublių spėjimai man visai nesisekė. Todėl dabar prognozės kiek kitokios: storu šriftu pažymėti kiek galima objektyvūs pasirinkimai (ar tiesiog kategorijos favoritai), girtu šriftu - mano asmeniniai favoritai. Šios dvi kategorijos gali sutapti, bet su Akademija man dažniausiai būna nepakeliui (trumpametražių filmų ekspertas tikrai nesu, tai šioje vietoje labiau klioviausi internetų prognozėmis, jeigu jums įdomu). O sekmadieninę ceremoniją ir vėl galėsim žiūrėti kartu Feisbuke.

Geriausias filmas

Dallas Buyers Club

Kaip ir pernai, taip ir šiemet ilgai buvo aiškūs keli favoritai, ir tarp jų nebuvo nei vieno ryškaus. Kol nebuvo išdalinti pagrindiniai apdovanojimai ir "12 Years a Slave" netapo aiškiu lyderiu. Bet koks šio filmo pralaimėjimas dabar būtų ypatinga staigmena, net jeigu "Gravity" ar tas pats "American Hustle" vienur ar kitur vis dar yra paminimas tarp pretendentų. Geriausias scenarijus man, be abejo, būtų balsų pasidalinimas tarp šių trijų filmų ir stebuklinga "Her" pergalė, bet nebūkit naivūs. "12 Years a Slave" pagrindinį metų Oskarą jau turi ir nieko čia nepakeisi.

2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. Nebraska

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Nebraska“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Naujojo Alexandre'o Payne'o filmo „Nebraska“ veikėjai puikiai supranta, kad čia rodoma jų kelionė yra beprasmiška ir nelogiška. Ji neabejotinai yra reikalinga tam, kad sukurtų bent jau minimalų siužetą, bet realiame pasaulyje tokia kelionė atrodo tiesiog keistai. Gavęs laišką, pranešantį apie laimėtą milijoną dolerių, pagyvenęs vyras kasdien pėsčiomis išeina į Nebraską atsiimti laimėjimo, ir kasdien savo sūnų ar policijos yra parvežamas atgal namo. Tol, kol šeimos galutinai neužknisa ir vienas sūnus nepasiryžta tėvo nuvežti į Nebraską. Sūnus dėl šios kelionės nesusitinka su savo drauge ir rizikuoja prarasti darbą, tėvuką galima laisvai įtikinti, jog jo laimėjimas nėra tikras, ir net jeigu veikėjai tai supranta, sūnus ryžtasi viską paaukoti ir patenkinti tėvo norą. Paprasta ir daug laiko neužimanti filmo pradžia, kuri veikia iš dviejų pusių ir dėl kurios paaukoti dalykai nėra užmirštami viso filmo metu.

Tokia yra ir visa „Nebraska“. Siužeto čia nėra praktiškai jokio. Tėvas ir sūnus sėda į automobilį, važiuoja, kelionės metu sustoja pažiūrėti tokių įžymybių kaip Rushmore kalnas, nakvoja moteliuose ir likus nedideliam kelio gabalui iki Nebraskos, apsistoja tėvo (Vudžio) gimtajame miestelyje pas brolį. Hotorno miestelyje filmas ir praleidžia didžiausią savo laiko dalį, ir priklausomai nuo to, ko šiame kūrinyje ieškosite, tai yra arba palaima, arba didžiausias prakeiksmas. Gryno (ar net neišgryninto) veiksmo čia tikrai nerasite, būkite ramūs. „Nebraska“ rodo tik žmones, kurie kalba santykinai mažai, bet dėka Payne'o režisūros juos pateikia taip, kad žodžių tiesiog nereikia.

Prie to prisideda faktas, jog filmas labai remiasi fizine komedija. Tai nėra nebylusis filmas, nepaisant to, kad jis yra nespalvotas (galbūt ne pats reikalingiausias techninis sprendimas, bet suteikiantis visai kitokį filmo pojūtį), bet juokauja „Nebraska“ pagrinde vizualiai. Užrašais, sustojimais pakelėje, ieškojimais ir kitais užsiėmimais humoras čia pateikiamas subtiliai ir niekuomet neperspaudžiant, ir niekad neverčiant veikėjų juoktis iš linksmų epizodų, nes jiems tais atvejais nebūna juokinga (išskyrus dviejų broliukų pašaipas išgirdus per kiek laiko Vudis su sūnumi Deividu atvyko iki Hotorno nuo savo namų).

2014 m. vasario 17 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Philomena

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Philomena“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jeigu „Philomena“ būtų Holivudo kurtas filmas, jame neabejotinai būtų penkis kartus daugiau dialogų. Holivude „Philomena“ turbūt ir pasibaigtų vietoje, kurioje šis britų filmas atsiduria jam vos įpusėjus, bet čia jau kita tema. Šitam darbui tiesiog labai padeda faktas, jog jis nėra tipiškas ir didžiąja dalimi išvengia klišių, kuriomis pasižymi panašaus pobūdžio filmai, ir sugeba nustebinti vien tuo. Bet „Philomena“ siužetas kartu yra ir vienas tų, kurie užburia savo paprastumu labiau, nei galima buvo tikėtis.

Kaip ir daugelis šių metų Oskarams nominuotų juostų, „Philomena“ yra paremtas pagal tikrą istoriją, kas tarsi padaro scenaristų darbą žymiai lengvesniu (nežinau, ar yra oficialūs duomenys, bet šie metai pagal tikrų įvykių adaptacijas turėtų būti kažkur viršuje). Dėl to, žinoma, galima ginčytis, nes filmas neabejotinai darė nukrypimų nuo tikrosios istorijos tam, kad panagrinėtų norimas temas, tačiau didžiąja dalimi viskas čia yra tiesa. Filomena Li tikrai egzistuoja, ji tikrai 50 metų ieškojo savo sūnaus ir jai tai daryti tikrai padėjo Martinas Siksmitas.

Pagrinde filmas ir susideda iš šių dviejų veikėjų, didžiausią dėmesį skiriant Filomenai. „Philomena“ labai efektyviai naudoja savo laiką, kuomet karts nuo karto yra įterpiamos ir moters gyvenimo vienuolyne scenos, ir su buitine kamera nufilmuoti jos sūnaus gyvenimo epizodai, ir nuo to filmas nėra perkrautas. Tai yra vienas iš Steve'o Coogano scenarijaus stebuklų, kuomet visko čia įvyksta daug, bet viskas atrodo tikra, reikalinga ir efektinga, kas tokio pobūdžio filme, pripažinkit, nėra taip jau įprasta.

Tam labai padeda faktas, jog „Philomena“ yra britų darbas. Tai yra stereotipas, kurio niekas nesugeba paneigti, tačiau britai viską daro konkrečiau nei amerikiečiai. Kur Holivudas į filmą būtų pridėjęs verksmingų išsikalbėjimų, britai į „Philomena“ sudėjo įvykius, kurie įtikinamai paaiškina visas čia rodomas emocijas. Jų spektras, patikėkite manimi, yra stulbinamas. Ir filmo veikėjams, ir žiūrovams. Čia yra humoro, daugiausiai kylančio iš to, kad pagyvenusi moteris pirmą kartą lankosi JAV ir ten stebisi viskuo, nuo išskirtinių viešbučio patarnautojų iki Martino Lawrence'o filmų. Kartu „Philomena“ turi ir pykčio, nusivylimo, liūdesio ir užuojautos - emocijų, kurios tokiam filmui kaip ir priklauso, bet čia yra pateikiamos visai kitokiame kontekste.

2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. 12 Years a Slave

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „12 Years a Slave“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Family Guy“, kad ir ką jūs apie šitą serialą begalvotumėte, kartais sugeba nustebinti savo humoru, tik ne tokiu būdu, kokie yra įprasti tokioje animacijoje. Vietoje dialogų, „Family Guy“ labiau naudoja vizualiąją savo pusę, kuomet sukuria neįtikėtino ilgumo scenas, suveikiančias kiekvieną kartą. Jos iš pradžių pasirodo juokingos, vėliau tampa baisiai banaliomis ir tik tempiančiomis laiką, bet galiausiai, dėka savo užtikrintumo, vėl sugeba stipriai prajuokinti. „12 Years a Slave“, jeigu nesupyksit, yra draminis tokio dalyko atitikmuo.

Steve'o McQueeno režisuota drama pasižymi neįtikėtino ilgumo scenomis. Tai yra savotiškai simboliška, nes būtent „12 Years a Slave“ yra pagrindinis „Gravity“ konkurentas geriausio metų filmo kategorijoje, o Alfonso Cuaronas tą techninį šedevrą sudėliojo iš mažų filmų, jeigu leisite taip išsireikšti. Bet čia ne apie jį, nes „12 Years a Slave“ tokias priemones naudoja visai kitiems tikslams. Kiekviename žingsnyje čia veikėjų laukia baisūs išbandymai, kaip buvo įprasta vergystės laikotarpiu, ir ilgai juos rodanti kamera sugeba išspausti kiekvieną draminę veikėjo detalę, kiekvieną jo emociją, kiekvieną aplinkinių reakciją, ir su jomis pasilieka taip ilgai, kad sugeba įtikinti, jog filmas nebijo pagrindinės savo temos ir pasitiki savo jėgomis perduodant pagrindinę kūrinio temą.

Tai juostai neretai padaro meškos paslaugą. Ne kalbant apie pačio filmo turinį, bet jau matant filmą peržiūrėjusių žmonių atsiliepimus. Absoliuti jų dauguma koncentruojasi į tai, kad „12 Years a Slave“ istorija sukasi apie laisvą juodaodį, kuris buvo apgautas ir galiausiai tapo vergu dviejų skirtingų žmonių aplinkose. Kad ir kokią įtaką vergystė yra padariusi JAV istorijai, tai yra bene arčiausiai prie tikrųjų šio laikotarpio baisybių priartėjęs filmas, kas puikiai parodo, jog dar ne visos temos Holivudui yra prieinamos su vienodu lengvumu, toli gražu.

2014 m. vasario 3 d., pirmadienis

Oskarai 2014. The Wolf of Wall Street

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Wolf of Wall Street“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Du serialai dėl savo dialogų man yra įsirėžę atmintyje giliausiai: „Friday Night Lights“ ir „Mad Men“. Tam yra labai paprasta priežastis - jie ne tik turi nuostabius scenaristus, bet ir yra sukurti apie profesijas, kurioms reikia ypatingos iškalbos. „Friday Night Lights“ turėjo įkvepiančias kalbas sakantį trenerį Teilorą (kurį įkūnijęs aktorius Kyle'as Chandleris vaidina ir šiame filme), „Mad Men“ - bet ką parduoti galintį Doną Dreiperį. Todėl nenuostabu, kad „The Wolf of Wall Street“ visai nesijaučia kaip trijų valandų ilgio filmas, kadangi neįtikėtini dialogai tarp Volstryto verslininkų visai kitaip nudažo visą siužetą.

Visa jo esmė sukasi apie Džordaną Belfortą, brokerį, kuris svajoja apie didžiulius turtus ir jų po truputį pradeda siekti Volstryte, tačiau jį, kaip ir daugelį verslininkų, paliečia Juodasis Pirmadienis, ir vyras privalo ieškotis kito darbo. Tuomet jis, kartu su Doniu Azofu, sugalvoja genialią pinigų išviliojimo iš kitų žmonių schemą, kuri tampa vis pelningesnė, kol galiausiai „Stratton Oakmont“ pasidaro viena sėkmingiausių ir greičiausiai į viršų šovusių JAV kompanijų. Ir taip, jeigu nežinojote, „The Wolf of Wall Street“ didžiąja dalimi yra paremtas tikrais faktais, kas stebina dar labiau (tiesą sakant, net pats nustebau dėl tikro gyvenimo ir įvykių filme sutapimų, todėl jeigu nenorite spoilerių, apie tikrojo Džordano Belforto gyvenimą patariu neskaityti).

Tačiau filmas yra lygiai tiek pat apie sėkmės siekimo pasekmes, kiek ir apie patį kilimą viršun. Tai yra subjektyvus filmas, nesupraskit klaidingai, kadangi narkotikų, prostitučių ir keiksmažodžių perpildytame filme yra vos keletas scenų, kur pasileidusio gyvenimo atstovai yra priversti suprasti, kad šitaip elgtis diena iš dienos gali būti kenksminga. Bet jeigu dėl tokių dalykų nesikabinote prie ankstesnių Martino Scorsese filmų, nesikabinsite ir prie šito.