2014 m. vasario 28 d., penktadienis

Telemano savaitė #65


The Walking Dead. 4 sezonas. 11 serija. Claimed
Negi buvo bent vienas "The Walking Dead" fanas, kuris buvo bent kiek įsitempęs žiūrint Riko bandymus išsisukti nuo nelauktų svečių? TWD šitą dalyką jau yra naudoję tiek daug kartų, kad be jokios įtampos buvo galima suprasti, jog Rikui neatsitiks nieko blogo, o serialas pratemps dar vieną nereikšmingą seriją. Ji nebuvo tas stebuklas, kurio tikėjausi po praėjusios savaitės nevykusios valandos, bet kartu buvo šioks toks žingsnis tobulėjimo link. Mišonės tiesioginis susidūrimas su puikiai pažįstamu namu buvo dar vienas teigiamas ženklas, padedantis gilinti žiūrovų žinias apie šią veikėją (o tos žinios iki šio sezono buvo labai minimalistinės) ir kartu laiko tempimas be beprasmybių. Labiausiai į bendrą serialo temą pataikė Gleno ir naujųjų jo draugų kariškių nuotykiai, ir labai norėtųsi, kad TWD neitų sau įprastu keliu ir nepadarytų Abrahamo ir Judžino dviem Gubernatoriais. Nors iš tokio tipo serialų atsakymų nelabai noriu ar tikiuosi, šis duetas sufleruoja, kad žino apie paslaptingą ligą daugiau, nei daugelis kitų, ir dabar man tiesiog įdomu, ar tai, ką jie sako, yra tiesa (nors, tikėtina, tai yra TWD planas išlaikyti susidomėjimą serialu). "The Walking Dead" šioje serijoje sulėtėjo kaip reikiant ir gali būti, kad ilgainiui serialui tai išeis į gerą. Ši savaitė atrodė kaip valanda, kurios metu scenaristai buvo kiek pasimetę, bet teigiamų ženklų tikrai yra. 6/10

True Detective. 1 sezonas. 6 serija. Haunted Houses
Rasčio ir Marčio muštynių laukiau nuo pirmos serijos. Jos tikrai buvo neišvengiamos, nes vien apsižodžiavimu šių vyrukų draugystės nebuvo galima pabaigti, ir jos privalėjo kilti dėl bendro jų intereso. Ir nors to laukiau, scenos stiprumas nuo to nesumažėjo. Ji ir vėl pasižymėjo didžiausia "True Detective" stiprybe: serialas nieko nelaiko paslaptyje, o jeigu ir laiko, tik dėl to, kad ir taip turi ką rodyti. Liko dvi serijos, bet kolegų santykių atomazgą jau pamatėme, ir dabar liko tik bylos pabaiga, link kurios likusias dvi valandas ir bus einama (internetai spėlioja, kad žudikas bus Martis, ir jeigu yra serialas, kuris tai sugebėtų padaryti įtikinamai, tai yra "True Detective"). O bendrai ši serija nesijautė tokia stipri kaip pastarosios dvi savaitės vien dėl to, kad ji labiau tarnavo tik vienai scenai. Marčio žmona į siužetą buvo įtraukta ne be reikalo, nors be to, kad ji tapo pretekstu muštynėms, niekam daugiau moteriškė nepasitarnavo (žinoma, be to, kad HBO galėjo pademonstruoti savo laisvumą). "Haunted Houses" turėjo daugiau beprasmio sekso ir dialogų nei norėčiau, bet tai vis tiek buvo nuostabiai paruošianti serija ateities įvykiams. 8/10

2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

2014 m. Oskarų prognozės


Praėjo lygiai vieneri metai nuo paskutinio karto, kai šimtai vienodai kostiumuotų vyrų apsimestinai džiaugėsi tuomet, kai nelaimėjo svarbiausio apdovanojimo kino industrijoje. Metai nuo tada, kai Sethas MacFarlane'as rodė savo firminius muzikinius numerius ir skaldė juokus apie Linkolno nužudymą. Šie metai, tikėtina, bus kiek ramesni. Kino Akademija didžiajai, jau 86-ajai Oskarų ceremonijai vesti pasirinko visų mylimą Ellen DeGeneres, kuri yra saugus pasirinkimas su patirtimi ir be per daug prieštaringų kalbų sukelsiančių juokelių. Linksma "Dolby" teatre susirinkusiems vis tiek turėtų būti, bet ne visiems. Juk kiekvienas žino, kad jeigu filmas nelaimi Oskaro, jis tampa nieko vertu darbu, nes auksinis nuogas vyras yra žymiai svarbiau už jūsų, žiūrovo nuomonę.

Spėjimai apie visų kategorijų laimėtojus ir pralaimėtojus yra apačioje, bet primenu, kad į juos žiūrėkit savo nuožiūra, nes Auksinių gaublių spėjimai man visai nesisekė. Todėl dabar prognozės kiek kitokios: storu šriftu pažymėti kiek galima objektyvūs pasirinkimai (ar tiesiog kategorijos favoritai), girtu šriftu - mano asmeniniai favoritai. Šios dvi kategorijos gali sutapti, bet su Akademija man dažniausiai būna nepakeliui (trumpametražių filmų ekspertas tikrai nesu, tai šioje vietoje labiau klioviausi internetų prognozėmis, jeigu jums įdomu). O sekmadieninę ceremoniją ir vėl galėsim žiūrėti kartu Feisbuke.

Geriausias filmas

Dallas Buyers Club

Kaip ir pernai, taip ir šiemet ilgai buvo aiškūs keli favoritai, ir tarp jų nebuvo nei vieno ryškaus. Kol nebuvo išdalinti pagrindiniai apdovanojimai ir "12 Years a Slave" netapo aiškiu lyderiu. Bet koks šio filmo pralaimėjimas dabar būtų ypatinga staigmena, net jeigu "Gravity" ar tas pats "American Hustle" vienur ar kitur vis dar yra paminimas tarp pretendentų. Geriausias scenarijus man, be abejo, būtų balsų pasidalinimas tarp šių trijų filmų ir stebuklinga "Her" pergalė, bet nebūkit naivūs. "12 Years a Slave" pagrindinį metų Oskarą jau turi ir nieko čia nepakeisi.

2014 m. vasario 26 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Trylikta serija

That douche is my dad. - Miles

Dalinti patarimus visuomet bus lengviau nei įgyvendinti juos pačiam. Tai yra paradoksas (arba paprasta gyvenimo tiesa, kaip pažiūrėsit), kurį yra patyręs absoliučiai kiekvienas žmogus ir šios taisyklės apeiti niekas negali. Tie patys kritikai, tam tikra prasme, yra vieni geriausių šio dalyko pavyzdžių, kuomet kritikuoti yra žymiai lengviau nei kurti, ir su tuo visada sutinku šimtu procentu. Tačiau kadangi kino ar televizijos kūriniai veikia kiek kitaip nei įprastas gyvenimas, juose patarimų dalijimas yra suprantamas kiek kitaip. Ten patarimų dalijimas yra suprantamas kaip žmonių moralės išbandymas, kas buvo sėkmingai įgyvendinta šioje serijoje, pavadinimu „Some Like it Hoth“.

Mailsas, būdamas mažiausiai išnagrinėtu veikėjų seriale, jau ilgai privalėjo gauti savo seriją, nes po velnių, žmogus gali kalbėtis su negyvais žmonėmis, o tai per du sezonus buvo paminėta vos porą kartų. Niekas nežinojo nei konkrečios priežasties, dėl kurios Mailsas buvo pakviestas į salos ieškojimo misiją (galvojant abstrakčiai, serialas norėjo padaryti efektą, kad buvo suburta stebuklinga komanda, bet logikos tame, kad su numirėliais besišnekantis žmogus buvo paimtas kartu, nėra daug), nei to, ką jis darys toliau, net jeigu jis bus labai linksmas veikėjas.

Tam reikėjo bent šiokio tokio emocinio pagrindo ir jis atkeliavo Mailso tėvo pavidalu, kuris, be abejo, yra daktaras Čengas. Tą be abejo sakau be sarkazmo, nes proto tam, kad būtų suvesti šie du veikėjai, nereikia labai daug. Nepakanka to, kad jie abu yra azijiečiai, tai, kad jau anksčiau buvo pabrėžta, jog Čengas turi kūdikį, buvo pakankamai svarus įrodymas. Ir „Dingusius“ šioje vietoje belieka tik pagirti, nes nepadaryti savo veikėjų kvailais irgi reikia sugebėjimo. Mailsas pats pripažino, kad savo tėvą pažino po trijų dienų buvimo aštuntajame dešimtmetyje, šis suvokimas į jo galvą neatėjo po trijų metų (jeigu lįstume į keliavimo laiku peripetijas, į kurias kol kas stengiausi lįsti kuo mažiau, daktaras Čengas savo sūnų Mailsu pavadino būtent dėl Mailso, nes jo vaikas gimė prieš porą mėnesių, o Mailsas saloje jau yra kelis metus. Kitaip sakant, Mailsas savo vardą gavo dėl savęs, kas yra užburtas ratas, į kurį gilintis kuo toliau, tuo yra sunkiau).

2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

House of Cards. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „House of Cards“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kai pagalvoji rimčiau, "House of Cards" yra savyje absoliučiai jokios logikos neturintis serialas. Tokio prezidento, koks yra pateikiamas šio serialo pasaulyje, nerinktų joks žmogus. Aukščiausio lygio politikai, turintys dieną naktį rūpintis savo valstybės klausimais, turi tiek laisvo laiko, kiek neturi joks paprastą darbą dirbantis žmogus. Jie netrukdomi ir be jokios palydos vaikšto viešose vietose, ir kai labiausiai stebimose teritorijose jie padaro nusikaltimus, niekas į tai nekreipia dėmesio. Politikų šeimas supantiems skandalams čia yra suteikiamas toks svarumas, kiek sulauktų nebent paties prezidento nedorybės. Ir visa tai yra rezultatas to, jog serialas bet kokia kaina bando vengti konkretumo ir tampa abstrakčiu, savo pasaulio ir veikėjų visiškai neapibrėžiančiu serialu.

Turbūt nenuostabu, kad dėl tokių dalykų "House of Cards" buvo pradėtas vadinti geru serialu tol, kol apie jį negalvoji. Nes vėlgi, kaip ir pirmajame sezone, taip ir šiame serialas man vis dar patinka. Tas trylika antrojo sezono serijų suvalgiau labai godžiai ir pasimėgaudamas, net jeigu žinojau, kad kažkokių nuoširdžiai nustebinusių dalykų nepamatysiu. "Netflix" modelis paleisti visas trylika serijų vienu metu pradėjo veikti nuostabiai. Pripažinkit: jeigu "House of Cards" būtų rodomas kas savaitę, kaži, ar būtų daug žmonių, kurie žiūrėtų jį taip religingai, kaip žiūri dabar.

Tuo tarpu visko žiūrėjimas iš karto apsaugo žiūrovus nuo supratimo, kad jie žiūri kažkokį chaosą. Jo centre vėl atsiduria Frankas Andervudas, kuris pagaliau sulaukė jam duoto pažado išpildymo ir tapo JAV viceprezidentu. Jis čia, tiesa, nesustoja. Franko nenuginčijama svajonė yra tapimas JAV prezidentu, ir tai jis privalo padaryti bet kokia kaina. Net jeigu dėl to privalės pakenkti savo aplinkiniams, draugams ar netgi dabartiniam prezidentui Garetui Volkeriui.

Čia ir vėl yra didžiulė "House of Cards" baisybė. Pasakyti, jog Franką serialas laiko herojumi, būtų nepasakyti nieko. Jis šiame pasaulyje yra superherojus, kuris pagal įprastas moralės normas turėtų būti be draugų ar sąjungininkų, bet dabar sugeba palenkti kiekvieną žmogų į savo pusę, ir suklysti jis tiesiog negali. Laikykite tai spoileriu, bet tai jau buvo aišku ir pirmajame sezone: Frankui niekur neleidžiama pralaimėti. Jis yra antžmogis, kurį reikia stebėti ne dėl rezultatų, o dėl to, kaip jis juos pasiekia, ir tai niekad nebūna įtikinama. Net pats serialas kiekvieną Franko veiksmą pateikia kaip neįtikėtinai susuktą planą, nors iš tikro jis pasako vos kelis žodžius ir nueina savimi patenkintas.

2014 m. vasario 22 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Dvylikta serija

Dead is dead. You don't come back from that, not even here. - Ben

Nuo pat pirmųjų serialo serijų „Dingusių“ gerbėjai dažnai spėliodavo, kad sala, kurioje atsidūrė lėktuvu nukritę veikėjai, yra skaistykla. Spėliodavo ne perkeltine, bet tiesiogine prasme: į lėktuvą buvo surinktos neramios sielos, kurios bet kada gali pasisukti į gėrio ar į blogio pusę, ir sala turėjo apspręsti, ar jie keliaus į rojų, ar į pragarą. Tai sakau ne todėl, kad šią teoriją noriu kuo greičiau nurašyti ir sakyti jums, kad ji buvo neteisinga. Atvirkščiai. Ši serija, pavadinimu „Dead is Dead“, kol kas rimčiausiai užgriebia skaistyklos temą, ir jeigu aš anksčiau būčiau buvęs aktyvus temos gynėjas, tai būtų puikiausias mano būdas įtikinėti tuo netikinčiuosius.

Jeigu nustumsite į šalį kai kuriuos logistinius dalykus ir žiūrėsite tik į bendrąjį vaizdą, visas simbolizmas sutampa. Netgi, sakyčiau, pernelyg lengvai ir be jokio atsitiktinumo. Nereikia būti genijumi, kad žmogus suprastų, jog niekada nematomas Džeikobas čia simbolizuoja Dievą, dūmų pabaisa - blogąjį šėtoną, o salos vietiniai, tam tikra prasme, simbolizuoja vietos nerandančias sielas, atsidūrusias tarp dangaus ir žemės, kas turbūt paaiškintų jų (ar bent jau Ričardo) išlikimą vizualiai tokiais pat, kokie buvo prieš tariamą mirtį. Kaip jau ne kartą buvo pastebėta, „Dingę“ yra tarp serialų, kurie didžiausią savo dėmesį skirdavo religinei tematikai, ir šis sezonas ją yra įsukęs kaip reikiant.

Skaistykla, be abejo, šioje vietoje veikia puikiai. Tai vieta, kur žmonės ir sumoka už savo praeities klaidas, ir už dabartinius veiksmus, kas serialo struktūrai yra tobula. Kaip ir šiai serijai, rodžiusiai ir Beno praeitį, ir ateitį, kurios abi padarė įtaką tam, kur jis dabar atsidūrė.

2014 m. vasario 21 d., penktadienis

Telemano savaitė #64


True Detective. 1 sezonas. 5 serija. The Secret Fate of All Life
Svaigti, jog "True Detective" yra geriausias visų laikų serialas vien dėl to, kad jis tokią viršūnę pasiekė taip greitai, yra baisiai neteisinga ir neobjektyvu. Bet aš puikiai suprantu tuos, kurie šitaip sako, ir jiems kažkokių prieštaraujančių argumentų tiesiog negaliu pateikti, nes kažko panašaus lygio net ir per geriausių serialų pirmas penkias serijas yra labai sunku atrasti. Ir "True Detective", visų svarbiausia, turi labai daug ką parodyti. Vietoje to, kad ištęstų visą seriją iki kulminacijos, kurios metu atskleidžiamas Marčio ir Rasčio melas dėl per susišaudymą mirusio įtariamojo, serialas tai parodo per pirmas dvidešimt minučių. Po to jis parodo Marčio šeimos problemas (su paaugle dukra, kuri nesielgia kaip kitos televizijos paauglės, kas jau yra aukšto lygio dramos skiriamasis ženklas), jo ir Rasčio tapimą didvyriais, pagaliau atėjusį pasikalbėjimą su dviem juos kalbinančiais detektyvais ir Rasčio pateikimą kaip ieškomą žudiką. Ir šitas dalykas, nepaisant to, kad jis tikrai yra svarus, mane nustebino mažiausiai, nes kitokios bylos baigties aš ir nesitikėjau. Gal ir banalu, taip, bet nors "True Detective" dabar ir pradėjo vengti klišių, tai yra per daug rimtas serialas, kad nekreiptų dėmesio į visas savo siųstas užuominas. "The Secret of All Life" buvo kol kas labiausiai prikimšta serialo serija, ir niekas joje nebuvo padaryta atmestinai, pradedant sandėlyje atrastais vaikais ir baigiant Marčio pakvaišimu dėl dukros, kas visus hiperbolizavimus padaro dar sunkesniais paneigti. 10/10

The Walking Dead. 4 sezonas. 10 serija. Inmates
Kai pagalvodavau, ar teisinga tokį serialą apžvelgti kiekvieną savaitę, kuomet jis aiškiai tėra skirtas pramogai, kitą savaitę TWD nustebindavo rimtesne ir analizės tikrai reikalaujančia serija. Būtent tai ir yra vienintelis "Inmates" pliusas, nors ir tai tik potencialus. Net neabejoju, kad ilgainiui TWD dėl šios serijos gailėsis, bet taip jiems ir reikia. Viskas, ką jie buvo sukūrę paskutinėmis praėjusių metų serijomis emocine prasme, dabar buvo nubraukta vos per kelias minutes. Kūdikis galėjo mirti? Ne, jis keliauja su dviem mergaitėm (kurios kūdikį bando užtildyti uždusinant, ir čia yra sadistiškumo subtilus parodymas ar whatever) ir stambiu juodaodžiu, ir jie per daug nesijaudina dėl pavojų. Ir gerai, nes jie žino, jog juos greit išgelbės iš krūmų išlindusi Karol, kurią pamatęs aš tiesiog nusikeikiau. Taip, man ji yra neabejotinai geriausia šio sezono dalis, bet grąžinti ją taip greitai ir, veikiausiai, tik tam, kad ši keršytų Rikui ir taptų bloga moteriške, buvo kvailas sprendimas, todėl turėsim tik prisiminimus apie ją. Ir šiaip, absoliučiai visi sprendimai čia buvo abejotini, nes visos tos išsimėčiusios istorijos (kurios yra turbūt penkios) nėra savarankiškos, o tik keliaujančios viena link kitos bet kokiu būdu, kas reiškia vieną kitą zombį ir galiausiai atėjusį draugų suradimą. Todėl naujai atsiradę kareiviai nuteikia smagiai, nors kas aš toks, kad galvočiau, jog tas pagrindinis vyrukas netaps dar vienu Gubernatorium? 4/10

Savaitės serialas - True Detective

Savaitės scena - True Detective. Susišaudymas

Savaitės citata - True Detective. 'Your ass is grass, and I'm gonna mow it.'

O kokius serialus šią savaitę žiūrėjote jūs?

2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. Nebraska

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Nebraska“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Naujojo Alexandre'o Payne'o filmo „Nebraska“ veikėjai puikiai supranta, kad čia rodoma jų kelionė yra beprasmiška ir nelogiška. Ji neabejotinai yra reikalinga tam, kad sukurtų bent jau minimalų siužetą, bet realiame pasaulyje tokia kelionė atrodo tiesiog keistai. Gavęs laišką, pranešantį apie laimėtą milijoną dolerių, pagyvenęs vyras kasdien pėsčiomis išeina į Nebraską atsiimti laimėjimo, ir kasdien savo sūnų ar policijos yra parvežamas atgal namo. Tol, kol šeimos galutinai neužknisa ir vienas sūnus nepasiryžta tėvo nuvežti į Nebraską. Sūnus dėl šios kelionės nesusitinka su savo drauge ir rizikuoja prarasti darbą, tėvuką galima laisvai įtikinti, jog jo laimėjimas nėra tikras, ir net jeigu veikėjai tai supranta, sūnus ryžtasi viską paaukoti ir patenkinti tėvo norą. Paprasta ir daug laiko neužimanti filmo pradžia, kuri veikia iš dviejų pusių ir dėl kurios paaukoti dalykai nėra užmirštami viso filmo metu.

Tokia yra ir visa „Nebraska“. Siužeto čia nėra praktiškai jokio. Tėvas ir sūnus sėda į automobilį, važiuoja, kelionės metu sustoja pažiūrėti tokių įžymybių kaip Rushmore kalnas, nakvoja moteliuose ir likus nedideliam kelio gabalui iki Nebraskos, apsistoja tėvo (Vudžio) gimtajame miestelyje pas brolį. Hotorno miestelyje filmas ir praleidžia didžiausią savo laiko dalį, ir priklausomai nuo to, ko šiame kūrinyje ieškosite, tai yra arba palaima, arba didžiausias prakeiksmas. Gryno (ar net neišgryninto) veiksmo čia tikrai nerasite, būkite ramūs. „Nebraska“ rodo tik žmones, kurie kalba santykinai mažai, bet dėka Payne'o režisūros juos pateikia taip, kad žodžių tiesiog nereikia.

Prie to prisideda faktas, jog filmas labai remiasi fizine komedija. Tai nėra nebylusis filmas, nepaisant to, kad jis yra nespalvotas (galbūt ne pats reikalingiausias techninis sprendimas, bet suteikiantis visai kitokį filmo pojūtį), bet juokauja „Nebraska“ pagrinde vizualiai. Užrašais, sustojimais pakelėje, ieškojimais ir kitais užsiėmimais humoras čia pateikiamas subtiliai ir niekuomet neperspaudžiant, ir niekad neverčiant veikėjų juoktis iš linksmų epizodų, nes jiems tais atvejais nebūna juokinga (išskyrus dviejų broliukų pašaipas išgirdus per kiek laiko Vudis su sūnumi Deividu atvyko iki Hotorno nuo savo namų).

2014 m. vasario 19 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Vienuolikta serija


I've already done this once. I've already saved Benjamin Linus, and I did it for you, Kate. I don't need to do it again. - Jack

Televizija labai dažnai nagrinėja vyrų ir moterų santykius, tai dažniausiai darydami rodant vyrų ir moterų skirtumus, nes jų juk visada bus ir kiek šią temą bekratysi, tiek ji pildysis. Tai neišsemiama tema, kuri, tiesą sakant, yra dažniau paremiama vien bandymais parodyti, kad va vienoje srityje yra geresni vyrai, kitoje - moterys. Vėlgi, tai yra pastangų nereikalaujanti ir efektyvi siužeto linija, tačiau dramos, be įprastinių konfliktų, iš jos dažniausiai nėra išspaudžiama. Žymiai efektyviau veikia tos istorijos, kuriose be jokių varžymųsi yra pateikiamos tos savybės, kurios yra būdingos tik vienai lyčiai, ir būtent dėl to, kad jų nėra daug, jos daro tokį didelį įspūdį. O nenustelbiamoji moterų savybė visuomet bus motinystės jausmas, kad ir kokiu būdu jūs jį pakreiptumėte.

Motinystė Keitei ir buvo dalykas, kuris ją pavertė tikru žmogumi, ne vien pašaliniu objektu. Ji seriale tarsi suaugo, pereidama nuo dilemos, ar rinktis linksmą nedorėlį, ar protingą daktarą, iki to, kad viską darė tik dėl savo sūnaus, kad ir ne biologinio. Motinystės jausmas yra universalus, ir nors aš nei esu jį patyręs, nei galiu kalbėti labai užtikrintai, bet net neabejoju, kad kiekviena neapsisprendusi motina galiausiai kaip ir Keitė pripažino, jog jai reikėjo vaiko, ne vaikui jos.

Vaiko Keitei reikėjo tiesiog dėl žmogiškosios šilumos, kurios ji per gyvenimą yra gavusi labai mažai, ir dėl to, kad ji šiuo metu jos gauna dvigubai - ir iš Arono, ir iš Kasidės - yra pagrindinė priežastis to, kad Keitė auga kaip veikėja. Tai atrodo per daug patogi istorija, apie ką tuoj pakalbėsiu, tačiau jeigu lyginsite šią seriją ir pirmųjų sezonų centrines Keitės valandas, kuriose ji tik bėgiodavo, suprasite, kad serialas tai daro tiesiog dėl to, kad stengiasi dėl mūsų, kas šiaip yra labai malonu, tačiau kaip ir „Breaking Bad“ finalinė serija, taip ir ši valanda bandydama pamaloninti žiūrovą paaukoja tiesiog per daug.

2014 m. vasario 17 d., pirmadienis

Oskarai 2014. Philomena

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „Philomena“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Jeigu „Philomena“ būtų Holivudo kurtas filmas, jame neabejotinai būtų penkis kartus daugiau dialogų. Holivude „Philomena“ turbūt ir pasibaigtų vietoje, kurioje šis britų filmas atsiduria jam vos įpusėjus, bet čia jau kita tema. Šitam darbui tiesiog labai padeda faktas, jog jis nėra tipiškas ir didžiąja dalimi išvengia klišių, kuriomis pasižymi panašaus pobūdžio filmai, ir sugeba nustebinti vien tuo. Bet „Philomena“ siužetas kartu yra ir vienas tų, kurie užburia savo paprastumu labiau, nei galima buvo tikėtis.

Kaip ir daugelis šių metų Oskarams nominuotų juostų, „Philomena“ yra paremtas pagal tikrą istoriją, kas tarsi padaro scenaristų darbą žymiai lengvesniu (nežinau, ar yra oficialūs duomenys, bet šie metai pagal tikrų įvykių adaptacijas turėtų būti kažkur viršuje). Dėl to, žinoma, galima ginčytis, nes filmas neabejotinai darė nukrypimų nuo tikrosios istorijos tam, kad panagrinėtų norimas temas, tačiau didžiąja dalimi viskas čia yra tiesa. Filomena Li tikrai egzistuoja, ji tikrai 50 metų ieškojo savo sūnaus ir jai tai daryti tikrai padėjo Martinas Siksmitas.

Pagrinde filmas ir susideda iš šių dviejų veikėjų, didžiausią dėmesį skiriant Filomenai. „Philomena“ labai efektyviai naudoja savo laiką, kuomet karts nuo karto yra įterpiamos ir moters gyvenimo vienuolyne scenos, ir su buitine kamera nufilmuoti jos sūnaus gyvenimo epizodai, ir nuo to filmas nėra perkrautas. Tai yra vienas iš Steve'o Coogano scenarijaus stebuklų, kuomet visko čia įvyksta daug, bet viskas atrodo tikra, reikalinga ir efektinga, kas tokio pobūdžio filme, pripažinkit, nėra taip jau įprasta.

Tam labai padeda faktas, jog „Philomena“ yra britų darbas. Tai yra stereotipas, kurio niekas nesugeba paneigti, tačiau britai viską daro konkrečiau nei amerikiečiai. Kur Holivudas į filmą būtų pridėjęs verksmingų išsikalbėjimų, britai į „Philomena“ sudėjo įvykius, kurie įtikinamai paaiškina visas čia rodomas emocijas. Jų spektras, patikėkite manimi, yra stulbinamas. Ir filmo veikėjams, ir žiūrovams. Čia yra humoro, daugiausiai kylančio iš to, kad pagyvenusi moteris pirmą kartą lankosi JAV ir ten stebisi viskuo, nuo išskirtinių viešbučio patarnautojų iki Martino Lawrence'o filmų. Kartu „Philomena“ turi ir pykčio, nusivylimo, liūdesio ir užuojautos - emocijų, kurios tokiam filmui kaip ir priklauso, bet čia yra pateikiamos visai kitokiame kontekste.

2014 m. vasario 15 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Dešimta serija

A twelve-year-old Ben Linus brought me a chicken salad sandwich. How do you think I'm doing? - Sayid

Nušvitimas, dėl ko aš nelaikau šio „Dingusių“ sezono geriausiuoju serialo istorijoje (kadangi, kaip jau esu minėjęs, šį ir šeštąjį sezoną esu matęs tik po vieną kartą, ir šio pradžia man žadėjo kažką dar geresnio nei ketvirtasis), man atėjo šioje serijoje, pavadinimu „He's Our You“. Tiesą sakant, tas nušvitimas į mane pataikė jau praėjusioje serijoje, tuo pačiu momentu, kai Keitė paklausė Džeko „o kas bus dabar?“ Nesunku atsiminti, kad atsakymas į šį klausimą yra „trypimas vietoje“.

Tai nėra toks trypimas vietoje, koks buvo trečiajame sezone, nes šis taip ilgai nesitęs. Į penktojo sezono galą jūs pamatysite vienas stipriausių mano kada nors televizijoje matytų valandų, atperkančias visus stagnavimus. Tačiau jie, ignoruosim ar ne, egzistavo, ir gana simboliškai buvo pradėti nuo Saido. Tame pačiame trečiajame sezone, kuomet Saidas su Loku atrado Michailo būdelę, į kurią Saidas buvo patekęs ir dabar, mes sulaukėme jo praeities atpasakojimo. Tokios praeities, kuri buvo absoliučiai nereikalinga ir neturėjusi jokios prasmės, tačiau užpildžiusi vieną valandą.

Šįkart prasmės buvo kiek daugiau. Aš nekalbu apie tai, kad Saidas būdamas vaikas šaltakraujiškai galėjo nužudyti vištas. Tai yra kvaila ir nereikalinga scena, kurių televizija turi atsikratyti kuo greičiau. Kai iš niekur nieko yra parodoma viena scena su vaiku, kuris dabar yra suaugęs žmogus, ir prie to nėra praleidžiama daugiau laiko, būna pademonstruojama tik viena to suaugusio žmogaus savybė, kuria jis atseit pasižymėjo nuo vaikystės. Tai galbūt sueitų tik susipažinus su veikėju ir nežinant nieko apie jį, tačiau su taip išplėtotais veikėjais kaip Saidas scenaristai parodo, kad tą veikėją jie būna apriboję iki vienos banalios ir paprastos savybės, kas yra tiesiog neatleistina.

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Telemano savaitė #63


The Walking Dead. 4 sezonas. 9 serija. After
Kai „The Walking Dead“ bandė užvesti žmones prieš naują sezoną sakant, kad Karlas taps itin svarbia serialo dalimi, aš bijojau. TWD yra populiariausias dalykas televizijoje, visai netaikantis į originalumus ar rizikingus manevrus, todėl tikėtis įprastinio paauglio maištavimo tiesiog buvo natūralus dalykas. Jeigu galvojate, kad ši serija mano nuogąstavimus kažkiek numalšino, taip nėra. „After“ pernelyg paprastu ir struktūrine prasme primityviu būdu nukenksmina Riką, kuris praranda sąmonę patekęs į apysaugį namą, ir Karlas privalo daryti viską pats. Iš vienos pusės, tai yra šioks toks TWD potencialo išnaudojimas draminiams tikslams, kurių serialui anksčiau labai trūko, ir dėl to lygtais turėčiau jaustis geriau, bet kartu tai yra žemiausio lygio veikėjų plėtojimas, rodant kvailai besielgiantį vaiką, kuris supranta, kad vienas dar negali nieko padaryti, ir jam reikia suaugusiųjų, ir visi vėl susitaiko.

Tokius banalumus, kaip bebūtų keista, nusveria Mišonė, veikėja, kuri ilgai buvo absoliučiai nenaudojama, ir po šios savaitės dėl to man pasidarė dar labiau pikta, nes scenaristai su ja tikrai turi ką veikti. Pusiau flashbacko, pusiau sapno struktūra pateikta scena nuostabiai veikia kaip šioks toks moters praeities atskleidimas ir abstraktus parodymas, dėl ko ji tapo tokia atsiskyrėle, nes prarado ji tikrai daug. Bet ta scena man dar labiau patinka todėl, kad ji parodo, jog TWD gali kiek eksperimentuoti su savo struktūra. Tebūnie per sapnus, bet veikėjų praeitį mes turime galimybę pamatyti, ir labai norėtųsi, kad ateinančiuose sezonuose tai taptų ne tokiu retu reiškiniu. Žinoma, turint ką rodyti, nes Mišonės atvejis yra nuostabus, bet kartu ir kruopščiai apgalvotas, o Karlo praeities istorija darželyje per daug intrigos nekelia. 7/10

2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. 12 Years a Slave

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „12 Years a Slave“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Family Guy“, kad ir ką jūs apie šitą serialą begalvotumėte, kartais sugeba nustebinti savo humoru, tik ne tokiu būdu, kokie yra įprasti tokioje animacijoje. Vietoje dialogų, „Family Guy“ labiau naudoja vizualiąją savo pusę, kuomet sukuria neįtikėtino ilgumo scenas, suveikiančias kiekvieną kartą. Jos iš pradžių pasirodo juokingos, vėliau tampa baisiai banaliomis ir tik tempiančiomis laiką, bet galiausiai, dėka savo užtikrintumo, vėl sugeba stipriai prajuokinti. „12 Years a Slave“, jeigu nesupyksit, yra draminis tokio dalyko atitikmuo.

Steve'o McQueeno režisuota drama pasižymi neįtikėtino ilgumo scenomis. Tai yra savotiškai simboliška, nes būtent „12 Years a Slave“ yra pagrindinis „Gravity“ konkurentas geriausio metų filmo kategorijoje, o Alfonso Cuaronas tą techninį šedevrą sudėliojo iš mažų filmų, jeigu leisite taip išsireikšti. Bet čia ne apie jį, nes „12 Years a Slave“ tokias priemones naudoja visai kitiems tikslams. Kiekviename žingsnyje čia veikėjų laukia baisūs išbandymai, kaip buvo įprasta vergystės laikotarpiu, ir ilgai juos rodanti kamera sugeba išspausti kiekvieną draminę veikėjo detalę, kiekvieną jo emociją, kiekvieną aplinkinių reakciją, ir su jomis pasilieka taip ilgai, kad sugeba įtikinti, jog filmas nebijo pagrindinės savo temos ir pasitiki savo jėgomis perduodant pagrindinę kūrinio temą.

Tai juostai neretai padaro meškos paslaugą. Ne kalbant apie pačio filmo turinį, bet jau matant filmą peržiūrėjusių žmonių atsiliepimus. Absoliuti jų dauguma koncentruojasi į tai, kad „12 Years a Slave“ istorija sukasi apie laisvą juodaodį, kuris buvo apgautas ir galiausiai tapo vergu dviejų skirtingų žmonių aplinkose. Kad ir kokią įtaką vergystė yra padariusi JAV istorijai, tai yra bene arčiausiai prie tikrųjų šio laikotarpio baisybių priartėjęs filmas, kas puikiai parodo, jog dar ne visos temos Holivudui yra prieinamos su vienodu lengvumu, toli gražu.

2014 m. vasario 12 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Devinta serija


So, where do we go from here? - Jack

Nors iš fantastinių pasakojimų keliavimas laiku į kultūrą įžengė pakankamai vėlai, iki šių dienų, pasitelkus visas įmanomas meno priemones, jis buvo išnagrinėtas kone visais įmanomais būdais. Originalumo bandant sugalvoti, kaip žmonės gali keliauti laiku, visuomet būdavo, ir laiko mašinos niekada nebuvo vienintelis būdas tokiam veiksmui atlikti. Tačiau kuo visos kelionės laiku būna panašios yra tai, jog jos visada pabrėžia kontrastus. Tik paviršių užgriebiantys filmai ir serialai visuomet orientuojasi į laiko skirtumus, kai veikėjai nustemba atvykę į praeitį/ateitį ir pamatę, kaip viskas skiriasi. Giliau taikantys kūriniai koncentruojasi ne į aplinką. Jie didžiausią dėmesį skiria tam, kad parodytų, kokie veikėjai buvo praeityje ar tapo ateityje, kas yra vienas labiausiai intriguojančių ir, jeigu išnaudojamų protingai, stipriausių veikėjų plėtojimo pavyzdžių.

Kaip atsiranda kontrastai mes jau esam ne kartą kalbėję: tai yra kokia nors (jeigu kalbam apie žmones) savybė, atsirandanti be jokio argumentavimo, ir galbūt vėliau jo visai nesulaukianti. Sojeris tokio dalyko sulaukė, bet kontrastai nuo to nė kiek nesumažėjo. Sėdint prieš televizorių ir šiek tiek laiko jau praleidus su Sojeriu galima patikėti, kad jis tapo DHARMA lyderiu ir nenustojo ieškoti draugų. Džekas ir kiti pamato Sojerį po daugiau nei trijų metų pertraukos, kuomet jis vis dar buvo tas pats šiknius (kuris, tiesa, iššoko iš sraigtasparnio), ir nepatikės tokiu jo pasikeitimu niekuomet.

Bet čia ir slypi visa veikėjų plėtojimo esybė, visa tai, dėl ko yra kuriami serialai. Galima ginčytis, ką aš dažnai ir darau, jog Sojeris tokiu geriečiu tapo vien dėl to, kad jį vertė aplinkybės. Apie tai kiek vėliau, tačiau tai yra logiškas argumentas, kadangi grupelėje nebuvo likę žmogaus, galinčio jai vadovauti, todėl lyderiu tapo būtent kietasis vyrukas. Tačiau lygiai taip pat galima galvoti - ir kuo toliau, tuo labiau man šis mąstymas yra priimtinesnis, - jog Sojeris visuomet buvo lyderis arba bent jau tokiu tapo nuo lėktuvo sudužimo. Tai reiškia, kad jis mokėsi iš kitų klaidų ir sėkmių, ir nebuvo vien toks baisus žmogus, kokiu jį buvo bandoma padaryti pirmaisiais sezonais.

2014 m. vasario 8 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Aštunta serija


Let me do the talking. - Sawyer

Kai ketvirtajame „The Walking Dead“ sezone pakartotinai pasirodė Gubernatorius (spoilerių nebus, o TWD nemačiusieji tuoj supras apie ką aš), ir aš, ir plačiosios internetų auditorijos stipriai pasipiktino tuo, kaip jis buvo pateiktas. Į pasipiktinusiųjų gretas neįeina lietuviai, nes kai į tą pusę pasakiau kažką blogo, mane aprėkė, kadangi serialas visada teisus. Pasipiktinimo priežastis paprasta: trečiajame sezone Gubernatorius buvo pateiktas kaip žiaurus ir bejausmis padaras, ketvirtajame, vykstančiame praėjus vos keletui savaičių nuo tada, kai paskutinį kartą tą žmogų matėme, jis tapo visus gelbėjančiu ir jautriu didvyriu. Tai yra nelogiškumas dramoje, kurio išvengti turi kiekvienas serialas. Scenaristai savo veikėjus privalo pažinoti ir turėti planą, kuriame jeigu veikėjai ir keisis, tai neturi jaustis kaip nenatūralus dalykas.

Jau turbūt matot prie ko vedu. Sojeris serialą pradėjo kaip vienpusiškas ir egoistiškas blogiukas geriečių tarpe, kuomet niekas negalėjo kovoti prieš savo priešus tol, kol nesusitvarkė su juo. Laikui bėgant Sojeris po truputį padėjo aplinkiniams, ir ryškiausiai tai pasirodė tuomet, kai tarp jo ir Keitės užsimezgė meilės romanas, privertęs Džeimsą daryti nesuvokiamus dalykus. Tarp jų buvo ir iššokimas iš salą gelbėjančio sraigtasparnio, ką Sojeris savo darbais saloje privalėjo pateisinti, nes vien dėl draugų išgelbėjimo jis to nepadarė. Taip labai natūraliai ir pakankamai lengvai Sojeris peraugo į kietą didvyrį ir lyderį (o Sojerio kaip lyderio tema trečiajame sezone jau irgi buvo sėkmingai užkabinta), net jeigu jis tai padarė neturėdamas kito pasirinkimo.

Todėl visai nenuostabu, kad jis tapo lyderiu. Būtent tapimas lyderiu (ne sausas faktas) serialo scenaristus domino labiausiai, kuomet jie visai nesivaržydami parodė, jog Kitų lyderis yra Sojeris, ir jūs visi išsižiojote. Žinau, kad aš išsižiojau, nes pirmą kartą pamatęs Sojerį su DHARMA apranga aš buvau tiesiog apšalęs ir atsisakiau tikėti, kad tai yra tiesa. O jūs atsiminkit, kad visa tai įvyko vos po poros akimirkų, kuomet žiūrovams buvo parodyta didžiulė statula, toji, kuri turi keturis pirštus ir tik vieną koją. Nebijokit, jos niekas nepamiršo, bet kantrybės reikia turėti.

2014 m. vasario 7 d., penktadienis

Telemano savaitė #62


How I Met Your Mother. 9 sezonas. 17 serija. Sunrise
Neklauskit manęs apie tai, ką jaučiu matydamas vis sugrįžtančius romantiškus Tedo ir Robin pašnekesius, nes dabar tiesiog nežinau. HIMYM bando visą serialą pateikti kaip Tedo bandymą pamiršti tikrąją savo gyvenimo meilę, nepamirštant ir to, kad jis savo vaikams devynis metus pasakoja, kaip bandė nemylėti Robin, bet mylėjo vis labiau ir labiau, kas logikos neturi absoliučiai jokia prasme. Tačiau viskas vyksta toliau, norit jūs to ar ne, ir dabar jūs gavote tikrąja to žodžio prasme į tolį nuskrendančią Robin, vieną kvailiausių sezono dalykų, o žinant tai, kad pusė jo buvo praleista Maršalui keliaujant su nepažįstama juodaode, tai sako daug. Ši serija buvo pastatyta vien tam, kad Tedas išsikalbėtų (nes motinos šįkart nebuvo, kas vėl tapo baisesne klaida nei gali atrodyti), ir išsikalbėjimas buvo reikalingas, bet tai, kaip jau suprantame iš anksčiau, nereiškia bereikalingo seilėjimosi dėl Robin pabaigos. Antraeilės istorijos šįkart buvo panašaus lygio kaip ir pagrindinė, kartu su Maršalo bei vaiduoklio konfliktais ir Barnio bandymu mokyti jaunuolius, kas buvo linksmiausia serijos istorija, ir viena tų, kuriomis negali patikėti, kad ji dar nebuvo bandyta. Labai vidutiniška serija prieš dviejų savaičių pertrauką, po kurios laukia finišo tiesioji. Vis dar tikiu, kad ji bus sėkminga. 6/10

Brooklyn Nine-Nine. 1 sezonas. 15/16 serija. Operation: Broken Feather/The Party
Po „Super Bowl“ pasirodantys serialai būna kone labiausiai aptariama tema televizijoje, kadangi tais metais didžiąsias rungtynes rodantis kanalas į po jų einančią valandą visuomet stengiasi įdėti arba vieną dramą, arba dvi komedijas. Šįkart garbė atiteko „New Girl“ ir „Brooklyn Nine-Nine“, ir pastarieji mane paliko su dviprasmiška nuotaika. Į šią seriją pastangų ir pinigų buvo įdėta tikrai daug, ką galima puikiai matyti kviestinių žvaigždžių pasirodymuose (Sandlerio pasirodymas anksčiau ar vėliau buvo neišvengiamas, nes su Sambergu jie yra neišskiriami draugai. Ar jo pasirodymas buvo naudingas - kitas klausimas). Tačiau kartu tai buvo didžiulė klaida, kuri pastoviems žiūrovams gal ir nebuvo ypatinga (nes serija, net jeigu ne įspūdingiausia, vis tiek buvo linksma), bet toks mažas laikas kiekvieną savaitę pasirodantiems veikėjams ir tik žvaigždžių pasirodymai juk negali užkabinti tų milijonų žmonių, kurie serialą žiūrėjo iškart po futbolo. Holtas ir jo pamąstymai apie „Moneyball“ užkabinti gali, bet tai sudarė tik labai mažą serijos dalį. 7/10

2014 m. vasario 5 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Septinta serija

You asked what I remembered. I remembered dying. - Locke

Tai, kaip jums patinka „The Life and Death of Jeremy Bentham“, septintoji šio sezono serija, labai priklauso nuo jūsų požiūrio į ją. Jūs galite ginčytis, kad kiekvieno serialo patikimas priklauso nuo požiūrio, bet tokios serijos turi savo nišą. Jeigu klaustumėte manęs, ko jūs niekada nesugalvotumėte padaryti, aš plačiąja prasme tokios struktūros serijoms priešinčiausi. Aš esu iš tų žmonių, kuriems labiau patinka pastovumas, ir aš nemėgstu, kai serialai (ar filmai) nusprendžia žodžiais perteiktą informaciją vėliau parodyti vizualiai, taip sugriaunant žiūrovų mintyse kurtą viziją. Kai kurie serialai sugeba tą viziją sugriauti sukuriant netgi geresnį variantą („Breaking Bad“), kai kurie, imant ir šią seriją, verčia gailėtis mintyse kurtų vaizdinių. Tačiau ačiū Cuse'ui ir Lindelofui, kad ši serija nėra vien apie tai.

Na, dalykai, kurie sugeba atpirkti silpnesnius serijos momentus, ateina tik į valandos pabaigą, o iki tol tenka iškęsti (arba pralaukti) mažiau įspūdingas scenas. Jos nuo tada, kai seriją mačiau paskutinį kartą, pastebimai suprastėjo, turbūt vien dėl to, kad visas serijas aš žiūriu arti viena kitos ir atsiminti praeities įvykius nėra labai sunku. Tiesa, tarp tų scenų neįeina du daugiau ar mažiau šokiruojantys epizodai. Nežinau kodėl, bet Loko atsigavimas manęs nešokiravo niekuomet, net jeigu pamatęs jį atsigavusį aš visada džiaugiuosi (televizija gali stengtis, bet veikėjo, kurį labiau mėgčiau už šį plikį, ji nesukurs niekada). Tik Lokas čia yra šiek tiek keistas. Jis savo tikėjimą ir stebuklus, skirtingai nei anksčiau, lėktuvo keleiviams (kurie, panašu, gali įgauti rimtesnę rolę) bruka labai įkyriai ir nebando jų įtikinėti (o šie net nebando klausinėti, kas yra dar keisčiau). Prieš porą minučių iš numirėlių prisikėlęs žmogus gali džiaugtis, bet jo terminais kalbant, jeigu paskutinis dalykas, kurį jis prisimena, yra mirtis (kuri buvo įvykdyta ne jo paties noru), tokia laimė nėra tinkamai pamatuota.

2014 m. vasario 3 d., pirmadienis

Oskarai 2014. The Wolf of Wall Street

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „The Wolf of Wall Street“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Du serialai dėl savo dialogų man yra įsirėžę atmintyje giliausiai: „Friday Night Lights“ ir „Mad Men“. Tam yra labai paprasta priežastis - jie ne tik turi nuostabius scenaristus, bet ir yra sukurti apie profesijas, kurioms reikia ypatingos iškalbos. „Friday Night Lights“ turėjo įkvepiančias kalbas sakantį trenerį Teilorą (kurį įkūnijęs aktorius Kyle'as Chandleris vaidina ir šiame filme), „Mad Men“ - bet ką parduoti galintį Doną Dreiperį. Todėl nenuostabu, kad „The Wolf of Wall Street“ visai nesijaučia kaip trijų valandų ilgio filmas, kadangi neįtikėtini dialogai tarp Volstryto verslininkų visai kitaip nudažo visą siužetą.

Visa jo esmė sukasi apie Džordaną Belfortą, brokerį, kuris svajoja apie didžiulius turtus ir jų po truputį pradeda siekti Volstryte, tačiau jį, kaip ir daugelį verslininkų, paliečia Juodasis Pirmadienis, ir vyras privalo ieškotis kito darbo. Tuomet jis, kartu su Doniu Azofu, sugalvoja genialią pinigų išviliojimo iš kitų žmonių schemą, kuri tampa vis pelningesnė, kol galiausiai „Stratton Oakmont“ pasidaro viena sėkmingiausių ir greičiausiai į viršų šovusių JAV kompanijų. Ir taip, jeigu nežinojote, „The Wolf of Wall Street“ didžiąja dalimi yra paremtas tikrais faktais, kas stebina dar labiau (tiesą sakant, net pats nustebau dėl tikro gyvenimo ir įvykių filme sutapimų, todėl jeigu nenorite spoilerių, apie tikrojo Džordano Belforto gyvenimą patariu neskaityti).

Tačiau filmas yra lygiai tiek pat apie sėkmės siekimo pasekmes, kiek ir apie patį kilimą viršun. Tai yra subjektyvus filmas, nesupraskit klaidingai, kadangi narkotikų, prostitučių ir keiksmažodžių perpildytame filme yra vos keletas scenų, kur pasileidusio gyvenimo atstovai yra priversti suprasti, kad šitaip elgtis diena iš dienos gali būti kenksminga. Bet jeigu dėl tokių dalykų nesikabinote prie ankstesnių Martino Scorsese filmų, nesikabinsite ir prie šito.

2014 m. vasario 1 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Šešta serija

We're not going to Guam, are we? - Frank

Iki „Battlestar Galactica“ ir „Firefly“ mokslinės fantastikos aš nemėgau. Turbūt vien dėl to, kad ji man daugiausiai asocijavosi su pigiais devinto ir dešimto dešimtmečių specialiaisiais efektais, kuriuos iškęsti yra tikrai sunku. Bet man patiko mistika ir aš visada mylėjau tuos serialus, kurie kad ir pačius neįtikinamiausius įvykius sugebėtų (ar bent jau bandytų) paaiškinti pasitelkiant jeigu ne mokslą, tai bent jau elementarią logiką. Mokslinės fantastikos uždavinys yra būtent toks, ir nors „Dingę“ su šiuo žanru dažnai neturi nieko bendro, ši serija, pavadinimu „316“, priklauso būtent sci-fi.

Na, didžiąja dalimi. Mokslo, tikro ar ne, čia yra tik pirmojoje serijos pusėje, žymiajame susitikime tarp Eloizos bei „Oceanic“ komandos, prie kurios prisijungė ir Desmondas su Benu (tarp kitko, aš visaip bandžiau galvoti ir ieškoti informacijos ta tema, bet ši porelė nebuvo susitikusi nei karto, bent jau ne tiek, kad vienas kitą pažintų. Ir visgi jie yra susiję kone artimiausiai, kadangi abu turi bendrą priešą Vidmorą, tik vienas jų myli Čarlzo dukrą, kitas ją nori nužudyti). Čia Eloiza sugeba įtikinti savo klausytojus pasakodama apie „Dharma“ ir kompanijos pastangas atrasti salą, kas yra mažų mažiausiai logiška.

Žinoma, ginčytis šioje vietoje galima būtų ir dėl tokių dalykų, kad magnetinę anomaliją pastebėtų daug kas, ir kad tai nepaaiškina teiginio, jog „Dharma“ tiesiog žinojo apie salos egzistavimą. Bet ir nereikia. Net jeigu pagrindinis „Dharma“ centras yra įkurtas salos sąsają su religija simbolizuojančioje bažnyčioje, kompanija vis tiek naudojo mokslinius metodus salos atradimui, ir tai serialui padeda žymiai labiau, nes pasakymas, jog „Oceanic“ šešetas turi skraidyti bet kur ir tikėtis, kad lėktuvas teiksis nukristi į salą, būtų kvailas ir nereikalingas. Dabar švytuoklės pagalba įvykiai ir konfliktai yra paspartinami žymiai greičiau.