2014 m. vasario 5 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Septinta serija

You asked what I remembered. I remembered dying. - Locke

Tai, kaip jums patinka „The Life and Death of Jeremy Bentham“, septintoji šio sezono serija, labai priklauso nuo jūsų požiūrio į ją. Jūs galite ginčytis, kad kiekvieno serialo patikimas priklauso nuo požiūrio, bet tokios serijos turi savo nišą. Jeigu klaustumėte manęs, ko jūs niekada nesugalvotumėte padaryti, aš plačiąja prasme tokios struktūros serijoms priešinčiausi. Aš esu iš tų žmonių, kuriems labiau patinka pastovumas, ir aš nemėgstu, kai serialai (ar filmai) nusprendžia žodžiais perteiktą informaciją vėliau parodyti vizualiai, taip sugriaunant žiūrovų mintyse kurtą viziją. Kai kurie serialai sugeba tą viziją sugriauti sukuriant netgi geresnį variantą („Breaking Bad“), kai kurie, imant ir šią seriją, verčia gailėtis mintyse kurtų vaizdinių. Tačiau ačiū Cuse'ui ir Lindelofui, kad ši serija nėra vien apie tai.

Na, dalykai, kurie sugeba atpirkti silpnesnius serijos momentus, ateina tik į valandos pabaigą, o iki tol tenka iškęsti (arba pralaukti) mažiau įspūdingas scenas. Jos nuo tada, kai seriją mačiau paskutinį kartą, pastebimai suprastėjo, turbūt vien dėl to, kad visas serijas aš žiūriu arti viena kitos ir atsiminti praeities įvykius nėra labai sunku. Tiesa, tarp tų scenų neįeina du daugiau ar mažiau šokiruojantys epizodai. Nežinau kodėl, bet Loko atsigavimas manęs nešokiravo niekuomet, net jeigu pamatęs jį atsigavusį aš visada džiaugiuosi (televizija gali stengtis, bet veikėjo, kurį labiau mėgčiau už šį plikį, ji nesukurs niekada). Tik Lokas čia yra šiek tiek keistas. Jis savo tikėjimą ir stebuklus, skirtingai nei anksčiau, lėktuvo keleiviams (kurie, panašu, gali įgauti rimtesnę rolę) bruka labai įkyriai ir nebando jų įtikinėti (o šie net nebando klausinėti, kas yra dar keisčiau). Prieš porą minučių iš numirėlių prisikėlęs žmogus gali džiaugtis, bet jo terminais kalbant, jeigu paskutinis dalykas, kurį jis prisimena, yra mirtis (kuri buvo įvykdyta ne jo paties noru), tokia laimė nėra tinkamai pamatuota.

Tokį teiginį dar labiau pagrindžia Loko atsiradimas Tunise, kur jis, tariamai persikėlęs per daugybę laikmečių ir metų, klykia iš skausmo ir atsiduria vidury niekur. Tiesa, jį stebi Čarlzo Vidmoro kamera, net jeigu Tuniso reikšmė serialui niekad nebuvo paaiškinta ir kodėl langas tarp salos ir likusio pasaulio yra būtent ten, kur yra. Bet mes jau sutarėm, kad reikia žiūrėti į platesnę prasmę, o ji yra ta, kad Čarlzas salai yra paskyręs visą savo gyvenimą. Jis viską daro tik tam, kad atrastų ir sugrįžtų į salą, kad atkeršytų Benui, privertusiam jį palikti salą, ir kad atrastų tinkamą salos vadovą. Bėda tik tame, kad neaišku, kuris - Benas ar Čarlzas - čia meluoja. Ir jeigu remčiausi tik mums matyta medžiaga, visi Čarlzo veiksmai yra tokie, kuriuos galima pagrįsti salos ieškojimu, kur dažnas Beno poelgis tėra beprasmis kenkimas kitiems, todėl kol kas aš statyčiau už Vidmorą. Aišku tik tai, jog abu šie veikėjai trokšta savanaudiškų tikslų, kuriuos pasiekti jie gali tik per kitus žmones. Benas tai darė per grįžusį šešetą, Čarlzas - per Loką.

Ir įdomumo prasme Beno ir „Oceanic“ šešeto nuotykiai yra kokybiškesni. Pagrinde dėl to, kad viskas, ką ten matėme, buvo nauja, nematyta ir negirdėta, net jeigu ir su vienu kitu kluptelėjimu. Beno nuotykiai, turbūt dėl sąsajos su serialo simbolizmu, sugadino reikalus Čarlzo išsiųstam Lokui, kuris darė tai, ką mes girdėjome visą ketvirtąjį sezoną ir penktojo pradžioje. Reikalai sugadinti jeigu ne serijos kokybės, tai bent jau turinio prasme. Aš net nenoriu leistis į kalbas apie kiekvieną veikėją atskirai, kadangi jie visi šįkart buvo banaliausiose savo stadijose. Džekas niekuo netikėjo, Keitė nerodė visiškai jokių emocijų, Harlis, priešingai nei tada, kai to tikrai reikėjo, galvojo, kad mato vaizdinius, o Saidas viską priėmė rimtai ir tiesiog mandagiai atsisakė grįžti į salą. Tokios scenos visiškai sugadino mintyse kurtą istoriją, kurioje po trijų metų iš negyvenamos salos atkeliavusį plikį visi pasitinka su šoku, ne rėkdami, kad į salą negrįš.

Bet šią seriją, skirtingai nei anksčiau, aš dabar myliu ne dėl tų pasikalbėjimų. Ji yra toks nuostabus žmogaus gyvenimo griūties ir likimo pavyzdys, kad televizija tokių dalykų mažai ir tėra sukūrusi. Tie pasikalbėjimai, net jeigu juos labiau norima įbrukti kaip serialo istorijai svarbius įvykius, geriau veikia kaip katalizatoriai, skatinantys Loko pasidavimą. Pridėkite dar ir tai, jog jis yra persekiojamas ir jį bandoma nužudyti, ir jūs turit visiškai sugniuždytą žmogų, nebeturintį daugiau išeičių ar gyvenimo prasmės.

Todėl visai nenuostabu, kad jis nutarė nusižudyti, kas man visuomet liks vienas didžiausių serialo klausimų: ar jis tai darė dėl to, kad Ričardas jam pasakė, jog tik mirdamas Lokas gali priversti draugus grįžti į salą, ar dėl to, kad jis nebeturėjo prasmės gyventi? Abu atvejai yra labai logiški ir vienodai paaiškinami, tačiau aš visada linkstu prie antrojo varianto. Vien dėl to, kad Lokas, skirtingai nei didžioji dauguma seriale pateiktų veikėjų, visuomet labiau kliovėsi tikėjimu, ne racionaliais sprendimais. Ir kai ekstremaliose situacijose daugelis veikėjų čia pradėdavo tikėti, Lokui įsijungė racionalus mąstymas, net jeigu privertęs jį nusižudyti. Lokas suprato, kad vien tikėjimu gyvas nebus, o daugiau gyventi jam jau nebėra ko, todėl, neįvykdęs savo užduoties, jis suveržė kilpą.

Tuo paskutinę sekundę pasinaudojo Benas, tik dar labiau susukęs šios serijos logiką. Benas čia pasirodė, kuo jis skiriasi nuo Čarlzo: pirmojo veiksmai yra kur kas drastiškesni ir tokie, kurie į galvą pirmu reikalu, o tuo tarpu Čarlzas visuomet ieško bent kiek racionalesnio varianto. Per tą laiką Benas jį jau surado. Po Beno įžengimo į kambarį, žiūrint į serijos pavadinimą tapo aišku, kad Lokas iš šios serijos gyvas neišeis, ir net seriją žiūrėdamas pirmą kartą aš supratau, kad nieko gero nebus. Bet grožėtis Beno planu vis tiek galima. Jis prieš eidamas pas Loką turbūt neturėjo jokio plano, kaip „Oceanic“ šešetą grąžinti į salą, bet dabar jis gavo ir motyvą didžiajai šešeto daliai negyvo Loko pavidalu, žiedą kaip motyvaciją San bei Eloizos Hoking adresą kaip pagrindinį grįžimo į salą veiksnį.

Dviprasmiškumas šiai serijai padėjo labai stipriai, net jeigu pagrinde aš jam visuomet priešinuosi. Kaip ir „The Constant“, taip ir čia žiūrovai turėjo galimybę pamatyti ir svarbius serialo istorijos momentus, ir labai stiprią draminę pusę, o tuo „Dingę“ visuomet ir žavėjo. Dabar tokių tragiškų žmonių likimų didieji JAV kanalai neberodo, todėl tokias serijas, kuriose žiaurumas tarsi yra užslėptas, tiesiog reikia saugoti ir branginti.

Vertinimas: 9/10

Citatos

  • 'John, it's over! It's done. We left. And we were never important. So you...you leave me alone. And you leave the rest of them alone.'
  • 'Your father says hello.'
  • 'What, do you think I want to die? How was that... how could you possibly think that's a choice?'
  • 'Maybe you are just a lonely old man that crashed on an island? That's it. Goodbye John.'
  • 'I think about you sometimes. I think about how desperate you were to stay on that island... And I'd realised that it was all because you didn't love anybody.'
  • 'They're not the Others to me; they're my people. We protected the island, peacefully, for more than three decades, but then I was exhiled, by him. Just as you were.'
  • 'He's the man who killed me.'
  • 'There's a war coming, John. And if you're not back on the island when that happens, the wrong side is going to win.'

Veteranų kampelis

  • Ši serija yra turbūt vienintelė, kurią iš penktojo sezono esu žiūrėjęs daugiau negu kartą. O tai reiškia, kad iki sezono pabaigos dabar turėsiu galimybę stebėti ženklus, kurie parodo, jog prisikėlęs Lokas iš tikrųjų yra tamsusis Džeikobo brolis. Linksmumo tame žymiai mažiau, bet įdomumo prasme viskas tikrai jaudina.






Namų darbai: s05e08 - LaFleur

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą