2014 m. vasario 19 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Vienuolikta serija


I've already done this once. I've already saved Benjamin Linus, and I did it for you, Kate. I don't need to do it again. - Jack

Televizija labai dažnai nagrinėja vyrų ir moterų santykius, tai dažniausiai darydami rodant vyrų ir moterų skirtumus, nes jų juk visada bus ir kiek šią temą bekratysi, tiek ji pildysis. Tai neišsemiama tema, kuri, tiesą sakant, yra dažniau paremiama vien bandymais parodyti, kad va vienoje srityje yra geresni vyrai, kitoje - moterys. Vėlgi, tai yra pastangų nereikalaujanti ir efektyvi siužeto linija, tačiau dramos, be įprastinių konfliktų, iš jos dažniausiai nėra išspaudžiama. Žymiai efektyviau veikia tos istorijos, kuriose be jokių varžymųsi yra pateikiamos tos savybės, kurios yra būdingos tik vienai lyčiai, ir būtent dėl to, kad jų nėra daug, jos daro tokį didelį įspūdį. O nenustelbiamoji moterų savybė visuomet bus motinystės jausmas, kad ir kokiu būdu jūs jį pakreiptumėte.

Motinystė Keitei ir buvo dalykas, kuris ją pavertė tikru žmogumi, ne vien pašaliniu objektu. Ji seriale tarsi suaugo, pereidama nuo dilemos, ar rinktis linksmą nedorėlį, ar protingą daktarą, iki to, kad viską darė tik dėl savo sūnaus, kad ir ne biologinio. Motinystės jausmas yra universalus, ir nors aš nei esu jį patyręs, nei galiu kalbėti labai užtikrintai, bet net neabejoju, kad kiekviena neapsisprendusi motina galiausiai kaip ir Keitė pripažino, jog jai reikėjo vaiko, ne vaikui jos.

Vaiko Keitei reikėjo tiesiog dėl žmogiškosios šilumos, kurios ji per gyvenimą yra gavusi labai mažai, ir dėl to, kad ji šiuo metu jos gauna dvigubai - ir iš Arono, ir iš Kasidės - yra pagrindinė priežastis to, kad Keitė auga kaip veikėja. Tai atrodo per daug patogi istorija, apie ką tuoj pakalbėsiu, tačiau jeigu lyginsite šią seriją ir pirmųjų sezonų centrines Keitės valandas, kuriose ji tik bėgiodavo, suprasite, kad serialas tai daro tiesiog dėl to, kad stengiasi dėl mūsų, kas šiaip yra labai malonu, tačiau kaip ir „Breaking Bad“ finalinė serija, taip ir ši valanda bandydama pamaloninti žiūrovą paaukoja tiesiog per daug.

Vienas dalykas yra bandymas kuo nuosekliau nagrinėti veikėją, tačiau visai kas kita yra to darymas kitus veikėjus padarant žaislais, panašiai kaip vienu jų anksčiau buvo ir Keitė. Pirmu žaislu serijoje „Whatever Happened, Happened“ tampa ta pati Kasidė, kuri kenčia nuo to paties dalyko, nuo ko kentė ir kiti pastaruoju metu pasirodę nauji serialo veikėjai: ji viską priima per daug ramiai ir neadekvačiai. Keitei papasakojus apie salą su monstrais ir vietiniais, ir slaptais mokslininkais, vienintelis jai nuostabą keliantis dalykas yra tai, jog Sojeris nenorėjo prisiimti atsakomybės, kas yra tokia baisi ir neadekvati bei pritempta išvada, kad tik ir verčia galvoti apie tai, kaip Kasidė buvo kažkuo dėta su grįžimu į salą.

Nesakau jums, kad tai tiesa, nes viską, ką serialas dar parodys, aš jau žinau, bet žinant Kitus, tai nėra labiausiai neįmanomas dalykas. Kiti drąsiai galėjo užverbuoti Kasidę, vienišą, panašaus į Keitę amžiaus moterį su panašaus į Aroną amžiaus vaiku, ir kažkokiu būdu norėti grąžinti Keitę į salą, nors tai gali būti per daug pritemptas dalykas. Nenatūralus, bet toks, kuriuo būtų galima patikėti, nes jūs jau matėte stebuklingą, salą pastumiantį vairą po žeme, tai patikėtumėte ir šituo.

Tai, tiesa, spekuliacijos, praktiškai netenkančios pagrindo iškart po šios serijos, nes Keitė grįžta ne dėl įkalbinėjimų, o dėl savo paties tikslo. Dėl to paties motinystės jausmo: ji suprato, ką reiškia būti motina, ir būdama geraširde moteriškė, Keitė privalo surasti Kler ir priversti ją patirti tą jausmą. Tai yra labai stiprus ir logine, ir dramine prasme sprendimas, kuris tik dar labiau gniuždo sužinojus, kad Kler ir Keitę skiria trisdešimt metų, ir tai Keitę privalo gniuždyti dar labiau. Tačiau tokiu sprendimu grįžti patikėti tikrai galima, kaip ir tuo, kad Keitė papasakotų Kler motinai apie Aroną, į ką ji, o taip, sureaguoja tik klausdama dėl ko jie melavo, taip tik pagrindžiant mano teiginį, kad ne saloje gyvenantys žmonės yra absoliutūs kvailiai.

Motinystės tema labai patogiai lydi visą seriją, kurioje įvykiai labiau taikosi norėdami atitikti temą, ne atvirkščiai. Saloje vykstantys įvykiai kartu išryškina ir mano anksčiau minėtus vyrų ir moterų skirtumus, vedami vėl to paties motinystės jausmo. Salos vyrai, galbūt išskyrus Sojerį ir kitus, kurie jau ilgiau gyvena prie Beno, atsisako padėti mažajam Lainusui, nes jis užaugs į žiaurų padarą, nužudysiantį daugybę žmonių ir sukelsiantį daugybę nepatogumų. Net neabejoju, kad jeigu garsiai sakysite, jog jūs vaiką gelbėtumėte, giliai širdyje jaučiate, kad tai yra netiesa. Tai yra Benas, net jeigu dar prieš visas savo blogybes, ir jeigu yra menka galimybė, kad nuo jo bus išsaugotas pasaulis - ypač jeigu ji pasitaiko žmonėms, tokiems kaip Džekas ar Saidas, kurie dar nėra susipažinę su keliavimo laiku ypatumais, - ja bus pasinaudota.

Atvirkščiai elgiasi moterys, kurios arba geriau supranta keliavimą laiku, arba, kas man labiau tiktų bendrai temai, jaučia ryšį su vaiku ir neleidžia jam numirti. Keitė, susidraugavusi su ateityje lygiai tokiu pat žiauruoliu tapsiančiu Rodžeriu, iš pradžių gelbėja berniuką perpildama jam kraują, bet tai, žinoma, yra pernelyg paprastas dalykas, į kurį neįeina praktiškai jokia magija.

Žymiai labiau šiai temai tinka susitikimas su Ričardu dėl Beno gelbėjimo, kas jau automatiškai turėtų pašiaušti plaukus. Prieš tai, tiesa, dar seka ir bendra Sojerio ir Keitės kelionė, iš kurios mažo dialogo kiekio irgi galima daug ką išpešti. Ši porelė laiko vieni turėjo labai mažai, ir jį naudojo nelabai efektyviai, kas yra labiau ne veikėjų, o scenaristų sprendimas. Sojeris čia susikūrė gyvenimą su Džiuljeta, ir net scenaristai supranta, kad dėl paprasto meilės trikampio tokio romano sugriauti yra nevalia, nes tai jau būtų absoliuti viršūnė.

Bet keliauti jie kartu vis dar gali, ypač į Kitų teritoriją. Ir aptarinėti, net jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad bus daug ką, yra mažai. Ričardas išgelbėja mažąjį Lainusą nunešdamas šį į mums tik iš išorės matomą šventyklą ir pakeisdamas jį negrįžtamai. Šia tema, galime tikėtis, ilgainiui išgirsime žymiai daugiau, tačiau faktas, jog Beną kažkas pakeitė, ir tas kažkas nebuvo vien jo tėvas, yra savaime intriguojanti detalė. Ričardui jis už tokius pokyčius bus dėkingas visą gyvenimą, net jeigu visa tai pradėjo Keitė ir Sojeris.

Kas priveda prie serijos vietos, kuri mane visada intriguoja labiausiai: Harlio ir Mailso pokalbio. Kartu su serijos pabaiga tampa aišku, kad Benas ateityje nemirė ir yra sveikas gyvas, kas reiškia, jog nei praeitis, nei ateitis nebuvo pakeista. Kas reiškia, jog viskas jau įvyko. Kas reiškia, ir šitai pratęsti galite patys, kad Benas prisimena visus „Oceanic“ narius, nebent, kaip Ričardas sakė, Benas po apsilankymo šventykloje nieko nebeatsimins. Taip būtų mažiau įdomu, nes vien mąstymas, jog nuo pirmųjų kankinimų Benas pažinojo Saidą, verčia susimąstyti labai stipriai. Vienaip ar kitaip, ši tema dar iškils. Ji tiesiog privalo iškilti.

O pati serija buvo turbūt žemiausias sezono taškas, bet ne toks prastas, kaip būdavo anksčiau. Tai stipri serija išėmus iš konteksto, bet tai, kaip dėl jos yra paaukojama bendra serialo istorija, linksmai nenuteikia.

Vertinimas: 6/10


Citatos

  • 'You know, when we were here before I spent all of my time trying to fix things. But, did you ever think that maybe the island just wants to fix things itself? That maybe I was just getting in the way.'
  • 'You're free to leave whenever you want. But, I'll shoot you in the leg.'
  • 'But when we first captured Ben, and Sayid, like, tortured him, then why wouldn't he remember getting shot by that same guy when he was a kid?'
  • 'Hello Ben, welcome back to the land of the living.'
Namų darbai: s05e12 - Dead is Dead

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą