2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

House of Cards. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „House of Cards“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Kai pagalvoji rimčiau, "House of Cards" yra savyje absoliučiai jokios logikos neturintis serialas. Tokio prezidento, koks yra pateikiamas šio serialo pasaulyje, nerinktų joks žmogus. Aukščiausio lygio politikai, turintys dieną naktį rūpintis savo valstybės klausimais, turi tiek laisvo laiko, kiek neturi joks paprastą darbą dirbantis žmogus. Jie netrukdomi ir be jokios palydos vaikšto viešose vietose, ir kai labiausiai stebimose teritorijose jie padaro nusikaltimus, niekas į tai nekreipia dėmesio. Politikų šeimas supantiems skandalams čia yra suteikiamas toks svarumas, kiek sulauktų nebent paties prezidento nedorybės. Ir visa tai yra rezultatas to, jog serialas bet kokia kaina bando vengti konkretumo ir tampa abstrakčiu, savo pasaulio ir veikėjų visiškai neapibrėžiančiu serialu.

Turbūt nenuostabu, kad dėl tokių dalykų "House of Cards" buvo pradėtas vadinti geru serialu tol, kol apie jį negalvoji. Nes vėlgi, kaip ir pirmajame sezone, taip ir šiame serialas man vis dar patinka. Tas trylika antrojo sezono serijų suvalgiau labai godžiai ir pasimėgaudamas, net jeigu žinojau, kad kažkokių nuoširdžiai nustebinusių dalykų nepamatysiu. "Netflix" modelis paleisti visas trylika serijų vienu metu pradėjo veikti nuostabiai. Pripažinkit: jeigu "House of Cards" būtų rodomas kas savaitę, kaži, ar būtų daug žmonių, kurie žiūrėtų jį taip religingai, kaip žiūri dabar.

Tuo tarpu visko žiūrėjimas iš karto apsaugo žiūrovus nuo supratimo, kad jie žiūri kažkokį chaosą. Jo centre vėl atsiduria Frankas Andervudas, kuris pagaliau sulaukė jam duoto pažado išpildymo ir tapo JAV viceprezidentu. Jis čia, tiesa, nesustoja. Franko nenuginčijama svajonė yra tapimas JAV prezidentu, ir tai jis privalo padaryti bet kokia kaina. Net jeigu dėl to privalės pakenkti savo aplinkiniams, draugams ar netgi dabartiniam prezidentui Garetui Volkeriui.

Čia ir vėl yra didžiulė "House of Cards" baisybė. Pasakyti, jog Franką serialas laiko herojumi, būtų nepasakyti nieko. Jis šiame pasaulyje yra superherojus, kuris pagal įprastas moralės normas turėtų būti be draugų ar sąjungininkų, bet dabar sugeba palenkti kiekvieną žmogų į savo pusę, ir suklysti jis tiesiog negali. Laikykite tai spoileriu, bet tai jau buvo aišku ir pirmajame sezone: Frankui niekur neleidžiama pralaimėti. Jis yra antžmogis, kurį reikia stebėti ne dėl rezultatų, o dėl to, kaip jis juos pasiekia, ir tai niekad nebūna įtikinama. Net pats serialas kiekvieną Franko veiksmą pateikia kaip neįtikėtinai susuktą planą, nors iš tikro jis pasako vos kelis žodžius ir nueina savimi patenkintas.

Dėl to, kaip suprantate, su politika serialui vis dar yra nekaip. "House of Cards" ir neturėjo būti labai tiksliu JAV politikos atpasakojimu, bet kai kurie aspektai čia yra tiesiog juokingi. Jau nekalbant apie absoliučiai jokio charizmatiškumo neturintį prezidentą (į kurį žiūrint negali pagalvoti nei apie vieną žmogų, kuris jį rinktų), politines intrigas serialas supranta kažkaip iškreiptai. Paėmęs potencialiai itin grėsmingą varžovą (Kinijos verslininkus arba milijonierių Reimondą Taską), serialas atsiunčia kelis žmones pasakyti, kokių problemų Amerikai šitie žmonės gali padaryti, ir tada įžengia Frankas ir viską sutvarko.

Ne iš karto, tiesa, nes trylika serijų sukurti reikia. O kadangi fantazija scenaristai per daug nepasižymi, visas istorijas reikia išsunkti iki galo, todėl subtilumo šiame sezone yra dar mažiau nei pirmajame. Man tai visad buvo pagrindinė "House of Cards" problema, nes kaip serialas, kuris potencialiai gali tapti vienu geriausių šiuo metu, jis savo žiūrovus laiko per dideliais kvailiais. Dialogai čia yra kita tema - jie yra sukurti taip juokingai, kuomet kiekvienas veikėjas (ypač, be abejo, Frankas) privalo kalbėti sakiniais, kuriuos žiūrovai tuoj pat pasigautų ir naudotų realiame gyvenime. Negalvojant tai gal ir nebūtų problema, bet dabar veikėjai tarsi tampa žmonėmis, kurie iš niekur susigalvoja protingų frazių ir visą gyvenimą laukia, kol jas galės panaudoti, kas yra mažų mažiausiai juokinga. Kitaip sakant, "House of Cards" per prievartą verčia apie serialą galvoti kaip apie kažkokį aukštesnio lygio produktą, kokiu jis aiškiai nėra.

Tačiau negalima sakyti, kad serialas nesistengia. Jis bent jau priima kritiką ir kažką dėl jos bando daryti. Pirmajame sezone juokingai nereikšminga tapusi Franko žmona Kler šįkart tapo labiausiai įtikinama savo vyro sąjungininke, kuri žymiai geriau veikia kaip papildas jam, ne kaip atskira veikėja. Antrasis sezonas per Franką sugebėjo apibrėžti Kler, ir šis duetas greitai tapo geriausia serialo puse ir veikėjų, ir politikos prasme, net jeigu šią porą lydėję skandalai buvo perspausti iki neįtikėtino lygio.

Franko pusėje buvę sąjungininkai tikrai gavo daugiau laiko. Jo pagalbininkas Dagas turėjo savo istoriją, susijusią su nelaiminga meile ir praeities klaidomis, kas ilgainiui tapo jeigu ne kokybišku veikėjo plėtojimu, tai bent jau Michaelo Kelly aktorinių sugebėjimų demonstracija (labai priminusia pirmo sezono Corey Stollo atvejį). Šonkauliukus Frankui parduodantis Fredis parodė savo asmeninį gyvenimą ir atskleidė, ar jam svarbesnis yra verslas, ar šeima (nors vėlgi, Fredžio istorija ir vėl pasirodė per daug klišinė).

Ilgainiui pasidarė aišku, kad scenaristai žymiai didesnį dėmesį rašant veikėjus kreipia į žmones, kurie daro asmeninę įtaką Frankui, ne į tuos, prieš kuriuos jis kovoja, net jeigu serialas bando parodyti atvirkščiai. Bėda tik tame, kad jiems yra suteikiama vis mažiau laiko, jį paskiriant abejotino įdomumo vis tą patį rodantiems Baltųjų rūmų koridoriams. Viena stipriausių sezono serijų ir vėl pasirodė besanti Franko kelionė už Vašingtono ribų, kur jis susitiko su Pilietinį karą atkuriančiais aktoriais, vienas kurių įkūnijo tolimą Franko giminaitį. Susidūrimas su tikru gyvenimu nuoširdžiai nustebino patį Franką ir labai priminė panašią už Vašingtono ribų veiksmą perkėlusią pirmo sezono seriją, kuomet Franką ir vėl pasivijo asmeninis gyvenimas.

Po tokių dalykų darosi vis liūdniau, kad šis serialas buvo sukurtas jį įspraudžiant tik į Baltųjų rūmų aplinką. Scenaristai apie politiką nusimano maždaug tiek pat, kiek aš, o asmeninį veikėjų gyvenimą pateikia su nuostabia kokybe, nors laiko kiekvienam šių aspektų skiria be jokio adekvatumo. Tai galiausiai gelbėja tik techninės "House of Cards" savybės, tarp kurių yra ir Kevinas Spacey su Robin Wright, du aktoriai, kurie šių sezoną gavo tiek scenų, kad jų nominavimas aukščiausiems apdovanojimams (ar net jų laimėjimas) dabar gali būti pagrįstas. Neįtikėtinai gražus vizualinis serialo pateikimas su aukščiausio lygio režisieriais (prie kurių prisidėjo ir Robin Wright su Jodey Foster) kartais sugeba paslėpti didžiules scenarijaus klaidas, kas nėra jau taip blogai. Problema tik tame, kad dėl tos pačios režisūros įspūdingu grožiu pasižymėjusi paskutinė sezono scena užtikrino, jog nukrypti nuo Vašingtono reikalų serialas jau niekada negalės.

Vertinimas: 6/10

3 komentarai:

  1. Sveiki, Telemanai,
    Noriu paklausti ar matėte originalias britiškas "Kortų namelio" serijas? Ar verta žiūrėti jeigu patiko amerikietiškas variantas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiūrėjau ir nelabai planuoju, nes amerikietiškas variantas manęs visiškai nesužavėjo. Tikiu, kad britai per mažiau serijų galbūt papasakojo aiškesnę istoriją, bet nemanau, kad kada nors tą serialą peržiūrėsiu.

      Panaikinti
  2. House of cards realiai prasideda tik nuo 3 sezono, o iki tol sutinku su blogo autoriumi, nuobodybe didziausia.

    AtsakytiPanaikinti