2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Oskarai 2014. 12 Years a Slave

Tai - bendra filmo apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios filmo „12 Years a Slave“ detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

„Family Guy“, kad ir ką jūs apie šitą serialą begalvotumėte, kartais sugeba nustebinti savo humoru, tik ne tokiu būdu, kokie yra įprasti tokioje animacijoje. Vietoje dialogų, „Family Guy“ labiau naudoja vizualiąją savo pusę, kuomet sukuria neįtikėtino ilgumo scenas, suveikiančias kiekvieną kartą. Jos iš pradžių pasirodo juokingos, vėliau tampa baisiai banaliomis ir tik tempiančiomis laiką, bet galiausiai, dėka savo užtikrintumo, vėl sugeba stipriai prajuokinti. „12 Years a Slave“, jeigu nesupyksit, yra draminis tokio dalyko atitikmuo.

Steve'o McQueeno režisuota drama pasižymi neįtikėtino ilgumo scenomis. Tai yra savotiškai simboliška, nes būtent „12 Years a Slave“ yra pagrindinis „Gravity“ konkurentas geriausio metų filmo kategorijoje, o Alfonso Cuaronas tą techninį šedevrą sudėliojo iš mažų filmų, jeigu leisite taip išsireikšti. Bet čia ne apie jį, nes „12 Years a Slave“ tokias priemones naudoja visai kitiems tikslams. Kiekviename žingsnyje čia veikėjų laukia baisūs išbandymai, kaip buvo įprasta vergystės laikotarpiu, ir ilgai juos rodanti kamera sugeba išspausti kiekvieną draminę veikėjo detalę, kiekvieną jo emociją, kiekvieną aplinkinių reakciją, ir su jomis pasilieka taip ilgai, kad sugeba įtikinti, jog filmas nebijo pagrindinės savo temos ir pasitiki savo jėgomis perduodant pagrindinę kūrinio temą.

Tai juostai neretai padaro meškos paslaugą. Ne kalbant apie pačio filmo turinį, bet jau matant filmą peržiūrėjusių žmonių atsiliepimus. Absoliuti jų dauguma koncentruojasi į tai, kad „12 Years a Slave“ istorija sukasi apie laisvą juodaodį, kuris buvo apgautas ir galiausiai tapo vergu dviejų skirtingų žmonių aplinkose. Kad ir kokią įtaką vergystė yra padariusi JAV istorijai, tai yra bene arčiausiai prie tikrųjų šio laikotarpio baisybių priartėjęs filmas, kas puikiai parodo, jog dar ne visos temos Holivudui yra prieinamos su vienodu lengvumu, toli gražu.

Būtent todėl tai daugeliui sukelia šoką, išgąsdina ir nustebina labai netikėtu būdu. Tam reikia nedaug, nes žmonės prie dviejų valandų pastovių baisybių rodymo niekad nepripras, bet tai kartu kiek sumenkina techninės pusės pasiekimus, kurie šokiruos žmones ir po daugybės metų. Pats siužetas čia veikia kaip labai tradicinė ir patogi priemonė perteikti visas McQueeno mintis ir vaizdinius, viename filme turint gerąjį vergų gynėją, juodaodžius visais įmanomais būdais niekinantį pietietį, savo dvasine stiprybe išsiskiriančią jauną merginą bei kelis atsitiktinius nepažįstamuosius, veikiančius kaip tikrųjų gyvenimo tiesų atskleidėjai.

Siužetas dėl to netampa silpnesniu, kartu nepaisant ir vietomis keistos jo struktūros šokinėjant per laikotarpius ir retkarčiais ištraukiant iš konteksto veikėjų praeities scenas, tiesiog jis nėra pagrindinis filmo akcentas (nors paveikia kai sužinai, kad jis yra paremtas pagal tikrai gyvenusio žmogaus memuarus). Viskas, vėlgi, slypi tik visuose tuose nematomuose dalykuose, kuriuos įgudusi akis (savęs tarp šių žmonių nepriskiriu, jei ką) pastebi, ir kas galiausiai sukuria žodžiais neapsakomą reginį, susidedantį iš kiekvienoje scenoje gąsdinančios muzikos, tobulai atrodančio montažo ir kinematografijos (ir, jeigu norint, devyniolikto amžiaus stiliaus bei stipriai paveikiančių vergų dainų) bei, svarbiausia, režisūros, ilgą laiką atrodžiusios kaip stebėtinas ir niekur neminimas priešininkas tam pačiam Cuaronui.

Tol, kol nesupratau, kad įspūdį čia daro ne McQueeno kuriami vaizdiniai, o tai, kas juose yra rodoma. Taip, čia toks gražus perėjimas prie kalbėjimo apie aktorius, bet kitaip neišeina. Šiaip galėjau visą šitą straipsnį skirti vien jų gyrimui, ir nieko čia blogo nebūtų. Vaidybos prasme „12 Years a Slave“, paėmus bendrą vidurkį, yra neabejotinai stipriausias praėjusių metų darbas, pareikalavęs iš kiekvieno aktoriaus absoliučiai kiekvienos įmanomos emocijos.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs Chiwetelis Ejioforas be jokių priekaištų įkūnijo iš visų jėgų besistengiantį laikytis ir bandantį savo tiesomis vadovautis, bet galiausiai suklumpantį vyrą, kaip tai (tik jau kalbant apie moteriškąją pusę) padarė ir Lupita Nyong'o, už kurią tariamai stipriau suvaidino Jennifer Lawrence, ir jūs dabar suprantate, kokie beprasmiški yra visi šitie apdovanojimai. Jie, beveik neabejotinai, neduos absoliučiai nei vieno aktorinio apdovanojimo šiam filmui. Net Michaelui Fassbenderiui, kuris buvo dar vienas tobulos vaidybos pavyzdys įkūnijant psichopatą, kiekvienoje scenoje vis labiau gilinantį savo išprotėjimą. Šiame filme rasite ir Benedictą Cumberbatchą, Bradą Pittą, Paulą Giamatti, Michaelą K. Williamsą ar panašaus lygmens praėjusių metų atradimus Quvenzhane Wallis bei Dwightą Henry. Visi šie aktoriai buvo filmuojami iš labai arti, ir jų veiduose nebuvo nei vieno nereikalingo krustelėjimo ar išraiškos, ir tai, kad jie už tokius dalykus nebus atitinkamai pagerbti, jokiu būdu neturėtų sumenkinti šio filmo galios.

Galima ginčytis, kad ji yra kiek per stipri. Dvi valandas čia negalima pamatyti žmogaus, kuris yra nuoširdžiai laimingas ir neslegiamas rūpesčių, besišypsantis ir besidžiaugiantis gyvenimu. Apie tokius dalykus jūs negalėsite pagalvoti visą dieną po šio filmo, gal dar ilgiau, kuomet pamatysite tiek žmonių pažeminimo, plakimo ir pasidavimo, kad jums užteks ilgam, ir tai jus įbaugins kaip retas siaubo filmas. Tokia jau realybė, kad vergystės laikotarpis susidėjo tik iš žiaurumų, ir net jeigu „12 Years a Slave“ viską galėjo interpretuoti savaip, filmas parodė nepagražintą šito dalyko pusę, kuri jį padarė vienu iš labai nedaugelio savo temos šedevrų. McQueeno darbas tiesiog priverčia bent dalele jausti tai, ką jautė filme matomi vergai, ir tam jokio siužeto nereikia.

Vertinimas: 9/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą