2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

„Buffy the Vampire Slayer“: serialas apie paauglius, išryškinančius televizijos grožį

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Buffy the Vampire Slayer“ serijos.

„Buffy the Vampire Slayer“ neturi jokios priežasties būti geru serialu. Tai yra projektas, sukurtas mažą biudžetą turėjusiame WB kanale tuo metu, kai visame pasaulyje nieko populiaresnio nebuvo už serialus apie paauglius, o „Buffy“ būtent toks ir buvo. Pats serialo pavadinimas yra vienas kvailiausių kada nors buvusių televizijoje, kuomet rimtu veidu yra sakoma, kad pagrindinė herojė čia žudo vampyrus, ir dabar žmonės, kurie pamato, jog „Buffy“ tęsėsi septynis sezonus, tiesiog negali suprasti, dėl ko taip atsitiko. Vampyrų žudymas ir paauglių istorijos 144 serijas iš eilės tiesiog atrodo kaip neįmanomas, neįdomus ir protu nesuvokiamas dalykas.

Ir kaip gerai, kad jį kūrė Jossas Whedonas, žmogus, kurį jūs turbūt geriausiai žinote kaip „The Avengers“ režisierių, bet tai nėra nei jo karjeros pradžia, nei pabaiga. Ji, televizijos prasme, prasidėjo būtent su „Buffy“ (kas kalbant apie Whedoną pasakoma labai retai yra tai, jog jis buvo žmogus, parašęs praktiškai visą „Toy Story“ ir „Speed“ scenarijų, todėl šiek tiek pagalvokite apie tai), ir vėliau tęsėsi su nesėkmingais projektais tapusiais „Firefly“ ir „Dollhouse“, savo kokybe žavėjusiais vos saujelę savo fanų. Šioje pastraipoje yra šeši pavadinimai, už savęs slepiantys vieną nuo kito neišmatuojamai besiskiriančius kūrinius, ir tik vieną juos visus vienijantį vardą, kuris ir yra visa „Buffy“ genialumo priežastis.

Whedonas tiesiog turi visiškai kitokį televizijos supratimą, kuomet jis savo kūrinių aprašymais tarytum siekia atbaidyti žiūrovus. Visų jo projektų idėjos yra banalios, aprašomos tik vienu sakiniu, kuriame nėra nei vieno žodžio, galinčio atspindėti visą už jo besislepiantį galingumą. Vienintelis dalykas, prie kurio Whedonas prisidėjo ir kas atrodo taip baisiai, kaip ir būtų galima pagalvoti, yra 1992 metų filmas „Buffy the Vampire Slayer“, kur pusantros valandos mergaitė žudo vampyrus. Ir viskas. Tai scenarijus, kurio vienas kūrėjų buvo pats Whedonas ir kas laisvai galėjo sugriauti jo karjerą, nes tas filmas (kurio prieš serialą tikrai nepatariu žiūrėti) buvo absoliuti tragedija. Tragedija, kurioje Whedonas matė istoriją televizijai.

Ji, jei trumpai, buvo įspūdinga. Istorija seriale sukasi apie Bafi, merginą, antgamtinių galių išrinktą kovoti su blogiu, pagrinde susidedančiu iš vampyrų ir demonų. Ji su savo mama persikelia gyventi į nedidelį Sanideilo miestelį dėl to, kad ankstesnėje jų gyvenvietėje tuomet, kai Bafi pradėjo reikštis antgamtinės galios, kilo daugybė neramumų, nuo kurių jos ir stengėsi pabėgti. Bėda tame, kad Sanideile yra, jeigu pažodžiui, Pragaro Burna (Hellmouth), viena iš keleto po žeme esančių vietų pasaulyje, kurioje gyvena visos įmanomos blogio jėgos, panašiai kaip Mordoras „Žiedų valdove“.

2014 m. kovo 29 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Šešta serija

This man will not stop until he has destroyed every living thing on this island. He is evil incarnate. - Dogen

Angliškas terminas jumped the shark, dažniausiai naudojamas su įvairiais meno kūriniais - pradedant kinu ir baigiant literatūra, - reiškia to kūrinio momentą, kuris aiškiai parodo, kad kūrinys nusivažiavo ir nebegrįš į savo pradinį lygį (tarp kitko, šis pasakymas kilo tiesiogiai iš televizijos, kuomet vienas vyrukas neigiamai pakomentavo legendinio serialo „Happy Days“ pagrindinio veikėjo Fonzio peršokimą vandens slidėmis per ryklį). Tai yra toks su serialu absoliučiai nesusijęs momentas (kai kuriais atvejais - ir pilna serija), kad jokie logikos ir realistiškumo dėsniai to tiesiog negali paaiškinti. Gali būti, kad jeigu patenkinamai iškentėte keliavimą laiku ir prisikėlusį Loką, ties paskutine šios serijos, pavadinimu „Sundown“, scena pasakėte fuck it ir pasidavėte, dėl ko jūsų per daug niekas negalėtų kaltinti.

Ši paskutinė scena man irgi niekada nepatiko, bet toli gražu ne todėl, kad aš ja negalėjau patikėti ar man buvo per mažai realistiškumo, nes aš saloje mačiau baltąjį lokį. Pirmam sezone. Man „Sundown“ nėra mėgstamiausia serija dėl to, kad joje viskas įvyksta per daug greitai. Tai logiška: paskutinis sezonas neturėjo neriboto skaičiaus serijų ir viską reikėjo padaryti kuo greičiau, o praleisti per daug laiko su Saidu nėra pats geriausias sprendimas. Ir visgi jis galėjo būti gera išeitis, išskaidant jo pasikeitimą iš geriečio į patį blogiausią blogietį bent per dvi serijas. Net jeigu šis pasikeitimas buvo labai įtikinamas.

Tam, be abejo, ir vėl padėjo alternatyvioji realybė, kurioje Saidas atskleidė tikrąsias savo savybes. Pirmoji jų ir vėl buvo meilė Nadiai, tik prašau nesiginčykim dėl to, kokiu būtu Nadia ištekėjo už Saido brolio jeigu vienintelis ten pasikeitęs dalykas yra salos nebuvimas, o jų sąsaja su sala mums (bent jau dabar) nėra žinoma. Svarbiausia yra tai, kad Saidas myli Nadią ir net jeigu jo santykiai su broliu nėra patys geriausi, dėl mylimosios jis tikrai gali padaryti viską. Tai yra žiaurios ir tikros meilės istorija, kuri šioje serijoje nėra nagrinėjama ne iš neturėjimo ką pasakyti, o iš solidarumo, pabrėžiant tai, jog Saidui ir Nadiai susibėgti ir vėl būtų per daug žiaurus dalykas broliui, kas tuo pačiu yra ir žavu, ir skausminga.

2014 m. kovo 28 d., penktadienis

Telemano savaitė #69


Hannibal. 2 sezonas. 4 serija. Takiawase
Keliuose interviu prieš naująjį sezoną Bryanas Fulleris sakė, kad penktoji jo serija yra nepalyginamai įspūdingiausia, ką serialas yra sukūręs (tuo pačiu jis sakė, kad šita serija absoliučiai nublanks prieš sezono finalą, tad nekantrauti galite jau dabar). Buvo aišku, kad taip privalėjo atsitikti dėl kažkokio ketvirtos serijos įvykio, ir jis yra tiesiog nuostabus. Kac, ilgą laiką (pagrįstai) skeptiškai nusiteikusi dėl Vilo kaltinimų Hanibalo link šįkart pastebėjo, kad visi logiški įkalčiai veda būtent pas Lekterį, ir pamačiusi visą jo ginklų arsenalą Kac buvo užpulta paties daktaro. „Hannibal“ nėra iš tų serialų, kurie leistų šiai moteriai pabėgti ir viską išplepėti, tad ji arba bus visiškai nukankinta, arba taps Hanibalo pietumis, kas bet kokiu atveju yra per daug žiauru net galvojant apie tai (tos kelios paskutinės sekundės mano širdį privertė plakti kaip joks kitas serialas). Ir visgi „Takiawase“ buvo tobula serija ne vien dėl to. Žinoma, čia buvo bitininkė ir labai neįprastas žmogaus nužudymas, vienas gražiausių ir kraupiausių seriale (akupunktūristę vaidino ta pati moteriškė, kuri „Pulp Fiction“ buvo TImo Rotho partnerė, kas yra savaime suprantama). Bet įspūdingiausia serijos dalis visgi buvo tobulosios Ginos Torres vaidyba norint numirti ir Hanibalo pasiryžimas ją išgelbėti, net jeigu nelogiškas ir nepaisantis paciento norų (nors gal čia alibi dalis, kai Lekteris parodo, jog žmonių žudyti jis nemėgsta). Lediniai Torres ir Mikkelsenas visose bendrose scenose praktiškai be emocijų parodydavo viską, ką reikia, ir tuo pačiu sukūrė turbūt universaliausią „Hannibal“ seriją iki šiol. 10/10

The Walking Dead. 4 sezonas. 15 serija. Us
Kai tik pagrindinė kompanija įėjo pro Terminus vartus, kai tik ten pamatė augančias gėlytes ir maloniai juos sutinkančią moteriškę, nusikeikiau. Nes jūs net neabejokit, jeigu tokiuose serialuose žmogus atrodo maloniai, jis bus didžiausias žudikas pasaulyje, nes tokia yra visų logika. Tai nėra šimtaprocentinis įsitikinimas, bet vienas tų, kurie yra pagrįsti pastoviu šio serialo kartojimusi. Nors, tam tikra prasme, Terminus kaip kokių nors žudikų irštva būtų puikus komentaras visam serialui. TWD, kažkokiu būdu, žymiai geriau veikia keliaujant link kokio nors tikslo, ir jį pasiekus pastoviai arba renkasi nuspėjamiausią kelią, arba tiesiog negali tinkamai pagrįsti veikėjų nervinimosi keliaujant link kažkokios svajonės. Puikiausias dabartinis to pavyzdys yra Glenas, kuris pusę sezono desperatiškai ieškojo Megės ir darė daugybę kvailų žingsnių, kad tik atsidurtų šalia jos, kad sužinotų, jog ši dar gyva. Ir kai tik Glenas ją pasiekė, jie atsibučiavo ir viskas kaip buvę. Su emocijomis TWD elgiasi tragiškai, nesugebant išryškinti jokių veikėjų motyvacijų, kas serialui dramine prasme absoliučiai nepadeda. Ir likus vienai serijai iki sezono, kurio pirmoji pusė atrodė kaip serialas savo aukštumoje, pabaigos jaučiu, kad man absoliučiai nerūpi, kaip viskas baigsis. Nenoriu dar vieno karo vien dėl to, kad liko tik viena valanda ir kariauti reikia, bet net jei jis bus, tebūnie. Juk už sprogdinimus seriale dabar nieko geresnio kaip ir nėra. 6/10

2014 m. kovo 26 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Penkta serija

Sometimes, you can just hop in the back of someone's cab and tell them what they're supposed to do. Other times, you have to let him look out at the ocean for a while. - Jacob

„Lighthouse“, penktoji šeštojo sezono serija, kuri verčia liūdėti dėl tuoj ateisiančios pabaigos, neveikia ją žiūrint pirmą kartą. Šias apžvalgas esu paskyręs tam, kad jos žymiai geriau veiktų serialo naujokams, ne jį jau mačiusiems žmonėms, tačiau šitą dalyką jums turiu pasakyti. Prieš kelis metus buvau atsidūręs tokioje pat situacijoje, kuomet net negalėjau tinkamai įvertinti praėjusios serijos „The Substitute“ ir ji man pasirodė labai neįdomi, bet „Lighthouse“ buvo kažkas iš kito neįdomumo lygio. Tai atrodė kaip nereikalinga valanda, pilna iš niekur atsiradusio simbolizmo ir klausimų vengimo, kuri galiausiai tapo dar vienu stipriu paskutiniojo sezono pasirodymu, net jeigu veikiančiu tik jam pasibaigus.

Priežastis tam yra paprasta ir jeigu jos dar nesupratote, tai nereiškia, jog čia yra spoileris: Džekas yra centrinė šeštojo „Dingusių“ sezono ašis. Jis, kartu su likimu, yra pagrindinės sezono temos, tarp kurių retkarčiais įsimaišo kiti veikėjai, kurie vis tiek rodo dėmesį Džekui. Jums gali pasirodyti, kad toks dalykas man šiame sezone buvo nepakeliamas, nes apie mano meilę Džekui jūs jau girdėjote. Iš dalies jūs būtumėte teisūs. Saloje Džekas iki pat galo išliko savanaudiškas, vienvaldžiu lyderiu visad norintis būti vyras, kuris visada kalba uždusęs, jeigu dar nepastebėjote.

Tačiau alternatyvioje realybėje scenaristai su juo darė kai ką kita. Visą Džeko gyvenimą anksčiau statę ant jo problemų su tėvu, dabar scenaristai patį daktarą padarė tėvu, kas veikė dviem frontais. Pirmasis suteikė Džekui veikti kažką daugiau nei vien verkti dėl nepasisekusio gyvenimo, o antrasis - dar svarbiau - suteikė jam perspektyvą į tai, kaip jis visad elgdavosi su tėvu ir kad pastarasis nebuvo jau toks žiaurus kaip atrodė anksčiau. Pridėkite dar ir tai, kad viskas, kas šioje realybėje yra kitaip nei įprastojoje, yra tik tai, jog sala neegzistavo ir tik tokiu atveju Džekas turėjo sūnų, todėl sujunkite taškus.

2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

„The Shield“: serialas, prie kurio praleistas laikas atsiperka su kaupu

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „The Shield“ serijos.

Praėjusių metų rudenį pasibaigus „Breaking Bad“, kiekvienas JAV pramoginis portalas siekė išspausti kuo daugiau iš itin populiaraus serialo pabaigos. Vieni stengėsi analizuoti kiekvieną sceną, kiti maitinosi interviu su aktoriais ir scenaristais, o tie, kurie suprato, jog toks dėmesys truks neilgai, rekomendavo žiūrovams sąrašus serialų, kurie padėtų išlipti iš depresijos po „Breaking Bad“ pabaigos. Ir kiekviename sąraše (o dažniausiai - jo viršuje) atsidurdavo plikis, šalia kurio būdavo parašyta „The Shield“. Ir jeigu kada nors buvo sukurtas projektas, kuris bent kiek gali užpildyti tuštumą po „Breaking Bad“, tai yra būtent „The Shield“.

Pagrinde dėl to, kad abu serialai yra panašūs savo pagrindinėmis savybėmis. Jie abu sezonas po sezono ištikimus žiūrovus sugebėjo prikaustyti prie ekranų todėl, kad viskas šiuose serialuose yra apie pasekmes. Tik kuomet „Breaking Bad“ sugebėjo sukurti penkis sezonus, kuriuose aukštas lygis yra palaikomas nuo pirmos serijos, su „The Shield“ kantrybės reikia šiek tiek daugiau. Šis serialas, labiau nei bet kas kitas, sugebėjo išnaudoti savo struktūrą būtent taip, kaip gali tik televizijoje kurtas projektas: didinant įtampą nuo žemiausio taško iki tokio, kuris jaučiasi tiksliai taip, kaip ir turėtų jaustis septynių sezonų kelionė.

Ji pradedama, tiesa, visai kitokioje vietoje veikėjų prasme nei ten, kur istorija pasibaigia. „The Shield“ prasideda su pagrindiniu veikėju Viku Makiu ir jo komanda, kuri gaudo žiauriausius nusikaltėlius išgalvotame Los Andželo rajone Farmingtone. Kabliukas: visa komanda patys yra nusikaltėliai. Ne vien tokie, kurie imtų kyšius už tai, kad neareštuotų nusikaltėlių. Taip, korupcijos čia yra apsčiai, bet kaip įsitikinsite jau pirmoje serialo serijoje, Makiui ir draugams nėra tokio nusikaltimo, kurio jie negalėtų įvykdyti. Motyvai, dėl ko jie daro šiuos blogus darbus, yra labiau intriguojanti serialo pusė, tokia, kurią serialas sugeba pagrįsti nuostabiai.

2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Ketvirta serija

Locke was scared, even when he was pretending he wasn't. But you... you ain't scared. - Sawyer

Džonas Lokas bijojo. Atrodytų, kad šie žodžiai, pasakyti Sojerio, yra tiesiog bandymas pastarąjį veikėją padaryti herojumi, kuris perpranta žmones kiaurai ir nebandant remtis jokia logika. Tačiau tai gali būti patys teisingiausi šiame seriale ištarti žodžiai apie veikėją, kas ir padaro „The Substitute“ viena stipriausių „Dingusių“ valandų. Lokas saloje juk niekad nebuvo išsigandęs ir baisiausiais momentais, tokiais kaip susidūrimas su dūmų monstru (kuris vėliau ir pataps Loku), jis žavėdavosi viskuo, kas yra aplink jį. Ir visgi visi supranta, kad baimė, ypač tokiame religingame seriale kaip „Dingę“, gali būti suprantama labai plačiai. Šiuo atveju Džonas Lokas bijojo nežinomybės.

Šio sezono struktūra tokio fakto išryškinimui labai padeda. Tas Lokas, kurį matome alternatyviame pasaulyje, yra tas pats žmogus, kurį matėme pirmaisiais sezonais prieš patenkant į salą. Jis yra nelaimingas ir bandantis visais būdais sau ir kitiems meluoti, kad jam viskas yra gerai. Tuo pačiu tai yra parodymas, kad Džonas neturi drąsos pripažinti, kokioje žiaurioje situacijoje jis yra atsidūręs. Jis yra neįgalus, tiesa, šiuo atveju veikiausiai suluošintas ne savo tėvo, nes jį jis džiaugsmingai ruošiasi pakviesti į savo vestuves, bet vis tiek žmogus, kurio likimo salos nebuvimas visiškai nepakeitė. Kita vertus, tai yra graži simbolika paties Loko veikėjo, kuomet jis nei tikrajame, nei šiame gyvenime nebuvo susidūręs su sala, ir jam ten patekus sala padarė žymiai didesnį efektą.

Alternatyviame gyvenime Lokas į salą nepateks ir čia stebuklų nėra. Čia vienintelis žmogus, galintis jį priversti vaikščioti, yra Džekas, kuriam Džonas neišdrįsta paskambinti. Lokas, kaip žinome iš ankstesnių sezonų, žymiai lengviau patiki ne mokslu, o stebuklais, tad jam yra žymiai geriau tikėti, kad pasveiks, nei vėliau gailėtis, jog pasveikti nepavyko, kas parodo Džono silpnumą.

2014 m. kovo 21 d., penktadienis

Telemano savaitė #68


Hannibal. 2 sezonas. 3 serija. Hassun
Pirmam sezone buvo pasigirdę kalbų, kad „Hannibal“ yra procedūrinis serialas. Girdi, Hanibalas kažką nužudo, Vilui pasirodo vaizdiniai ir jis vis labiau artėja prie Lekterio, taip nepriverčiant serialo rodyti kažko naujo ar netikėto. Tai, aišku, buvo visiška netiesa, bet „Hassun“ tarsi tarnauja tam, kad užčiauptų tokius žmonės. Dabar „Hannibal“ persimeta į teismo salę ir išbando visiškai naują žanrą sau, kas visai pasiseka. Istorijos prasme negalima sakyti, kad buvo padaryta labai daug, nes čia buvo viena tų serijų, kur veikėjai, tikrąja to žodžio prasme, stovėjo ir aiškino žiūrovams viską, kas neaišku. Bet tai buvo daroma geriausiu įmanomu būdu, kiekvieno veikėjo neįprastomis savybėmis pagilinant dialogą. Ir knygose, ir filmuose labai įkyrus buvęs Čiltonas dabar irgi tampa pyktį keliančiu, bet apie Vilą labai žaismingai pasakojančiu vyru. Džeko plėšimaisi tarp to, kuo tiki, ir tarp to, kad Vilas yra jo draugas, galėtų būti įgyvendinami kiek konkrečiau, bet ir dabartinė situacija veikėjui padeda. Tuo tarpu Hanibalo liudijimas buvo puiki priedanga tikintis, kad jeigu jis jau liudija, tai visi galvos, kad jis absoliučiai nekaltas (ir, panašu, norai išsipildė). Kas liečia Vilo mėgdžiotoją, tai yra įdomi istorija, kurios centre tikrai atsiduria ne Hanibalas, ir iš skaitytų knygų jau peršasi viena pavardė. Ir net jeigu atsakymą žinau, ėjimas link jo atrodo kaip vienas nuostabiausių matytų dalykų televizijoje. 8/10

Enlisted. 1 sezonas. 8 serija. Vets
Sužinojęs, kad komedija apie karius kritikų yra liaupsinama kaip geriausia šiame sezone, iškart galvojau, kad „Enlisted“ tiesiog žaidžia karių ir patriotų jausmais, ir kad kažko originalaus ten nebus. Klydau, suapvalinus, visomis prasmėmis. „Enlisted“ per prievartą niekad nebruko perspausto didžiavimosi savo kariais ir komediją spaudė iš įprastų dalykų, ir kartu tai darė originaliai, kas gerai komedijai yra palaima. Ir čia pasirodė „Vets“, serija, kuri visu galingumu teškia į veidą visą amerikietišką patriotiškumą. Paradoksalu, bet tai buvo geriausia „Enlisted“ serija kol kas. Viskas joje veikė tobulai. Nepaisant to, kad serijų eiliškumas yra aiškiai sumaišytas, Deriko bandymas prisiplakti prie padavėjos (kurią anksčiau jau matėme draugaujančią su juo) buvo įgyvendintas konkrečiai, per daug nebandant sukti ratais ir vietoje bailumo įspraudžiant pasitikėjimą savimi ir užsispyrimą. Ir visgi svarbiausia serijos linija buvo likusių dviejų brolių ir veteranų susitikimas, veikęs visapusiškai. Ne tik kad seni bambekliai čia buvo pateikti subtiliai, jie ir pats Pytas stipriai prisidėjo prie serialo draminio siužeto, kuomet vyrukas negali atsigauti po nuotykių Afganistane ir „Enlisted“ net nebando šitų dalykų nuleisti juokais. Kokybiškas savų problemų nagrinėjimas yra sveikintinas žingsnis iš serialo pusės, ir jeigu taip bus toliau, turbūt turėsime vieną geriausių komedijų, trukusių vos vieną sezoną. Kitaip sakant, per daug vilčių dėl antro sezono neturėkit. 9/10

2014 m. kovo 19 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Trečia serija

I made her stay on this island 'cause I didn't want to be alone. - Sawyer

Kai penktojo sezono paskutiniojoje serijoje pasirodė Džeikobas, jis buvo parodytas kaip žmogus, susitikęs kiekvieną dar likusį gyvą serialo veikėją jiems svarbiais momentais, pakeitusiais jų gyvenimą visiems laikams. Išskyrus Keitę. Keitę jis sutiko mažo miestelio mažoje parduotuvėje vagiančią saldainius, už kuriuos parduotuvės savininkui jis sumokėjo. Kuo daugiau kartų mačiau šią seriją, tuo juokingesnė ji yra. Tėvų nužudymą, suluošinimą ar žmogaus gelbėjimą prilyginti saldainių vogimui yra labai nepadoru, bet kartu ir logiška įvykių seka. Tokiu dalyku serialo scenaristai tarsi prisipažino, kad Keitė yra apgailėtina veikėja. Neįdomi, neturinti jokios prieš lėktuvo sudužimą patirtos istorijos ir prasmę įgavusi tik paskutiniajame sezone, gavusi į savo rankas Aroną, vaiką, kuriuo ji galėjo rūpintis.

Serija „What Kate Does“, kurios pavadinimas yra aliuzija į antrojo sezono seriją „What Kate Did“, toliau stipriai kabinasi už likimo temos. Jeigu tuo piktinatės, patariu priprasti, nes nebus šiame sezone nei vienos minutės, kuomet serialas į tai nesikoncentruos. Bus, tiesa, žymiai stipresnių to pavyzdžių, nes ši serija yra tiesiog sunki žiūrėti. Pagrindinė to priežastis yra žiaurus tempo sulėtėjimas, kilęs scenaristams norint kuo giliau pažvelgti į savo veikėjus. Ypač vietos nerandančią Keitę.

Tai neveikia, nes „Dingę“ šioje valandoje, kaip ir artimiausias savaites, bus išsigandęs serialas. Net pirmą kartą žiūrint šį sezoną buvo galima pastebėti, kad retkarčiais kažkas čia yra ne taip, kad stinga drąsos. Penktajame sezone scenaristai drąsiai judino siužetą į priekį, nekreipdami dėmesio į žiūrovų pastabas. Šiame, tuo tarpu, nerasdami vietos jie imasi labai abstrakčių dalykų, kurie bendram vaizdui visiškai nepadeda.

2014 m. kovo 17 d., pirmadienis

Friday Night Lights. Penktas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios penktojo „Friday Night Lights“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Prieš pradėdamas žiūrėti „Friday Night Lights“ tiesiog nežinojau, ko iš šio serialo galima tikėtis. Serialas, kuris žada būti apie vieno Teksaso miestelio bendruomenę, tuo pačiu gali pasakoti ir apie viską, ir apie nieką. Išankstinės nuomonės paprasčiausiai neturėjau. Tiesiog žinojau, jog man labiau patinka savo tikslą turintys serialai, kurie supranta, kokią istoriją jie pasakoja, tačiau FNL tokį mano mąstymą apvertė aukštyn kojom.

Šiandien, jau pabaigęs visus penkis „Friday Night Lights“ sezonus, kurie per 76 serijas nepasakojo istorijos su aiškiu galutiniu tikslu, netgi galiu ginčytis, jog geriausi serialai ar bet kokie kiti meno kūriniai yra tokie, kurie neturi aiškios pradžios ar pabaigos. Žinoma, FNL šiuo atveju priartėjo arčiausiai tobulybės ir kažin, ar toks kūrinys dar kada nors bus sukurtas, tačiau jį sukurti yra įmanoma. FNL drąsiai įrodė, jog kelionė, kuriai žiūrovas pasiduoda ir supranta, kad ji neturi galutinio tikslo, yra bene geriausias ir labiausiai stebinantis meno variantas.

Sakydamas, kad šis serialas buvo arčiausiai tobulybės, neturiu mintyje to, kad jis yra geriausias ever, nors šiuo atveju jis mano įsivaizduojamame sąraše irgi yra netoli viršūnės. Kalbu apie struktūrinį šio meno varianto pateikimą. Juk FNL prasidėjo kaip istorija apie naują gilią istoriją turinčios komandos trenerį, geriausio jo žaidėjo traumą, pastarojo draugų ir kitų komandos narių gyvenimą. Ir jeigu jūs man būtumėte pasakę, jog po poros sezonų neliks praktiškai nei vieno veikėjo iš pirmųjų serialo metų ir kad naujieji veikėjai man sugebės sukelti tokius pačius jausmus, būčiau galvojęs, kad jums kažkas negerai.

Bet taip buvo. Penktame „Friday Night Lights“ sezone pagrindiniais veikėjais tapo tie, su kuriais susipažinome tik ketvirtajame sezone arba tie, kurie ankstyvuosiuose sezonuose pasirodydavo tik epizodiškai. Čia ir pasirodė visa serialo stiprybė. Nesvarbu, kokie skirtingi šie veikėjai buvo, juos visus kartu laikė Dilano miestelis, futbolas ir treneris Teiloras su žmona. Tai buvo dalykas, kurį pažadėjo pirmasis serialo sezonas, ir tai, jog pažadas buvo ištesėtas šiame sezone, padaro paskutiniuosius FNL metus vienu puikiausių mano matytų serialo užbaigimų.

2014 m. kovo 16 d., sekmadienis

„True Detective“: nepamirštami veikėjai kokybiškai siaurame seriale

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „True Detective“ serijos.

Blogiausias dalykas su „True Detective“ yra tai, kad serialas yra nuspėjamai nuostabus. Kai praėjusią vasarą pasirodė pirmasis treileris, kiekvienas jį pamatęs žmogus pasižadėjo 2014 metais šitam projektui paskirti visas aštuonias valandas. Per trisdešimt sekundžių tame treileryje, kuriame du pagrindiniai serialo veikėjai pasirodė vos sekundei, yra sukuriama mistiška, graži ir tuo pačiu kraupi atmosfera. Per visas aštuonias serijas nuo tokios nuotaikos serialas neatsitraukia nei sekundei, ir tai gali atrodyti neįdomiai, nes tokio tipo serialai įprastai yra labai nuspėjami.

Galiu garantuoti tik tiek, kad kažko panašaus televizijoje jūs nesate matę.

Na, galbūt ne kokybės prasme. „True Detective“ jokiu būdu nėra blogas serialas, ir nors kai kurie mėgsta hiperbolizavimus, netikėkite nei vienu, kuris taip sako. Bet kartu kritiškai patariu apsvarstyti ir teiginius, kurie sako, kad šitas serialas yra geriausias televizijai nutikęs dalykas vien dėl to, kad jokie didieji serialai - „Sopranai“, „The Wire“ ir kiti - neturėjo tokio nuostabaus ir tobulo pirmojo sezono. Tokiems teiginiams didžiulę įtaką padarė ketvirtoji serija „Who Goes There“, kurios kulminacija tapo šešių minučių trukmės visiškai vientisa scena, kuri savo įspūdingumu pralenkia ir milijoninius biudžetus su geriausiais režisieriais turinčius filmus. Ši serija neabejotinai bus įvardijama kaip viena geriausių šiais metais, bet argumentuojant vien ja sakyti, kad nieko geresnio televizija nėra sukūrusi, yra mažų mažiausiai neprotinga.

Tokiai logikai prieštarauja ir faktas, kad „True Detective“ yra antologinis serialas, ir iš dabartinių tokio stiliaus pavyzdžių galima išskirti nebent „American Horror Story“. Tai, kad šis sezonas rodo dviejų detektyvų, Rasčio Koulo ir Marčio Harto gyvenimus septyniolikos metų bėgyje (šokinėjant laikotarpyje tarp 1995 ir 2012 metų), nereiškia, kad kitame sezone bus rodoma kažkas net iš tolo panašaus. Toks stilius dabartinėje kabelinėje televizijoje, kurioje yra daugybė pinigų ir kūrybinė grupė neprivalo įsipareigoti daugybei serijų, yra tikra palaima visapusiškai, kuomet trumpam projektui galima ir surasti tinkamus aktorius, ir sukurti konkrečią istoriją.

2014 m. kovo 15 d., šeštadienis

Telemano savaitė #67


Hannibal. 2 sezonas. 2 serija. Sakizuki
Bryanas Fulleris, kuriantis šį nuostabų serialą, jau ne kartą yra sakęs, kad „Hannibal“ neturi teisių į didžiuosius Thomo Harriso kūrinius, todėl gali būti, jog šiame seriale matysime tik Hanibalo priešistorę. Scenaristams tokioje vietoje nelieka nieko kito, kaip tik per kitus veikėjus perteikti visiems aiškiai pažįstamas scenas. Šįkart viena tokių buvo tarp Vilo ir daktarės Maurier, bent iš dalies primenanti Hanibalo ir Klarisės susitikimus. Tik šis Vilui reiškė žymiai daugiau, kuomet daktarė pasakė tikinti visų pamirštu vyru, ir toji Hugh Dancy vaidyba buvo kažkas griebiančio širdį, kas tik parodė, kaip iš uždaros patalpos galima išspausti nuostabią dramą. Tokių mažesnių momentų buvo daug, kaip ir Kac mąstymai, ar vis dar verta išnaudoti Vilą savų bylų sprendimui, arba tos pačios daktarės išsiskyrimas su Hanibalu, nes tik ji galėjo aiškiai pamatyti, koks pavojingas žmogus Lekteris yra. Na, ji ir žiūrovai, kurie pamatė Hanibalą tarp dešimčių tarpusavy sujungtų kūnų (kas buvo vienas tų vaizdų, kuomet negali patikėti, kad jie pateko į visuomeninį kanalą) ar pjaustantį koją nuo vieno iš tų kūnų, kas yra žiauru, bet akims yra nesuvaldomas džiaugsmas (dar viena priežastis, dėl kurios „Hannibal“ po penkių sezonų mus pavers psichopatais). Įprastų gražiųjų vaizdų, tokių kaip kukurūzų laukai ir vis pasirodantis briedis, irgi buvo, bet serialo tempas aiškiai sulėtėjo ir čia mums yra ruošiama kažkas tokio, ko nesuvoksim protu. Kaip pradžiai Vilo Grehemo teismas tikrai tiks. 9/10

Enlisted. 1 sezonas. 7 serija. Parade Duty
Viena geriausių „Enlisted“ savybių yra tai, kad serialas nebando žūtbūt pakeisti savo veikėjų, o tiesiog bando parodyti visas jų savybes ir galbūt leisti jas pakeisti pačiam siužetui. Pytas yra nepatenkintas savo darbu, Derikas nesidžiaugia buvimu kariuomenėje, Rendis (nors ir ne pats geriausias pavyzdys šiai temai) tuo džiaugiasi, ir su viskuo jie tiesiog susitaiko, nes čia kariuomenė ir taip reikia. „Parade Duty“ buvo dar viena linksma serija ir nors man vis dar sunku suprasti „Enlisted“ kryptį, komedija šiame seriale jau šaudo aukščiausiam lygyje. Veikėjų prasme tokie paprasti dalykai kaip paradai (ir pasiruošimas jiems) veikia puikiai kaip tarpusavio suartėjimo priemonė, kas gal ir nėra įgyvendinama labai įspūdingai dabar, bet atsipirks ateityje, kuomet bus susieti skirtingi veikėjai ir mes žinosim, kad jie nėra labai svetimi. „Enlisted“ nėra iš tų serialų, kuriuos galima nagrinėti labai atidžiai, bet tai visuomet užtikrintai yra linksmai praleistos 20 minučių. 8/10

2014 m. kovo 13 d., ketvirtadienis

Friday Night Lights. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Friday Night Lights“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Tuomet, kai dar nežiūrėjęs serialo buvau priešiškai nusiteikęs prieš „Friday Night Lights“, pagrindinė priežastis tokiam mano nusiteikimui buvo manymas, kad tai bus eilinė underdogų istorija, kur netradicinis treneris pakelia beviltišką komandą į aukštumas. Ir nors „Friday Night Lights“ iki šiol naudojo labai daug, bet visiškai kitokią prasmę turinčių klišių, būtent underdogų čia nebuvo. Treneris Teiloras atėjo į komandą, kuriai kelis sezonus žiauriai nesisekė, bet kuri turėjo nuostabius ir talentingus žaidėjus, kuriuos reikėjo suburti bendram tikslui, ir tai buvo padaryta.

Ketvirtajame sezone viskas kardinaliai pasikeitė. Jau nuo pradžių buvo galima suprasti, jog nors FNL ir skiria didžiulį dėmesį individualiems veikėjams, juos visus kartu laiko futbolas, o sporto filmo ištęsimas per daugelį sezonų yra itin sunkus darbas, todėl permainų reikia. Tos permainos jau buvo prasidėjusios trečiajame sezone: prieš Eriką Teilorą buvo įvykdytas perversmas ir treneris, turbūt pats geriausias visame Teksase, buvo priverstas persikelti į kitą Dilano miestelio pusę, Rytų Dilaną.

Toks pasikeitimas yra sveikintinas, bet man prireikė labai, labai daug laiko kol susitaikiau su labiau logistinėmis serialo bėdomis. Dilano miestelis, kaip kalbėjau pirmojoje savo apžvalgoje ir kaip man pirmuosius sezonus į galvą kalė pats serialas, yra vidury niekur. Jis yra toli nuo didžiųjų miestų, jis yra mažas, jo gyventojai vienas kitą pažįsta puikiai, nes ten yra tik kokios trys gatvės, ir kadangi tų žmonių yra tiek mažai, juos visus suburia penktadieniais vykstantis mokyklos futbolas, vienintelis dalykas, kuriuo čia kiekvienas didžiuojasi.

Ir staiga iš niekur nieko atsiranda Rytų Dilanas, ir mano mąstymas apie serialą pasikeičia. Aš per daug nekritikuosiu sprendimo tik ketvirtajame sezone kažkokiu būdu atsiminti, jog mes matom tik pusę miestelio, nes galutinis rezultatas visgi yra patenkinimas. Tačiau tai sugriauna vaizdinį, kurį bent jau aš turėjau susikūręs žiūrėdamas FNL. Kažkoks kaimas, susivienijantis dėl sporto, dabar tapo didžiuliu miestu, kuriame futbolas yra tik maža gyvenimo dalis, visai nesimbolizuojanti pasididžiavimo savo istorija ar tradicijomis. Vienas puikiausių dalykų, kurie vežė FNL pirmuosiuose sezonuose, buvo praktiškai pamirštas.

2014 m. kovo 12 d., trečiadienis

Dingę. Šeštas sezonas. Pirma serija

It worked. - Juliet

Šeštasis „Dingusių“ sezonas yra apie likimą. Įtariu, kad jums šis sakinys yra baisiai neįdomus. Jūs turbūt jaučiatės panašiai kaip paauglystėje, kuomet buvote pakankamai suaugę, jog galėtumėte daryti viską savarankiškai, tačiau jūsų tėvai už jus vis tiek viską padarydavo. Tai žinoma, kad viskas dabar bus apie likimą, aiškiau juk nebūna. Panašiai kaip ir praėjusio sezono paskutiniojoje serijoje naudojant šviesiai ir tamsiai apsirengusį žmogų buvo paaiškinta, kad mūsų laukia kova tarp gėrio ir blogio. Tačiau toje scenoje, net jeigu ir banalioje plačiąja prasme, ilgai lauktas Džeikobas pasakė, kad viskas ir vėl bus taip pat, kaip ir anksčiau, ir stengtis padėti tiems, kurie atplaukia į salą, yra beviltiška, taip tik sustiprinant abejones, ar tikrai balta ir juoda gali reikšti tik gėrį ir blogį, ir kas gi čia iš tikro yra gerietis.

Šis sezonas bus panašus. Taip, kaip jau matėte šioje dviguboje serijoje, didžiausias jo siurprizas bus tai, kad serialas rodys, jeigu nesupyksite, paralelinę visatą, kurioje bomba visgi sprogo ir išgelbėjo „Oceanic“ keleivius nuo nukritimo į salą (kuri dabar yra po vandeniu, for some reason). 815 reisas nusileido Los Andžele su tais pačiais keleiviais, kurių visi yra visiškai tokie patys, kokie buvo pilotinėje serialo serijoje. Išskyrus Harlį. Kaip jis pasakė Sojeriui, Harlis yra laimingiausias žmogus pasaulyje ir nieko blogo jam nenutinka, priešingai nei anksčiau, kuomet loterijos laimėjimas jam reiškė didžiausią gyvenimo prakeiksmą. Ir šiame sakinyje telpa tiek daug. Harlis buvo vienintelis žmogus, kurį prieš originalųjį skrydį buvo paveikusi sala, iš kurios buvo transliuojami prakeiktieji skaičiai, o kai jų nebėra, Harlis gyvena gyvenimą, kokio jis nusipelnė. Loteriją laimėti jam tiesiog buvo lemta, ir jis ją laimėjo.

Dėl ko man labiau nei kitiems serialo fanams patinka šis sezonas (kuris vis tiek nėra stipriausias ir turintis silpnų vietų, kaip pamatysite kitoje serijoje) yra tai, jog čia yra atskleidžiamos tikrosios veikėjų savybės. Apie jas mėgstu galvoti panašiai kaip apie darbą su „Excel“, kuomet įvedus tam tikrą formulę ir pakeitus kitame langelyje kokį nors skaičių, ta formulė vis tiek prie jo prisitaikys (visa tai skambėjo žymiai geriau mano galvoje, bet tikiuosi, kad suprasit). Šeštasis „Dingusių“ sezonas parodo savo veikėjus plačiuoju aspektu, pritaikančius pagrindines savo savybes, kuriomis jie pasinaudojo saloje, tikrame gyvenime.

2014 m. kovo 10 d., pirmadienis

Friday Night Lights. Trečias sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios trečiojo „Friday Night Lights“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Trečiasis „Friday Night Lights“ sezonas gali būti pateikiamas kaip pavyzdys žmonėms, siekiantiems susipažinti su serialų kūrimo ir jų struktūros ypatybėmis. Pavyzdinis sezonas jis būtų ne dėl to, kad viską padarė tobulai, nes iki pirmojo sezono lygmens atsitiesti bus labai sunku, galbūt netgi neįmanoma, tačiau šiose trylikoje serijų slypi daugybė detalių, iš kurių susideda puikus serialas, belieka tik atrasti tobulą šių aspektų kombinaciją.

Serialo kūrimas, be abejo, visuomet prasideda nuo jo nuotaiką atitinkančio kanalo ieškojimo, ir FNL šiame sezone priėmė neįprastą sprendimą. Pirmieji du serialo metai, kad ir kaip kritikai juos liaupsino, NBC televizijai, kurioje buvo rodomas FNL, reitingų sėkmės neatnešė, nors jos tikėtis ir nebuvo galima - serialas buvo rodomas penktadieniais, turbūt prasčiausią dieną reitingų prasme, nes kas jums žiūrės serialus penktadienio vakarą (be manęs)? Bet tie, kurie serialą žiūrėjo, tapo aistringais jo fanais ir ilgainiui pradėta ieškoti būdų, kaip pratęsti FNL gyvavimą. Sprendimas rastas: serialą perėmė kabelinė televizija „DirecTV“, sutikdama apmokėti praktiškai visas kūrimo išlaidas ir leisdama NBC rodyti serialo pakartojimus. Taip, mums dabar šis sprendimas rūpi mažiausiai, kadangi JAV televizijos mūsų praktiškai neliečia ir serialo formatas (be to, jog serijos tapo pora minučių ilgesnės) nepasikeitė į kabelinėms būdingą laisvumą, tačiau FNL buvo išgelbėtas, o tai yra svarbiausia.

Tiesa, jeigu būčiau žiūrėjęs antrąjį sezoną tuo metu, kai jis ėjo, nežinau, ar būčiau labai sirgęs už pratęsimą. Nors ir turėjęs keletą nuostabių istorijų, antrasis sezonas buvo labai ryškus smukimas žemyn dėl originalumo stokos, todėl dar žemesnio kritimo matyti nesinorėjo. Ir nepamačiau: „Friday Night Lights“ ištaisė pagrindinę problemą, kuri serialą kankino antraisiais metais.

2014 m. kovo 8 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Šešiolikta serija

Do you have any idea how badly I want to kill you? - Man in Black

XX-ojo amžiaus viduryje vienoje Ramiojo vandenyno salų slapta organizacija, pavadinimu „Dharma“, įkūrė bandymų bazę, skirtą tyrinėti neįprastas tos salos savybes. 1977-aisiais metais mokslininkai saloje aptiko ypatingai stiprų elektromagnetinį lauką ir pasiryžo tyrinėti jo šaltinį. Bandant iki jo nusigauti, į išorę buvo paleistas didžiulis energijos kiekis, privertęs tuos pačius mokslininkus elektromagnetinį šaltinį paslėpti giliai po žeme ir įkurti stotį, kurioje kas 108 minutes žmogus turėtų spaudinėti tuos pačius mygtukus tam, kad ta energija niekur neištrūktų. Vieną kartą nepaspaudus mygtuko, 2004 metų rugsėjo 24 dieną virš salos skrendantis lėktuvas sudužo dėl to, kad jį žemyn nutempė toji ištrūkusi energija.

Tai - mokslinis paaiškinimas.

2004 metų rugsėjo 24 dieną „Oceanic“ avialinijų 815 reisu skridę keleiviai buvo išskirtiniai. Juos visus - arba tuos, kurie nežuvo lėktuvo katastrofos metu - svarbiais (dažniausiai - pavojingais) gyvenimo momentais aplankė vyras, vardu Džeikobas, ir kiekvienas žmogus, prie kurio jis prisilietė, tapo ypatingu, turinčiu prasmę savo gyvenime ir privalančiu jos ieškoti. Džeikobas tų žmonių gyvenimuose niekad nevaidino itin svarbaus vaidmens, todėl jo niekas iš „Oceanic“ keleivių ir negali atsiminti, tačiau jų gyvenimus jis pakeitė labai stipriai. Būtent todėl lėktuvas, kuriame vyko visi Džeikobo paliestieji, ir nukrito saloje, kurioje gyvena šis ypatingas žmogus.

Tai - fantastinis paaiškinimas.

2014 m. kovo 7 d., penktadienis

Telemano savaitė #66


Hannibal. 2 sezonas. 1 serija. Kaiseki
Bandau atsiminti, kada taip laukiau sugrįžtančio serialo, ir tiesiog negaliu. „Dingę“ turbūt būtų viršuje, bet tuomet buvo paprastesni laikai, kuomet nebuvo tokio nori viską žiūrėti iškart. Dabar tas noras yra, jis negali būti suvaldytas, ir „Kaiseki“ visus mano turėtus lūkesčius pateisina su kaupu. Jau vien pirmoji scena, kuri taps viso sezono kulminacija, yra taip nuostabiai surežisuota ir parengianti ateinančioms dvylikai savaičių, kad net sucypiau. Ši serija tikrai jaučiasi kaip pirmoji sezono valanda, kuomet yra parodoma kur veikėjai yra dabar (niekas, tiesa, šioje vietoje nepasikeitė, ir Vilas vis dar yra kalėjime, Hanibalas pas savąją psichiatrę, o Džekas Lekterį kviečia padirbėti su juo) ir tuo pačiu serialas pademonstruoja visas stipriausias savo savybes. Ir jos čia veikia aukščiausiame lygyje. „Hannibal“ yra gražesnis nei bet kada (galbūt ir dėl to, kad serialą dabar žiūriu per naują televizorių), ir kalbant apie tokius paprastus priartintus vaizdus kaip arbatos pylimas, ir apie žiauresnius dalykus kaip vamzdelio kišimas Vilui į gerklę, ir jo įkalinimas visus Hanibalo filmus primenančiame kalėjime. „Hannibal“ kartu ir nesismulkina, ir suveda Hanibalą ir Vilą pokalbiui, kuris Lekterį padaro tokiu pat psichologiškai žiauriu padaru, kaip ir fiziškai. Ši serija jaučiasi kaip tam tikras tiltas tarp praėjusio sezono ir itin svarbių įvykių netolimoje ateityje, bet tai nereiškia, kad šis tiltas nėra nuostabus. 9/10

Enlisted. 1 sezonas. 6 sezonas. Brothers and Sister
„Enlisted“, panašiai kaip ir „Brooklyn Nine-Nine“, bando įvesti naują tradiciją į sitcomus, ir net jeigu tai netaps nauja taisykle, dvi išimtys tarp arti viena kitos vis tiek yra malonu. Kai vyras ir moteris komedijoje yra artimi, natūralu tikėtis, kad jie neilgai trukus bus suvesti rimtai romantikai. Net ir po „Brothers and Sister“, tiesa, negalima garantuoti, kad Perez ir Pytas nesusibėgs, bet net tiesiog paprastas padarymas juos draugais ir seksualinės įtampos numušimas paprastu patarimų dalijimu yra malonus nukrypimas nuo normos, ir netgi labai įkyrėjusios. Tai buvo pasiekta, kaip visada, linksmu būdu, Pytą per klaidą sutaikant ir išskiriant su buvusiąja, tačiau čia didesnis dėmesys buvo į šios istorijos rezultatą, kurį pamatysim ateityje ir kuris, tikiuosi, nebus apleistas. Kitos istorijos, tiesa, veikė labai panašiai, kuomet komiškos situacijos turėjo tikslą kuo daugiau atskleisti apie veikėjus. Likusių dviejų brolių istorijoje Rendis pasirodė esantis geresnis viliotojas už Deriką, ką buvo galima nuspėti, bet toks banalus siužetas ir vėl buvo praturtintas puikiais dialogais. O Kodžio istorija, nors ir labiausiai nustumta į šoną, bent jau parodė švelnesnę kapitono pusę, ir jo šokis buvo puiki visos serijos kulminacija. Vis dar stipriai, vis dar be šansų antram sezonui. 8/10

2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Friday Night Lights. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Friday Night Lights“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Dar niekada nebuvo sukurtas serialas, kuriame bent vienas veikėjas neišsiskirtų savo populiarumu tarp fanų iš kitų veikėjų. Jis nebūtinai būna pagrindinis serialo herojus; tiesą sakant, tai dažniausiai būna smulkesnę rolę turintis žmogus, kuris, jeigu galvosim tradiciškai, yra ir linksmas, ir gan svarbus bendrai istorijai. Tokį žmogų turi kiekvienas projektas: „Breaking Bad“ turėjo Saulą, „Dingę“ turėjo Harlį, ir net tokiame seriale kaip „Boardwalk Empire“, kuris yra dažnai kritikuojamas dėl to, kad neturi įdomių veikėjų, išsiskiria Čalkis ir Ričardas.

„Friday Night Lights“ šiuo atveju nėra išimtis. Jau seniai mačiau tokį serialą, kuriame man nuoširdžiai patiktų praktiškai visi veikėjai, ar bent jau tokį, kur nėra žmogaus, kurio pasirodymas ekrane sugadintų nuotaiką. Visi šie veikėjai yra itin mėgstami, tačiau man ir, įtariu, daugeliui kitų žiūrovų pirmajame sezone didžiulį įspūdį paliko Landris. Šis keistas Meto draugas dažnai atrodydavo kaip nevykėlis, bet toks, kuris savimi labai pasitiki ir tuo savo pasitikėjimu sugeba sukelti šypseną. Jo pakankamai retas pasirodymas man buvo tarsi auksas, kadangi pralinksminti Landris sugebėdavo visuomet.

Problema su tokiais veikėjais yra ta, jog scenaristai visada būna įsitikinę, jog žiūrovai nori juos matyti dažniau ir jeigu jie gaus daugiau laiko, tai reitingai iškart kils (o FNL reitingai nuo pat pirmosios serijos buvo neįtikėtinai žemi). Šiuo atveju galiu kalbėti tik už save, tačiau aš visuomet atsisakyčiau dažnesnio veikėjo matymo vardan to, kad jis liktų toks pat mėgstamas. Su Landriu šįkart buvo nueita kitu keliu. Jis galbūt ir išliko mėgstamas, tačiau iki tokio lygio, kad praktiškai išnyko visas šio veikėjo natūralumas.

2014 m. kovo 5 d., trečiadienis

Dingę. Penktas sezonas. Penkiolikta serija

I watched them all die. - Richard

Kai žmogus miršta, jis pats to nejaučia, tik sukelia daug skausmo ir problemų aplinkiniams. Lygiai taip pat būna ir tada, kai žmogus yra kvailas.

Vienas tų dalykų, kurie bet kurioje meno srityje yra priimami per lengvai, būna nenoras gilintis į tą meną. Dažnai kūrėjai įdeda nežmoniškas pastangas tam, kad savo kūrinyje užslėptų mintį taip, jog ji būtų suprantama ir atrandama, bet ne taip lengvai, kaip daugelis norėtų. Tuo tarpu didžioji dalis to meno vartotojų nebūna linkę ieškoti kažko gilesnio ir tik mėgaujasi paprasta istorija, kas tikrai nėra nieko blogo ir nesidedu iš tų žmonių, kurie bet kokiu atveju bando atrasti kažką gilesnio, bet tai tiesiog padaro sunkų kūrėjų darbą nereikalingu ir dar viena pasaulio neteisybe.

Šis „Dingusių“ sezonas man visuomet buvo tokio dalyko pavyzdys, ir apie jį pilnai galiu šnekėti tik dabar. Tai buvo neišvengiama nuo pirmųjų serialo serijų: Džekas niekuomet netikėjo likimu, kad ir kaip jį bandė įtikinėti Lokas, tačiau vienas jų ilgainiui privalėjo pasikeisti, o kadangi tai yra serialas, didžiąja dalimi besiremiantis mistika, nebuvo abejonių, kad savo nuomonę pakeis Džekas. Ir tikrai pakeitė, bet apie tai dabar šneku ne todėl, kad tai yra svarbiausia serialo ar net serijos vieta, nes siurprizo tame nėra jokio.

Dabar tiesiog kyla klausimas, kaip mes esame linkę priimti šį pasikeitimą. Žiūrint iš paprastos siužeto pusės, tai buvo reikalinga tam, kad sukeltų tradiciškai sezono pabaigoje atsirandančią įtampą. Kol kas ta įtampa buvo tik individualių veikėjų lygyje, kuomet keli iš jų gali mirti/nemirti, kas yra visai patenkinama, bet „Dingę“ turi tradiciją sukelti pavojų visai salai, tad kodėl to nepadarius su atomine bomba? Šitaip galima būtų galvoti, kad Džeko pasikeitimas nėra joks veikėjo plėtojimas, o tiesiog įrankis siužetui, kad daktaras sugalvotų sprogdinti salą ir visus jos gyventojus nusprogdinti ten, kur jiems ir priklauso.

2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

„Friday Night Lights“: kai didžiausios klišės sudaro tobulą derinį

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Friday Night Lights“ serijos.

Didžiausia, bet kartu ir viena iš nedaugelio „Friday Night Lights“ problemų yra tai, jog svarbiausi serialo momentai yra labai nuspėjami. Tuo praktiškai galite įsitikinti vos paskaitę bet kurį šio serialo aprašymą. Nes pripažinkit - amerikiečių kultūroje nėra dviejų labiau išsunktų temų nei amerikietiškas futbolas ir įvairios paauglių istorijos, kurių viršų visuomet užima meilė. Tai temos, kurios turi aiškias baigtis ir kuriomis manevruoti yra labai sunku, bet 2006 metais pasirodęs „Friday Night Lights“ sugeba pademonstruoti turbūt geriausią mano matytą išeitį iš šios padėties. Pagal to paties pavadinimo filmą ir knygą sukurtas serialas didžiausią savo dėmesį skiria ne amerikietiško futbolo rungtynėms, o tam, kas vyksta tarp jų ir kaip tai galiausiai padaro įtaką penktadienio vakarais žaidžiamiems mačams.

Būtent tokia įtaka ir yra pati svarbiausia šiame seriale. Jo veiksmas vyksta mažame išgalvotame Teksaso mieste Dilane, kuris yra tikrai miniatiūrinis palyginus su šios valstijos mastais. Tačiau be mažo gyventojų skaičiaus, kas reiškia, jog visi pažįsta vienas kitą, Dilanas turi kitą pasididžiavimo vertą dalyką - miesto mokyklos komandą, kuri turi gilią ir garbingą istoriją, komandą, kuri yra palaikoma kiekvieno gyventojo ir kurios kiekvienas narys yra miestelio žvaigždė.

Jau pirmas nuostabus „Friday Night Lights“ sprendimas yra tai, jog serialas savo centriniu veikėju padaro naujuoju komandos treneriu paskirtą Eriką Teilorą. Šio vyro istorija dėl palyginus menkos scenaristų klaidos yra kiek supainiota, kadangi kartais jis yra minimas kaip ilgalaikis treneris Dilane, kartais kalbama apie pastovų jo keliavimą, tačiau šiame miestelyje jis tikrai nėra naujokas.

2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Keturiolikta serija

You knew. You always knew. You knew this was gonna happen and you sent me here anyway. - Daniel

Maždaug šeši metai praėjo nuo to, kai pamačiau savo pirmąją „Dingusių“ seriją. Maždaug penki metai nuo dienos, kai šis serialas savo bandymu paaiškinti keliavimą laiku susuko man galvą. Ir tik dabar, tik žiūrint šią seriją, pavadinimu „The Variable“, prie porą dienų man atėjo nušvitimas, kuris kažkur galvoje - ir tai jaučiu puikiai - sukosi ilgus metus, tačiau tik dabar jį galima suformuluoti. Tai supratimas, kad bent jau šio serialo pasaulyje, žiūrint iš dabarties (kuri yra suprantama kaip 2007 metai) perspektyvos, praeities negalima pakeisti, bet ta praeitis, kuri yra matoma iš dabarties, yra sukurta šio serialo veikėjų, kas yra viso jų gyvenimo tikslas.

Visa tai keliu iš paskutinės serijos scenos, kurioje Danielio motina nužudo savo sūnų pati to nežinodama. Ši scena, net jeigu man anksčiau neatrodydavusi kaip raktas į serialo esmę (ir galbūt čia perspaudžiu, bet toks supratimas mane aplanko ne kiekvieną dieną), visada šokiruodavo. Tada, kai ją pamačiau pirmą kartą, su televizija ir jos galimais žiaurumais dar visai nebuvau susipažinęs, ir faktas, kad motina, žinodama, jog jos sūnus mirs, jo vis tiek negelbėjo, mane sukrėtė ir tada, sukrečia ir dabar.

Ir ne be reikalo, nes ši scena galimai atskleidžia tai, dėl ko šio serialo veikėjai yra ten, kur yra, o tai, švelniai tariant, yra labai fucked up dalykas. Atskleidžiamas dviejų veikėjų, kurių mes net nebuvom matę per pirmus tris sezonus (na, Eloiza rodėsi Desmondui trečiajame), teiginys, kad veikėjai saloje atsiduria tam, jog galėtų sustatyti viso gyvenimo įvykius taip, kad jie (ar kiti žmonės) atsidurtų šioje saloje ir ten sutiktų likimą, įgauna labai logišką ir galvą plečiančią formą, kuri atrodo yra pasaka be galo, bet tuo pačiu yra metafora tikram gyvenimui, ar bent jau gyvenimui saloje.