2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

„Buffy the Vampire Slayer“: serialas apie paauglius, išryškinančius televizijos grožį

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Buffy the Vampire Slayer“ serijos.

„Buffy the Vampire Slayer“ neturi jokios priežasties būti geru serialu. Tai yra projektas, sukurtas mažą biudžetą turėjusiame WB kanale tuo metu, kai visame pasaulyje nieko populiaresnio nebuvo už serialus apie paauglius, o „Buffy“ būtent toks ir buvo. Pats serialo pavadinimas yra vienas kvailiausių kada nors buvusių televizijoje, kuomet rimtu veidu yra sakoma, kad pagrindinė herojė čia žudo vampyrus, ir dabar žmonės, kurie pamato, jog „Buffy“ tęsėsi septynis sezonus, tiesiog negali suprasti, dėl ko taip atsitiko. Vampyrų žudymas ir paauglių istorijos 144 serijas iš eilės tiesiog atrodo kaip neįmanomas, neįdomus ir protu nesuvokiamas dalykas.

Ir kaip gerai, kad jį kūrė Jossas Whedonas, žmogus, kurį jūs turbūt geriausiai žinote kaip „The Avengers“ režisierių, bet tai nėra nei jo karjeros pradžia, nei pabaiga. Ji, televizijos prasme, prasidėjo būtent su „Buffy“ (kas kalbant apie Whedoną pasakoma labai retai yra tai, jog jis buvo žmogus, parašęs praktiškai visą „Toy Story“ ir „Speed“ scenarijų, todėl šiek tiek pagalvokite apie tai), ir vėliau tęsėsi su nesėkmingais projektais tapusiais „Firefly“ ir „Dollhouse“, savo kokybe žavėjusiais vos saujelę savo fanų. Šioje pastraipoje yra šeši pavadinimai, už savęs slepiantys vieną nuo kito neišmatuojamai besiskiriančius kūrinius, ir tik vieną juos visus vienijantį vardą, kuris ir yra visa „Buffy“ genialumo priežastis.

Whedonas tiesiog turi visiškai kitokį televizijos supratimą, kuomet jis savo kūrinių aprašymais tarytum siekia atbaidyti žiūrovus. Visų jo projektų idėjos yra banalios, aprašomos tik vienu sakiniu, kuriame nėra nei vieno žodžio, galinčio atspindėti visą už jo besislepiantį galingumą. Vienintelis dalykas, prie kurio Whedonas prisidėjo ir kas atrodo taip baisiai, kaip ir būtų galima pagalvoti, yra 1992 metų filmas „Buffy the Vampire Slayer“, kur pusantros valandos mergaitė žudo vampyrus. Ir viskas. Tai scenarijus, kurio vienas kūrėjų buvo pats Whedonas ir kas laisvai galėjo sugriauti jo karjerą, nes tas filmas (kurio prieš serialą tikrai nepatariu žiūrėti) buvo absoliuti tragedija. Tragedija, kurioje Whedonas matė istoriją televizijai.

Ji, jei trumpai, buvo įspūdinga. Istorija seriale sukasi apie Bafi, merginą, antgamtinių galių išrinktą kovoti su blogiu, pagrinde susidedančiu iš vampyrų ir demonų. Ji su savo mama persikelia gyventi į nedidelį Sanideilo miestelį dėl to, kad ankstesnėje jų gyvenvietėje tuomet, kai Bafi pradėjo reikštis antgamtinės galios, kilo daugybė neramumų, nuo kurių jos ir stengėsi pabėgti. Bėda tame, kad Sanideile yra, jeigu pažodžiui, Pragaro Burna (Hellmouth), viena iš keleto po žeme esančių vietų pasaulyje, kurioje gyvena visos įmanomos blogio jėgos, panašiai kaip Mordoras „Žiedų valdove“.

Naujojoje savo mokykloje Bafi, kaip ir visose paauglių dramose, susitinka draugų, iš kurių labiausiai išsiskiria du: iš pradžių nedrąsi, bet vėliau į ryškiausią veikėją perauganti Vilou ir sarkastiškas bei nelabai populiarus Sanderis, savo elgsena ir išvaizda šimtu procentų atitinkantis Čandlerį iš „Draugų“. Šią prieš blogį kovojančią trijulę prižiūri Džailsas, iš Britanijos atvykęs Stebėtojas, privalantis prižiūrėti ir mokyti Bafi, ir tampantis jai bei jos draugams tėvo figūra.

Tai, be to, kad aplink laksto vampyrai, yra įprastas paauglių dramų pagrindas. Nuo kitų jis skiriasi paprasčiausiai tuo, kad visur pasireiškia antgamtinės galios, kas „Buffy“ padaro vienu stipriausių kada nors pasirodžiusių paaugliams skirtų serialų. Ne tik dėl to, kad idėja šio amžiaus žmonėms atrodytų priimtina ir lengvai virškinama. Šalia to serialas sugeba užkabinti visiems seniai nusibodusias temas, iš kurių, atrodytų, nieko naujo jau nebėra galima išspausti, tačiau dėl tokių siurprizų „Buffy“ ir gavo septynis sezonus.

Paaiškinti svarbiausią serialo daromą dalyką nėra lengva. Whedonas čia, naudodamas vampyrus ir demonus, ir burtus, ir viską, ką gali, sugebėjo elementariu būdu parodyti ir narplioti svarbiausias seriale paaugliams kylančias problemas. Jos būdavo suprantamos pažodžiui, kuomet didžiausios veikėjų baimės pasirodydavo tikru pavidalu; dalykai, kuriuos jie bijodavo daryti, pasibaigdavo arba labai gerai, arba turėdavo tragiškas pasekmes, o serialas, nepaisant tikrai nuostabių kiekvienoje serijoje girdimų frazių, ilgainiui tapo tamsiu ir labai rimtu dariniu.

Tam, tiesa, reikėjo laiko. Pirmasis „Buffy“ sezonas yra arti tragedijos, kuomet nėra koncentruojamasi į veikėjus, o tik į kiekvienoje serijoje atsirandančius vis naujus blogiukus, tik norint parodyti naujausias kompiuterines technologijas, kurios čia buvo išnaudojamos labai nekokybiškai (vėliau, kartu su grimu ir specialiaisiais efektais, „Buffy“ tapo vienu maloniausių akiai reginių televizijoje). Savo tikrąją formą, tą, už kurią ir yra atsimenamas, serialas įgavo tik antrojo sezono pabaigoje ir efektyviausiai ją išnaudojo trečiajame ir penktajame sezonuose. Priežastis tam yra paprasta: be to, kad Whedonas kiekvienoje serijoje kruopščiai nagrinėdavo savo veikėjus, kiekviename sezone buvo atskiras didysis siužetas, kurio kulminacija suvesdavo dar geriau pažintus veikėjus ir jų priešus į vieną didįjį mūšį, taip tik pabrėžiant kokią svarbą televizijoje turi serialo struktūra.

Ji, kalbant bendrai apie „Buffy“, jums gali pasirodyti įtartina. Geriausi serialo metai buvo treti ir penkti, dalinai - ir antri bei šešti. Tai yra pats serialo vidurys, toli nuo pradžios, kad nedaugelis pasiryžtų kentėti per skausmingus pirmuosius ir antruosius metus, ir toli nuo pabaigos, kad geriausius sezonus per šeštąjį ir septintąjį daugelis sugebėtų pamiršti. Jų niekas tikrai nepamiršo, bet tai, kad Whedonas pernelyg nesistengė (tyčiniu ar netyčiniu būdu) kurti serialo masėms ar apdovanojimams (kurių „Buffy“ negavo nei vieno rimtesnio), palieka nemažą įspūdį.

Paskutiniųjų metų „Buffy“ kokybės suprastėjimas veikiausiai gali būti paaiškintas paprastai: tai yra serialas apie paauglystę, kurio pagrindas buvo sukurtas paaugliams, pereinantiems į saugusiųjų gyvenimą, o paskutinieji du serialo sezonai su paaugliais neturi nieko bendra. „Buffy“ viduriniais savo gyvenimo metais taip puikiai išnaudojo gerąjį vampyrą Angelą (vėliau gavusį savą serialą „Angel“, kuris dažnai yra prilyginamas „Buffy“, kartais net sakant, kad jis yra geresnis, kas yra logiška, nes tai serialas jau apie suaugusius nuo jo pradžios žmones, ir ten galima buvo koncentruotis visai į kitokius dalykus) ar blogiuką Spaiką todėl, kad jie pačiai Bafi reiškė tam tikrus neišvengiamus greitai besikeičiančio gyvenimo periodus, vėliau neturėjusius reikšmės jai kaip veikėjai, tik kaip istorijos daliai.

Ir net jeigu veikėjų prasme serialas laikui bėgant ir prarado savo žavesį, savo istorija ir originalumu „Buffy“ išskirtiniu kūriniu išlieka iki šiol. Serialas sugebėjo nematytais būdais, maišant antgamtines jėgas ir paprastą naivių paauglių protą, rimtai užkabinti banalias meilės ar draugystės ir žymiai rimtesnes homoseksualumo, tikėjimo, žmonių pasikeitimo bei likimo savimi temas, pateikiant jas suprantamai ir paprastai, kas dažniausiai būna pats sunkiausias pateikimo variantas. Ir šalia to „Buffy“ sukūrė dar niekur nematytas ir itin keistas, bet tuo pačiu - ir genialias serijas, tarp kurių yra ir baisi „Hush“, kurioje visi miestelio gyventojai praranda balsus, tragiška „The Body“, apie kurią nieko neatskleidžiant tiesiog baisu kalbėti, linksma „Once More, With Feeling“, kuri yra mini miuziklas, ir daugelis kitų, sugebėjusių ir tapti itin linksmomis, ir ypatingai tragiškomis valandomis, nesibodėjusiomis nužudyti svarbiausių serialo veikėjų.

Jie, tiesa, idealiu variantu turėtų būti suprantami kaip savotiški simboliai, reiškiantys kiekvieną jums pažįstamą žmogų - ar tai būtų protingas, ar savimi nepasitikintis, ar populiarus savo grožiu asmuo. „Buffy“ per daug nesistengia sukurti išskirtinių veikėjų ir labiau pateikia realaus gyvenimo pavyzdžius, kas ir sąlygoja tai, jog seriale nėra įspūdingų pasirodymų. Bafi įkūnijusi Sarah Michelle Gellar, vėliau geriausią karjerą iš visų kolegų gavusi Alyson Hannigan ar Nicholas Brendonas laikui bėgant tobulėja ir iš savęs nemažai išspaudžia tuomet, kai reikia rodyti emocijas, bet vis tiek nėra didelį įspūdį paliekantys aktoriai. Tokių nebuvo ir tarp antro plano veikėjų, kurie dažnai pasižymėdavo tragiška vaidyba, nors ir užsibūdavo neilgai. Vieninteliai, kuriuos iš viso serialo galima išskirti, yra nebent Džailsą įkūnijęs Anthony Stewartas Headas, vis stipriau kaip Angelas pasirodęs Davidas Boreanazas bei rimtesnę rolę ilgainiui gavęs Spaiką vaidinantis Jamesas Marstersas, kurie gaudavo pakankamai rimtų scenų, išryškinančių jų talentą.

Tačiau vėlgi, serialas nėra apie individualius momentus, net jeigu jų stiprių ir išskirtinių čia tikrai buvo ne vienas. „Buffy the Vampire Slayer“ turi būti suprantamas kaip visuma, kaip ir visas gyvenimas, ar mes kalbėtume apie serialą, ar apie tai, ką jame nuveikė veikėjai. Jie ten patyrė labiausiai jų gyvenimus keičiančius įvykius, kas ir reiškia, kad „Buffy“ tikslinė auditorija yra paaugliai, tačiau stipriausiais savo momentais serialas yra toks nuostabus, kad jūsų amžius šioje vietoje tiesiog neturės jokios reikšmės. Būtent tai dar kartą įrodo Josso Whedono universalumą, kurį patirti ryžtasi ne kiekvienas, bet tarp tai padariusių nusivylusių atrasti tiesiog neįmanoma.

Pirmo sezono vertinimas: 6/10
Antro sezono vertinimas: 7/10
Trečio sezono vertinimas: 9/10
Ketvirto sezono vertinimas: 8/10
Penkto sezono vertinimas: 9/10
Šešto sezono vertinimas: 8/10
Septinto sezono vertinimas: 6/10

O ką apie šį serialą manote jūs?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą