2014 m. kovo 1 d., šeštadienis

Dingę. Penktas sezonas. Keturiolikta serija

You knew. You always knew. You knew this was gonna happen and you sent me here anyway. - Daniel

Maždaug šeši metai praėjo nuo to, kai pamačiau savo pirmąją „Dingusių“ seriją. Maždaug penki metai nuo dienos, kai šis serialas savo bandymu paaiškinti keliavimą laiku susuko man galvą. Ir tik dabar, tik žiūrint šią seriją, pavadinimu „The Variable“, prie porą dienų man atėjo nušvitimas, kuris kažkur galvoje - ir tai jaučiu puikiai - sukosi ilgus metus, tačiau tik dabar jį galima suformuluoti. Tai supratimas, kad bent jau šio serialo pasaulyje, žiūrint iš dabarties (kuri yra suprantama kaip 2007 metai) perspektyvos, praeities negalima pakeisti, bet ta praeitis, kuri yra matoma iš dabarties, yra sukurta šio serialo veikėjų, kas yra viso jų gyvenimo tikslas.

Visa tai keliu iš paskutinės serijos scenos, kurioje Danielio motina nužudo savo sūnų pati to nežinodama. Ši scena, net jeigu man anksčiau neatrodydavusi kaip raktas į serialo esmę (ir galbūt čia perspaudžiu, bet toks supratimas mane aplanko ne kiekvieną dieną), visada šokiruodavo. Tada, kai ją pamačiau pirmą kartą, su televizija ir jos galimais žiaurumais dar visai nebuvau susipažinęs, ir faktas, kad motina, žinodama, jog jos sūnus mirs, jo vis tiek negelbėjo, mane sukrėtė ir tada, sukrečia ir dabar.

Ir ne be reikalo, nes ši scena galimai atskleidžia tai, dėl ko šio serialo veikėjai yra ten, kur yra, o tai, švelniai tariant, yra labai fucked up dalykas. Atskleidžiamas dviejų veikėjų, kurių mes net nebuvom matę per pirmus tris sezonus (na, Eloiza rodėsi Desmondui trečiajame), teiginys, kad veikėjai saloje atsiduria tam, jog galėtų sustatyti viso gyvenimo įvykius taip, kad jie (ar kiti žmonės) atsidurtų šioje saloje ir ten sutiktų likimą, įgauna labai logišką ir galvą plečiančią formą, kuri atrodo yra pasaka be galo, bet tuo pačiu yra metafora tikram gyvenimui, ar bent jau gyvenimui saloje.

Tai, kad ši scena nėra vien paprastas paradoksas, o turinti žymiai rimtesnę reikšmę visam serialui įrodo ir pati serija, kuri į žemiškas ir didelę grėsmę keliančias problemas kreipia žymiai mažesnį dėmesį nei į vieno žmogaus kelionę ratais į savo mirtį. Ši kelionė meistriškai apjungia visas serialo temas, iš pat pradžių užkabinant salos istoriją. Danielis atvyksta atgal į salą (į ką žmonės nelabai turi dėmesio reaguoti, bet jis buvo aštuntajame dešimtmetyje, kas yra labai awesome, tik, deja, nesužinosime visų to niuansų) ne nagrinėti metafizinių klausimų, o šventai tikėdamas, kad gali pakeisti ateitį ir įspėti visus dėl gresiančio pavojaus.

Ir jeigu jūs norėjote mano teorijos įrodymo, jis jums prieš akis. Salos gyventojai, ar bent jau dalis jų, tikrai spėjo evakuotis, ką mes žinome iš ateities liudininkų, tačiau jie apie gresiantį pavojų patys nežinojo. Juos kažkas turėjo įspėti, ir tas kažkas buvo Danielis, galvojęs, kad keičia ateitį, nors iš tikro jai tik padėjęs. Padėjęs, tiesa, labai rizikingais ir keistais būdais, tokiais kaip bandymais įtikinti Čengą, kad Mailsas yra jo sūnus, galiausiai kainavusiais jo gyvybę. Rizika tuose būduose dažnai gal ir buvo neapgalvota, bet dėl vieno dalyko Danielis visuomet bus vienintelis išgalvotas veikėjas, ant kurio pyksiu iki šiol. Aš niekada nesupratau, dėl ko jis negalėjo eiti pas Kitus neginkluotas, kadangi jie niekada nežudydavo svetimų be pagrindo. Tai buvo reikalinga visai istorijai ir laiko suvokimui, bet dėl tokio kvailo poelgio žmogus pykti gali visada.

Tačiau kuo ši serija man pakeičia požiūrį į serialą dar labiau, nepaisant to, kad ji šiaip tematiškai yra ypatingai universali ir nuostabi, yra Danielio motina Eloiza. Jos mes, išskyrus kaip paslaptingą ir visažinę moterį, nepažinojome, ir nelabai turėjome reikalo apie ją sužinoti daugiau. Ir kai ji šioje serijoje iš pradžių pasirodė tik kaip išprotėjusi mamytė, kreipianti sūnų į kažkokį jam skirtą kelią, atrodė tai kaip dar vienas beprasmiškas serialo sapaliojimas. Gyvenimo prasmės ieškojimas be rezultatų čia yra įprastas, todėl kažko įspūdingo tikėtis nebuvo verta.

Bet „Dingę“, ta pačia scena, visiškai pakeitė vieną veikėją ir sukūrė įspūdingą emocinį ryšį, vieną stipriausių mano matytų televizijoje. Šioje vietoje susipina įprasta motinystė ir neįprasta sala, kurioje Eloiza buvo įtikinta, kad kiekvienas turi jam skirtą kelią ir juo privalo eiti arba būti nukreiptas, o Eloiza, būdama gera mama (priešingai, nei buvo pateikta) savo sūnų ten ir kreipė. Ir džiaugsme, ir varge. Ir padedant sūnaus tėvui, kuris, be abejo, yra Čarlzas Vidmoras, nes kaipgi kitaip, ir sūnui verkiant dėl nepažįstamų žmonių, kurie žuvo lėktuvo katastrofoje. Žiūrėdamas šį sezoną dabar jau žiūrėjau į Eloizą kaip į likimo sugniuždytą žmogų, ir patikėkite manimi, serialas tuomet tiesiog pasikeičia. Ir viską padaro viena scena, kuri yra geniali, ir kurią be jokių skrupulų, tiesiog meistriškai sukuria Jeremy Daviesas.

Ir jeigu jums to nepakanka, serijoje visko buvo dar daugiau. Kiekviena veiksmo kruopelė čia buvo pagardinta puikiomis veikėjų emocijomis, kurios „The Variable“ padaro viena iš stipriausių serialo valandų. Čia analizuoti norėjau tik tą sceną, bet tokie dalykai, kaip nuostabi susišaudymo scena tarp DHARMA ir Džeko grupės, Sojerio sugavimas ar visuomet gniuždantis Danielio ir Šarlotės pokalbis (jeigu būsiu labai neįdomus, „Dingę“ anksčiau kiek persūdė, kuomet Šarlotė sakė, kad praeityje Danielis ją labai gąsdindavo. Jo saloje nebuvo tris metus, čia esančiai Šarlotei maždaug tiek metų ir yra, ir matė jie vienas kitą tik vienintelį kartą, todėl emocine prasme tai nėra taip stipru, kaip turėjo būti. Aišku, jei turi gerą atmintį) tiesiog negali likti nepaminėti.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad šis sezonas per vieną valandą sugebėjo įgauti neįtikėtiną prasmę ir tikslą. Banaliuoju būdu tai yra kelios likusios valandos iki kažkokio incidento, apie kurį Danielis norėjo įspėti, ir kas suteikia sezonui laiko limitą. Mistine prasme svarbesnis yra veikėjų grįžimas į savo laikotarpį, ką jiems turėtų padėti padaryti Eloiza, ką tik nužudžiusi savo sūnų.

Rimtai, pasiruoškite dviem nuostabioms serijoms. Na, galbūt kitai pasiruoškite kiek realistiškiau, bet tai, ką pamatysite sezono finale, pakeis jūsų gyvenimus ir visą serialą. Tikrai.

Vertinimas: 10/10

Citatos

  • 'Well, I got some bad news for you, Jack. You don't belong here at all. She was wrong.'
  • 'Welcome to the meeting, twitchy. Good to see you again.'
  • 'I punched the man in the damn face, Hugo. What am I supposed to say? My fist slipped?'
  • 'Hopefully, really soon, doctor Chang is gonna ask a bunch of people to get on the submarine and leave the island. When he does, you and your mommy, you're gonna have to leave. In case what I do doesn't work, you cannot be here, you have to leave.'
  • 'We're the variables. People. We think. We reason. We make choices. We have free will. We can change our destiny.'
Namų darbai: s05e15 - Follow the Leader

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą