2014 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Friday Night Lights. Antras sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios antrojo „Friday Night Lights“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Dar niekada nebuvo sukurtas serialas, kuriame bent vienas veikėjas neišsiskirtų savo populiarumu tarp fanų iš kitų veikėjų. Jis nebūtinai būna pagrindinis serialo herojus; tiesą sakant, tai dažniausiai būna smulkesnę rolę turintis žmogus, kuris, jeigu galvosim tradiciškai, yra ir linksmas, ir gan svarbus bendrai istorijai. Tokį žmogų turi kiekvienas projektas: „Breaking Bad“ turėjo Saulą, „Dingę“ turėjo Harlį, ir net tokiame seriale kaip „Boardwalk Empire“, kuris yra dažnai kritikuojamas dėl to, kad neturi įdomių veikėjų, išsiskiria Čalkis ir Ričardas.

„Friday Night Lights“ šiuo atveju nėra išimtis. Jau seniai mačiau tokį serialą, kuriame man nuoširdžiai patiktų praktiškai visi veikėjai, ar bent jau tokį, kur nėra žmogaus, kurio pasirodymas ekrane sugadintų nuotaiką. Visi šie veikėjai yra itin mėgstami, tačiau man ir, įtariu, daugeliui kitų žiūrovų pirmajame sezone didžiulį įspūdį paliko Landris. Šis keistas Meto draugas dažnai atrodydavo kaip nevykėlis, bet toks, kuris savimi labai pasitiki ir tuo savo pasitikėjimu sugeba sukelti šypseną. Jo pakankamai retas pasirodymas man buvo tarsi auksas, kadangi pralinksminti Landris sugebėdavo visuomet.

Problema su tokiais veikėjais yra ta, jog scenaristai visada būna įsitikinę, jog žiūrovai nori juos matyti dažniau ir jeigu jie gaus daugiau laiko, tai reitingai iškart kils (o FNL reitingai nuo pat pirmosios serijos buvo neįtikėtinai žemi). Šiuo atveju galiu kalbėti tik už save, tačiau aš visuomet atsisakyčiau dažnesnio veikėjo matymo vardan to, kad jis liktų toks pat mėgstamas. Su Landriu šįkart buvo nueita kitu keliu. Jis galbūt ir išliko mėgstamas, tačiau iki tokio lygio, kad praktiškai išnyko visas šio veikėjo natūralumas.

Pirmajame sezone pradėta Landrio ir gražuolės Tairos istorija šį kartą buvo bendra jiems abiems, ir dėl to, kad ji privalo veikti kaip siurprizas pirmojoje sezono serijoje, aš jos tebūnie neatskleisiu. Tačiau apie pasekmes, kurios antrajam sezonui pakenkė labai stipriai, kalbėti galiu. Geriausias dalykas, ką ši nelogiška istorija pasiekė, buvo Landrio ir Tairos padarymas daugiau nei draugais. Tai buvo neišvengiama jau praėjusiame sezone, ir net jei jo metu kai kurie Landrio poelgiai mane drąsiai įtikino, jog šis moksliukas gali susidraugauti su populiariausia mokyklos mergina, šio sezono istorija tai tik sutvirtino.

Bet tai toli gražu nepateisina šių veikėjų bendros istorijos, kuri jau pradedant nuo jos temos buvo visai skirtinga nuo serialo stiliaus, ir tai toli gražu nėra teigiamas dalykas. Kai pirmas sezonas pasižymėjo kasdienėmis ir natūraliomis istorijomis, ši buvo taip toli nuo logikos ir įprastumo, kad egzistavo tarsi atskirame seriale. Ji vertė ir Tairą, ir Landrį, ir jo tėvą priimti sprendimus, kurie šiems žmonėms yra absoliučiai nebūdingi ir kurių galima buvo išvengti netgi pradėjus šią baisią istoriją, tačiau ji tarsi užbūrė scenaristus priimti kuo kvailesnius sprendimus.

Ir jeigu galvojat, kad čia yra blogiausia vieta, taip nėra. Baisiausia yra tai, jog ši istorija nepadarė absoliučiai jokios įtakos veikėjams. Nulį. Jie gyvendavo du gyvenimus, vieną, kuriame laukė baisūs dalykai, ir kitą, kuriame jie vėl buvo gražuolė ir moksliukas. Pastarajame gyvenime, apart poros scenų, nei karto nesijautė, jog šie žmonės buvo bent kiek paveikti praeities ir tai į neviltį varė dar giliau. Šią istoriją ilgainiui buvo bandyta pamiršti, tačiau ji egzistavo ir tai, jog ji neturėjo jokių padarinių, yra galbūt netgi blogiau už tai, kad ji absoliučiai buvo. Tai tikrai buvo visiškai kitas serialas, kurį pamilau pirmajame sezone.

Visgi ką padarė ši istorija yra didelis poveikis visam serialui. Ji užėmė nežmoniškai daug laiko, kurį buvo galima paskirti žymiai svarbesnėms temoms ir daryti praktiškai tą patį, ką ir pirmajame sezone. Kitų istorijų kokybė beveik nenukentėjo, ir galbūt tai buvo dėl to, kad jos bent pusę sezono buvo labiau suspaustos, tačiau pirmieji serialo metai pademonstravo, jog ir ištęstos istorijos FNL sekasi labai gerai.

Šiuo atveju niekas nepasikeitė Teilorų šeimos fronte, bent jau kalbant apie kokybę. Šeimyniniai reikalai, tiesa, pasikeitė stipriai. Erikas, po ilgų dvejonių, visgi grįžo iš darbo prestižiniame universitete tam, kad išvaduotų savo senąją komandą iš tironiško ir labai karikatūriško naujo trenerio rankų. Grįžimo priežastimi kartu tapo ir jo neseniai gimusi dukra Greisė, kuri, skirtingai nei tikėjausi, nebuvo įrankis tėvų konfliktams sukelti ar vien komiškas bandymas prisiminti tėviškus rūpesčius (nors serija, kurioje Teilorai bandė vežti dukrą į darželį, buvo juokingiausia, ką FNL yra sukūrę).

Mano lūkesčiai, žinoma, skiriasi nuo kitų žiūrovų ir buvau įsitikinęs, kad futbolo treneris, susilaukęs dar vienos dukros, kažkiek gailėsis, jog neturi berniuko, su kuriuo galėtų kalbėtis vien apie futbolą. Ir turėkit jūs serialo subtilumą: ši tema tikrai buvo, nors ir netiesioginė. Neturėdamas kur apsistoti, su Teilorais apsigyveno Timas, ir užsimezgęs jo ryšys su treneriu buvo viena geriausių sezono siužeto linijų. Timas pakluso Erikui, tvarkėsi namuose, padėdavo likusiai šeimos daliai ir net nepelnytai išvarytas iš namų išliko itin ištikimu žmogumi. Tai kartu buvo ir Eriko pasigailėjimas, kad neturi sūnaus, ir Timo padarymas veikėju, kuris buvo absoliučiai neįdomus pirmame sezone, ir pasidarė kone įdomiausias antrajame.

Kas man primena likusius serialo paauglius, kurie šiame sezone labiau priminė tai, ko galima buvo tikėtis iš paauglių dramos. Dauguma jų tapo tokiais veikėjais, kurie yra valdomi paaugliškų hormonų audrų ir vienintelis jiems rūpintis dalykas yra meilė ar kažkas dar gilesnio (that's what she said). Tai nebuvo išskirtinai blogas dalykas, bet jis pavertė anksčiau pamiltus veikėjus tapti kiek labiau vienpusiškomis asmenybėmis.

Problema čia vėl slypėjo tame, jog atskiros veikėjų istorijos tarpusavy nesirišo. Pavyzdžiui, Metas sezoną pradėjo labai stipriai. Istorija, kuomet jo tėvas grįžo iš Irako, bandė tvarkytis su Meto močiute ir buvo nustebęs, jog jo paauglys sūnus su tuo susitvarko žymai geriau, buvo aukščiausias draminis serialo lygis. Kas privertė dar labiau nusivilti, kuomet prasidėjo Meto meilės vyresnėms moterims ir jo atgailavimai, ir ašaros, ir tokie dalykai, kurie šiam veikėjui absoliučiai netiko.

Tas pats buvo ir su kitais veikėjais. Smešo bandymas pasirinkti, kur toliau tęsti savo karjerą ir mokslus, buvo sunki siužeto linija, kuri privertė nuostabiai pasirodyti veikėjo motiną vaidinančią aktorę. Tačiau vėl viskam sutrukdė meilė, kuri atseit Smešą turėjo pakeisti, nors taip toli gražu nepadarė. Universaliai puikus išliko Timo, Džeisono ir Lailos trikampis, kuris kiekvienam veikėjui sugebėjo suteikti nematytų spalvų. Bet individualiai Timas, ilgainiui susidėjęs su nusikaltėliu savo broliu, Laila, iš niekur nieko tapusi religingiausia mergina mieste, ir Džeisonas, ieškojęs naujos meilės, tiesiog neveikė taip, kaip pirmajame sezone.

Pagrindine to priežastimi, neskaitant Landrio ir Tairos istorijos, laikyčiau absoliutų futbolo apleidimą. Smulkieji momentai FNL vis dar veikė, ir tai labai kėlė serialo kokybę bei padarė jį geresniu už daug kitų projektų. Tačiau kai sakoma, jog šis serialas yra ne apie futbolą, jums yra meluojama. Pirmajame sezone tai buvo serialas tik apie šį sportą. Apie jo daromą spaudimą, apie tai, ko privaloma atsisakyti, norint pasiekti pergalę.

Šiame sezone futbolas egzistavo tik epizodiškai, tarsi priminimas. Nesijautė dvasia, kuri turėtų sklisti iš valstijos čempionų, padaugėjo banalių užvedamųjų kalbų, ir į komandą atėjo Landris, kas savaime yra linksmas dalykas. Tačiau futbolas nesisiejo su kitomis istorijomis. Ir kai yra panaikinama tokia tobula rišamoji medžiaga, yra gaunamas sezonas, kuris susideda iš padrikų individualių istorijų. Jos vis dar gali būti puikios, bet toli gražu ne tokios, kokiomis tampa sueinančios į vieną visumą.

Vertinimas: 6/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą