2014 m. kovo 3 d., pirmadienis

„Friday Night Lights“: kai didžiausios klišės sudaro tobulą derinį

Tai yra bendra serialo apžvalga. Ją saugu skaityti ir tiems, kurie nėra matę nei vienos „Friday Night Lights“ serijos.

Didžiausia, bet kartu ir viena iš nedaugelio „Friday Night Lights“ problemų yra tai, jog svarbiausi serialo momentai yra labai nuspėjami. Tuo praktiškai galite įsitikinti vos paskaitę bet kurį šio serialo aprašymą. Nes pripažinkit - amerikiečių kultūroje nėra dviejų labiau išsunktų temų nei amerikietiškas futbolas ir įvairios paauglių istorijos, kurių viršų visuomet užima meilė. Tai temos, kurios turi aiškias baigtis ir kuriomis manevruoti yra labai sunku, bet 2006 metais pasirodęs „Friday Night Lights“ sugeba pademonstruoti turbūt geriausią mano matytą išeitį iš šios padėties. Pagal to paties pavadinimo filmą ir knygą sukurtas serialas didžiausią savo dėmesį skiria ne amerikietiško futbolo rungtynėms, o tam, kas vyksta tarp jų ir kaip tai galiausiai padaro įtaką penktadienio vakarais žaidžiamiems mačams.

Būtent tokia įtaka ir yra pati svarbiausia šiame seriale. Jo veiksmas vyksta mažame išgalvotame Teksaso mieste Dilane, kuris yra tikrai miniatiūrinis palyginus su šios valstijos mastais. Tačiau be mažo gyventojų skaičiaus, kas reiškia, jog visi pažįsta vienas kitą, Dilanas turi kitą pasididžiavimo vertą dalyką - miesto mokyklos komandą, kuri turi gilią ir garbingą istoriją, komandą, kuri yra palaikoma kiekvieno gyventojo ir kurios kiekvienas narys yra miestelio žvaigždė.

Jau pirmas nuostabus „Friday Night Lights“ sprendimas yra tai, jog serialas savo centriniu veikėju padaro naujuoju komandos treneriu paskirtą Eriką Teilorą. Šio vyro istorija dėl palyginus menkos scenaristų klaidos yra kiek supainiota, kadangi kartais jis yra minimas kaip ilgalaikis treneris Dilane, kartais kalbama apie pastovų jo keliavimą, tačiau šiame miestelyje jis tikrai nėra naujokas.

Pagrindiniu veikėju šį žmogų padaryti buvo sumanu tiesiog dėl to, kad Dilano lūkesčiai yra įspūdingi. Komandos, besivadinančios save Panteromis, fanai visada laukia tik didelių pergalių ir valstijos čempionato žiedų, nepaisant to, kad paskutiniai komandos rezultatai tikrai nebuvo įspūdingi. Todėl treneris Teiloras yra tas žmogus, kuris sulaukia spaudimo kiekviename žingsnyje ir yra nurašomas po pralaimėjimų. Erikas nėra naujas Dilano gyventojas, todėl puikiai supranta, jog tokia reakcija į jį yra normali, tačiau reti jo protrūkiai yra vieni geriausių serialo momentų.

Priežastis, dėl kurios treneris nesulaiko savo emocijų labai retai, yra jo nuostabi šeima. Eriko žmona Temi kartu yra ir geriausia jo draugė, ir šios poros santykiai yra nebejotina serialo pažiba. Tarp jų nebūna žiaurių barnių, kurių metu būtų grasinama skyrybomis; čia vyksta tarsi debatai, kuomet jie kiek užpyksta vienas ant kito ir kartu priima geriausią sprendimą. Dažna jų pykčių priežastis yra šešiolikmetė dukra Džiulė, kuri bent jau pradžioje yra pakankamai bespalvė veikėja, bet viena iš nedaugelio paauglių, besididžiuojančių savo tėvais. Aš išskystu labai retai, bet šių trijų žmonių santykiai man yra toks nuostabiai natūralus dalykas, kad serialą galima drąsiai žiūrėti tik dėl jų.

Tačiau su Teilorais istorija nesibaigia ir rišamoji viso serialo medžiaga yra tas pats futbolas. Jau pirmojoje „Friday Night Lights“ serijoje ir pirmosiose rungtynėse itin sunkiai susižeidžia pagrindinis komandos quarterbackas Džeisonas Strytas (Andriaus Tapino teigimu, su lietuviškais futbolo pozicijų vertimais prasidėti neverta, ir tam neprieštarauju). Jums atrodys, kad tai yra prastos futbolo komandos padarymas dar prastesne ir visas laikas bus paskirtas Panterų bandymui išsikapstyti iš sunkumų, ir jūs iš dalies būsite teisūs.

Esmė tame, kad trauma tampa centrine emocine istorija, sukuriančia daugybę mažesnių siužeto linijų. Pagrinde ši trauma, po kurios Džeisonas yra paralyžiuotas, tampa jo bandymu nepasiduoti ir naujų draugų susiradimu tarp neįgaliųjų bei bandymu prasimušti į parolimpines žaidynes, kas jau iš esmės yra itin intriguojanti ir emociškai stipri siužeto linija. Tačiau kartu ji supažindina žiūrovus su labai neįprasta trenerio ir Džeisono istorija, kuri tęsiasi nuo pat pastarojo vaikystės, su Stryto mergina Laila, kuri šventai tiki stebuklu ir savo vaikino neapleidžia, ir su Džeisono geriausiu draugu Timu, kuris jaučia savotišką kaltę ir dėl draugo traumos, ir dėl jo išdavystės.

Tai toli gražu nėra visi „Friday Night Lights“ veikėjai. Mes dar turime Metą, kuris anksčiau tik tikėdavosi galimybės pakeisti Džeisoną aikštelėje, o dabar šis nedrąsus vaikinas, priverstas savarankiškai globoti savo močiutę (ir turintis nuostabiai keistą draugą Lendrį, kurio buvimas ekrane pralinksmina visuomet), tampa pagrindiniu komandos quarterbacku. Turime Smešą, didžiąją komandos žvaigždę, besimėgaujantį savo šlove, kas jį labai dažnai padaro itin stereotipišku savanaudžiu tol, kol nėra pristatoma jo šeima. Seriale savo serijas gauna ir pagalbiniai treneriai, ir komandos rėmėjai, susiję su kitais veikėjais, ir niekas nėra paliekamas nuošaly.

Taip, visi šie žmonės yra susiję su amerikietišku futbolu, tai kodėl jums žiūrėti, jeigu nesuprantat šio sporto ir nemėgstat su juo susijusių filmų? „Friday Night Lights“ futbolas yra rišamoji medžiaga. Šio sporto žinios jums tikrai nepakenks, bet prieš žiūrėdamas serialą pats buvau visiškai žalias, ir šiuo metu jaučiuosi sužinojęs tik apie porą jo subtilybių, bet dėl to nesijaučiu praleidęs nei vieno svarbaus įvykio. Futbolas priverčia šiuos veikėjus priimti tokius sprendimus, kokius jie priima, ar tai būtų susiję su jaučiamu spaudimu, ar nusiteikimu, jog viskas prarasta.

O kalbant apie pradžioje mano paminėtą problemą, jog baigtis čia yra nuspėjama, ji tokia tampa ne dėl to, kad underdogai visuomet privalo laimėti. Čia būna ir pergalių, ir pralaimėjimų, nors pastarųjų tikrai mažiau. Nuspėjami jie yra dėl to, kad prie to priveda pats serialas. Kiekviena serija pagrinde koncentruojasi į vieno, o galbūt ir kelių skirtingų veikėjų priimtus sprendimus ir tai, kaip tai paveikia visą komandą ar miestelį. Vietoje banalių užburiančių kalbų čia veikia didvyriški žaidėjų poelgiai ne aikštelėje, pralaimima būna ir dėl aštrių komandos narių pasisakymų. „Friday Night Lights“ logiškais veikėjų sprendimais rungtynių baigtį nulemia dar prieš jų pradžią ir taip stebuklingos pergalės ar netikėti nusivylimai neatrodo kaip banalūs ir 50 ant 50 esantys įvykiai.

Ši logika ir natūralumas televizijoje man vis dar yra pats nuostabiausias dalykas. Tai tuo pačiu yra ir sunkiausiai sukuriamas dalykas, kas man prideda dar daugiau pagarbos scenaristams. Jų dėka serialo veikėjai tampa tokiais, kurie man paprasčiausiai rūpi ir kurių nemėgti, nepaisant jų poelgių, aš negaliu. Kiekvienas šių veikėjų karts nuo karto turi savo momentą, ir tai yra dar vienas nuostabus „Friday Night Lights“ bruožas. Tokie maži momentai, kurie neturi jokios įtakos bendrai istorijai, labai pakeri. Ar tai būtų ne į temą pasakytas žodis, iš kurio kyla ištisa diskusija, ar tai būtų paprastos veido išraiškos, ar kitų pavadinimas kvailiais (visi šie dalykai pagrinde priklauso Teilorų šeimai), viskas turi tą natūralumo ir laisvumo jausmą.

Ir jo pasiekti tikrai nebūtų įmanoma be puikių aktorių, ir tai yra paskutinis dalykas, kurio tikėjausi eidamas į šį serialą. Paauglių drama mane neramino savo tradiciškai tragiška vaidyba, bet dėl to tikrai nesijaudinkit. Jau vien dėl to, kad visi aktoriai nėra mokyklinio amžiaus ir tokiais tikrai neatrodo, nors ir paralyžiuoto žmogaus kančios, ir pastangos dėl močiutės, ir, po velnių, net banalios meilės istorijos atrodo savitai ir įtikinamai.

Bet čia slypi elephant in a room, dar žinomas kaip Teilorų šeima. Apie dukrą, įkūnijamą Aimee Teegarden, aš nekalbu, nors priekaištų jai tikrai neturiu. Kalbu apie Kyle'ą Chandlerį ir nepakartojamą Connie Britton. Individualiai šie aktoriai nuostabūs - trenerio emocijos visuomet yra perteikiamos be priekaištų, kaip ir jo žmonos verksmai, džiaugsmai ir kitokios emocijos. Tačiau jų suvedimas kartu yra kažkas tokio. Tarp Chandlerio ir Britton yra toks tarpusavio supratimas, jog kartais nuo mano veido nežinia dėl ko visą valandą nedingsta šypsena.

O tai sugeba pasiekti ne kiekvienas serialas. Dėl savo galybės grandžių „Friday Night Lights“ sugeba paliesti daugybę temų, nuo paprastos meilės, iki rasizmo ar religijos, todėl toks universalumas mane užburia. Ir dėl jo aš esu nusiteikęs absoliučiai ignoruoti tas klišes, kurios yra neišvengiamos kūriniuose, kurių centru tampa paaugliai ar sportas. Tokių nuvalkiotų temų pateikimas nebanaliai ir tikroviškai yra vertas atskiro apdovanojimo, o mano pagyra ir yra vienas jų.

Vertinimas: 9/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą