2014 m. kovo 13 d., ketvirtadienis

Friday Night Lights. Ketvirtas sezonas

Tai - bendra apžvalga, čia nėra atskleidžiamos svarbiausios ketvirtojo „Friday Night Lights“ sezono detalės, todėl straipsnį skaityti saugu visiems

Tuomet, kai dar nežiūrėjęs serialo buvau priešiškai nusiteikęs prieš „Friday Night Lights“, pagrindinė priežastis tokiam mano nusiteikimui buvo manymas, kad tai bus eilinė underdogų istorija, kur netradicinis treneris pakelia beviltišką komandą į aukštumas. Ir nors „Friday Night Lights“ iki šiol naudojo labai daug, bet visiškai kitokią prasmę turinčių klišių, būtent underdogų čia nebuvo. Treneris Teiloras atėjo į komandą, kuriai kelis sezonus žiauriai nesisekė, bet kuri turėjo nuostabius ir talentingus žaidėjus, kuriuos reikėjo suburti bendram tikslui, ir tai buvo padaryta.

Ketvirtajame sezone viskas kardinaliai pasikeitė. Jau nuo pradžių buvo galima suprasti, jog nors FNL ir skiria didžiulį dėmesį individualiems veikėjams, juos visus kartu laiko futbolas, o sporto filmo ištęsimas per daugelį sezonų yra itin sunkus darbas, todėl permainų reikia. Tos permainos jau buvo prasidėjusios trečiajame sezone: prieš Eriką Teilorą buvo įvykdytas perversmas ir treneris, turbūt pats geriausias visame Teksase, buvo priverstas persikelti į kitą Dilano miestelio pusę, Rytų Dilaną.

Toks pasikeitimas yra sveikintinas, bet man prireikė labai, labai daug laiko kol susitaikiau su labiau logistinėmis serialo bėdomis. Dilano miestelis, kaip kalbėjau pirmojoje savo apžvalgoje ir kaip man pirmuosius sezonus į galvą kalė pats serialas, yra vidury niekur. Jis yra toli nuo didžiųjų miestų, jis yra mažas, jo gyventojai vienas kitą pažįsta puikiai, nes ten yra tik kokios trys gatvės, ir kadangi tų žmonių yra tiek mažai, juos visus suburia penktadieniais vykstantis mokyklos futbolas, vienintelis dalykas, kuriuo čia kiekvienas didžiuojasi.

Ir staiga iš niekur nieko atsiranda Rytų Dilanas, ir mano mąstymas apie serialą pasikeičia. Aš per daug nekritikuosiu sprendimo tik ketvirtajame sezone kažkokiu būdu atsiminti, jog mes matom tik pusę miestelio, nes galutinis rezultatas visgi yra patenkinimas. Tačiau tai sugriauna vaizdinį, kurį bent jau aš turėjau susikūręs žiūrėdamas FNL. Kažkoks kaimas, susivienijantis dėl sporto, dabar tapo didžiuliu miestu, kuriame futbolas yra tik maža gyvenimo dalis, visai nesimbolizuojanti pasididžiavimo savo istorija ar tradicijomis. Vienas puikiausių dalykų, kurie vežė FNL pirmuosiuose sezonuose, buvo praktiškai pamirštas.

Ten, kur Erikas Teiloras atvyko dirbti treneriu, nebuvo jokių futbolo tradicijų. Kažkada Rytų Dilane buvusi komanda seniai buvo panaikinta, ir treneriui teko surinkti naujuosius Liūtus. Čia ir prasidėjo tradicinė sporto filmų istorija. Buvo surinkta komanda, kurios žaidėjai nė karto nebuvo laikę futbolo kamuolio ir kurie privalėjo išmokti jį valdyti pakankamai greitai. Liūtai po truputį vienijosi, atstatė apleistą savo futbolo aikštę, po truputį kėlė žiūrovų susidomėjimą ir pradėjo kurti savotišką savo istoriją.

Bet tikėtina, kad jūs FNL žiūrit ne (vien) dėl šio aspekto, nors net ir mane jis dažnai paveikia ir kam čia gėdytis. Serialo puikumas slypi veikėjuose, ir jų prasme šįkart buvo pritaikytas „The Wire“ metodas. FNL per vieną sezoną netapo „The Wire“ ir juo niekada netaps, nes net jeigu tai nėra serialas, kurį aš labai mėgčiau, „The Wire“ yra neabejotinai geriausias dalykas, kuris kada nors buvo rodytas per televiziją, ir čia yra faktas. Tačiau jis tuo pačiu padovanojo daug naujovių, kurias lengvesniais variantais ir dabar naudoja nauji serialai.

Būtent pagrindinį „The Wire“ aspektą FNL ir pasiskolino. Kadangi šio serialo formatas yra toks, kuriame mokyklą baigiantys veikėjai išvyksta ir niekada negrįžta atgal, ir kadangi daugelis jų serialą paliko trečiajame sezone, naujai pristatytas Rytų Dilanas tapo problematišku rajonu su itin problematiškais veikėjais. Tai leido FNL bent pabandyti lįsti kažkiek giliau į draminę kategoriją, nors tai iki galo nepasiteisino.

Šiuo atveju nekalbu apie veikėjus, kurių pristatymas ir vėl buvo įvykdytas be jokių priekaištų. Per kelias serijas jie visi iš vienpusiškų geriečių/blogiečių tapo žmonėmis, kurių aplinka juos tokiais paverčia, ir dėl to man „Friday Night Lights“ jau yra vienas mėgstamiausių serialų. Šiame sezone buvo pristatytas Vincas, juodaodis paauglys nusikaltėlis, privalantis vogti tam, kad galėtų padėti savo motinai, kenčiančiai nuo priklausomybės. Džesė tampa Vinco ir Landrio, persikėlusio mokytis į Rytų Dilaną kartu su savo treneriu, meilės objektu, ir šitas meilės trikampis yra toks nuostabus dėl to, kad jis buvo vežamas Džesės priimtų sprendimų, o ne pastovių vyrukų konfliktų, kurių čia buvo minimaliai. Mokslus metęs Timas apsigyvena pas moterį, su kuria neseniai permiegojo, ir susipažįsta su jos dukra Beke, kurios jaunatviškas naivumas po truputį perauga į itin rimtas suaugusiųjų problemas.

Šie nauji veikėjai „The Wire“ man primena todėl, kad jie labiau nei bet kada yra tam tikrų socialinių grupių simboliai. „The Wire“ sekdavo vieną gaują, bet per ją galėdavai suprasti visas narkotikų gyvenimo subtilybes, taip pat buvo ir su žurnalistais, ir su policininkais. Šiuo atveju, pavyzdžiui, Vincas buvo gana aiškus atspindys nuomonės, jog visi nusikaltėliai turi priežastį ir dažniausiai ji nėra vien ta, kad jie iš prigimties yra blogi.

Tai buvo pagirtina iniciatyva, tačiau bandyta apžioti aiškiai per daug. Atskiros serijos, kurios tvarkėsi su tokiomis temomis - ar tai būtų nusikaltimų darymas, ar vadinamoji coming of age istorija su Beke - buvo tikrai puikios, bet jos susidūrė su antrojo sezono Landrio ir Tairos, kurios šiame sezone nebematėme, problema. Serijos buvo pamokančios ir protingos tol, kol jos vyko, bet vėliau neturėdavo absoliučiai jokios įtakos veikėjų veiksmams. Matant tai, kaip jie elgdavosi prie savo šeimos ir kaip tai darė prie pašalinių žmonių, veikėjai atrodė kaip nužengę iš skirtingų serialų, kas paėmus individualiai galbūt ir nebuvo didelė problema, tačiau žiūrint į sezoną bendrai, veikėjus tokie sprendimai pavertė kiek labiau vienpusiškais, nors vis tiek labai įdomiais.

Bet jūs FNL vienpusiškumo nebūsit matę tol, kol nepažiūrėsit ką šis sezonas padarė su Panteromis. Tai buvo dar vienas sprendimas, praktiškai nubraukęs visą serialo istoriją. Treneriui Teilorui išėjus iš komandos, jos vadovavimą perėmė praėjusio sezono naujoko JD Makojaus tėvo statytiniai ir pats tėvas, ir jie tapo tokie blogi ir nešvarūs ir fuj, kad mane privertė kiek blogiau pagalvoti apie serialą. Panterų istorija per daug brukama nebuvo, bet kai ją rodant tekdavo kęsti absoliučiai vienpusiškus ir visiems kenkiančius Makojų šeimos išsidirbinėjimus, tapdavo nejauku. Aišku, „The Wire“ ir čia nebuvo galima tapti, nes kelių rajonų vienu metu FNL rodyti nesugebėjo, ir būtent dėl to atsirado labai nenatūraliai pritemptos istorijos trenerio žmonai Temei, kuri susilaukė didžiulio aplinkinių nepasitenkinimo, privertusio apsvarstyti savo karjerą, bet taipogi privertusio Connie Britton ir Kyle'ą Chandlerį pasirodyti taip stipriai, kad aktoriai pelnytai gautų „Emmy“ nominacijas.

Trumpiau sakant, sezono siužetas buvo puikus du trečdalius laiko ir toks balansas išliko iki sezono pabaigos, bet jau po penktosios serijos buvau supratęs, jog atleisiu serialui už visus jo kluptelėjimus. Vien todėl, kad serija „The Son“ buvo neabejotina „Friday Night Lights“ viršūnė ir viena stipriausių mano matytų valandų televizijoje. „The Son“ koncentruojasi į Meto netektį ir į tai, kaip jis į ją reaguoja. Per kiek daugiau nei keturiasdešimt minučių taip genialiai buvo atskleistas visas šio jauno žmogaus susikaupęs pyktis ir skausmas, kurį jis nešiojo labai seniai, kad po serijos peržiūros man buvo ne ką lengviau užmigti nei po paskutiniojo „Breaking Bad“ sezono serijų. Zacho Gilfordo pasirodymas šioje serijoje užbaigė „Friday Night Lights“ amplitudę, kuri gali svyruoti nuo komedijos iki absoliučios tragedijos ir dėl kurios šį serialą mylėsiu visuomet, net jeigu penktasis sezonas ir būtų prasčiausias mano matytas dalykas televizijoje.

Vertinimas: 7/10

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą